Kun. Robertas Urbonavičius. Mano tauta, ką aš tau padariau?

Kristus dėl mūsų tapo klusnus iki mirties,

iki kryžiaus mirties. 

Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, 

kilniausią iš visų vardų.

(Evangelijos antifona)

Didysis penktadienis yra diena, kuomet Bažnyčia neatlieka to, kam jinai skirta – neaukoja šventų Mišių. Sakytume, kas čia tokio? Tačiau juk Mišios yra vienintelė tobuliausia Dievo garbinimo forma, per kurią ir toliau tęsiasi pasaulio atpirkimas. Neaukodama Mišių, Bažnyčia apiplėšia save ir visą pasaulį, apiplėšia skaistyklos sielas. Tačiau šiandien Bažnyčia pati yra apiplėšta, nes nebėra Jos Viešpaties ir Sužadėtinio: „Jums taip niekad tenebūna! Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane?“ (Rd 1,12) Atrodo, viskas prarasta, tačiau Bažnyčia su viltimi ir dėkingumu šiandien garbina Kryžių, mirties įrankį, kuris tapo Gyvenimu bei Išganymu. Ant kryžiaus altoriaus buvo paaukotos pirmosios ir vienintelės Mišios – kruvinoji auka, kuri yra sudabartinama nekruvinu būdu. Ant Kryžiaus gimė pati Bažnyčia – iš perverto Kristaus šono, kaip Ieva iš Adomo.

Didžiojo penktadienio liturgija praėjo ilgą kaitos laikotarpį, nuo Apaštalų laikų kai kurios krikščionių bendruomenės šią dieną šventė kaip Velykas – Viešpaties Perėjimą. Vėliau buvo išskirtos Pascha staurosimon (Perėjimas į mirtį – didysis Penktadienis) ir Pascha anastasimon (Perėjimą į Prisikėlimą – Velykų sekmadienis). IV a. Jeruzalės Bažnyčia „pagimdė“ Didžiojo penktadienio apeigas. Lotynų Bažnyčią šią dieną vadino Feria VI in Parasceve (šeštoji pasiruošimo šabui diena).

Pradžios apeigos. Pamaldos pradedamos kunigo atėjimu prie altoriaus bei prostracija – parpuolimu ant žemės. Šis tik šiose apeigose vartojamas gestas yra labai senas ir biblinis, nes išreiškia ne tik atgailą (esu lygus su žeme) bet ir pagarbią nuostabą. Šventajame Rašte pilna prostracijos istorijų, užtenka pacituoti Apreiškimo knygą: „O dvidešimt keturi vyresnieji, sėdintys savo sostuose Dievo akivaizdoje, parpuolė veidais žemėn ir ėmė šlovinti Dievą“ (Apr 11, 16). Kadangi neaukojamos Mišios, altorius yra be užtiesalo, žvakių, kryžiaus.

Dievo Žodis. Pirmasis skaitinys mums kalba apie VIEŠPATIES Tarną, kuris buvo nukankintas, bet Dievas Jį išgelbėjo, nes Jis pats sutiko mirti už nusidėjėlius. Šioje pranašo Izaijo giesmėje Bažnyčia regi Skausmų vyrą – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų: „Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti.“ Savo kančia ir mirtimi Jėzus panaikino mūsų skolos raštą ir atpirko iš nuodėmės vergijos. Todėl ir kentėdamas Viešpats žinojo, kad Tėvas Jo nepaliks ir taip mums paliko pasitikėjimo Dievu pavyzdį: „Tavim pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas. Mane dėl savo ištikimybės vaduoki. Į tavo rankas pavedu savo gyvybę, mane išvaduosi, Dieve ištikimasis“ (atliepiamoji psalmė). Kristaus kryžius mums tapo malonės sostu – susitikimo su Dievu vieta, kur galime rasti atgaivinimą bei atnaujinimą: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku“ (antrasis skaitinys). Vietoj Evangelijos skaitinio girdime Kančios istoriją pagal Joną, labiausiai jaudinančią ir simbolių pilną istoriją.

