Marius Kundrotas. Socialinis konservatizmas – geriausia apsauga nuo Rusijos

Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaita mažai, ką nustebino. Liūdina, jog Rusijos ruporais – greta seniai veikiančios Penktosio...

Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaita mažai, ką nustebino. Liūdina, jog Rusijos ruporais – greta seniai veikiančios Penktosios kolonos – tampa vis daugiau naujų žmonių, tarp jų – buvę bendražygiai, buvę Nepriklausomybės šaukliai ir kovotojai.

Kas skatina žmones, dar vakar abejingus politikai, juo labiau – ilgamečius patriotus gręžtis link istorinio, egzistencinio Lietuvos priešo? Atsakymų gali būti daug, bet iš jų dažniausios priežastys – trys. Pirma – vis griežtėjantis Europos Sąjungos ir jos didžiųjų valstybių diktatas, tirpdantis Lietuvos valstybingumą. Antra – laukinio liberalizmo siautėjimas, išplaunantis moralinius ir kultūrinius žmogiškosios būties pagrindus. Trečia – skurdas ir socialinio teisingumo stoka.

Europos Sąjungos vadukai, pasitelkę sisteminę žiniasklaidą, švietimą, viešąją kultūrą, ilgus metus kalė į galvas, jog tautinis valstybingumas – istorijos atgyvena ir jo vieta – sąšlavyne. Jei taip, koks skirtumas, kokiai imperijai priklausyti – Briuselio, Maskvos ar net Pekino? Lieka tik rinktis, kuri iš jų priimtinesnė pagal kitus kriterijus – moralinį, kultūrinį ir socialinį. Svarbiausia, kad šis priimtinumas gali būti visiškai suklastotas – Rusijos disidentai atskleidžia gana atgrasų Rusijos moralinį, kultūrinį ir socialinį veidą, bet ar jiems varžytis su Kremliaus apmokama propaganda, ypač interneto ir Feisbuko amžiuje?

Liberalai, susibroliavę su marksistais, nuosekliai griauna visuomenės dorą, vertybes ir tapatybes. Visos Europos, gal net viso Vakarų pasaulio mastu. Ir štai čia Rusija iškyla kaip šių idealų gynėja. Nors retas jos šalininkas Lietuvoje gebėtų įvardyti, kuo ta gynyba pasireiškia, išskyrus vienintelį faktą, jog ten apribota homoseksualizmo propaganda. Masinės migracijos, tautinių tapatybių niveliacijos, smurtinių nusikaltimų mastais Rusija drąsiai galėtų varžytis su Europos Sąjunga, o socialine atskirtimi ir korupcija ją stipriai lenktų.

Socialinio teisingumo stoka – ypač jautri problema. Ypač daug žmonių, pasidavusių Rusijos propagandai, kyla iš skurdžiausių socialinių sluoksnių. Jiems sunkiai prieinama objektyvi informacija apie Rusijos socialinę padėtį, o Lietuvos žiniasklaida jie nusivylę. Dėl aiškių priežasčių. Didelė dalis žiniasklaidos – išskyrus kelias gerbtinas išimtis – gieda unisonu su valdžios partijomis ir institucijomis, garbina liberalizmą, Europos Sąjungą, angažuotai ir net melagingai pateikia įvairiausius faktus tiek iš vidaus, tiek iš užsienio gyvenimo. Tad kodėl reiktų manyti, kad apie Rusiją ji sako tiesą? Pabrėžtina ir tai, jog daugelis socialiai skurdesnių žmonių dėl suprantamų priežasčių dažnai būna menkesnio išsilavinimo ir stokoja kritinio mąstymo.

Nuskurdintas, nuviltas, bet dar puoselėjantis menkutę vertybių ugnelę žmogus – puikus taikinys Rusijos propagandai. Vienintelis būdas išplėšti jį iš Kremliaus farvaterio ar bent apsaugoti kitus nuo įsiliejimo į jį – panaikinti priežastis, užuot kovojus – ar tik vaizduojant kovą – su pasekmėmis.

