Vytautas Rubavičius. Apie patriotiškumą, „Patriotų premiją“ ir Putinaitės „drąsą“
Išgirdęs radijo žiniose, kad filosofei Nerijai Putinaitei paskirta „Patriotų premija“, pagalvojau, kad Lietuvoje jau nebesuvokiama nei ...
https://www.propatria.lt/2016/02/vytautas-rubavicius-apie-patriotiskuma.html
Išgirdęs radijo žiniose, kad filosofei Nerijai Putinaitei paskirta „Patriotų premija“, pagalvojau, kad Lietuvoje jau nebesuvokiama nei kas yra patriotiškumas, nei ką reikėtų laikyti patriotais. Premija skirta už monografiją Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje (Vilnius, 2015), kurioje gvildenama tarybinė Lietuvos ateizacijos politika, iškleidžiant poros kunigų sąmoningo apsisprendimo pereiti į tarybinių ateistų gretas istorijas. Filosofės antisovietinė, kritiškai tarybinę praeitį analizuojanti laikysena patraukia dėmesį, tačiau sykiu ir klaidina, nes ta laikysena nulemta esmingesnės nuostatos – nužeminti ir pažeminti visą moderniosios lietuvybės raidą, „išskleidžiant“ ir „pagrindžiant“ esmines lietuvybės bei lietuvių mentaliteto „ydas“. Sovietinė okupacija tampa pretekstu rodyti vidinį lietuvybės ir sovietinės sistemos giminingumą, todėl atmetamos visos kultūrinės lietuvybės palaikymo, puoselėjimo ir stiprinimo praktikos, teigiant jas buvus sovietinės valdžios ideologinio indoktrinavimo priemonėmis, kurias patys lietuviai ne tik sąmoningai, bet ir noriai „asmeniniu apsisprendimu“ naudojo. Kitaip tariant, tiesiog laukė okupanto, kuris ir padėjo jiems įgyvendinti vidines geismo sovietizuotis paskatas. Toks radikalumas savaip žavi, ypač tuos, kurie suvokia, kad norint valdyti viešąją nuomonę būtina trinti kultūrinę lietuvybės atmintį ir formuoti „įprotį“ ją tarsi automatiškai atmesti kaip menkavertę ar tiesiog trukdančią tapti veiksniu naujuoju europiečiu.
Čia neturiu galimybių išsamiau pagvildenti visų Putinaitės ankstesnėse knygose išskleistų teorinėmis vadinamų nuostatų ir iš jų plaukiančių išvadų, tad apsiribosiu tik keliomis esminėmis, kurios labai aiškiai atskleidžia filosofės požiūrį į lietuvių tautą, lietuvybę ir valstybingumą. Kadangi patriotiškumą suprantu labai paprastai – man patriotiškumas yra darbas stiprinant ir puoselėjant lietuvybę bei valstybingumo jauseną, taip pat kultūrinės kūrybos būdais skleidžiant ją pasaulyje, – tai Putinaitės darbai man atrodo esantys pavyzdiniai antipatriotiški. Neišskiriant nei jos monografijų, nei aktyvios veiklos Švietimo ir mokslo ministerijoje.
„Patriotų premijos“ skyrimas rodo, kad Putinaitės teorinės ir ideologinės nuostatos moderniosios lietuvybės atžvilgiu, jos požiūris į sovietmečiu vykusius kultūrinės kūrybos vyksmus susilaukia nemenko atgarsio ir formuoja aktyvų pasekėjų būrelį, skatinantį „laužyti lietuvybės stereotipus“, „versti“ iškilius sovietmečio rašytojus, ypač Just. Marcinkevičių, tad dera išsamiau pasiaiškinti, kas „patriotiška“ yra jos požiūryje į lietuvybę ir sovietmetį. Juolab kad filosofės retorika rodo ją užsiimant neklystančios moralinės vertintojos poziciją, kuri jau savaime ją tarsi daro nepaveikią galimai kritikai – juk visus kritiškai gvildenančius jos teorinius samprotavimus galima lengva ranka nubraukti kaip „nostalgijos sovietinei praeičiai apimtus“, „iš sovietinio indoktrinavimo niekaip neišsilaisvinančius“ ar dar kokius „tarybinius“ reliktus. Ypač tuos, kurie dar ir kūrė sovietmečiu. Ką gi, rizikuosiu būti tokiu apšauktas.
Savo požiūrį į lietuvybę ji aiškiausiai išdėstė knygose Šiaurės Atėnų tremtiniai, arba lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a. (V.: Aidai, 2004), Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje (V., 2007) ir Trys lietuviškosios Europos: tauta, Europa, ES dabartinėje tapatybėje (V., 2014). Pastarojoje ji taip apibendrina savo teorinį požiūrį į tautinį tapatumą: „Tautinė tapatybė iš tiesų yra tam tikra papasakota istorija ar tokių istorijų visuma, joje veikia herojai, esama esminių lūžinių datų ir įvykių. Tačiau šie įvykiai, datos ir herojai nepretenduoja į objektyvumą, jie labiau priskirtini mitui“ (p. 8). Pirmiausia tokia nuostata liudija, kad nesuvokiama socialinės „materijos“ esmė: pastaroji yra socialinių santykių „materija“, tad visiškai kitas nei gamtamokslinis yra jos realumo ir tikrumo supratimas. Palyginkime, pavyzdžiui, stalą ir sąžinę, kurie yra visiškai tikri ir objektyvūs dalykai. Socialiniais santykiai, taip pat ir įvairūs tapatumai nėra ir negali būti gamtamoksliniu požiūriu objektyviai apčiuopiami ir patikrinami. Kitas dalykas tas, kad visokie socialiniai santykiai, jų raiška, išlaikymas ir perdava yra glaudžiai susiję su pasakojimu – jie formuojasi pasakojimais ir plėtojami pasakojimais, kuriuose susisieja įvykinis faktiškumas ir įvairus „mitiškumas“. Tad visokios tapatybės, tarp jų ir tautinės, yra visiškai tikri socialiniai ir psichologiniai dalykai, socialinės tikrovės realijos, kurioms būdingas pasakojamumas. Šiuo atžvilgiu lietuvybė niekuo nesiskiria nuo kitų tautinių bei nacionalinių tapatumų.
