Almantas Samalavičius. Naujasis sostinės centras urbanistinio greitkelio šešėlyje

Modernizmas gerai jaučiasi tik švariose, plokščiose vietovėse ir yra nepajėgus susieti savęs su ankstesnės tvarkos likučiais. Jo organi...


Modernizmas gerai jaučiasi tik švariose, plokščiose vietovėse ir yra nepajėgus susieti savęs su ankstesnės tvarkos likučiais. Jo organizacinės schemos yra valymui skirtos abstrakcijos, primetančios urbanistinį mastelį, netinkamą niekam, išskyrus megalopolius. Nepadėjo jis ir Europos istoriniams miestams, kuriems reikėjo daug subtilesnio ir intymesnio prisilietimo. Pragmatiškoji formulė, deja, neturi rimtesnių teorinių pagrindų.

Spiro Kostof

Stambaus masto urbanistinės plėtros, iš pagrindų pakeitusios Vilniaus vaizdą dešiniajame Neries krante, imtasi dar giliu sovietmečiu, iš pradžių prisidengiant būtinybe išvalyti miestą nuo Antrojo pasaulinio karo griuvėsių (griovimo srityje, beje, nemenkai pasidarbavo Raudonoji armija, kai nacių kariuomenė jau buvo pasitraukusi iš Vilniaus). Ypač rūpintasi visavertiškam (kaip tuo metu tai buvo suvokiama) miesto gyvenimui reikalingais viešaisiais pastatais, o vėliau, 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais, užsimojus „pasivyti ir pralenkti“ Vakarus, nutarta modernizuoti LSSR sostinę, atrodančią „nepakankamai šiuolaikiškai“. Jau pirmaisiais pokario metais Vilniaus planuotojams buvo liepta parengti projektą, kaip dalį dešiniojo Neries kranto kuo skubiau „įsisavinti“ sporto ir kūno kultūros reikmėms. Tai padaryta, iš esmės ne itin skrupulingai pasinaudojus dar lenkų administracijos tarpukariu kelta idėja šią miesto dalį pritaikyti būtent tokiai funkcijai.[1]

Pokariu numatyta, kad teritorijoje, kuri pasmerkta grandioziniam pertvarkymui, pirmiausia iškils naujas dvidešimt penkių tūkstančių vietų stadionas, o kiek vėliau ir kiti objektai, sudarysiantys didelį sporto kompleksą. Pagal ano meto bendrąjį Vilniaus planą tarp P. Eidukevičiaus, M. Melnikaitės, Sporto gatvių ir upės pakrantės 1950 m. imta ręsti dengtą baseiną, vėliau gavusį „Žalgirio“ vardą. Tai viena pirmųjų būsimos planingos urbanistinės rekonstrukcijos dominančių (tas baseinas jau nugriautas, vietoj jo stūkso šiais laikais pelningesnių statinių kompleksas).

Sunaikinus senąsias žydų kapines, 1965–1971 m. buvo pastatytas dar vienas socializmo pergalę simbolizuojantis stambus objektas – architekto Eduardo Chlomausko suprojektuoti Vilniaus sporto rūmai. Ėmus formuoti naują urbanistinį vietovės veidą, istorinis Žvejų priemiestis nušluotas nuo žemės paviršiaus.

Tačiau vienas iš svarbiausių vizualinių grandiozinės pertvarkos simbolių, kuriuo itin džiaugtasi ir didžiuotasi net kelis sovietų režimo dešimtmečius, buvo 1963 m. architektų brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių suprojektuotas viešbutis „Inturistas“, 1983 m. pavadintas „Lietuva“. Anuomet tai buvo bene aukščiausias Vilniaus pastatas, ženklinantis ilgametės ambicingos moderniųjų statybų sostinės centre kampanijos pradžią. Įvairiais tos kampanijos etapais, plėtojant sovietinę modernizavimo koncepciją, buvo šluote šluojamas ankstesnių epochų nekilnojamasis paveldas. Būtent tada galutinai ir negrįžtamai suniokotas vienas seniausių, autentišką pavidalą ir dvasią ilgiausiai išsaugojęs Šnipiškių priemiestis.

