Marius Parčiauskas. Draudimais nieko nepasieksi, arba kaip atima mūsų laisvę

Dar kartą skelbiame 2016 metais rašytą straipsnį, kuris itin aktualus šiuo metu, svarstant alkoholio prieinamumo ribojimo politiką. **...


Dar kartą skelbiame 2016 metais rašytą straipsnį, kuris itin aktualus šiuo metu, svarstant alkoholio prieinamumo ribojimo politiką.

***

Jei reikėtų rinkti populiariausią, bet kvailiausią mūsų dienų teiginį, juo tapti tikrai pretenduotų tas žymusis „draudimais nieko nepasieksi“. Kai kalbama apie alkoholio reklamos draudimus, nuolat išgirstame: „Drausk, kiek nori, - kas gėrė, tas ir toliau gers“. Kai diskutuojama apie kanapių legalizavimą, kas nors būtinai pareiškia: „Juk vis tiek jas rūko, tai kam drausti?“. Kai siūloma vykdyti valstybinę istorinę politiką, tuoj pat pasigirsta balsų, apkaltinančių „noru grąžinti diktatūrą“ ir „laisvės varžymu“. Ką visi šie pareiškimai turi bendro? Visi jie atspindi liberalų požiūrį į žmogaus prigimtį ir valstybės įstatymų paskirtį. Nors retai pastebima, tačiau paradoksaliai būtent manymas, kad draudimai nereikalingi, paneigia žmogaus prigimtinę laisvę.

Bene geriausias tokio požiūrio pavyzdys – Naujojo Židinio-Aidų žurnalo redakcinės kolegijos narės Guodos Azguridienės straipsnis „Ar įmanoma prievarta garantuoti geresnį gyvenimą?“. Jos teigimu, įstatymų leidėjai beveik nieko kito neveikia, kaip tik „draudžia ir riboja“. Autorė pabrėžia, kad už tam tikrus ribojimus (pavyzdžiui, alkoholio reklamos ribojimą) pasisakantys asmenys laisvės nelaiko pamatine vertybe ir net jos bijo.  Straipsnyje ribojimai supriešinami su laisve ir tiesiai pasakoma, kad tik nelaisvų žmonių visuomenėse svarbiausi valstybės klausimai sprendžiami nevengiant draudimų ir ribojimų. Paradoksalu, bet būtent pati autorė ir visi panašiai teigiantys viešosios erdvės komentatoriai nori atimti mūsų kaip žmonių laisvę, nes būtent įstatymai ir ribojimai kaip neatsiejama įstatymų dalis parodo, kad esame laisvi.

Žmonės turi nelygstamą laisvę, kuri duota tik protingoms būtybėms. Visos kitos žemiškos būtybės vadovaujasi tiktai pojūčiais. Aklas instinktas verčia jas ieškoti to, kas naudinga, ir vengti to, kas žalinga. Žmogus, priešingai, kiekvienoje gyvenimo situacijoje gali vadovautis protu, kuris palieka valiai laisvę nuspręsti ir išsirinkti, kas yra tinkamiausia. Laisvės esmę sudaro gebėjimas pasirinkti teisingus tikslus ir tinkamas priemones pasirinktam tikslui pasiekti. Ji yra ypatinga mūsų valios savybė, tačiau valiai tarsi švyturys jūroje klaidžiojančiam laivui reikalingas protas. Valia tegali geisti tik tokio gėrio, kurio gerumą pripažįsta protas. Kiekviename valios akte įvertinimas eina pirmiau už pasirinkimą. Todėl valia yra proto valdomas gėrio siekimas.