Esminis lietuvybės menkumą, pasak Putinaitės, rodantis dalykas yra tas, kad lietuviškoji tapatybė niekada nebuvusi sukurta ir įgyvendinta, o iki šiol vykstančios vien nepaliaujamos tapatybės paieškos. Kiek ironizuodami galėtume pasakyti, kad jokia tautinė tapatybė niekada nebūna galutinai sukurta ir įgyvendinta, nes visokios tapatybės yra tam tikros konkrečios, tačiau ne galutinės, apibrėžtos, o sykiu kintamos, nepaliaujamai kuriamos, palaikomos, keičiamos duotybės. Ir anoji nepriklausomos Lietuvos politika formavo lietuvybę, ir sovietinė valdžia stengėsi jai suteikti savo tarybinį pavidalą. Taip vyksta ne tik su lietuvybe, bet ir su visais tautiniais bei nacionaliniais tapatumais. Imkime, kad ir vokiečių tautos ir jos tapatumo raidą XX a. – didžiuliai pokyčiai, tačiau niekam nekyla jokių abejonių dėl vokiškojo tapatumo tikrumo. Tad kodėl lietuviškajam tapatumui priskiriamas išskirtinis menkumas? Kadangi, kaip teigiama knygoje Šiaurės Atėnų tremtiniai, „lietuviškoji tapatybė […] linkusi gyventi pasakų šalyje, kurioje vyksta didingos kovos, o už kokio posūkio laukia netikėti stebuklai“ (p. 11). Tačiau juk socialinė lietuvybės „materija“ – valstietija – paneigia polinkį „gyventi pasakų šalyje“, nes valstietijai labiausiai rūpi kasdienio gyvenimo reikmės. Kitas klausimas, kuris neišvengiamai kyla įtikėjus tokiu „teoriniu“ teiginiu, – kaip lietuvių tauta prisikėlė iš tokio pasakų pasaulio ir ėmėsi kurti valstybę? Ypač atsižvelgiant į ano meto sudėtingas istorines aplinkybes, išsilavinusio tautinio kultūrinio ir politinio elito stoką. Autorė iškeltą „polinkį“ laiko svarbiu lietuvybės bruožu, tad sykiu ir argumentu, nes jis pasitelkiamas ir sovietmečio lietuvybei gvildenti.
Putinaitė nenuilstamai plėtoja mintį, esą lietuviškajai tapatybei būdinga didžiulė stoka – lenkiškojo dėmens, lenkybės praradimas. Ta stoka laikoma prigimtine yda, kurią nulėmė atsiskyrimas nuo politinį pavidalą įgavusios lenkų tautos. Todėl ir pats valstybės steigties aktas esąs ydingas, nes stokojo lenkiškajam politinės tautos didingumui būdingo politiškumo, todėl lietuviams „įgyjant tautinį bei politinį apibrėžtumą, prarandama labai svarbi tautinės tapatybės dalis“ (ten pat, p. 99). Sunku būtų kitose Europos šalyse surasti politinį mąstytoją, filosofą, istoriką ar kultūrologą, kuris savos tautos valstybingumo steigtį įsivaizduotų ir vaizduotų kaip tam tikrą ydą, o paprasčiau kalbant – blogybę. Tačiau dabartinėje Lietuvoje gausu tokių „mąstytojų“. Pasvarstykime – juk naujos tautinės valstybės nebuvo įmanoma kurti niekaip kitaip, kaip tik atsiskiriant nuo kultūrinės ir politinės lenkybės. Tik toks atsiskyrimas laidavo stebėtinai greitą etnokultūrinės valstietijos virsmą valstybingumo siekiančia europine modernia tauta ir valstybę kuriančia nacija. Galėtume retoriškai klausti, kodėl lenkams netrukdo, o yra privalumas tautinė bei politinė apibrėžtis? Atsakymų Putinaitės knygose nerasime, nes lenkybei jau savaime teikiamas civilizacinis pranašumas, tad siekiama pagrįsti įsivaizduojamo lenkiškosios lietuvybės modelio pranašumą, nesiaiškinant, ar tas modelis galėjo būti gyvybingas ir ar juo remiantis buvo įmanoma kurti nacionalinę valstybę. Galima drąsiai tvirtinti, kad „įgyjant tautinį bei politinį apibrėžtumą“ ne netenkama, bet nepaprastai daug įgaunama – valstybingumas moderniųjų laikų pasaulyje yra pats tikriausias tautos išlikimo ir jos kultūrinės bei politinės savikūros garantas. Filosofė svarsto, kas lietuviams trukdė plačiau pažvelgti į savo tapatybę, kitaip tariant, prisiimti ir lenkakalbystę? Jos manymu, pagrindinė kliūtis – „tautinio religingumo“ sąjūdis, kurį paskatinęs jos visaip pašiepiamas Jonas Basanavičius. Tačiau atgimstančios ir valstybingumo siekiančios tautos savijauta negalėjo nebūt persmelkta tam tikros didingo vyksmo pajautos, kuris individualiame išgyvenime įgaudavo ir šventumo aspektą. Tačiau toks sušventinimas nėra joks išskirtinis vien lietuviams būdingas dalykas – drįstu manyti, kad tokios jausenos plito ir tarp kitų Europos tautų. Tereikia tik įdėmiau pažvelgti į mūsų kaimynus lenkus – jiems „tautinis religingumas“ yra savaime suprantama būsena, kurios įkarštis tai pakyla, tai nuslūgsta.
