Antonio Socci. Apaštalinis paraginimas yra lūžio taškas katalikiškoje doktrinoje
Ar kardinolas Kasperis buvo teisus, prieš mėnesį paskelbdamas „didžiąją revoliuciją“? Ar su apaštališkuoju paraginimu Amoris Leatitia Ber...
https://www.propatria.lt/2016/04/antonio-socci-apastalinis-paraginimas.html
Ar kardinolas Kasperis buvo teisus, prieš mėnesį paskelbdamas „didžiąją revoliuciją“? Ar su apaštališkuoju paraginimu Amoris Leatitia Bergoglio apverčia Bažnyčios Mokymą, taip iškeldamas save aukščiau Kristaus žodžių ir Dievo įsakymų?
Bergoglio ištarti žodžiai doktrinos nekeičia. Tačiau faktai rodo, jog šiandien jis davė pradžią tam, kas iki šiol buvo draudžiama Šventojo Rašto ir Bažnyčios. Tai „dviguba tiesa“ (double-truth), paslepiama neaiškių ir klaidinančių pareiškimų dviprasmiškume. Kodėl? Negi tam, kad būtų užmaskuota „revoliucija“, turint omenyje, jog Bažnyčia negali iškreipti Dievo žodžio?
Tai daroma būtent tam, tačiau atsargiai ir palaipsniui: taip Bažnyčioje yra pritaikoma „išvirtos varlės“ strategija. Įmesta į verdantį vandenį varlė nedelsiant iššoktų. Tačiau jei ji įdedama į palaipsniui šildomą drungną vandenį, išverda to net nežinodama.
Taigi jau kelis mėnesius mes esame besitęsiančio katalikų doktrinos griovimo liudininkai. Kiekvieną dieną patiriamas naujas smūgis, o galiausiai Bažnyčia bus priversta ištirpti tam tikrose religinėse Jungtinėse Tautose, turinčiose Greenpeace ir Cgil (Italijos darbininkų sąjunga) prieskonį.
Tai kardinolas Kasperis kalbėjo apie „pirmąjį žingsnį revoliucijoje“ ir jis buvo tas, kuriuo Bergoglis 2014 m. vasarį naudojosi konsistorijoje, numesdamas diskusijai Komunijos išsiskyrusiems ir sudariusiems pakartotinę civilinę santuoką „bombą“.
Ši „revoliucija“ yra vykdoma atsisakant „mirtinos nuodėmės“ idėjos. Kardinolas Gerhardas Mülleris teisingai įspėjo: „Didžiausias skandalas, kurį Bažnyčia gali sukelti, yra ne tai, kad jos viduje yra nusidėjėlių, o tai, kad liaujamasi įvardyti skirtumą tarp gėrio ir blogio, paverčiant juos reliatyviais; nustojama aiškinti, kas yra nuodėmė, arba imama ją pateisinti, lyg būtų norima būti arčiau nusidėjėlio ir labiau jo pasigailėti.“
Jonas Paulius II paaiškino, jog didžiausias Bažnyčios motiniškas darbas yra būtent įspėjimas apie nuodėmę ir riziką būti pasmerktam.
Tai turėtų būti pagrindinė popiežiaus misija: Jėzaus Kristaus įgaliojimas Petrui yra skirtas „sutvirtinti tikėjimo brolius“, o ne juos supainioti, destabilizuoti ir suklaidinti. Tačiau tai yra Bergoglio amžius. Tikėjimo saugotojas kardinolas Mülleris interviu Die Zeit žurnalistui prieš tris mėnesius sakė netikintis, kad Bergoglio yra eretikas, bet pridūrė: „Tai kažkas neįprasto, kai oficialiai paskelbtas Bažnyčios mokymas yra išreiškiamas netinkamu, klaidinančiu ar neaiškiu būdu.“
Turint omenyje kardinolo vaidmenį [Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovas], šie žodžiai turi milžinišką reikšmę. Būti „klaidinančiu“ reiškia vesti iš kelio. Bet ar klaidinantis Popiežius yra priimtinas?
Be to, apaštališkasis paraginimas rodo, jog ši klaidinanti dviprasmybė nėra nevalingas atsitiktinumas, bet tiksli strategija. Vienu metu buvo įsiplieskę karšti debatai dėl paraginimo interpretacijų, kylančių iš Amoris Laetitia teksto neapibrėžtumo ir jo prieštaravimų. Taigi painiava yra kurstoma paties popiežiaus, kuris, remiantis Evangelija, turėtų būti įpareigotas kalbėti absoliučiai aiškiai. Kaip mokė Jėzus, „Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Evangelija pagal Matą, 5, 37).