Tačiau žmogus nėra tobulas ir dažnai pasitaiko, kad protas valiai pasiūlo ne tikrą, bet tik tariamą gėrį, o valia vis tiek ryžtasi tokio „gėrio“ siekti. Būtent tai, kad mes vietoje tikrojo gėrio galime imti siekti blogio, įrodo mūsų turimą pasirinkimo laisvę (panašiu būdu kaip liga įrodo, kad esame gyvi), tačiau tuo pat metu parodo ir šios laisvės netobulumą. Kasdienė mūsų patirtis ir visa žmonijos istorija puikiai atskleidžia, kaip laisvė gali ypatingu būdu pašlovinti visas žmogaus aukas, nes laisvai pasirinkti pasiaukoti dėl kito yra bene gražiausias įmanomas žmogaus elgesys. Nei gyvūnas, nei jokia kita neprotinga būtybė negali pasirinkti pasiaukoti dėl kito, jos tik itin retu atveju gali tai padaryti instinktyviai, tačiau jei instinktas nuves kitu keliu – gyvūnas nesvyruodamas pasuks juo. O žmogus visada turi pasirinkimą.

Bet kiekvienas, turintis akis, mato, jog šio pasirinkimo turėjimas tuo pačiu yra ir siaubingo žmogaus netobulumo išraiška. Gražu, kai žmogus pats savo laisvu pasirinkimu renkasi dorą gyvenimą, tačiau žymiai dažniau jis pasirenka elgtis ydingai ir paklusti savo aistroms bei įgeidžiams. Šios aistros tokios stiprios, kad kartais žmogų gali paversti iš pažiūros kažkuo niekingesniu už gyvulį – visi esame matę skaudų priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų turinčių žmonių nuopolį. Taigi žmogus nėra gyvulys, nes yra protinga ir laisva būtybė, tačiau jo proto netobulumas reiškia jo laisvės netobulumą, o šis savo ruožtu reiškia galimybę, kad žmogus gali tapti net kažkuo prastesniu už gyvulį.

Kadangi žmogaus laisvė yra netobula, ji reikalauja tam tikro pastiprinimo ir pagalbos. Būtent tam buvo sukurti įstatymai – kad kreiptų žmones į gera ir atitrauktų nuo blogo. Tai buvo aiški įstatymų paskirtis visiems garsiausiems klasikiniams mąstytojams. Kaip ypač taikliai pastebėjo šv. Augustinas: „valstybė be įstatymų yra tik plėšikų gauja“. Būtent įstatymai yra viena iš pagalbos priemonių, neleidžiančių žmonių bendruomenei tapti plėšikų gauja. Vėl gi, įstatymai yra vienas iš dalykų, žmonių bendruomenę atskiriančių nuo gyvūnų bandos, nes gyvūnams įstatymai negali būti taikomi – jie nėra laisvi ir negali pasirinkti, todėl ir negali būti atsakingi už savo veiksmus.

Todėl įstatymų egzistavimas tam tikra prasme net pabrėžia žmogaus laisvę – juk nelaisvoms būtybėms įstatymai ne tik nereikalingi, bet net ir neįmanomi. Įstatymas yra tas pats proto nurodymas valiai, ko ji privalo siekti ir vengti, tik įteisintas ne vien asmeniniu lygmeniu. Svarbiausia priežastis, dėl kurios žmogui yra reikalingas įstatymas, būtent ir glūdi žmogaus valios laisvėje. Todėl nieko negali būti kvailesnio už teiginį, kad žmogui, kuris yra iš prigimties laisvas, įstatymai yra nereikalingi. Juk žmogus įstatymui turi paklūsti būtent todėl, kad yra laisvas.

Žinoma, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog niekas mūsų visuomenėje nedrįsta neigti įstatymų kaip tokių reikalingumo. Tačiau straipsnio pradžioje paminėtas teiginys, jog „draudimais nieko nepasieksi“, savyje talpina būtent tokį įstatymų reikalingumo neigimą. Neigdami draudimų galią, neigiame ir įstatymų galią daryti įtaką žmonių elgesiui. Nors tam tikrais atvejais draudimai tikrai gali būti neefektyvūs ir todėl nereikalingi, tačiau neigti draudimų reikalingumą kaip tokį yra tik gana kvailas būdas parodyti, jog nesupranti įstatymų esmės. Juk pati įstatymų prigimtis reiškiasi dvejopai: 1) Skatinant tai, kas gera ir dora ar veda link dorybės ; 2) Draudžiant tai, kas bloga, pragaištinga, arba veda į tokį blogį. Tad viena iš dviejų įstatymų paskirčių yra drausti, o jei teigiame, kad įstatymo draudimas savaime yra bloga ir kuo labiau vengtina priemonė, tai tuo tiesiog pasakome vieną iš dviejų dalykų (arba abu kartu): 1) Kad netikime, jog įstatymas turi galią pasakyti, kas yra bloga, o kas gera; 2) Kad tikime, jog žmogus yra iš prigimties geras ir neklystantis ir todėl pats visada žino, kas yra teisinga.