Lietuvybės ydingumas ypač išsiskleidžia sovietinės okupacijos metais. Putinaitė vienu „teoriniu metodologiniu judesiu“ nusibrėžia tokią sovietmečio lietuvybės tyrinėjimų kryptį, kurioje jau tarsi savaime ryškėja ir lietuvybės vidinis menkumas, ir jai neva būdingas giminingumas sovietybei. Knygoje Nenutrūkusi styga teorinės žvalgos ypatumas nusakomas taip: „Žvilgsnio, nukreipto iš pradžių į sovietinės valstybės valdymo „totalumą“, o tik po to – į „svetimumą“, kryptis išlaisvina iš vienpusės ir neproduktyvios lietuvio autorefleksijos kaip okupanto „aukos“ (tarsi lietuviai nebūtų daugiau ar mažiau priėmę totalitarinio režimo taisyklių). Įmanoma, kad kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms lietuvių tauta būtų pajėgusi pati susikurti „savą“ socialistinį totalitarinį režimą, t. y. savesnį ir priimtinesnį už rusišką sovietinį. Kai kurie diskusijos dėl „savo“ ir „svetimo“, „okupanto“ ir „aukos“ momentai, kartkartėmis išryškėjantis jų retorinis kontekstas skatina manyti, kad šiandien turbūt neturėtume problemų, jei Lietuvoje būtų gyvavusi „sava“ totalitarinė valstybė, nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos“ (p. 12). Šiame pasaže išskirtini keli minties „klodai“, kuriuos sieja esminė ne tik ideologinė, bet ir autorės psichologine laikytina lietuvybės „nuvainikavimo“ nuostata. Tarsi savaime suprantamas ir istoriškai pagrįstas atmetamas okupanto ir okupacinės valdžios svetimumo supratimas, kitaip tariant, visa okupuotos Lietuvos drama. Šiuo atžvilgiu elgiamasi taip, kaip okupantai, kurie „sovietinį“ įvardijimą pakeitė „tarybiniu“, nes „taryba“ yra savas lietuvių kalbos žodis, ir visaip stengėsi okupacinę valdžią diegti kaip „savą“. Kadangi nebelieka aiškios istorinės savas ir svetimas skirties, tai jau nėra kaip kalbėti ir apie okupaciją. Vėlgi einama sovietinių ideologų pramintu keliu – juk visaip, net lageriais, įtikinėta, esą Lietuvoje įvykusi socialistinė revoliucija ir tauta pati pasiprašiusi priimama į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jokios okupacijos. Kitas dalykas – teigiama apie „aukos“ autorefleksijos neproduktyvumą. Ką šitai rodo? Vieną labai paprastą dalyką: „neproduktyvumu“ Putinaitė visiškai nuvertina sovietinės okupacijos aukų likimus, jų atmintį ir jų atminimą. Atsižvelgiant į XX a. istorines aplinkybes ypač keistai atrodo Putinaitės įsitikinimas, esą lietuviai patys linkę kurti totalitarinę valstybę ir atsiduoti totalitarinei valdžiai. Šitaip suponuojama, kad sovietai tiesiog padėjo lietuviams išlaisvinti tą prigimtinį nusiteikimą. Einama jau pramintu teoriniu keliu: kai kurie „teoretikai“ įrodinėja lietuviams būdingą prigimtinį antisemitizmą, kuriam vokiečių okupantai tik padėję išsiskleisti. Kuo gi paremiamas toks Putinaitės įsitikinimas? Pasvarstymu apie galimybę „kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms“. Toks tad teorinis pagrindas. Nesunku suvokti, iš kur tas „lietuviškasis totalitarizmas“: iš sovietinių istorijos vadovėlių, persunktų neapykanta „fašistiniam Smetonos režimui“. Iš tų pačių vadovėlių ir sovietinio išlaisvinimo motyvas, kuris kreipia į tautų brolybės idėją – totalitarinės jausenos atžvilgiu lietuvių ir rusų tautos esančios giminingos. Tad lietuvių tauta neturinti jokio pagrindo jaustis skriausta, žudyta, tremta, kitaip tariant, Sovietų Sąjungos agresijos auka, nes tai esanti tik sentimentali ir neproduktyvi lietuvio autorefleksija. Todėl tokia autorefleksija grindžiami istoriniai, kultūriniai ir socialiniai tyrinėjimai taip pat neproduktyvūs. Tačiau kaip tik tokio pobūdžio autorefleksija yra giliai lietuvybėje įsišaknijusi, ji tapo tam tikru lietuvybės bruožu, kurį palaikė ir dalis sovietmečio kultūrinės kūrybos. Putinaitė šiuo atžvilgiu nuosekli – imasi uždavinio išlaisvinti Lietuvą ir lietuvius nuo tokios kultūrinės lietuvybės. Lygiai kaip sovietiniai ideologai laisvino lietuvių kultūrą nuo „buržuazinio nacionalizmo“. Kaip tik kultūra ir menas, ypač literatūra, yra labiausiai paniekinamas ir pajuokiamas sovietinis paveldas, prieš kurį nukreiptas Putinaitės teorinis ir ideologinis įniršis bei moralinis sarkazmas. Tokios pat teorinės nuostatos, kitaip tariant, tyrimų paradigmos laikomasi ir „Patriotų premijos“ išskirtoje knygoje Nugenėta pušis: „[...] politinis procesas aiškinamas pozityvia visuomenės ir valdžios sąveika“ (p. 18). Galima sakyti, kad teorinė nuostata kiek „suminkštinama“, tačiau pozityvumas sykiu su „asmeniniu apsisprendimu“ suminkština ir prievartinį ateizacijos pobūdį. Visuomenės tarsi savaiminis ateistiškėjimas visiškai nereiškia, kad ta visuomenė sąmoningai pasirenka bedievystės kelią, kuriame įgyvendinama „pozityvi“ sąveika su valdžia. Valdžia netoleravo religingumo mokyklose, jose buvo diegiama mokslinė ir komunistinė pasaulėžiūra, tad šeimose ėmė nykti religiniai pokalbiai su vaikais, jie imti vis labiau auklėti „be Bažnyčios“, kad jiems, o kartu ir tėvams nekiltų problemų mokyklose. Kitas dalykas, kurio filosofams nederėtų apeiti, tas, kad į sovietinį ateizmą ir sovietinę ateizacijos politiką būtina žvelgti kaip į radikalią Apšvietos idėjų ir Prancūzų revoliucijos, taip pat XIX a. ateistinių ir sekuliaristinių judėjimų paveldo apraišką. Europinė mokslinė modernizacija juk skleidėsi kaip ideologinė ateizacija ir sekuliarizacija. Neįmanoma nepastebėti, kokia nuožmiai ateizuojanti yra dabartinio Europos Sąjungos valdančiojo politinio elito vykdoma politika. Kaip tik prigimtimi komunistinė ideologija ir skyrėsi nuo fašistinės, kuri savo naujojo žmogaus kūrimo politiką grindė ne Apšvietos idėjomis, o antikinės Spartos visuomenės, rasiniais ir mitologiniais vaizdiniais.