Vilnius – ne vienintelė sąjunginės respublikos sostinė, ištikta ūmios urbanistinės transformacijos. Ideologiškai ją nulėmė Maskvos sprendimas, bet klusniai vykdė vietiniai „miesto tėvai“. Vertikalūs betoniniai bokštai, panašūs kaip „Inturistas“, iškilo ir Rygoje, ir Taline. Tuo metu dar negausiems lankytojams iš „supuvusių“ Vakarų norėta šiais „dangoraižiais“ pademonstruoti socialistinės santvarkos „pranašumus“, architektūrinius, inžinerinius ir konstrukcinius pasiekimus. Paveldo liekanos negailestingai naikintos visose socialistinių respublikų sostinėse, tačiau dešinysis Neries krantas pertvarkytas ypač drastiškai, kad neliktų jokių prisiminimų, jokių užuominų apie senąją šios miesto dalies sanklodą.

Po 1990-ųjų dešinysis Neries krantas kurį laiką vegetavo. Antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje į šią jau esmingai urbanizuotą buvusių istorinių priemiesčių teritoriją nukreipė žvilgsnį stambusis verslas, pajutęs ekonominę savo galią ir pasiryžęs išspausti pelną iš kiekvieno kvadratinio metro. Vilniaus municipalitetas postkomunistiniu laikotarpiu verslo poreikiams buvo be galo jautrus ir atidus, taigi, dešiniajame Neries krante ambicingai užsimota sukurti naująjį sostinės centrą, užimsiantį daugiau kaip 120 hektarų. Didžiuma statybos projektų įgyvendinta 2004–2011 m., po neilgos pertraukos 2012 m. statybos vėl užvirė.

Vilniaus savivaldybės tinklalapyje yra štai toks optimistinis 2012 m. įrašas:

„Vilniaus dešinįjį Neries krantą vėl atranda investuotojai. Šioje išskirtinėje 120 ha teritorijoje – Naujajame miesto centre – artimiausiu metu laukia 470 mln. litų privačių investicijų, dar apie 100 mln. litų sostinės savivaldybė investuos į infrastruktūrą. Šiandien Konstitucijos pr. pradėtas griauti apleistas, prieš keletą dešimtmečių pradėtas ir nebaigtas statyti viešbutis, kurio vietoje atsiras daugiafunkcinis aukštos klasės biurų kompleksas.“

„Prisimenu laiką nuo 2004 iki 2008 metų, kada dešinysis Neries krantas buvo didžiausia statybų aikštelė Baltijos valstybėse ir visame regione, tuomet čia investuota 765 mln. litų. Šio pastato griovimas – sakyčiau, istorinis momentas, tai vėl naujas startas, kad į dešinį krantą sugrįžtų statybos. Esame pasirengę padaryti viską, kad būtų įvykdytos suplanuotos artimiausių metų investicijos, siekiančios beveik 600 mln. litų ir sukursiančios 1000 darbo vietų,“ – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.“[2]

Nors Zuoko „era“ baigėsi, taigi, Vilniaus savivaldybėje šeimininkauja jau kitas meras, ketverių metų senumo įrašas, šlovinantis finansines investicijas į statybas naujajame sostinės centre ir žadantis dar vieną urbanistinės plėtros etapą, paremtą griaunamąja buldozerių jėga, tebetrykšta optimistiniais pažadais. Materiali tų intonacijų išraiška – Konstitucijos prospekto erdvėse dygstantys nauji šiais laikais įprastu „domino namelio“ principu dėliojami didžiųjų bankų, kitų kontorų statiniai. Architektai, klusniai tenkinantys verslo ryklių įgeidžius, neriasi iš kailio, kad išspaustų kuo didesnę naudą iš kiekvieno papildomo kvadratinio metro.

Žurnale Statyba ir architektūra urbanistiniais klausimais rašanti žurnalistė Rusnė Marčėnaitė 2014 m. džiaugėsi atsinaujinusia naujojo miesto centro plėtra, skaitytojams pranešdama gerąją naujieną – naujasis sostinės centras nepaliaujamai stiebiasi į aukštį ir į plotį: „Dviejų pastatų Konstitucijos prospekte autorius architektas Audrius Ambrasas yra taikliai suformulavęs prieš gerą dešimtmetį pagaliau pradėtos plėtoti šios aukštybinės miesto dalies aplinkybes: sutapo verslo ir politikos interesai, architektūrinės ambicijos ir ekonominis pakilimas. Vienas sėkmingas projektas masino verslą kurti naujus, ir per kelerius metus, juokauja architektas, prospektas virto nacionalinio grožio konkurso podiumu.“[3] Kalbinami ir šios teritorijos plėtrą palaikantys, ją skatinantys miesto planuotojai. Antai architektas Mindaugas Pakalnis, dalyvaujantis rengiant Vilniaus plėtros planus ir juos administruojant, konstatuoja: „Pasaulis keičiasi, negalima uždrausti tam tikroje vietoje atsirasti vertikalios raiškos miestui. Būtų buvę kur kas blogiau, jeigu tokie pastatai būtų pasklidę po visą miestą. Dabar jie sukoncentruoti vienoje vietoje, išskyrus gal vienišą daugiaaukštį Savanorių prospekte. Gerai, kad tokių vienas kitas.“[4]

