Ieva Kontautaitė. Dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos didvyris?

Išgirdus sąvoką Lietuvos didvyris, tikriausiai, pirmiausia mintyse mums iškiltų didieji Lietuvos kunigaikščiai Gediminas ar Vytautas, narsiai ant eiklių žirgų jojantys per kokius nors beribius ką tik nušienautos žolės laukus. Vėliau, galbūt, prisimintume ir partizaną lietuviško miško žalumo uniforma, vis pasirodantį tarp medžių besislapstant nuo NKVD-istų, arba vasario 16-osios ar kovo 11-osios signatarą stilingu XX amžiaus kostiumu išdidžiai bei inteligentiškai brūkštelint savo parašą ant Lietuvos Nepriklausomybės Akto. Ir tikrai, niekas nė nedrįstų ginčytis, jog šios istorinės asmenybės nebuvo mūsų šalies didvyriai. Tačiau ką tuomet šiais laikais, kai Lietuva yra laisva, nepriklausoma, sparčiai tobulėjanti bei auganti valstybė, reiškia būti šalies didvyriu? O gal tokių iš viso nebėra? Gal, kad visuomenėje egzistuotų toks gėris bei didybė, aplinkoje reikia blogio ir sumaišties?

Visais Lietuvos istorijos laikotarpiais didvyriais buvo laikomi tie, kurie nepabūgdavo vardan tėvynės paaukoti laisvės, asmeninės laimės ar net gyvybės. Pirmiausia, kaip minėjau, viduramžiais didvyriais tapdavo mūšio lauke paskutinį savo kraujo lašą pralieję riteriai arba išmintingi valdovai, garantavę šalies klestėjimą. Vėliau, maždaug XVIII amžiuje, atsirado visiškai nauja didvyrio samprata – lietuvis inteligentas, pašventęs savo gyvenimą lietuvių kalbos vartojimo skatinimui bei grasęs sulenkėjusiems Lietuvos bajorams neužmiršti savo šaknų. Po to sekę carinės Rusijos okupacijos metai įnešė dar naujesnių vėjų į didvyrio sąvoką – didvyriais buvo laikomi knygnešiai. Šiuo laikotarpiu, mano nuomone, pirmą sykį Lietuvos istorijoje šalies didvyriai tikrai buvo priversti iškelti tėvynę aukščiau ne tik už savo, bet ir už daug labiau branginamą artimųjų laisvę bei gyvybę. Na, ir galiausiai sekęs visiškų kontrastų kupinas Lietuvos istorijoje XX amžius – nuo klestėjimo nepriklausomybės metais iki kapitalaus nuosmukio sovietmečiu. Tuomet didvyriais tapo tikslingos kovos už Lietuvos laisvę dalyviai, pradedant nuo aktyvių visuomenės veikėjų, rašytojų, kaip pavyzdžiui, Gabrielė Petkevičaitė – Bitė ar Vincas Kudirka, ir baigiant nevilties dėl sovietmečio neteisybių apimtu jaunimu, pavyzdžiui, Romu Kalanta, bei visais Lietuvos Nepriklausomybės aktų signatarais. Visi šie didvyriai bendro tikslo siekė žadindami Lietuvos visuomenę. Tam reikėjo nuoseklaus darbo, o tuo pačiu ir kiekvieną dieną į jį einant, vis iš naujo pasiryžti paaukoti visą save, visa, ką turi.

O šiandien, Lietuvai esant laisvai ir nepriklausomai, gal aukotis ir nereikia? Gal tiesiog gyvendami dorai, tai yra nekenkdami kitiems ir - dar svarbiau - nesmerkdami kitų, priimdami save, aplinkinius bei aplinką, kurioje gyvename, sąžiningai ir atsidavusiai dirbdami tai, kas mums teikia džiaugsmo, kurdami bei leisdami sau būti laimingais, kuriame gražią Lietuvos visuomenę su šviesia ateitimi ir tiesiog tokiu būdu jau ir esame didvyriai? Tereikia tik šiek tiek atidžiau pažvelgti į istoriją ir pastebėsime, jog tokių didvyrių būta visais laikais. Ir nors šių žmonių vardai neužklius besklaidant istorijos vadovėlio puslapius, o veidai nebus pabuvoję mūsų piniginėse, tačiau tik jų dėka žymieji didvyriai galėjo padaryti tai, dėl ko šiandien yra  prisimenami. Pavyzdžiui, Lietuvos partizanas Lionginas Baliukevičius–Dzūkas savo ,,Dienoraštyje‘‘ rašo apie skirtingos moralės žmones. Jis smerkia ,,menkystas‘‘ inteligentus: ,,Kiek nepriklausomo gyvenimo metais mes turėjome „didvyrių, asmenybių"! Kur jie dabar? Išnyko kaip muilo burbulai, vėjui papūtus...‘‘ bei žavisi elgetų šeimomis, kurios, jokių turtų neturėdamos, sugeba partizaną ir pavalgydinti, ir priglaust, ir paslėpt, ir prisiimt visą atsakomybę už savo veiksmus prieš sovietų valdžią. Taip pat be galo įdomi partizano mintis apie artistus, kurie savo laimę rado, pradėję dirbti žemę: ,,Žemė ir vaikai - aukščiausias tikslas, dėl ko suprato, jog verta gyventi. Žinoma, tai neturi nieko bendro su mūsų gyvenimu. Mes visiškai kiti žmonės. Mes turim tik vieną tikslą, tik vieną idėją - Laisvą Lietuvą, o visa kita išnyko.‘‘ Akivaizdu, jog savosios laimės auka vardan tėvynės ir tada buvo, ir dabar būtų be galo sunki. Tad šiais laikais, kai mums tiesiog nebereikia daryti šitokių milžiniškų aukų dėl gimtosios šalies, kodėl gi negyvenus taip, kaip anų laikų didvyriai galėjo tik pasvajoti? Juk tie patys didvyriai jau tada paprastų žmonių gebėjimą dorai, nesiskundžiant tvarkytis kasdienybėje vertino kaip didvyriškumą, tad, galbūt, mums reiktų jį pradėti įžvelgti ne tik knygose, bet ir čia ir dabar, aplink mus. 

Apibendrinant norėčiau pasakyti, jog didvyriai šaliai visuomet reikalingi. Tik skirtingais laikotarpiais tie didvyriai irgi yra skirtingi: skirtingi savo svajomis, siekiais, tikslais, paskirtimi, pagrindiniais būdo bruožais, net išvaizda. Ir, nors daugelis teigia, jog ,,tikrasis‘‘ didvyriškumas, kad ir kas jį bebūtų taikliai apibūdinęs bei apibrėžęs, atsiskleidžia tik sunkiausiose situacijose, kai žmogui tenka rinktis: tėvynė ar namai, tėvynė ar šeima, tėvynė ar gyvybė, mano nuomone, kad TAPTUM didvyriu nebūtina laukti, kol tėvynė bus okupuota ir galėsi padėti už ją galvą ar panašiai, juo galima tiesiog BŪTI ir būti kiekvieną savo gyvenimo dieną.

Ieva Kontautaitė yra Klaipėdos licėjaus 11A klasės mokinė ir Nepriklausomybės atkūrimo 26-ųjų metinių proga skelbto moksleivių rašinių konkurso „Dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos didvyris?“ dalyvė (rašinys užėmė IV vietą).