Grįžkime prie sovietmečio. Pripažindama, kad kūrėjai sovietmečiu siųsdavo publikai sovietinę tikrovę peržengiančius ženklus, ji aiškina, kad „tokie ženklai neretai kurdavo solidarumo ir bendros „nelaimės draugų“ jausenos erdvę, tačiau netapdavo impulsu apibrėžti moralines dilemas ir jas spręsti. Kitaip nei menamu priešinimusi uždarose erdvėse nepaaiškinsim kultūros reiškinio, kai gausiai lankomų teatrų salėse išgyvenamas solidarumas netapdavo postūmiu fiziniam masiniam priešinimuisi“ (ten pat, p. 264). Galima numanyti, kad autorė į kultūros reiškinius sovietmečiu žvelgia taikydama „fizinio pasipriešinimo“ kriterijų. Tačiau kiek pagrįsta yra jį taikyti ir koks moralinis tokio taikymo turinys? Juk labai lengvai šis „kriterijus“ taikomas tų, kurie nėkart gyvenime net negalvojo kaip nors fiziškai susiimti su valdžia ar represine valstybės mašina. Labai lengva paaiškinti, kodėl toks teatrų salėse išgyventas solidarumas, kuris, beje, ir pakylėdavo publiką į sovietinei ideologijai neprieinamas erdves, nepaskatindavo fizinio pasipriešinimo. Pirmiausia, kaip toks pasipriešinimas įsivaizduojamas? Gal kaip masinis išėjimas į gatves protestuojant prieš okupaciją? Tačiau visuomenės atmintyje gyvas buvo prieškario represijų ir naikinimų siaubas, visi kuo puikiausiai suvokė represinės Sovietų Sąjungos mašinos galią, kad imtųsi atvirų antisovietinių veiksmų. Partizaninėse kovose taip pat dalyvauja ne visa tauta ar visuomenė, o tik jos aktyvioji dalis, visuomenei vienaip ar kitaip ją remiant. Lietuvoje aktyvios partizaninės kovos metas jau buvo pasibaigęs ir tauta kūrė naujas išgyvenimo ir lietuvybės išlaikymo strategijas. Juolab kad visas Vakarų pasaulis taip pat nerodė jokių ženklų pereiti prie „fizinio“ pasipriešinimo blogio imperijai – Šaltojo karo metais buvo susiklosčiusi jėgų pusiausvyra. Aktyvioji lietuvių rezistentų, o sykiu ir juos palaikančios visuomenės dalis skaudžiai išgyveno Vakarų išdavystę – daugelis buvo įsitikinę, kad Vakarai netesėję aktyviam kariniam priešinimuisi paskatinusio pažado nepalikti vienų kovoje su sovietais. Nebuvo girdėti ir apie jokias „fizinio“ priešinimosi apraiškas kitose sovietų okupuotose šalyse. Laikantis Putinaitės logikos, visų tų valstybių visuomenės dabar turėtų atgailauti dėl savo išlikimo, nes jų išgyvenimas niekaip netenkinąs esminio moralumo kriterijaus – fizinio priešinimosi blogiui. Jos įsitikinimu, „visuomenė neabejotinai turėjo tokio sąmokslininkiško, alternatyvaus oficialiam solidarumui, tapatinimosi poreikį. Tačiau tokio poreikio kultūrinis patenkinimas dar nėra pasipriešinimas“ (ten pat, p. 264–265). Istorija liudija, kad kaip tik kultūrinis bei idėjinis pasipriešinimas yra veiksmingiausias, nes žmonėms suburti ir jų solidarumu grindžiamai veiklai nukreipti būtina konkreti kultūrinė ideologinė veikla. Su fiziniu pasipriešinimu represinės valstybės struktūros kuo puikiausiai susitvarko, tačiau niekaip negali susitvarkyti su knygose, spektakliuose ir kitokiuose meno kūriniuose glūdinčiomis prasmėmis, kurios ugdo ir palaiko priešinimosi nuovoką. Pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodytume taikydami Putinaitė kriterijų konclageriuose ir lageriuose „prisitaikiusių“ žmonių atžvilgiu – jie juk fiziškai nesipriešino…
Apžvelgus Putinaitės požiūrį į lietuvybės raidą, prigimtines lietuvybės ydas, kurias dar labiau sustiprino, galima nujausti – neišgydomai, sovietmetis, darytina išvada, kad jai nepriimtina, tad ir sąmoningai keistina yra pati modernioji lietuvybė, o pirmiausia – moderniosios lietuvybės supratimas, paremtas Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir Antano Smetonos idėjų bei veiklos. Kas nepavyko sovietiniams ideologams, turėtų pavykti naujiesiems „lietuvybės stereotipų laužymo“ ideologams. Prisipažįstu, kad nelaikau tokių teorinių nuostatų, idėjų ir jomis paremtos veiklos jokio, kad ir menkiausio patriotiškumo apraiška. O Justino Marcinkevičiau kūrybą, ypač jo dramas, nepaliaujamai skleistą meilę lietuvių kalbai, lietuvių kalbos ir Lietuvos vardo sušventinimą laikau nepaprastai svarbiu lietuvybės išlaikymo ir stiprinimo sovietinės okupacijos sąlygomis veiksniu, tačiau čia neturiu galimybių pagvildenti Putinaitės taikomų poeto „nuvainikavimo“ teorinių ir ideologinių „instrumentų“. Todėl manau, kad Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kurio institucija ir finansuoją „Patriotų premiją“, nepatvirtindamas savo parašu premijos komiteto sprendimo, parodė išlaikęs sveiką protą ir patriotiškumo nuovoką.