Pirmas sprendimų paketas – tai doros, šeimos, tautiškumo ir pilietiškumo skatinimas. Žiniasklaidai, švietimui, viešajai kultūrai turi būti nustatyti aiškūs principai. Jų įgyvendinimui turi būti naudojamos tiek politinės, tiek teisinės, tiek ekonominės priemonės. Žmogus nuo mažumės turi būti auklėjamas artimo meilės ir teisingumo dvasioje. Dvasia turi vėl iškilti virš materijos. Kiekvienas žmogus turi aiškiai suvokti save konkrečios tautos nariu ir konkrečios valstybės piliečiu. Dora turi būti suvokiama kaip visuotinė, bendra visai žmonijai. Galiausiai kiekvienas turi gyventi darnoje su gamta. Žinoma, visa tai – idealai, bet link jų galima judėti, nors ir palaipsniui. Valstybė čia turi vaidinti aktyvų vaidmenį įstatymais, švietimu ir socialine tvarka.

Teigiami pavyzdžiai žiniasklaidoje, švietime ir kultūroje turi būti skatinami, įskaitant valstybės dotacijas ir mokestines lengvatas. Neigiami – ribojami, o patys neigiamiausi – draudžiami. Savanaudiškumo, vartotojiškumo, smurto ir ištvirkimo propaganda turi būti sustabdyta. Lygiagrečiai su priešiškų jėgų ir valstybių propaganda. Naivu tikėtis, kad kovoje už gėrį ir tiesą galima laimėti laisvos rinkos varžybose. Nelygios jėgos. Ne viską galima išspręsti įstatymo jėga, bet ši jėga turi aktyviai bendradarbiauti su laisvės jėga – užtikrinant laisvę kiekvienam siekti gėrio skirtingomis priemonėmis, bet gėrio ir tiktai jo.

Antras sprendimų paketas – tai socialinio teisingumo įtvirtinimas. Tai nėra tik valstybinės išmokos. Jos turėtų būti apribotos keliais atvejais – ligos, invalidumo, senatvinės pensijos, mažamečių vaikų auginimo, galiausiai – laikinos bedarbystės, tuo pačiu skatinant įsidarbinti. Kiekvienas suaugęs ir sveikas žmogus turėtų dirbti ir užsidirbti oriai. Tam būtina įstatymais nustatyti orią minimalią algą, pririšant ją prie pajamų vidurkio, atleisti nuo mokesčių žmones, gaunančius minimalias pajamas ir nustatyti protingą tokio atleidimo ribą, įvesti realią progresinių mokesčių sistemą, protingus turto ir prabangos mokesčius, galbūt – įsteigti valstybinį prekybos tinklą, įskaitant vaistines, kur pati valstybė reguliuotų kainas.

Jaunoms ir vaikus auginančioms šeimoms galėtų būti taikomos mokestinės lengvatos – užuot daugiau davus mažiau atimant. Pajamų mokestis galėtų būti skirstomas pagal šeimos narių skaičių, taip skatinant daugiavaikes šeimas. Valstybė galėtų pasirūpinti lengvatiniais būsto kreditais, kad šeimos turėtų, kur gyventi.

Visa tai – tik eskiziniai pavyzdžiai, apibrėžiantys principus, nuo ko reiktų pradėti. Visa kita – raidos ir protingos valstybinės strategijos klausimai.

Visais istoriniais laikotarpiais galima rasti žmonių, mylinčių savo Tėvynę bet kokiomis sąlygomis. Žinoma, būtina skatinti žmonėse idealizmą, rengiantis blogiausiam. Bet masės visais atvejais išlieka masėmis. Daugumai žmonių reikia savo kūnu ir dvasia pajusti, jog Tėvynė jais rūpinasi, tik tada jie tą Tėvynę mylės. Laimingas pilietis, kuris didžiuojasi savo valstybe – didžiausia jos jėga. Tik tada galima kalbėti apie valstybės saugumą ar gynybą. Kol vieni gyvena kitų sąskaita, kalbos apie patriotizmą skamba veidmainiškai. Bet pirmiausia, kad valstybė galėtų įgyvendinti esminius sprendimus, reikia, jog ji apskritai būtų.

Neįmanoma įgyvendinti valstybinių sprendimų, jei už šią valstybę sprendžiama kitur. Dėl to pirminė sąlyga vykdyti iš tiesų tautinę, socialiai konservatyvią politiką, tai valstybinio suverenumo susigrąžinimas. Europos Sąjunga, kaip suverenių valstybių Sąjunga, yra geras projektas. Ji padeda augti šalių-narių ekonomikai, o tam tikrais atvejais gali užtikrinti ir jų saugumą. Bet Europos Sąjungos virsmui į viršvalstybinę struktūrą ar sąjunginę valstybę reikia užkirsti kelią jau dabar, kol dar yra laiko. Ne tam veržėmės iš vienos imperijos, kad pakliūtume į kitą.

Susiję

Marius Kundrotas 1610605502569996801
item