Šiems žodžiams prieštaraujanti dviguba tiesa šiandien yra akivaizdi. Bergoglio ir jo šalininkai bando nuraminti tikinčiuosius, atkakliai tvirtindami, jog niekas nėra keičiama (kam tuomet du metus purtyti Bažnyčią ir išleisti 260 puslapių dokumentą?), kai tuo tarpu slėpdamiesi už Bažnyčios jie garsiai džiaugiasi „epochiniu lūžiu“.
Iš tiesų, visi sekuliarūs ultra-bergogliniai laikraščiai švenčia tokiomis antraštėmis: „Sinodas, Popiežiaus Pranciškaus pradžia: galima Komunija išsiskyrusiems ir persituokusiems“ (Repubblica.it); „Popiežius atveria kelią Sakramentams persituokusioms poroms“ (Corriere.it).
Kodėl popiežius Bergoglio neįsako tėvui Lombardi atmesti šių laikraščių interpretacijų, turint omenyje, jog jis greitai nusiuntė jį neigti nuvalkiotas paskalas apie savo fizinę sveikatą? Ar ginti tikėjimą nuo galimo klaidingo interpretavimo yra svarbiau nei paneigti sveikatos problemas?
Puikus jo rafinuoto dviprasmiškumo pavyzdys buvo gėdinga paraginimo pristatymui skirta spaudos konferencija, rengiama Kardinolo Schonborno, kuris dvi valandas mėgino ginti nepagrįstą poziciją.
Ar šiandien Vatikane dominuoja dviguba tiesa? Turime gerą jos pavyzdį paraginimo tekste. Tam, kad būtų galima teigti, jog doktrinoje niekas nėra keičiama, Bergoglio kažkokiu būdu reikėjo mums priminti apie sąlygą, kurią Bažnyčia leido iki šiol, t.y. išsiskyrusiems ir persituokusiems priimti Komuniją, kai jie gyvena „kaip brolis ir sesuo“. Ši Jono Pauliaus ištrauka iš Familiaris consortio turėjo būti pagrindas Bergoglio paraginimui, jei tai būtų daugiamečio Mokymo nuoseklus tęsinys. Tačiau Bergoglio net nemini šios taisyklės tekste, o perkelia ją į pastabą paraštėse ir iškarto sumenkina ją, sakydamas, jog be tam tikro „intymumo“, kiltų pavojus „ištikimybei“.
Iš to galima suprasti, jog Bergoglio nebėra skirtumo tarp šeimų ir nereguliarių porų; priešingai, nebėra jokių neteisingų situacijų ir nebeįmanoma pasakyti, jog jos per se yra laikomos mirtinomis nuodėmėmis. Tiesą sakant, net jei nėra aiškiai pasakoma, jog tokia pora gali būti prileista šventajai Komunijai, yra suprantama, jog kiekvienas atvejis gali būti svarstomas atskirai.
De facto Raginimas prieštarauja Tridento Susirinkimo pateisinimo laiškui ir dvasiai, Dogmatiniai Konstitucijai Lumen Gentium (Vatikano II) ir Jono Pauliaus II enciklikai apie moralę Veritatis Splendor.
Malda ir sielų išganymas (aukščiausia Bažnyčios teisė) nėra laikomi absoliučiu gėriu, o įgauna labiau socialinį, sociologinį ir sentimentalų atspalvį, dėl ko tikintieji yra apgaudinėjami dėl jų sielų būklės prieš Dievą, kas jų išganymui kelia didelį pavojų.
Bergoglio vengia kalbėti apie „moralinę teisę“, kurią Bažnyčia amžiais dėstė dogmose ir kanonų teisės normose, arba vaizduoja ją su panieka kaip kažką „abstraktaus“, kas negali būti pritaikyta „konkrečioms“ situacijoms. Darydamas tai, jis ateina iki ginčo su pačiu Jėzumi, Jam susidūrus su fariziejais dėl skyrybų klausimo (Evangelija pagal Matą, 19, 3-12). Tiesą sakant, Bergoglio teigia, kad „gerokai per daug abstraktus ir beveik dirbtinis teologinis santuokos idealas [yra] atitolęs nuo realių šeimų konkrečių situacijų ir praktinių galimybių“ (36) ir todėl neturi būti siūlomas. Tai būtų „perdėtas idealizavimas“. Net blogiau: „nėra reikalo dviem ribotiems asmenims užkrauti didžiulę naštą tobulai pakartoti sąjungą, egzistuojančią tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios“ (122).
Bergoglio taip pat pristato naujas sunkias nuodėmes. Taip vadinami rigoristai kalti prisimindami Dievo įstatymą, bet labiausiai iš visų tie žmonės, kurie nepritaria jo politinėmis idėjomis, liečiančioms socialinius klausimus.