Pirmuoju atveju, jei įstatymas negali nuspręsti, kas yra blogai, o kas gerai, tai praranda bet kokią savo egzistavimo prasmę, nes kam tokiu atveju iš viso reikalingi įstatymai? Jei jie ne geriau nei mes patys gali apibrėžti gėrį ir blogį, tuomet jų egzistavimas yra beprasmis akių dūmimas. 

Antruoju atveju taip pat paneigiame įstatymų reikalingumą, tik dar paneigdami ir žmogiškosios laisvės egzistavimą. Jei tikime, kad žmogus yra iš prigimties geras ir neklystantis, vadinasi tikime, jog jis negali rinktis tarp gėrio ir blogio ir viskas, ką jis daro, yra vien dora ir gera. Tokiu atveju jam nereikia jokios pagalbos, kreipiant jį į gera, ir jis nėra laisvas ta žmogiškąja prasme, todėl jam ir nereikia įstatymų.

Tam tikri suvaržymai ir draudimai, priimami įstatymais, gali atrodyti ne itin patraukliai, gali net atrodyti, jog jie riboja mūsų laisvę. Tačiau tik laisviems žmonėms reikalingi įstatymai. Jei būtume tobuli, mums jų nereikėtų. Įstatymai yra būtent tai, kas patvirtina, jog esame laisvi pasirinkti net ir blogį. O draudimai yra viena pagrindinių įstatymo savybių, be kurios dauguma įstatymų prarastų bet kokią savo prasmę. Todėl nejauku girdėti sakant, kad „draudimais nieko nepasieksi“. Šis jau liaudies folkloru tapęs teiginys netiesiogiai pasako, kad arba žmogus yra gyvulys, arba Dievas. Viskas, bet tik ne pats žmogus. O žmonių valstybei neišvengiamai reikia ir tam tikrų draudimų bei apribojimų. Tad bet kuris, teigiantis, jog laisviems žmonėms draudimų nereikia, prieštarauja pats sau, nes savo žodžiais paneigia būtent tai, kas mus padaro žmonėmis.

Tariamos anarchiškos laisvės vardan naikinama tikroji – žmogiškoji – laisvė.

Susiję

Politika 874865964657335869

Rašyti komentarą

17 komentarų

Anonimiškas rašė...

Ech, po ispudingos pradzios tikejausi nemenkesnio tesinio. Ir ka gi? Snipstas... Autorius neskiria moraliniu suvarzymu nuo prievarta valstybes igyvendinamu draudimu ir del to nesugeba tinkamai parodyti siu abieju santykio su laisve arba laisves trukumu. Ir Sventasis Augustinas visiskai pro sali pacituotas. Zymioji citata tereiskia reikalavima valstybei uzdrausti pilieciams daryti blogus darbus vienas kitam, apginti istatymais ir prievarta silpnesniji nuo stipresniojo isnaudojimo, o ne parodo piliecio santykio su savo paties laisve ir savo gyvenimo reguliavimo poreiki. Silpnokai, varganai silpnokai.

Anonimiškas rašė...

Et, po tokiu straipsniu tikėjausi stipraus komentaro. O išėjo silpnokai...

Tadas Ivanackis rašė...

Visiškas skystalas. Jaunuolis tiesiog prašo diktatūros. Pagal jo argumentaciją cenzūra būtų bendrasis gėris, nes apsaugo visuomenę nuo žalingų minčių ar vedančių į blogį šunkelių. Neišgirdau ir argumentų, kur tų laisvės ribojimų ribos. Kuo gi tada Šiaurės Korėja ne laisvų, supratusių draudimų prasmę kaip laisvę, laisviausia visuomenė ir šalis? Tokia autoriaus scholastika gali nuvesti tik į Orvelo gyvulių ūkį. Pirmieji žingsniai jo kryptimi žengiami teisingi, neabejojant ir nesuvokiant, kurlink veda.