Tie, kuriems ima svaigti galva, išgirdus malonias žinias apie milijoninių lėšų įsisavinimą, vis gausiau ir gausiau kuriamas darbo vietas (neaišku tik viena – kodėl šimtai tūkstančių nesusipratusių šalies gyventojų iki šiol uždarbiauja svetur?), arba karščiau suplaka širdys, sužinojus, kad egzistuoja podiumai, kuriais žengia ne tik grakščios ilgakojės manekenės, bet ir šiomis savybėmis rečiau pasižymintys architektūros kūrėjai, jau gali, įsitaisę prie kompiuterio ekrano ir paspaudę mygtuką slideshow, leistis virtualiais urbanistiniais Konstitucijos prospekto ir jo prieigų maršrutais, kurių prašmatnios vizualizacijos vilioja įvairiausiuose lietuviškojo interneto puslapiuose. Tačiau tiems, kuriems sveika nuovoka ir įprotis kritiškai mąstyti neleidžia pasiduoti akinančiam blizgiųjų žurnalų spindesiui, vizualiniams-propagandiniams virtualios realybės efektams, kyla daugybė rimtų klausimų. Deja, į juos neatsako nei pigūs pasigyrimai kokiais nors architektūriniais „nacionalinio grožio podiumais“, nei nieko nepaaiškinantys aiškinimai, esą pasaulis nuolatos keičiasi, tarsi urbanistinė kaita vyktų savaime, kažkaip natūraliai, be jokių verslo ir politikos užkulisiuose atkakliai brandinamų projektų, kuriuos nulemia neretai konfliktiški interesai, o „prastumia“ lobistai.

Vis dėlto ne visi architektai ir miesto planuotojai džiūgauja dėl pokyčių Konstitucijos prospekte ir jo prieigose. Žurnale Urbanistika ir architektūra urbanistas Saulius Motieka 2009 m. konstatavo: „Daug kalbama apie naujojo miesto centro kūrimą dešiniajame Neries krante. Konstitucijos prospektas ir jo aplinka Šnipiškėse dažnai tapatinami su postsovietinės materialios kultūros simboline raiška. Tačiau kol kas tai yra tik vienas iš problemiškiausių sostinės statybos poligonų, kuriame eksperimentuojama, bet kuris dar neturi aiškaus apibrėžtumo ir integralios urbanistinės architektūrinės darnos esamų ir konvertuojamų teritorijų aplinkoje. Literatūrinė moderniojo centro idėjos samprata niekada nebuvo susieta su urbanistiniais veiksniais, nebuvo įvertinta ir formuojama profesionaliomis kategorijoms. Todėl iki šiol ir neturi vientisos urbanistinės kompozicijos požymių. Atėjo laikas pripažinti, kad toks neapibrėžtumas ateityje gali turėti lemiamų neigiamų ir nepataisomų pasekmių Vilniaus identiteto tęstinumui bei tolimesniam kokybiško sostinės įvaizdžio formavimui. Kalbama ne apie atskirus pastatus ar jų estetinę išraišką, o apie platesnės prasmės kategoriją – vietovės urbanistinio komplekso modelį.“[5]

Po kelerių metų urbanistas išryškino ir paaiškino kai kurias morfologinio chaoso, iki šiol dominuojančio naujajame Vilniaus centre, priežastis. „Toje teritorijoje kilo nežmoniškas apetitas, remdamasis „teisėtais“ privačių savininkų lūkesčiais kiekvienas norėjo viršyti Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius. Pastatai stiebėsi į dangų, lyg tie keli kvadratiniai metrai išgelbėtų verslo reikalus. Visi labai laisvai pradėjo interpretuoti, kur statyti ir kaip statyti, atsirado spekuliacijų: man patinka aukštesnis namas, kas įrodys, kad jis turi būti žemesnis? Teritorijų planavimo dokumentuose buvo ne reglamentuojama urbanistinė ir architektūrinė kokybė, bet tik užtikrinama maksimali esamos nuosavybės galimos realizacijos apimtis, tenkinanti privačius interesus.“[6]

