Audrius Butkevičius. Tarptautinių projektų griūtis Europoje

- Šią savaitę buvo pranešta, kad vadinamieji „pabėgėliai“ pradėjo bėgti ne tik iš Sirijos, bet ir iš Baltijos šalių... Kodėl neveikia ta...


- Šią savaitę buvo pranešta, kad vadinamieji „pabėgėliai“ pradėjo bėgti ne tik iš Sirijos, bet ir iš Baltijos šalių... Kodėl neveikia ta garsioji „integracijos“ politika?

- Europos Sąjunga tapo labai panaši į kitados egzistavusią Sovietų Sąjungą, kur ideologiniai motyvai, pavertus juos tam tikrais propagandiniais šūkiais ir štampais, pakeitė realybę. Visa tai, kas buvo kalbama apie „integraciją“ ir kas, mūsų įsitikinimu, ir negalėjo pavykti, dabar išlindo į paviršių. Paaiškėjo, kad šie „pabėgėliai“ nėra žmonės, ieškantys saugumo sau ir savo šeimoms, o tai yra geresnio ekonominio gyvenimo ieškanti publika, kuri bėga ten, kur gaus daugiau išmokų ir pašalpų. Jie nenori užsidirbti, jie net nenori dirbti tokiame lygmenyje, kuriame dirba mūsų žmonės, - jie tiesiog viską nori gauti už dyką. Visa tai rodo, kokia yra pražūtinga ir Europos tautų interesams priešiška tiek Angelos Merkel, tiek visos ES valdančiosios grupuotės politika.

- Airijoje įsiplieskė korporacijos „Apple“ skandalas. Viena vertus, jis atskleidė, kad Europoje iki šiol egzistuoja lygesni už lygius, kuriems negalioja bendros taisyklės, kita vertus, europiečiams buvo pateiktas dar vienas įrodymas, kad nepriklausomos valstybės, galima sakyti, neegzistuoja ir netgi jų mokesčių politiką seniausiai reguliuoja Briuselis. Kaip išspręsti šią dilemą?

- Dvejopi standartai visą laiką buvo tiek ES, tiek kitų mūsų gerbiamų „partnerių“ tikrosios politikos didžioji dalis. Būti naiviam ir stebėtis, kad pasaulis kažkodėl atrodo būtent taip, vadinasi, apgaudinėti patį save. Mes kenčiame ne todėl, kad pasaulis yra toks arba ES yra tokia. Mes kenčiame todėl, kad Lietuvą valdantys politikai yra išlaikomi iš štai tokios dvejopų standartų politikos uždirbamų pinigų ir jie mums pučia miglą į akis, aiškindami, kad ne, ne, ne, viskas yra gražu ir gerai, o jūs tik pirkite tiesius Europos Sąjungos agurkus bei bananus... Problema čia yra netgi ne psichologinė, o grynai moralinė-etinė, t.y. mūsų valstybių vadovų atsakomybės savo tautoms klausimas. Tokie ES vadovai, kaip vengrų premjeras Viktoras Orbanas arba kai kurie britų bei lenkų politikai, kalbėjo pakankamai tiesiai. O mūsiškiai bando ir toliau įsivaizduoti, kad ES kaip federacinis darinys galės funkcionuoti, kad po „Brexit“ pasaulis nepasikeitė... Todėl atsakymo reikėtų ieškoti net ne politikoje, o moralinių kategorijų lygmenyje.

- O tuo metu vokiečiai, prancūzai ir netgi austrai faktiškai atmetė Laisvosios prekybos sutartį (TTIP) su JAV, be to, vokiečiai apskundė analogišką sutartį tarp ES ir Kanados. Kas vyksta šiame fronte? Kai kurie apžvalgininkai jau pradeda įžvelgti čia ekonominio karo tarp Europos ir Šiaurės Amerikos užuomazgas.

- Laisvosios prekybos sutartis tarp Europos vienoje pusėje ir JAV bei Kanados kitoje pusėje turėjo du esminius pranašumus. Pirmiausia tai galėjo sukurti erdvę, kuri galėtų rimtai konkuruoti su Indijos ir Kinijos gigantais ir diktuoti tam tikras prekybos sąlygas Rusijai. Šiuo požiūriu sutartis man buvo įdomi, t.y. daugiau ne kaip ekonominis mechanizmas, bet kaip saugumo ir gynybos politikos įrankis, ginantis „baltojo žmogaus erdvę“ (pavartokime šią Kiplingo sąvoką) ir statantis į tam tikrą vietą potencialius mūsų priešininkus, naudojančius saugumo ir gynybos perversijas savo ekonominiams tikslams pasiekti. Deja, „Brexit“ padarė pataisas kur kas rimtesnes, negu tik Britanijos išstojimas ir nedalyvavimas šiame procese. „Brexit“, galima sakyti, sulaužė šitą besiformuojančią euroatlantinę ašį, kuri galėjo pradėti veikti ne tik saugumo politikos srityje, bet ir kaip unikalus bei labai efektyvus ekonominis mechanizmas. Kai įvyko šis lūžis, ką gi padarė didžiaisiais strategais apsimetę ES valstybių vadovai? Jie tiesiog, lyg žydo bitės, spruko kiekvienas į savo kampelį ir pareiškė, esą dabar kursime savo nacionalines ekonomikas. Vokiečiai puikiai žino, kad jie bet kokiu atveju išsaugos gana didelę įtaką visoje Ketvirtojo Reicho teritorijoje, t.y. šiandien dar funkcionuojančioje kontinentinėje Europoje, iš kurios paspruko britai. Prancūzai ir toliau įsivaizduoja, kad jie ne tik yra kontinente esanti valstybė, bet ir toliau sėkmingai eksploatuos jiems kažkada priklausiusias Šiaurės Afrikos teritorijas, į kurias jie ir toliau koncentruoja savo politiką.