Putinaitės filosofinę „drąsą“ ypač palaiko tie, kurie kuo greičiau stengėsi „atsikratyti“ savo komjaunuoliškos ir komunistinės praeities stodami į radikalių pavyzdinių „kultūros apvalytojų“ gretas, juolab kad patys jokiais kūrybiniais ar meniniais laimėjimais negalėjo pasigirti, todėl galėjo save vaizduoti kaip „nesuteptus“. Retoriškai galime kelti klausimą: o kas liktų lietuvybėje ir lietuvių kalboje apvalius ją nuo viso Putinaitės ir jos pasekėjų niekinamo „pasakiškojo, mitologinio“ ir sovietiniu laikomo kultūrinio paveldo bei su tuo paveldu susijusios kultūrinės atminties? Kaip galėtume įsivaizduoti tokios „apsivaliusios“ tautos kultūrinę kūrybą? Kokia kultūrine atmintimi tos tautos žmonės bebūtų vienijami? Pasauline, kosmopolitine ar tiesiog jokia. Tie žmonės jau nebebūtų tautiečiai, o vien pavieniai individai, saistomi begalinio noro kuo greičiau prisitaikyti prie įnoringos rinkos reikalavimų. Gal kaip tik tokie ideologiškai lengvai valdomi ir visokiems socialinės inžinerijos sumanymams paklūstantys ištautinti, nuo atgyvenusių „lietuvybės stereotipų“ apvalyti individai ir reikalingi naujiesiems visuomenės valdytojams ir juos aptarnaujantiems kultūrininkams, tarp kurių skambiausioji Putinaitės styga?
104 komentarai
Putinaitė tai viena. KITAS klausimas KAS PER KOMISIJA? Kaip toli mes jau nuėjome, kad putinaičių, savukynų, vanagaičių.......lietuviškos tapatybės ieškotojų asmenybės gauna tribūnas, bando formuoti ir gan sėkmingai abejingą, atmestiną požiūrį į tautiškumą, valstybingumą.
Rubavičius nekelia simpatijos.
Šiandien,
Lenino gimimo dieną,
visą dieną apie jį galiosiu:
peržiūrėdamas rytinį laikraštį,
apie jį galvosiu;
imdamas į ranką duonos riekę,
apie jį galvosiu;
palydėdamas dukrelę į mokyklą,
apie jį galvosiu;
ir matydamas:
kaip stato naują namą,
apie jį galvosiu;
kaip aukštai virš miesto
skrenda reaktyvinis lėktuvas,
apie jį galvosiu;
kaip šeima į naują butą kraustosi
ir sunkvežimy
moteris prilaiko fikusą -
jo lapai
tartum vėliava plevena,
apie jį galvosiu;
kaip pro krautuvės duris
įeina
ir išeina
žmonės,
apie jį galvosiu;
ir girdėdamas:
kaip žmonės sveikinasi
„labas rytas“
ir kaip sako
„šiandien geras oras“,
apie jį galvosiu;
ir kaip radijas transliuoja
„Apansionatą”,
apie jį galvosiu;
vakare, prie tuščio lapo,
kai eilėraščio ieškosiu,
apie jį galvosiu;
ir galvodamas apie rytojų,
apie jį galvosiu.
Šios eilės pateisina patriotės Putinaitės požiūrį į Basanavičių kaip į pusprotį? Ar visi save laikantys patriotais turėtų nuo šiol (nuo Gailiaus komisijos sprendimo) taip žvelgti į Basanavičių ir kitus valstybės kūrėjus? Ar nuo šiol taikysime analogiškus įvardijimo kolaborantu metodus ir to laikmečio tai dėstytojų luomo Daliai, dirbusioje leninizmo katedrose ar net KP mokyklose?
Aš dėl fizikos sąvokų vartojimo "kaip naudinga filosofui" stiliumi.
Elementarios dalelės kaip ir socialiniai reiškiniai nėra apčiuopiami.
