Kun. Robertas Urbonavičius. Ite ad Ioseph: nuo Nazareto dailidės iki Bažnyčios globėjo

„Faraonas tarė savo dvariškiams: „Argi galėtume rasti kitą panašų į jį – vyrą, taip apdovanotą Dievo dvasia?“ Faraonas tarė Juozapui: „...

„Faraonas tarė savo dvariškiams: „Argi galėtume rasti kitą panašų į jį – vyrą, taip apdovanotą Dievo dvasia?“ Faraonas tarė Juozapui: „Kadangi Dievas tau visa tai nurodė, nėra kito tokio įžvalgaus ir išmintingo kaip tu. Tu būsi mano namų valdytoju, ir visi mano žmonės klausys tavo įsakymų. Vien tik sostu aš būsiu už tave viršesnis. Štai, – sakė faraonas Juozapui, – aš skiriu tave viso Egipto krašto valdytoju“. <...> Kai ir visas Egipto kraštas pradėjo badauti, žmonės šaukėsi faraono, prašydami duonos. O faraonas visiems egiptiečiams sakė: „Eikite pas Juozapą. Ką jis jums sakys, tą darykite“. (Pr 41, 38-41.55)

Šias Senojo Testamento Pradžios knygos eilutes, pasakojančias apie patriarcho Juozapo išaukštinimą, Bažnyčios Tėvai bei liturginis pamaldumas visuomet taikė kitam Juozapui – patriarchų karaliui ir Dievo Sūnaus Maitintojui. Dievas išrinko ir paskyrė Juozapą būti Jo Namų – Bažnyčios – Globėju ir tikrosios Duonos, nužengusios iš Dangaus, augintoju. Trumpai leiskimės į kelionę, peržvelgdami kaip Bažnyčia atpažino ir pamilo šį nuostabų šventąjį.

Ankstyvojoje Bažnyčioje, pirminės tikros nuorodos apie esantį šv. Juozapo kultą, randamos IV a. Koptų Bažnyčioje, kur jau egzistavo liturginis šv. Juozapo dias natalis šventimas. Tai nėra stebėtina, nes pirmųjų amžių Bažnyčioje vyravo kankinių kultas, tik pasibaigus persekiojimų laikotarpiui, imta atsigręžti ir į kitus šventuosius. Kadangi tiek gnostikų, tiek pagonių bendruomenėse buvo tikima, kad Juozapas yra biologinis Jėzaus tėvas, tad II – III a. apologetų užduotis buvo šį faktą paneigti, kartais apribojant Juozapo vaidmenį vien kaip Marijos sargo ir Jėzaus augintojo. Pirmasis Ankstyvosios Bažnyčios tėvas, kuris turėjo asmeninį pamaldumą šv. Juozapui, buvo šv. Efremas Siras (306–372 m.), kuris savo raštuose iškėlė šv. Juozapo vaidmenį Išganymo plane: „Palaimintas esi tu, o teisusis Juozapai, nes Tas, kuris tapo vaikeliu, augo šalia tavęs, sekdamas tavuoju pavyzdžiu. Žodis gyveno po tavo stogu, nors niekaip neapleido savo Tėvo. Palaiminti yra tie vardai, kuriuos Jis iš meilės prisiėmė: Jis, kuris buvo Tėvo Sūnus, vadinamas Dovydo sūnumi, Juozapo sūnumi. Niekas neįstengs vertai pašlovinti Juozapo, išskyrus Tave Patį, kuris tikrai pagal prigimtį esi Sūnus Amžinojo Tėvo, Tu meilusis Ganytojau, kurio misija visuomet yra ieškoti pražuvusių avių.“ To laikotarpio autoriai, kaip šv. Jonas Auksaburnis, šv. Augustinas ir šv. Jeronimas, irgi daug dėmesio skyrė Juozapo vaidmeniui Išganymo istorijoje. 

Vakarų Bažnyčioje šv. Juozapo liturginis paminėjimas randasi VIII–X a. vienuolynų martirologijose, kur jis vadinamas Nutritor Domini (Viešpaties Augintojas). Pirmoji bažnyčia šv. Juozapo garbei pastatoma Bolonijoje 1129 m., kuri tampa šv. Juozapo kulto sklaidos centru. Prie platesnės šv. Juozapo kulto sklaidos prisidėjo XIII a. atsiradusios naujos vienuolijos: pranciškonai ir domininkonai, kurie savo vienuolynuose ypatingai gerbė ir skatino pamaldumą šv. Juozapui. Taip pat iš Šventosios Žemės atsikėlęs karmelitų ordinas, į Europą atsivežė ir Rytuose egzistavusį šv. Juozapo kultą, sujungtą su karmelitiškąja tradicija. Viena pagarbos šiam Šventajam priežasčių – jo skaistaus gyvenimo panašumas su skaistybės įžadu, todėl šv. Juozapas dominikonų ir pranciškonų teologijoje ir maldingume užima garbingą vietą. Kitų Šventųjų, kaip pat šv. Gertrūdos Didžiosios (†1310 m.) ir šv. Brigitos Švedės (†1373 m.) aprašytos Jėzaus ir Marijos gyvenimo vizijos, kuriose daug dėmesio buvo skiriama ir šv. Juozapui, prisidėjo prie platesnio susidomėjimo šiuo šventuoju. 