Pikc rašė...

Teip! Aš irgi skaitau, kad daloi visus įstatymus, nes če diktatūra! O be to, draudimais nieko nepakeisi!

Anonimiškas rašė...

"Tamsiais diktatūriniais" Viduramžiais draudimais visaip varžė laisvę. Iš pradžių ėmė reguliuoti situaciją "šikama kur papuola". Taip rūmuose, vėliau ir miestiečių namuose atsirado tam skirtos vietos - išvietės. Vėliau draudė "paleistuvauti kur papuola" - taip atsirado būsimi "raudonieji viešnamių kvartalai". Tomas Akvinietis tam labai pritarė, nes buvo ilgaskvernis diktatorius. Jei tada būtų valdę liberalai iš "Naujojo židinio", vis dar mėgautumėmės saldžia prigimtine laisve "šik kur nori".

Nežiniukas rašė...

Pritariu. Nereikia riboti mūsų laisvės.

Pradžioje siūlau atsisakyti kelių eismo taisyklių. Argi ne idiotizmas vidurnaktį stovėti prie raudono šviesaforo, nors aplinkui nei gyvos dvasios vien todėl, kad priešais yra raudonos šviesos radaras?

Po to galėsime atsisakyti administracinių teisės pažeidimų kodekso. Mūsų tikslas - atsisakyti baudžiamojo kodekso.

Bet viena bėda - norint būti laisvu, reikia būti stipriu. Tai jei esi stiprus, koks skirtumas, kokie yra ribojimai - nepatinka ir jų nesilaikai.

Ir galiausiai - reikia suprasti, kad yra dvi sąvokos - laisvas ir palaidas. Nors išoriškai jie panašūs, bet iš esmės jie labai skiriasi.

Tai ko ponulis nori - būti laisvu, ar palaidu?

Anonimiškas rašė...

p.Tadai

apie jokią diktatūrą ar visko visišką draudimą straipsnyje nieko neparašyta.
Nėra jokių abejonių, draudimai turi būti (taisyklės). Sudėtingesnis dalykas yra tų draudimų ribos ir kiekis. Bet tam ir renkami tautos atstovai, kurie ir kurtų tas taisykles (beje kurios gali būti daug kam nepriimtinos ar atseit varžančios jų "laisves"). Bet tam ir gyvename visuomenėje, o ne vieni negyvenamoje saloje.

Anonimiškas rašė...

Gerai pastebėjo nežiniukas-žiniukas,savoka; laisvas ir palaidas,esminis pastebėjimas, be korekcijos viskas eina į suirimą, kitaip sakoma nebalansuota sistema anksčiau ar vėliau subyra, todėl dvikojis turi pats atrasti balansą, jei neranda jam reikia padėti.

Anonimiškas rašė...

joo,na ko jūs norit iš Azguridienes ,ji juk "laisvų mergų institute" (ar kaip ten jis),dirbo...

ale, rašė...

Pagarba šiam jaunam blaiviai mastančiam žmogui. Tenka pripažinti, kad ne visų vienodos galimybės susivokti, kas dera žmogumi besivadinančiam, o kas ne. Todėl ir reikalingi įstatymai. O be jų, šiktų visokie - dar viena koja iš medžio neišlipę, kur tik užsinorėtų...

Anonimiškas rašė...

Teisingai įstatymai labai reikalingi juos davė pats Dievas, ir labai seniai, ir tai ne visi jų laikosi, o dabar kas leidžia įstatymus, tikrai ne dievai aišku jie galvoja kad yra dievai, tokių rašytų įstatymų laikosi jau mažiau, o dėl diktatūros yra taip, geriausias diktatorius būtų Dievas, bet jis nesiima, tai ką gali dvikojis diktatorius?.

Dievas? rašė...