186 numeryje Bergoglio galiausiai prisimena Šv. Pauliaus ištrauką, kviečiančią prideramu būdu priimti Kristaus Kūną „kitaip žmogus valgys ir gers savo paties pasmerkimą“. Tačiau aiškindamas, kas yra „prideramas būdas“, jis nepasako, kad tai „Malonės būsena“, kaip kad visuomet mokė Bažnyčia. Jis neįspėja porų, esančių mirtinos nuodėmės būklėje, tačiau įspėja komfortiškai gyvenančias šeimas, kurios yra abejingos skurdžių ir nepasiturinčių šeimų kančiomis.
Moralinės nuodėmės šiuo būdu yra sumenkinamos, Bergoglio pristato socialines (arba socialistines) nuodėmes. Tuomet aišku, jog tie, kurie nepritaria jo mintims dėl imigracijos, turėtų būti atsargūs gaudami Eucharistiją.
versta iš www.rorate-caeli.blogspot.com
12 komentarų
Cit.: "Moralinės nuodėmės šiuo būdu yra sumenkinamos, Bergoglio pristato socialines (arba socialistines) nuodėmes. Tuomet aišku, jog tie, kurie nepritaria jo mintims dėl imigracijos, turėtų būti atsargūs gaudami Eucharistiją."
Čia jau nesąmonė parašyta. :( Aišku, aš dar nesu perskaitęs viso "Amoris Laetitia", todėl negaliu pasakyti, ar kitose straipsnio vietose šio straipsnio Autorius yra teisus, bet ši ištrauka, kurią pacitavau, yra tiesiog klaidinanti. :(
Iš to, ką perskaičiau ir iš to, ką mačiau (turiu omenyje to popiežiaus soste sėdinčio komuniagos elgesį), neįžvelgiu čia jokio "klaidinimo". Gal galėtumėte pagrįsti savo teiginį?
Viskas mūsų gyvenime šiandien, kaip ir Jėzaus laikais, prasideda nuo susitikimo. Susitikimo su šiuo Žmogumi – dailide iš Nazareto, žmogumi kaip visi, ir tuo pat metu kitokiu. Prisiminkime Jono Evangeliją, kurioje pasakojama apie pirmąjį mokinių susitikimą su Jėzumi (plg. 1,35-42). Andriejus, Jonas, Simonas – jie pajuto žvilgsnį, kuris juos pervėrė iki pat gelmių ir artimai juos pažino, ir tai sukėlė netikėtumą, nuostabą, dėl kurios jie kaip mat prie Jo prisirišo... Arba kai po Prisikėlimo Jėzus paklausė Petro: „Ar myli mane?“ (Jn 21,15), o Petras atsakė „Taip“; tas „taip“ nebuvo valios pastangų rezultatas, nekilo vien iš žmogaus, Simono, apsisprendimo: visų pirma jis kilo iš Malonės, tai buvo tas „primerear”, Malonė pirma mus pasiekia. Tai buvo esminis Šv. Pauliaus, Šv. Augustino ir daugelio kitų šventųjų atradimas: Jėzus Kristus visuomet yra pirmas, aplenkia mus, laukia mūsų, Jėzus Kristus mus visada aplenkia; o kai mes ateiname, Jis jau mūsų laukia. Jis yra kaip migdolo žiedas: pražysta pats pirmas ir skelbia pavasarį.
Ir kaip tas pavasaris susijęs su paskutine str. pastraipa, kurioje kalbama apie moralinių nuodėmių menkinimą?
Augustinui: iš tikrųjų. Jei kunigas tikintįjį suklaidina, ir po to duoda komuniją, tuomet komunija priimama šventvagiškai? Ar taip supratau?
Aš irgi taip suprantu - neištaisytos nuodėmės būsenoje priimama komunija yra šventvagiška nepriklausomai nuo to, ką sako ją duodantis kunigas ar ją priimti skatinantis popiežius. Popiežiaus enciklikos ar sinodo nutarimai šventvagystės fakto negali panaikinti. Tam reiktų įsteigti kitą - ne Kristaus įsteigtą - bažnyčią. Gal tai ir vyksta?
Antonio Socci: "Apaštalinis paraginimas yra lūžio taškas katalikiškoje doktrinoje"
- Nebelabai aišku darosi, kas gi čia turima omeny sakant "katalikiškoje doktrinoje". Šiaip jau, Kristaus mokymas nėra statiškos būsenos aprašymas. Jame aiškiai išreikštas pažinimas ritmiškai besikeičiančio gyvenimo. Sėjos metu raginama elgtis vienaip, o pjūties - tinkamai tam metui. Ir pačios Bažnyčios dinamiška perspektyva nusakyta aiškiai. Jei pradžioj ji kaip mažiausias garstyčios grūdelis krentantis į deramai paruoštą dirvą, tai jau brandoje ji kaip medis, kuris gali teikti prieglobstį ir dangaus paukščiams. Jei pradžioj dominavo santykiai vien tik tarp asmenų, tai jau išsivysčius Bažnyčiai į veiksmingą visuomeninį (prisikėlusio Kristaus) kūną, radosi galimybė santykiui ir jau pačios Bažnyčios su atskirais asmenimis, bei lygiaverčiams santykiams su kitomis Bažnyčiomis. Deja, kol kas tik tarprelyginė priešprieša eskaluojama, vietoj to, kad būtų mezgami broliški santykiai tarp visuomeninių organizmų/Bažnyčių, pagal "pavyzdį ir panašumą mūsų".