Vertinant dabartinę plėtros procesų būklę, galima pagrįstai teigti, kad esminės dabartinio Vilniaus naujojo centro urbanistinių ir architektūrinių nesėkmių priežastys koduotos jau sovietmečio dokumentuose, reglamentuojančiuose planavimą ir projektavimą, tada pradėtas ir laipsniškas šios miesto dalies modernizavimas. Viena iš priežaščių – beatodairiškas siekis radikaliai pertvarkyti centrines miestų dalis ir jų prieigas – nebuvo originalus sovietinių planuotojų išradimas, taip daryta ir daroma įvairiose pasaulio vietose. Iš esmės tai universali XX a. pradžioje iškelta mąstymo tendencija, ilgainiui persmelkusi ir nulėmusi miestų morfologinius bei vizualinius pokyčius, urbanistinę plėtrą tiek Europoje, tiek kituose kontinentuose. Sovietmečio architektai, nors oficialiai buvo verčiami rituališkai keiksnoti ir niekinti Vakarų buržuazinę urbanistiką, planuodamididmiesčių plėtrą pasidavė tai pačiai „magijai“, hipnotizuojančiai protus ir vaizduotę, toms pačioms modernistinėms idėjoms kaip ir jų kolegos Vakaruose, turėję nepalyginamai daugiau laisvės. Britų urbanistas Eamonnas Canniffe’as teigia, kad su nedidelėmis išlygomis ji tebėra jaučiama ir dabar: „Šiuolaikinė situacija tokia, kad urbanistinis projektavimas daugeliu aspektų tebevergauja Le Corbusier urbanistinėms dogmoms, visuotinai priimtoms nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Žemę apglėbusias tradicinio miesto formas pakeitę bokštų blokai ir urbanistiniai greitkeliai – tai projektavimo strategija, kuri su dideliu entuziazmu įgyvendinama tiek išsivysčiusiose pasaulio šalyse, tiek visur kitur.“[7]

Panašaus mąstymo įsigalėjimas lėmė, kad istoriškai susiklostęs tradicinis urbanistinis audinys Vakarų didmiesčių centruose tapo plataus masto revoliucinių pertvarkymų objektu. Le Corbusier dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pateikė pavyzdinį Paryžiaus centro urbanistinės rekonstrukcijos planą – pasitelkdamas savo plačiai propaguojamus „urbanistinės chirurgijos“ metodus, numatė nugriauti didžiąją dalį senojo Lotynų kvartalo ir nuo praeities liekanų „išvalytoje“, tuščioje erdvėje, žaliosios masės apsuptyje pastatyti dvidešimt keturis dangoraižius, skirtus stambiojo verslo kontoroms. Nors įpiršti savo vizijų Prancūzijos vyriausybinėms ir municipalinėms institucijoms, dar nepraradusioms sveikos nuovokos, tarpukariu nepasisekė, šios doktrinos, skelbiančios ir ideologiškai pagrindžiančios totalią pertvarką, įkvėpė ištisas architektų ir miesto planuotojų kartas, užvaldė šios srities profesionalų vaizduotę. Toli neieškodami pavyzdžių, pasidairykime po istorinį Stokholmo centrą – Gamla Stan, kurio dalis buvo nugriauta 8-ajame dešimtmetyje, vykdant radikalią modernistinę pertvarką. Jos imtis paskatino tuo metu visoje Europoje plitusios doktrinos, įteisinančios urbanistinio projektavimo principus ir pateisinančios metodus, kuriuos diktavo mechanistinė dvasia, technologiniai imperatyvai, ribotas estetinis pasaulėvaizdis...Laimė, švedų architektai anuomet spėjo nuniokoti tik dalį centro. Kaip galėjo atrodyti visas Stokholmo senamiestis, nusiaubtas šaltai, racionaliai suplanuoto urbanistinio „taifūno“, šiandien nesunku įsitikinti, pasidairius po modernistinius betono statinių kvartalus, kurie supa „kultūros namus“ (Kulturhuset), iškilusius Švedijos sostinės istoriniame centre, ir kurie (kartu su modernistine savo aplinka) atrodo beviltiškai pasenę visais įmanomais požiūriais – tiek funkciniu, tiek estetiniu, tiek moraliniu... Dalis jų prašyte prašosi atnaujinami, o štai neaukšti istoriniai, Viduramžius siekiantys statiniai nusistebėtinai puikiai atrodo tradicinėje urbanistinėje aplinkoje. Kodėl tiek 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių, tiek ir vėlesnių praėjusio amžiaus statybų būklė tokia apgailėtina? Modernistinė dvasia paveikė urbanistinį audinį, pasak Eamonno Canniffe’o, suteikdama jam tam tikrus, kone universalius bruožus, būdingus daugelio pasaulio miestų struktūrai: „Šiuolaikinio miesto morfologinį charakterį sudaro dominuojantys individualaus tapatumo statiniai, kuriuos supa erdvė, keliaklupsčiaujanti prieš jų formas, nesvarbu, ar ji būtų privati, ar vieša. Santykis tarp šių pastatų dažnai yra toks pažeidžiamas, kad erdvė tarp jų išvis nereikalinga nei kaip funkcinis darinys, nei kaip nemateriali medžiaga, susiejanti šias formas į visumą.“[8]