- Vadinasi, iš tos transatlantinės „didžiosios strategijos“ nieko nebelieka?

- Ši strategija būtų buvusi efektyvi ir sumažinusi žalą, kurią darė tarptautinėms korporacijoms specialiai sukurtos didžiosios laisvės, tik tokiu atveju, jeigu visa tai būtų kompensavusi mano minėtais saugumo ir gynybos politikos mechanizmais, kuriuos buvo galima sukurti kaip pašalinį produktą. Dabar, dingus šiai galimybei, lieka tik minusai, t.y. stambiųjų korporacijų siautėjimo europinėje ekonominėje erdvėje galimybė. Vadinasi, visi mažieji, veikiami savo ekonominių vienetų, sprunka į šalis...

- Kalbant apie „Brexit“, Briuselis dar kartą pareikalavo iš britų aiškumo: kokie žingsniai šiuo klausimu ir kada bus daromi? Ką čia galime prognozuoti?

- Manau, kad britai ir toliau vilkins, neduodami jokio aiškumo. Jau dabar britai teigia, kad tai buvo tik konsultacinis referendumas, skirtas jiems patiems, ir tik po to, kai šis klausimas kažkokiu būdu bus išspręstas tiek Britanijos parlamente, tiek vyriausybinėse institucijose, jie galės šiuo klausimu kreiptis į ES institucijas ir valstybes... Taigi britai neskubės, kol jie nepamatys, kas gi iš tikrųjų vyksta. Pirmieji rezultatai akivaizdūs - britai nepadarė jokio judesio, o Laisvosios prekybos sutartis žlunga, santykiai su Kanada taip pat skeldėja... Taigi, kol britai nesusivoks toje naujoje realybėje, jie, aišku, nieko nesakys. Manau, kad dar pusmetį turėsime visišką neapibrėžtumą šioje srityje, o paskui britai gali pradėti ieškoti jiems priimtinų santykių su ES variantų.

- Panagrinėkime Turkijos ir Rusijos tam tikro bendradarbiavimo fenomeną, nors dar visai neseniai tarp šių dviejų valstybių buvo kone karo būsena. O štai dabar netgi tarpusavyje žaidžia draugiškas futbolo rungtynes ir vieni kitiems demonstruoja šilčiausius jausmus. Kartu įdomu, ką tiek vieni, tiek kiti veikia Sirijoje? Kokie turkų ir rusų interesai toje valstybėje?

- Tiesiog buvo surastas tam tikras sugyvenimo būdas tiek rusų, tiek turkų imperinėms ambicijoms patenkinti. Pažvelkime pirmiausia į turkų interesus. Jiems šiandien itin aktualu stabilizuoti situaciją su kurdais. Matyt, jie išsiderėjo iš rusų, kad kurdai daugiau nebus ginkluojami, kad nebus kreipiama dėmesio į tuos smūgius, kuriuos Turkija kurdams dar suduos ateityje ir t.t. Taigi, esu visiškai tikras, kad šios savaitės futbolo rungtynės yra apmokėtos kurdų krauju... Antras dalykas - Rusijos žaidimas Sirijoje susideda mažiausiai iš dviejų dalių, kurias galima pavadinti ir tikslais. Pirmiausia, tai yra siekis išsaugoti Basharo al-Assado pozicijas ir taip išlaikyti savo pačių pozicijas Sirijoje bent jau tokio lygio, kokį kitados buvo pasiekusi Sovietų Sąjunga. Šiuo atveju Rusijos buvimas Artimuosiuose Rytuose verčia skaitytis su ja kaip su pasauliniu žaidėju, kuris šiame regione gali padaryti labai rimtų korekcijų. Matyt, tiek su Jungtinėmis Valstijomis, tiek su turkais yra aptartas B. al Asado ir tolesnio rusų buvimo šioje teritorijoje bendro sugyvenimo modelis. Šiuo požiūriu reikėtų laikyti, kad rusai pasiekė visai gražią pergalę - jie dar kartą legalizavo save kaip tarptautinės politikos žaidėją. Antras Rusijos interesas taip pat akivaizdus. Mes ką tik aptarinėjome, kaip britų referendumas sulaužė nemažai tarptautinių politinių projektų - tiek Europos, kaip federacinės valstybės kūrimo galimybę, tiek transatlantinės integracijos galimybes kuriant laisvosios prekybos zoną. Todėl Rusijos demonstratyvus savo karinės galios Artimuosiuose Rytuose rodymas pasauliui taip pat padaro korektyvas. Tos korektyvos pagrindinė išvada yra viena - be susitarimo su rusais žaidimo nebus.

- O amerikiečiai rusams jau nėra kliūtis?

- Kadangi JAV ir toliau yra vis dar prezidento pareigas einančio Baracko Obamos idėjų farvateryje, amerikiečiai traukiasi iš šitų žaidimų laukų, o į šiuos žaidimų laukus efektyviai skverbiasi rusai. B.Obama visa savo povyza rodo, kad amerikiečiai yra pasiruošę su rusais dėl visko tartis, nustatinėti, koks gi pasaulis turi būti šiame XXI šimtmetyje. Taigi amerikiečiai priima tą daugiapolio pasaulio idėją. Pažiūrėsime, kas bus po rinkimų, bet dabartinis momentas yra toks, ir rusai sėkmingai šioje situacijoje įsitvirtino. Dabar klausimas yra tik vienas: kaip į šiuos pasaulinius žaidimus bus įsileisti kinai ir indai?


Susiję

Užsienio politika 4294582021274708157
item