"Ale" kažkaip labai keistai susivėlusias mintis dėsto (normaliu modernizmu atsiduoda).Kristaus mokslas yra visuomet tas pats, nes niekas negali pakeisti Jo Evangelijos (siūlau prisiminti tokį apaštalą šv. Paulių, aiškiai pasakiusį, kad net jei angelas iš dangaus skelbtų kitokią Evangeliją, tebus jam anatema, t.y. tebus jis atskirtas). Mokymo būdai gali kisti ir keistis, tačiau žinia visuomet lieka ta pati - mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žinia. Visokie seilėjimaisi apie neva mezgamus broliškus santykius teliks tik seilėjimaisis, jei nebus skelbiama paties Jėzaus pasakyta žinia, kad tik Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Neretu atveju, šios žinios skelbimas reiškia ir asmeninio kryžiaus prisėmimą. Ir dar, Bažnyčia nėra "visuomeninis organizmas" (tokios yra visokios NVO, partijos, asociacijos ir pan.), bet (mistinis) Kristaus kūnas.
Smikiz, o tamstai pačiam aišku, ką čia prirašėte? Kad kažką turėjote omeny, tai tikiu, kad turėjote... Bet pasižiūrėkite į tai, kas pasirašė, argi iš to gaunasi kažkas suprantamo?
Atleiskite, kad tik dabar atrašau. Laiko stoka sutrukdė.
Iš esmės tai popiežius, kad ir koks jis būtų leftistas ar dar kas nors, negali paskelbti kažkokio savo išgalvoto dalyko dogma. Visi geri dalykai ar blogi dalykai yra objektyviai geri arba objektyviai blogi. Tai reiškia, kad jei nuodėmė yra nuodėmė, tai nesvarbu, ką apie tai sakytų pats popiežius ar vyskupai, ar dar kas nors iš dvasininkų. Ir svarbiausia yra tai, kad nuodėmė yra visada moralinė, nesvarbu, ar ji yra individuali, ar turi ir socialinį matmenį, ar, anot šio straipsnio Autoriaus, yra socialinė nuodėmė. Taigi straipsnio Autorius banaliai painioja moralinį ir socialinį lygmenis. Todėl tai yra nesąmonė. Tai pirma.
O antra, tie, kas nepritaria imigracijai, tikrai nėra nusidėjėliai. Ir joks popiežius pasakyti, kad tai yra nuodėmė, negali. Ir man regis (galiu klysti, pataisykit, jei klystu), kad šis popiežius niekad taip nesakė, kad tie, kurie nepritaria imigracijai, yra nusidėjėliai.
to anonimiškas
jeigu tau neaišku, ką Smikiz parašė, tai paskaityk Evangeliją ir gal kas nors paaiškės. Dar tavęs paklausiu - ar gali atsakyti, kuo krikščionybė skiriasi nuo NEw Age?
to Smikiz - pritariu jūsų mintims.
"Dar tavęs paklausiu - ar gali atsakyti, kuo krikščionybė skiriasi nuo NEw Age?"
- Atsakysiu Vikipedijos papaistymais apie NEw Age:
"Naujojo Amžiaus atstovai skirtingai ir individualiai suvokia Dievo egzistavimą, tačiau dažniausiai jis suvokiamas panteistine filosofija: kaip gamtos, visatos dėsnis, visaapimanti esybė, energija. Tikima dvasinėmis būtybėmis ar paranormaliais reiškiniais: angelais, demonais, dvasiomis, dievybėmis, fėjomis, vaiduokliais, ateiviais ir kt."
- Iš to aišku, kad nė velnio ten su tuo NEw Age niekas nieko nesusivokia. Grynas jovalas, jokio atitikimo realybei ten niekas net nebando atrasti. Paprasčiausia kakafonija, kas su tinkamu mokymu niekaip negali būti tapatinama.
Tuo tarpu religinis mokymas yra konkretus atitinkamam laikui. Pvz.: "Perkalsime arklus į ginklus", - kai laikas gintis. Ir: "Perkalsime ginklus į arklus", kai taika įsivyraus, kai žemę dirbti bus būtina. Tik neišmanėliai gali visada vienodai, net gi žiemą į sniegą, bulves sodinti...
Rašyti komentarą