- Dievas yra tai, kaip visa kas turėtų būti.
Deja, niekas iš anksto negali žinoti, kaip gi visa(?) turėtų būti. Bet kiekvienas būdamas konkrečioj situacijoj, gali jausti, kaip gi jis turėtų pasielgti. Tas jutimas vadinamas sąžine arba sąžinės balsu. Nėra nei vieno, kuris neturėtų to jutimo. Deja, daugelis įpratę eiti į kompromisą su savo sąžine. - Juk vis vien niekas kitas negirdi jo sąžinės balso - ir neįrodys, jog netinkamai veikiama buvo su žinia. Todėl akiplėšiškai tvirtina, neva, jo sąžinė "nieko nesakė"...
Kodėl gi galima vienareikšmiškai teigti, kad sąžinė veikia kiekviename? - Atsakymas paprastas. Tą sąlygoja savisaugos instinktas. Juk blogis yra tai, kas gali iššaukti kito/kitų priešišką reakciją, jei tik išaiškėtų, kad su suvokimu buvo veikiama netinkamai. - Būtina gi apsidrausti kažkaip... Dėl tos priežasties sukčiai neigia sąžinės balso buvimą visuose ir visada. Taip sukuriama iliuzija, kad išaiškėjus kėslams, būtų galima(?) pasiteisinti, neva, "nežinojau"...
Visų "dieviškų" įstatymų esmė: " Nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad kiti su tavimi pasielgtų". O toks jutimas yra kiekviename. Ir jei visai realu nesielgti su kitais netinkamai, tai pasakymas" "elkis su visais, kaip norėtum, kad su tavimi kiti elgtųsi, būtų niekaip neįgyvendinamas. Štai todėl, įstatymai tegali būti tik apribojantys netinkamą elgesį, bet būtų beprasmiška įpareigoti elgtis visada ir su visais tinkamai.

Pikc rašė...

"Įstatymas yra tas pats proto nurodymas valiai, ko ji privalo siekti ir vengti, tik įteisintas NE VIEN asmeniniu lygmeniu." - va tai, ko gero, ir yra problema liberalams. :)
"Šis jau liaudies folkloru tapęs teiginys netiesiogiai pasako, kad arba žmogus yra gyvulys, arba Dievas." - panašu, kad liberalams čia nėra jokio "arba" - jiems žmogus yra gyvulys-dievas. :)

ale, rašė...

Pikc, protas yra "mano" priemonė, o ne pats asmuo "aš". Renkuosi ir spendžiu "aš" pasitelkdamas ssvo protą. Nėra nei liberalų, nei jokių kitokių žmogaus porūšių. Fizikine prasme, yra sąžiningi žmonės - su kitais besielgiantys garbingai - nelaikantys kitų priemone saviems įgeidžiams tenkinti. Ir yra sukčiai, įsikalę sau į galvas, kad yra vertesni už kitus, ir todėl, neva, jiems nieko blogo išnaudoti kitus. Va šita (sukčių) padermė po bile kokiais vardais gali pati dangstytis, o ir kitiems kuo šlykštesnes etiketes kabinėti. Esmė jų visų ta pati - jie sukčiai.

žara rašė...

Taisyklių, draudimų gausa priklauso nuo visuomenės narių dorovės. Kadangi dorovė šiuo metu tikslingai smukdoma, todėl rasis vis daugiau priežasčių mus užversti taisyklėmis ir - kas be ko - baudomis.

Pikc rašė...

Smagus straipsniukas ir dar smagesnis video reportažas apie šituos “laisvės gynėjus” ir jų gerbėjus – tikrai siūlau pasižiūrėti. ;)
http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/apie-sventini-patriotizma-ir-jo-ginama-laisve-pasirinkti
Būčiau koks “alkopramonininkas” – tikrai šitiems nepagailėčiau honorarų ir paraginčiau dar daugiau “taikių protesto koncertų” padaryti. Ilgainiui ir specifinės paskirties palapinės beigi kioskeliai tuose renginiuose atsirastų – žiū, ir naujas festivalis. Koks nors, pvz. “Nebeužtvenksi šnapso bėgimo”. :)

Pikc rašė...

P.S. Čia turėjau omenyje tuos "protestuotojus prieš draudimus", kurie Vilniuje ir Kaune koncertus organizavo.

item