Štai kodėl dalis žmonių, neturinčių nė menkiausio supratimo apie moderniojo planavimo morfologinius principus ir ideologinius jų šaltinius, intuityviai jaučia, kad daugelis šiuolaikinių pasaulio miestų yra apmaudžiai panašūs, vienodai nuobodūs, nepaisant nei geografinio atstumo tarp jų, nei visiškai kitokio kultūrinio konteksto. Taigi, šiokią tokią gyvenimo mieste patirtį turintis, praprusęs asmuo fenomenologiškai jaučia, kad taip rekonstruotos ir suformuotos miesto dalys nuver-
tina tokius svarbius dalykus kaip vietos unikalumas ir tik jai būdingas charakteris. Kad ir kaip paradoksalu, bet urbanistinė aplinka, kurios statiniai visi kartu ir kiekvienas skyrium užsimuštinai stengiasi būti pastebėti, unikalūs, išskirtiniai, dažniausiai atrodo monotoniška, suvienodėjusi, nė kiek neįsimintina... Tarsi tuščias pažadas, kurio niekas, regis, nė neketino tesėti.

Vietos, atminties ir miestokūros klausimus nagrinėjantis anglų urbanistikos tyrinėtojas Phillipas Sheldrake’as įžvalgiai teigia: „Mūsų aplinka yra aktyvus dalyvis pokalbio, kuris vyksta tarp minties geografijos ir dvasios, sukuriančios „vietą“. Vieta susijusi su joje įsišaknijusiu žmogiškuoju naratyvu ir atmintimi, net su gilesnėmis naratyvinėmis srovėmis, kurios absorbuoja pasakojimus visų, gyvenusių čia iki mūsų. Todėl visiškai tinka vietas suvokti kaip tekstus, persmelktus prasmių.“[9]