Maldavimai. Vietoje visuotinės maldos giedami maldavimai su maldomis. Tai ko gero seniausia liturginės maldos forma siekianti II a. Kunigas gieda maldavimą, o paskui sako pačią maldą. Romos liturgijoje šie Didžiojo penktadienio maldavimai žinomi jau nuo VIII a. Meldžiamasi pirmiausia už Bažnyčią (ją pačią, popiežių, visus tikinčiuosius: tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, už katechumenus), atsiskyrusius jos narius (pirminėje formoje įvardinamus kaip eretikus bei atskalūnus), kitų tikėjimo narius: žydus (labiausiai reformuota malda), Kristaus nepažįstančius, taip pat už ateistus, valstybių vadovus ir galiausiai visus reikalus.

Kryžiaus garbinimas. Ši apeiga mus pasiekia iš IV a. Jeruzalės Bažnyčios liturgijos garbinant Tikrąjį Kryžių. Romos liturgijoje ji įvesta VII a. Po paskutinės reformos ji supaprastinta: seniau, kunigas turėdavo nusiauti batus ir eidamas priklaupti tris kartus (tobulas pagarbinimas) bei pabučiuoti kryžių. Kunigas tris kart iškelia kryžių, pamažu nuimdamas violetinį šydą ir gieda: „Štai Kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas“, o choras atsako: „Ateikite, pagarbinsime jį“. Mirties bei prakeikimo įrankis mums tapo Išgelbėjimo ženklu. Graži legenda pasakoja, kad Jėzaus Kryžius išaugo iš Gyvybės Medžio, kuris buvo Rojaus sode, sėklų. Taip, iš tiesų, kaip per medį atėjo prakeikimas, taip per medį nužengė ir išganymas: „Juk palaimintas yra tas medis, per kurį ateina teisumas. (Išm 14, 7)

Priekaištai. Žmonėms garbinat kryžių, turėtų būti giedami priekaištai (improperia), atėję iš graikiškosios liturgijos per Galijos Bažnyčią ir Romos liturgijoje įsitvirtinę XIV a. Improperia – tai dramatizuoti Kristaus priekaištai savo tautai, vardinant tai, ką Viešpats jai padarė, o kaip ji Jam atsilygino: „Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man! Aš tave išvedžiau iš Egipto, paskandinęs faraoną Raudonojoje jūroje, o tu mane įdavei aukštiesiems kunigams. – Aš tau praskyriau jūrą, o tu man ietimi perdūrei šoną. – Aš debesies stulpu tau rodžiau kelią, o tu mane atvedei į Piloto teismą.“ Tačiau ir kiekvienam iš mūsų Viešpats galėtų pasakyti: „Ką Aš tau padariau ir kuo nuliūdinau, atsakyk man?“ Juk pernelyg dažnai už Viešpaties gerumą, atsimokame tik... nuodėmėmis. 

Komunija. Didžiojo Penktadienio pamaldos baigiamos, Komunijos atnešimu iš Garbinimo altoriaus bei jos padalijimu. Tiesa sakant, tai yra nuolaida tikintiesiems, nes iki pat IX a. Romos liturgija Didijį penktadienį šios apeigos nepripažino: kadangi neaukojamos Šventosios Mišios, negalima ir Komunija. Bažnyčia iš ties buvo apiplėšta. Iki 1955 m. reformos Komuniją priimdavo tik kunigas, kuris atlikdavo taip vadinamas missa praesanctificatorum, kuomet jis priimdavo vakar konsekruotą ostiją bei nekonsekruotą vyną.

Procesija į Kristaus Kapą. Pasibaigus pamaldoms, vyksta Eucharistinė procesija į taip vadinamą Kristaus Kapą, altorių su mirusio Kristaus figūra. Ten pastatoma monstrancija uždengtu šydu ir tęsiąsi Viešpaties garbinimas. Ši apeiga atsirado suklestėjus eucharistiniam kultui ir yra tarsi priminimas, kad Viešpats visada yra su mumis, net ir mirties sutemose.

Dieve, tu savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia išvadavai žmoniją iš amžinosios mirties, kuri ant visų buvo kritusi dėl pirmapradės nuodėmės; duok mums pasidaryti panašiems į Kristų ir iškilti į dangiškos malonės šventumą, kaip buvome priversti vilkti žemiškosios prigimties jungą. (Pradžios malda)