Elementariųjų dalelių/bangų sąveika yra vienintelis instrumentas (fizikų kalba, prietaisas), kuris leidžia eksperimentiniu būdu tyrinėti jas. Sąveikai galioja Heizinbergo neapibrėžtumo (neišmatuojamumo; filosofų kalba būtų, neapčiuopiamumo) principas. Taigi, labai panašu į sąveikaujančius/neišmatuojamus socialinius ir tapatumo reiškinius. Nagrinėdami patriotizmą filosofai galėtų pasidomėti fazinių virsmų fiziniais reiškiniais, fazinių būsenų stabilumu, fazinio virsmo (nežmoniškomis) energijomis ir pan. Ten gerokai paprasčiau nei sąveikos ir prietaiso teorijoje. Gal mažesnis balaganas išeitų :-) Daugiau stabilumo, nesvarbu tikro ar suvokiamo (Vokietija, Lenkija, Rusija, TSRS, ES, JAV) - daugiau patriotizmo, mažiau stabilumo (Lietuva, Airija) - mažiau patriotizmo. Patriotinė veikla - stabilumą didinanti veikla.
Manęs netenkina dvejetainė šio įvikio vertinimo skalė. Vieni palaiko Boleką Peteliškiną, kiti gina Putkinaitę. Kad Putleraitė yra sovieliberastinė euroferederalizastinė lerva tas jau seniai buvo aišku. Bet Už dvigubas kainas pasenusias ginkluotes pirkaliojantis aferistas Peteliškinas irgi joks didvyris.
Manau jog ta "patriotų" premija visiškai diskreditavosi. Nuo pat pradžių tas reikalas atrodė neskaniai. Galima premijuoti kažką už itin gerai atliktą darbą, paskatinti už visuomenei naudingą veiklą, bet premijavimas už meilę Tėvynei atrodo absurdiškai. Belieka Tėvynę įkainoti.
Tik po to nesistebėkim išdavikų gausa. Reziumuojant galiu pasakyti tik tiek, kad mėšlavabalių tarpusavio kautynės yra viso labo artėjančių rinkimų PR akcija. Peteliškinas kažkiek pasikels reitingus, o Tolerastinaitė kaip darė savo darbelius taip ir toliau darys. Nuplaukusią premiją gaus kitokia forma.
Ėgi, Rubovič net neskaitė knygos, dėl kurios čia tiek raśalo sugadino. Vis remiasi kitomis, apie kitką kalbančiomis. Nieko, tai įprasta "intelektualams", apie kuriuos prieškario lenkų politikai ir visuomenininkai rašė, kad tenka turėti reikalą su "pusinteligenčiais". Teisingai istorikas Kasparavičius sako, kad didelė Lietuvos bėda - aristokratijos nebuvimas. Pvz. net V.Kudirka save ėmė suvokti ne lenku, o lietuviu tik po to, kai Varšuvoje nebuvo lenkų priimtas kaip lenkas, o apšauktas lietuvišku kaimiečiu.
Geras
Pusinteligenčiui anonimui.....Tai gal pradėkime kurti SAVĄ inteligentiją, kad neliktume lenkų politikų ir visuomenininkų, kurių pilna ir šiandien, LIETUVIAMS SURĘSTAME GARDE.
Gal, tiesiog pradėkime PAGALIAU gerb save, o lenkai...lai eina savu keliu ir kuo toliau nuo Vilniaus.....
Gardan tokie kaip Rubovič save pastato patys. Niekas kitas, jokie lenkai, rusai, žydai ar amerikonai čia ne prie ko. Beje, apie tai Putinaitė ir rašo. O tokie kaip tamsta, siunčiantys kitus savais keliais eiti, nieko naujo nepasako. Tautininkai tarpukary tą pačią lietuvìško unikalumo gaidišką giesmelę giedodami, 1940 labai lengvai tonaciją į raudoną pakeitė, nes jiems svarbiausias buvo tautiškumas ir nesvarbus pilietiškumas. Prisiminkime Yčo kalbą Rusijos Dūmoje 1914, kai prisiekinejo lietuvių tautos ryžtu mirti už carą Pirmojo karo akivaizdoje. Prisiminkime Basanavičiaus kreipimąsi į rusų carą, su padėka rusams už jų "pašaukimą" būti "tautų vaduotojais". Prisiminkime Liudą Girą ir Vincą Krėvę, apie Cvirką, Nėrį ir Paleckį nė nekalbu. Kas drąsiai stojo prieš? Tokių prisitaikėlių bailių minioje Justinas Marcinkevičius visiškai savas kompanijos narys.
Kalbėdama apie bailų arba kvailą prisitaikėliškumą tautiškumo vardan paniekinant ir paneigiant pilietiškumą, Putinaitė demonstruoja retą šiais laikais drąsą ir patriotizmą, suprasdama tautinės nepilietiškos minios reakciją. Vien dėl to pagarba jai. Profesorius A.Jokubaitis jau seniai kelia rimtą tautiškumo ir pilietiškumo (ne)suderinamumo problemą, tik nedaug kas girdi klausydamas.
Lietuvą pradėta smarkiai draskyti iš vidaus. Sakytum, prasidėjo vėžio metastazės: Vanagaitės knyga, atsirado kažkoks Gailių klanas - žalia šviesa Putinaitei. Šmeižiami garbingiausi Tautai nusipelnę žmonės...Manau, tai ne pabaiga. Tokios susireikšminusios vanagaitės, putinaitės...kaip jos atkreips į save dėmesį? Dabar apie jas daug kalbama, rašoma. Tačiau ar toks žmogus, kaip Putinaitė, turėtų dirbti Vilniaus universitete ir skleisti savo "mokslines teorijas" jauniems žmonėms?