Kitaip tariant, atmetus atgyvenusią, išsisėmusią, galutinai save diskreditavusią Le Corbusier įdiegtą urbanistinės erdvės sampratą, kiekvienoje miesto vietoje, konkrečioje aplinkoje reikia ieškoti tų bruožų ir ypatybių, kurio kiekvieną miesto dalį, susiklosčiusią amžiams bėgant, daro išskirtinę, o kartu susieja su urbanistinio audinio visuma. Tokia miesto planavimo, projektavimo, jo architektūros elementų samprata, kokią piršo ir iki šiol įnirtingai gina modernistinės urbanizacijos apologetai, į miestokūrą iki šiol žvelgiantys pro apmusijusių Le Corbusier dogmų prizmę, iš esmės neigia ir miesto kaip vietos sampratą, ir net galimybę pajusti jos dvasią. Vilniaus Konstitucijos prospekto ir jo prieigų statiniai nėra įsimenantys, nors jų estetiškumo skalė labai, netgi drastiškai skiriasi. Tokia pat beveidė ir jų aplinka, nors autoriai stengiasi bet kokia kaina įtvirtinti individualų kiekvieno aukštybinio objekto tapatumą. Buvusių Šnipiškių teritorijoje plėtojant naująjį Vilniaus centrą, pastaruoju metu pasukta, deja, ne šiuolaikiškesniu ir perspektyvesniu „urbanistinės akupunktūros“ (Nan Ellin) taikymo, bet senesniu, sovietmečio miestų planuotojams ir projektuotojams geriau pažįstamu „urbanistinės chirurgijos“ keliu. Kitaip tariant, užuot atsižvelgus į buvusią istorinę sanklodą, įvertinus galimybes išsaugoti jos plano struktūrą, inkorporuoti jos liekanas, išreiškiant pagarbą čia giliai įsišaknijusiai vietos dvasiai, kuri morfologiškai dar juntama, pasielgta priešingai – paprasčiausiai eliminuojami bet kokie ankstesnės urbanistinės struktūros pėdsakai. Iš pradžių taip elgtasi, kaip minėjau, dėl ideologinių urbanistinės modernizacijos užmačių ir architektų modernistų troškimo istorinėje vietoje palikti savo „signatūrą“. Vėliau, jau posovietiniais laikais, bene didžiausią spaudimą negailestingai transformuoti teritorijas darė grobuoniški verslo struktūrų interesai, nesulaukę bent kiek didesnio visuomenės pasipriešinimo. Arba, kaip pasakytų koks nors šioje teritorijoje pasidarbavęs ir naujųjų laikų konjunktūrą subtiliai jaučiantis architektas, šie interesai tiesiog stebuklingai „sutapo“.

Tiek simbolinės, tiek ekonominės galios atžvilgiu vieni iš reikšmingiausių naujojo Vilniaus centro objektų yra išilgintas, proporcijas praradusią degtukų dėžutę primenantis savivaldybės pastatas ir kiek didesnių estetinių ambicijų turintis prekybos centras „Europa“. Menkiau praprususiems vilniečiams jie abu asocijuojasi su kvapą gniaužiančiomis postmoderniosios epochos architektūros „aukštumomis“. Kritiškiau nusiteikusio vertintojo akimis, – tai tiesiog banalūs, anaiptol neišskirtiniai stiklo ir gelžbetonio architektūros objektai, suręsti „domino namelio“ principu. Tokių netrūksta atkampiausiuose, provincialiausiuose Europos „didmiesčiuose“, užsimojusiuose lygiuotis į Londoną ar Čikagą, nustekentą savųjų statytojų (tiesa, disponavusių nepalyginamai didesnėmis finansinėmis ir technologinėmis galimybėmis).

Formuojant naująjį urbanistinį administracinį ir verslo centrą, iš esmės tik pridengiantį komercinių struktūrų interesus, kurie pernelyg nė neslepiami, bandyta kurti ir neva šiuolaikiškas viešąsias erdves. Tačiau jos, išskyrus išties įspūdingą Swedbank aplinką su panoramomis, atsiveriančiomis į upę (beje, tai anaiptol ne viešoji, bet privati banko nuosavybė), primena figos lapelį, kuriuo bandoma pridengti nuogą urbanistinį kūną, tarnaujantį verslo interesams. Nei viešoji erdvė priešais savivaldybės pastatą, nei Europos aikštė netapo ir, veikiausiai, netaps iš tikrųjų viešosiomis, gyvybingomis, miestiečius traukiančiomis, išradingai naudojamomis erdvėmis. Jeano Baudrillard’o žodžiais tariant, tai elementarūs urbanistiniai-architektūriniai simuliakrai. Arba tiesiog nevykusios užuominos į antikinę agorą – viešąjį traukos centrą, vietą, kuri būtina miesto renginiams ir reginiams, pilietinės energijos apykaitai. Visai nekeista, kad čia nevyksta ne tik pilietiniai, bet ir pramoginiai renginiai. Erdvės viešumą simuliuoja skustuvą ar šepetėlį primenanti (jau spėjusi gerokai aprūdyti) dekoratyvinė skulptūra priešais sostinės savivaldybę. Nors aplink ją plyti vasarą žaliuojanti veja ir takas, kertantis dekoratyvinės plieno skulptūros vidų, neva „kviečiantis“ miestiečius dalyvauti veiksme (neaišku, kokiame), nei vasarą, nei juo labiau žiemą ši nejauki, socialiai negyva „viešoji“ erdvė lankytojų taip ir nesulaukia.

