Kun. Robertas Urbonavičius. Prisikėliau ir dabar esu su tavimi

Prisikėlė iš kapo Viešpats,

kuris už mus kentėjo ant kryžiaus, aleliuja.

(Velykinė antifona)

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo iškilmė, arba trumpiau Velykos, – tai pati svarbiausia krikščioniška šventė, pažadinanti net tuos katalikus, kurie savo priklausomybę Bažnyčiai yra apriboję iki velykinės išpažinties ir Velykų ryto Mišių. Tačiau pačios Velykų ryto Mišios yra gan „naujos“. Kaip minėta, pirmaisiais amžiais Bažnyčia šventė Kristaus Prisikėlimo vigiliją – Velyknaktį, kuris baigdavosi Prisikėlimo Mišiomis sekmadienio ryte. Viduramžiais, ankstinant Velyknakčio šventimo laiką, atsirado poreikis užpildyti atsiradusią tuštumą tarp šeštadienio vakaro ir sekmadienio ryto. Taip ilgainiui atsirado daug liturginių šventimo formų. Štai Didžiojo šeštadienio naktį, prieš Aušrinės liturginę valandą, kunigai ateidavo į bažnyčią ir kryžių, esantį Kristaus kape, pernešdavo į Didįjį altorių, giedodami antifoną Cum Rex Gloriae taip paminėdami Kristaus nužengimą į pragarus: „kuomet Garbės Karalius Kristus nužengė į pragarus kovoti ir angelai atvėrė Jam prieš veidą vartus, šventieji žmonės, kurie tūnojo tamsoje ir mirties nelaisvėje, graudingai šaukė: Ateik, Trokštamasis, kurio laukiame tamsybėse, kad išvestum mus šią naktį, supančiotus šioje bedugnėje. Tepasiekia Tave mūsų šauksmas bei mūsų raudos, Tu esi tikroji nusivylusiųjų viltis, galinga paguoda kankynėse, aleliuja!“ Ilgainiui šioje procesijoje kryžių pakeitė monstrancija. Taip atsirado mums gerai pažįstama Velykinė procesija, kuri buvo įtraukta į Tridento susirinkimo atliktą liturginę reformą. Po Vatikano II susirinkimo atliktos reformos Velykų ryto Mišios neteko savo išskirtinumo, nes visas dėmesys yra skiriamas Velyknakčio liturgijai. Laimingo atsitiktinumo dėka, Lietuvoje Velykų procesija nebuvo panaikinta, bet įtraukta į reformuotą Mišiolą. Nors vis pasigirsta balsų, kad ši apeiga nesiderina su atnaujinta liturgija, nes Kristus tarsi prikeliamas du kartus, tačiau, viena vertus, ji yra tapusi neatskiriama Velykų liturginio šventimo dalimi; antra, kadangi geriausiu atveju Velyknaktis pradedamas švęsti 20.00 val (o miesteliuose – 18.00 ar anksčiau), neišeina sakyti, kad Kristus jau prisikėlė, kuomet dar tik aštunta ar dešimta vakaro! Velykų ryte Bažnyčia kaip Marija Magdalietė skuba prie tuščio kapo ir skelbia pasauliui: Jo čia nėra! Jis prisikėlė!

„Nuo seniausių laikų Velykų dienos liturgija prasideda žodžiais: Resurrexi et adhuc tecum sum – prisikėliau ir dabar esu su tavimi; tu laikai ant manęs savo ranką. Liturgija čia įžvelgia pirmuosius prisikėlusio, sugrįžusio iš mirties nakties į gyvųjų pasaulį Sūnaus žodžius Tėvui. Tėvo ranka taip pat laikė jį šią naktį ir todėl jis galėjo pakilti, prisikelti. (...) Todėl padėkos ir pasitikėjimo žodį Bažnyčia pagrįstai gali laikyti Prisikėlusiojo žodžiu Tėvui: „Taip, atlikau kelionę į žemiausias žemės gelmes, į mirties bedugnę ir atnešiau šviesą, ir dabar prisikėliau ir visada esu apglėbtas tavo rankų.“ Bet šie Prisikėlusiojo žodžiai Tėvui taip pat tapo Viešpaties žodžiais mums. „Prisikėliau ir dabar esu su tavimi“, – sako jis kiekvienam iš mūsų. Mano ranka tave laiko. Kad ir kur kristumei, nukristum į mano rankas. Aš esu ir prie mirties durų. Ten, kur niekas tavęs negali lydėti ir kur tu nieko negali pasiimti, aš tavęs laukiu bei tau tamsą paverčiu šviesa.“ (Benediktas XVI)

Pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų (jie mus lydės visą velykinį laikotarpį, nes negalimi Senojo Testamento skaitiniai) girdime pirmąjį Petro pamokslą: „Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių.“ Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo užduotis būti tokiu Prisikėlusiojo liudytoju pasauliui. Atliepiamoji psalmė skelbia džiaugsmą ir pasitikėjimą Dievo Globa: „Aš nemirsiu: gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus. – Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė.“ Apaštalas Paulius primena, kad mes esame mirę pasauliui ir prikelti naujam gyvenimui: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve.“ Prieš Evangeliją giedama velykinė sekvencija Victimae paschali laudes, kuri mus pasiekė iš XI a., joje apgiedamas velykinis įvykis: „Atpirko avis Avinėlis: Kristus sutaikino su Dievu nusidėjėlius. Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – Mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas. Pasakyk mums, Marija, ką esi mačius kelyje?“ Evangelija mums pasakoja apie apaštalus Petrą ir Joną, atbėgusius prie tuščio kapo: „Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.“

Geroji Velykų Žinia, kurios nesugeba užgožti velykiniai margučiai, kuriuos atneša Velykų bobutė ar triušis, banalūs sveikinimai bei saldūs pseudoreliginiai atvirukai: blogis netaria galutinio žodžio, net jei mums dažnai atrodo, kad pralaimime siekdami gėrio tiek pasaulyje, tiek asmeniniame gyvenime, nes susiduriame su nuodėmės jėga, tačiau pergalė visada yra Jo Rankose. Tai paguodžia, padrąsina bei nuramina. 

Dievas savo kovų nepralaimi!

Aleliuja!

Viešpatie Jėzau Kristau, garbės Karaliau, paniekintas kančioje, didingas prisikėlime, mirties ir pragaro nugalėtojau! Tu per pranašus ir Šventąjį Raštą duotą pažadą šiandien, nugalėdamas mirtį, įvykdei. Todėl, beribiame džiaugsme skendėdami, tave prisikėlusį garbina bei išpažįsta dangaus dvasių pulkai ir visas pasaulis, o pragaro galybės tavęs bijo ir dreba. Mes patys, tavo nuolankūs tikintieji, tavo prisikėlimo vieningai švęsti gausiai susirinkę ir tavo bekraštę meilę prisiminę, nebesulaikome švento džiaugsmo ašarų. (Velykų procesijos malda)