Justinas Marcinkevičius per savo gyvenimą nepadarė nė vieno sau nesaugaus žingsnio. Kaip jį galima pavadinti drąsiu? Saugiai prisitaikęs ir mielai naudodamasis visais sovietinio funkcionierių isteblišmento gyvenimo privalumais, jis buvo mašinos reikalingoji dalis. Budulių kvailas lėkštas jausmingas susižavėjimas tik parodo, kaip labai gerai sovietų planas veikė. Apie tai Putinaitė ir rašo. Ir dar daugiau. Jeigu sovietai būtų sėkmingi ekonomiškai, jokio "atgimimo" neívyktų, nes paėdusio budulio poreikiai patenkinti. O "kaip švedai" 1990 gyventi norėjo ne dėl švediško požiūrio į laisvę, bet dėl švediškų parduotuvìų pavydo. Tas dabar kuo labiausiai ir matosi, kai svajodami apie ES išmokas, niekina viską, kas su laisve susiję.
Dabar apie jas daug kalbama, rašoma. Tačiau ar toks žmogus, kaip Putinaitė, turėtų dirbti Vilniaus universitete ir skleisti savo "mokslines teorijas" jauniems žmonėms?
Super citata. Jeigu įdėtum į 1937 Pravda arba 1951 Tiesą, nė nesuprastum, kad įklijuota iš kitur. Štai tokie suskiai turi balsavimo teisę ir jų -legionas. Va kur Lietuvos nelaimė.
Putinaitė nekritikuoja A. Venclovos, P. Cvirkos, L. Giros, A. Jonyno ar kitų tarybinės poezijos kūrėjų. Kažin kodėl ji savo grobiu pasirinko Justiną Marcinkevičių, kurio gausiame kūrybos palikime tik vienas kitas neesminis posmelis apie sovietmetį? Ar nepavydu kartais tariamai filosofei, kad Poetas yra Tautos mylimas, Jo žodžiais sukurtos dainos skamba Dainų Šventėse, kad gretinamas šalia V. Kudirkos ir J. Basanavičiaus? Beje, pastarieji irgi filosofės sumenkinti. Neaišku kur toliau pasuks Putinaitė? Kas bus sekanti auka?
Ne tau nurodinėti, ką kitam rašyti. Manai, Venclova su Jonynu nepelnytai palikti be dėmesio? Raitokis rankoves ir rašyk. Aaaa, tiesa, galvelė per skysta, na tuomet lauk kol kas kitas pasiraitos..
Čia vienas nukvakęs anonimas parašė"Putinaitė demonstruoja retą šiais laikais drąsą".Apsaugok Viešpatie, nuo tokių liberastinių drąsių melnikaičių kaip putinaitė,vanagaitė,gaivenytė ir t.t.Dergti Lietuvių Tautą,ją visaip menkinti,kabinėti nevykėlių ir kraugerių etiketes nėra drąsuaus žmogaus elgesys. Drąsus žmogus yra kuklus, teisingas, kūrybingas ir mylintis žmones.
Kodėl "drąsuolė" putinaitė-vanagaitė neanalizuoja pvz.tarybinio propesoriaus Landsbergio, AMB, Zuoko,Grybauskaitės, Butkevičiaus žygdarbių.Vat šitos personos tai tikrai "per savo gyvenimą nepadarė nė vieno sau nesaugaus žingsnio". Ir pridurčiau- nė vieno nepelningo sau žingsnio.
Landsbergio laikas dar ateis, kvailuti.
"Justinas Marcinkevičius per savo gyvenimą nepadarė nė vieno sau nesaugaus žingsnio. Kaip jį galima pavadinti drąsiu?" citatos pabaiga. Anonimiškas
2016-02-21 12:43 - gal pradėkit nuo savęs? Pradžiai susigalvokit niką. Diskutuojant Pro Patria vadintis anonimišku nėra nei drąsos, nei inteligencijos požymis. O ypač pradedant kitus kaltinti bailumu.
Knygos neskaitysiu, pakako vienos vakarienes metu isgirsti pacios Putinaites (tuomet dar viceministres) numesta teze, kurios esme - 'Lietuva nebereikalinga'. Nereikejo jos marksistams, nereikia jos ir siu poveisliams. Beje, ir ji, ir Olekas, ir ju ir kitos partijos - lietuvybes duobkasiai; tesiskiria tik kastuvai. Kita vertus, apmaudu - juk premijavus oksimorona (patriotai pries tevyne), galbut suklustu Lietuva ir paklaustu, kokia tevyne josios sauktiniai ir savanoriai ruosiami ginti Pabrades apkasuose. Ar ta, kurioje mankurtai surandejusiomis kiausidemis ir bergzdziomis isciomis kloja akligatvi sau, bet ne vieskeli tautai?
Beje, niekaip nesuprantu, kuo Tamstoms V.Landsbergis kliūva, kad jį rašote vienoje gretoje su AMB. :) Mano nuomone, tai visiškai skirtingos asmenybės, ir jų nuopelnai yra skirtingi.
Labai įdomu buvo buvo perskaityti šį eilėraštį. Neradau jokio Lenino garbinimo. Lygiai taip pat galima vietoje "Lenino" įrašyti bet kokio niekšo, taip pat ir garbingo žmogaus vardą; daug galvoti galima ir apie žudiką, ir apie didvyrį.
Eilėraščio autorius išmintingai išsisuko, nesuteikdamas Leninui jokios garbės. Kai idėjinis komunistas eilėraštyje girdi ditirambus, normaliam žmogui jis sukelia dviprasmiškas mintis.
LABAI geras klausimas. Kaip sako, cui bono? Man asmeniškai šita situacija "iki skausmo" primena ANO sajūzo laikus.