Viešumai skirtos erdvės įspūdį bandyta kurti ir erdvėje, plytinčioje tarp savivaldybės pastato ir prekybos centro „Europa“. Tačiau viešąją erdvę inscenizavusius architektus ir čia ištiko akivaizdi nesėkmė. Nepaisant gana žmogiškų mastelių ir Vilniaus miestui nedažnos atrakcijos – fontano, ši erdvė netapo vieta, traukiančia žmones. Šiokios tokios gyvybės ji įgauna tik vasarą, kai staliukus ir kėdes išneša į lauką pirmajame prekybos centro aukšte įsikūrusios kavinės, tačiau jie taip ir lieka „prilipę“ prie stiklinės oranžerijos sienų. Eidamas pro šalį, retai čia pamatysi daugiau negu keliolika ar kelias dešimtis žmonių. Kodėl ši viešoji erdvė mirusi? Anglų architektas ir urbanistas Matthew Cormona teigia: „Kad ir kokia būtų kontrolės strategija, viešosios vietos sėkmingai gyvuos, tik būdamos patrauklios. [...] Pažįstama realybė yra tokia, kad daugelis atvirų erdvių nėra projektuojamos kaip viešosios vietos, jos dažniausiai yra skirtos (išimtinai) pademonstruoti pastato grožybes arba įsiteikti rinktinei žmonių grupei.“[10] Akivaizdu, kad to siekė ir architektai, projektavę vadinamąją Europos aikštę, kuri prekybos centrą „Europa“ skiria nuo savivaldybės pastato. Sukurtas gana įtikinamai atrodantis, tačiau visiškai neveiksnus viešosios erdvės muliažas. Kažkodėl jie nekėlė sau klausimo, kas norės džiaugtis buvimu atvirame ore, kai visai šalia nepaliaujamai riaumoja prospektas su septyniomis eismo juostomis? Meškos paslaugą daro ir chaotiškai išsibarstę atskiri statiniai, kurių ne tik estetines savybes lėmė investuotojų gebėjimas įtvirtinti ir išreikšti asmeninį interesą.

Tiek estetiniu, tiek morfologiniu atžvilgiu Konstitucijos prospektas iliustruoja tokią situaciją, kokią prieš keletą dešimtmečių, analizuodamas moderniosios urbanistikos ir architektūros plėtros logiką, taikliai apibūdino architektūros teoretikas Christianas Norbergas-Schulzas: „Didžiuma moderniųjų statinių egzistuoja „niekur“ – jie nesusiję su kraštovaizdžiu, juo labiau su koherentiška urbanistine visuma, jie gyvena savo abstraktų gyvenimą tam tikroje matematiškai technologinėje erdvėje, sunku net atskirti, kur jų viršus, o kur apačia.“[11]

Ir vis dėlto, nepaisant gausybės priežasčių, dėl kurių Konstitucijos prospektas ir jo prieigos neįgijo ir, veikiausiai, neįgis įprastiniam miesto centrui būdingų ypatybių, yra viena, kurią pavadinčiau lemtinga. Dauguma Lietuvos urbanistų, kritiškai analizavusių naujojo Vilniaus centro problemas, neatkreipė dėmesio į šios teritorijos ypatumą, sukūrusį neįveikiamas problemas, – tai greitkelis, dominuojantis naujojo centro morfologinėje struktūroje. Daugiau negu prieš pusę amžiaus miestų istorikas, teoretikas ir architektūros kritikas (beje, amerikietis) po ilgesnės kelionės po Europą įžvelgė daugelio būsimų urbanistinių problemų priežastį. Sugretinęs tendencijas, pastebėtas Senajame žemyne, su nė kiek neguodžiančiomis, veikiau nuviliančiomis Amerikos didmiesčių transformacijomis, Lewisas Mumfordas parašė nedidelę, tačiau skvarbių, toliaregiškų įžvalgų kupiną knygą „Greitkelis ir miestas“. Jo teigimu, viena iš didžiausių plėtros problemų – netinkamai suvokta transporto funkcija moderniajame didmiestyje: „Nelaimei, kalbant apie transportą, vyrauja senamadiška linijinė pažangos samprata. Dabartiniu metu automobilis tapo universalia transporto priemone, dauguma žmonių yra įsitikinę, kad pėsčiųjų judėjimas išnyks, geležinkelių transporto bus atsisakyta. Daugelis greitkelių statytojų jau dabar sako, kad taip yra įvykę, o jei ne, tai įvyks artimiausioje ateityje. Esmė ta, kad automobilį mes pavertėme neįgaliu, priversdami jį tapti vienintele transporto priemone. Tokio apkrovimo negali pakelti nei automobiliai, nei greitkeliai. Ši pernelyg didelė koncentracija lėtai griauna mūsų miestus, nepateikdama nieko nė perpus geresnio, negu ji pati.“[12]