XV a. galima įvardinti šv. Juozapo kulto augimo ir pripažinimo pradžia. Tokie to meto teologai kaip šv. Vincentas Fereras (†1419 m.), šv. Bernardinas Sienietis (†1444 m.) ir ypatingai Jonas Gersonas (†1429 m.) prisidėjo prie Juozapo kulto populiarinimo, plėtimo ir teologinio apgynimo. Daugybė to laikotarpio senų ir naujų kongregacijų bei pasauliečių draugijų savo globėju rinkosi šv. Juozapą ir šventė jo šventę kovo 19 d., kuri, suvienodinant Romos liturgiją, buvo įtraukta į Pijaus V Mišiolą, kaip visuotinai privaloma. Naują postūmį šv. Juozapo kulto sklaidai suteikė šv. Jėzaus Teresė (†1582 m.), kuri pradedama karmelitų ordino reformą savo pirmąjį vienuolyną paskyrė šv. Juozapo garbei (1562 m.). Ji asmeniškai skatino ir platino šv. Juozapo, kaip visų dalykų Užtarėjo kultą: „Savo užtarėju pas Viešpatį pasirinkau garbingąjį šv. Juozapą ir labai nuoširdžiai jam save pavedžiau <...> iki šiol neatsimenu, kad ko jį būčiau prašiusi ir likusi neišklausyta. Tikrai nuostabių malonių man suteikė Dievas, tarpininkaujant šiam garbingam šventajam <...> kitiems šventiesiems, rodosi, Viešpats suteikė malonę pagelbėti konkrečiu reikalu, o šis garbingas šventasis padėjo man visais reikalais <...> Tą patyrė ir kiti, kurie mano patariami kreipėsi į jį. Dabar tą šventąjį daug kas garbina, ir visi patyrė, kaip yra teisinga, ką aš čia pasakiau.“ XVIII a. tokie teologai kaip šv. Alfonsas Liguoris, šv. Pranciškus Salezas, savo darbuose ir pamoksluose platino Jėzaus Globėjo ir galingo Užtarėjo kultą. 

XIX a. yra šv. Juozapo kulto žydėjimo laikotarpis, kuomet jis susilaukė ir Apaštalų Sosto nuolatinės paramos ir paskatinimo. Popiežius Pijus IX, atsiliepdamas į daugybės tikinčiųjų ir dvasininkų prašymus, 1870 m. Juozapą paskelbia Visuotinės Bažnyčios Globėju, taip nurodydamas išskirtinį šio šventojo vaidmenį ir padėtį. Sekantys popiežiai, ypatingai Leonas XIII ir šv. Pijus X, turėję asmeninį pamaldumą šiam šventajam, laimino ir leido įvairias iniciatyvas, susijusias su pamaldumu šv. Juozapui (litanija, novena, trečiadienių maldingumas, šventės). XIX a. pab – XX a. I p., pasižymėjo didelėmis socialinėmis pervartomis, paplitusi socializmo – komunizmo doktrina, tad Bažnyčią paskatino iškelti šv. Juozapo, Nazareto dailidės, kaip krikščionių darbininkų pavyzdžio, vaidmenį. Pijus XII teigė: „siekdami paspartinti „Kristaus taikos Kristaus Karalystėje“ atėjimą, kurio taip karštai visi trokštame, mes patikime plačią veiklą Bažnyčioje prieš pasaulinį komunizmą Juozapo, Jos Galingo Gynėjo, globai. Jis priklauso dirbančiųjų klasei, jis nešė savo ir Šventosios Šeimos nepritekliaus naštą, nes buvo Jos švelni ir budinti galva. Jam buvo patikėtas Dieviškasis Vaikas, kuomet Erodas nusiuntė savo parankinius jo ieškoti. Tikinčiųjų, atliekančių kasdienines pareigas, gyvenime jis paliko pavyzdį, tiems, kurie turi užsidirbti duoną savo rankų darbu. Jis gavo titulą teisusis, taip tarnaudamas mums kaip gyvas pavyzdys, kad krikščioniškas teisingumas turi viešpatauti socialiniame gyvenime.“ Tas pats Pijus XII, 1955 m. gegužės 1 d. paskelbė šv. Juozapo Darbininko šventės diena, tuo norėdamas duoti atkirtį iškreiptam darbo ir socialinio teisingumo suvokimui, kuri skleidė socializmo ir komunizmo ideologija. Šv. Jonas XXIII, pasižymėjęs ypatingu pamaldumu šv. Juozapui, Jo globai patikėjo Vatikano II Susirinkimą ir įtraukė Juozapo vardą į Romos kanoną. Tiek popiežius šv. Jonas Paulius II, tiek Benediktas XVI bei Pranciškus pabrėžė, kad šv. Juozapo kaip Bažnyčios Globėjo misija tebesitęsia: „mes taip pat pašvenčiame Vatikano miestą-valstybę šv. Juozapui, Jėzaus Sargui, Šventosios Šeimos Sargui. Tegul jo artumas padaro mus stipresnius ir drąsesnius, paliekant Dievui daugiau vietos savo gyvenimuose, kad visuomet nugalėtume blogį gėriu. Mes prašome jį globoti mus, rūpintis mumis, taip, kad malonės gyvenimas labiau augtų mumyse kiekvieną dieną.“ (Popiežiaus Pranciškaus kalba, 2013.07.05).

Susiję

šv. Juozapas 1093349923440546969
item