Mumfordas aiškino, kad pokario miestų planuotojai kartojo tą pačią klaidą kaip ir jų kolegos XIX a., kai į patį miesto centrą įsileido anuometinį progreso variklį ir simbolį – geležinkelį. Automobiliui nurungus ir išstūmus savo pirmtaką, vietoj geležinkelio bėgių didmiesčių centrus išvagojo nuolat platėjantys, vis daugiau erdvės reikalaujantys greitkeliai, sukuriantys tiek nuolat didėjančius eismo srautus, tiek neišvengiamus kamščius. Atrodo, ne tik savuose interesuose paskendę politikai, bet ir profesionalai – miestų planuotojai ir projektuotojai – šios, kaip ir daugelio kitų miesto supratimui esminių knygų taip ir neperskaitė, o jei kuris ir skaitė, nelabai suprato arba nenorėjo suprasti, apie ką autorius kalba.

Miesto centras į Konstitucijos prospekto prieigas perkeltas, neatsižvelgus nei į buvusią vietos dvasią, nei į istorinę urbanistinę sanklodą, nei į esminius gyventojų poreikius. Suabsoliutinus verslo ir jam pataikaujančios politikos interesus, istorinėje miesto dalyje buvo sukurtas tik dar vienas paviršutiniškai šiuolaikiškas „domino miestelis“. Miesto gyvenimui svarbi teritorija, galėjusi būti prasmingas, su ankstesniais istorijos tarpsniais glaudžiai susijęs sostinės sandas, kuriantis kokybiškai kitokią miesto kultūrą, virto blankiu, negyvybingu, ankstesnes modernaus projektavimo ydas pakartojusiu urbanistiniu dariniu, kuriam būdingas iš anksto suplanuotas modernistinis chaosas, o socialinis gyvenimas jame prasideda ir baigiasi kartu su darbo dienos pradžia ir pabaiga. Vakarop, ištuštėjus kontorų bokštams ir nuslūgus automobilių srautui, naujasis sostinės centras Konstitucijos prospekte primena vėjo perpučiamą, apleistą, jokioms žmogiškoms reikmėms netinkamą urbanistinę dykrą, kokių mūsų didmiesčiuose ir sostinėje, deja, netrūksta...

[1] Vytautas Jogėla. The Old Jewish Cemetary in the Nineteenth and Twentieth Centuries. Lituanus. Vol. 61 No 4 (2015), p. 89.

[2] http://www.vilnius.lt/index.php?204717704

[3] Rusnė Marčėnaitė. Naujasis sostinės centras: dangoraižiai debesų nedraskys. Žr. http://sa.lt/naujasis-sostines-centras-dangoraiziai-debesu-nedraskys/

[4] Ten pat.

[5] Saulius Motieka. Besiformuojančio Vilniaus moderniojo centro urbanistinis modelis. Urbanistika ir architektūra. 2009, nr. 33 (4), p. 196.

[6] Cit. pagal: Rusnė Marčėnaitė. Naujasis sostinės centras.

[7] Eamonn Canniffe. Urban Ethic: Design in Contemporary City. Oxon: Routledge. 2006, p. 11.

[8] Ten pat, p. 147.

[9] Phillip Sheldrake. A Spiritual City? Place, Memory and City making. In: Architecture, Ethics and Personhood of Place, edited by Gregory Caicco. Hanover and London: University Press of New England. 2007, p. 51.

[10] Matthew Cormona et al. Public Places, Urban Spaces: The Dimensions of Urban Design. Amsterdam: Architectural Press. 2003, p. 125.

[11] Christian Norberg-Schulz. Genius Loci: Toward the Phenomenology of Architecture. New York: Rizzoli. 1980, p. 190.

[12] Lewis Mumford. The Highway and the City. New York: Harcourt, Brace and the World. 1964, p. 245–246.


Susiję

Skaitiniai 8638137007976150583
item