Radote su kuo diskutuoti. :) Įsivaizduojate argumentuotą pokalbį sovietų laikais su praplautsmegeniu indoktrinuotu komsomolcu? Tai ir čia lygiai tas pats - šito sajūzo homsomolas nė velnio nesiskiria nuo ano sajūzo komsomolo. Negaiškite laiko - šita fauna to neverta. ;)
"Kita vertus, apmaudu - juk premijavus oksimorona (patriotai pries tevyne) [...]" - taigi jau buvo precedentas: Baronas ir ko. gavo Patriotų premiją už Pilėnų gynėjų dergimą: http://alkas.lt/2011/02/16/patriotu-premija-skirta-uz-pilenu-gyneju-nuvainikavima/
Na, atsakymas akivaizdus: neobolševikai su homjaunuolišku įkarščiu puola tautiškumą ir patriotizmą, todėl natūralu, kad taikiniais pasirenkamos tai puoselėjusios asmenybės, tuo tarpu svetimiems tarnavę išdavikai jiems gi "sava chebra", nes tokie patys - "broliai dvasios ubagystėje". Bet teisus Vytautas Ka - klausimas ne tas. Atmatų buvo visais laikais ir visose tautose - bet kas tas atmatas (nors gal čia netgi kitas priešdėlis labiau tiktų? ;)) pas mus "ant šakių kelia", kad kuo toliau smirdėtų?
Na, gerai. Aš seras Winston Churchill. Arba Mike Pukuotukas. Ne ka blogiau, negu Ainis. Ką manai, bro? :)))
O iš tiesų - koks tavo sumautas reikalas, kas sako. Jeigu jau nori "diskutuoti", svarbu kas sakoma, ar ne, nesmarkuoli?
Gera pastaba, Pikc.
Abu atvejus vienija du bruožai: 1. premija skiriama menkinantiems Lietuva; 2. krikščionybės supriešinimas su tautiškumu.
Kuo toliau, tuo man labiau patinka - neskaičiau, neskaitysiu, bet savo niekam neįdomią nuomonę apie tai ko nežinau , išdidžiai viešai pareikšiu.
"Teisingai istorikas Kasparavičius sako, kad didelė Lietuvos bėda - aristokratijos nebuvimas."
Latviai su estais neturi aristokratijos nuo 14 a., tačiau ten neatsiranda savas kasparavičius, kuris tai vadintų "bėda". Aristokratija bet kuriuo atveju yra viduramžių atgyvena. Jei lenkai to nepasimokė iš Didžiosios prancūzų revoliucijos, tai jie iki šiol vaidina donkichotus.
Pritariu Pick išsakytai nuomonei.Tikrai nėra jokio skirtumo tarp vakarykščių Maskvos komjaunuolių ir šiandieninių Briuselio komsomolcų,nes vienodai uoliai tarnauja sistemai, kuriančiai belytį,betautį, bedievį padarą.
Vytautas Rubavičius nėra svajonių nuotaka ar plikytas kreminis pyragėlis cukrainės vitrinoj.Pasiieškok kitokių simpatingų objektų.Ne čia užklydai,pižonėli žydrasai.
Nera Lenino garbinimo? Lenino gimimo diena autoriui viskas primena JI ir tai nera garbinimas? Na tu ir pusprotis...
Menkagalviai teslasmegeniai savo leksikoje savoku pilietis ir pilietiskumas neturi. Tik tauta, tautietis ir tos pacios eiles patriotas, suvokiamas kaip jausmingai todel iracionaliai su Tevyne susijes tautietis. Tie menki buduliai niekada nesukurs valtybes. Beje, ir nebuvo sukure valstybes pilieciams. Nes diktatura, kokia ji bebutu, stalinine ar smetonine (nelyginu ir nesakau, kad smetonine taip pat blogai kaip stalinine) - ji nesukurta pilieciams. Lietuviai pilieciais buvo tik LDK laikais, bet tada neturejo tautybes ir demokratijos, todel valstybes privalumais naudojosi mazuma. O kaimieciai taip niekada pilieciais ir netapo. Nei LDK, nei prie caro, nei prie Smetonos, nei prie sovietu, nei dabar. Apie tai Putinaite irgi raso. Beje, ir Jokubaitis cia, Propatrijoje.
Cia komentuojantys save isivaizduojantys didziais Lietuvos Respublikos ramsciais (pabreziu - respublikos, politinio ir pilietinio darinio) savo leksikoje savoku pilietis ir pilietiskumas neturi. Tik tauta, tautietis ir tos pacios eiles patriotas, suvokiamas kaip jausmingai todel iracionaliai su Tevyne susijes tautietis. Tie menki buduliai niekada nesukurs valtybes. Beje, ir nebuvo sukure valstybes pilieciams. Nes diktatura, kokia ji bebutu, stalinine ar smetonine (nelyginu ir nesakau, kad smetonine taip pat blogai kaip stalinine) - ji nesukurta pilieciams. Lietuviai pilieciais buvo tik LDK laikais, bet tada neturejo tautybes ir demokratijos, todel valstybes privalumais naudojosi mazuma. O kaimieciai taip niekada pilieciais ir netapo. Nei LDK, nei prie caro, nei prie Smetonos, nei prie sovietu, nei dabar. Apie tai Putinaite irgi raso. Beje, ir Jokubaitis cia, Propatrijoje.
Koki padara kuri tu? Aristotelis jau seniai pasake, kad zmogu nuo gyvulio skiria jo gebejimas buti politisku (dazniausiai, dar nuo sovietu tendencingo vertimo del suprantamu priezasciu zoon politikon buvo klaidingai verciama kaip visuomeninis zmogus - sovietams masiu dalyvavimas politikoje buvo tabu). Tai stai, ne tautybe, o pilietiskumas, nes tik pilietis politiskas. Tu su tautybe be pilietiskumo tesi gamtiskas kaimietis, karve su veisle. Todel taip ir gyveni. Kokie pilieciai, tokia valstybe. Ir jokie valdziu pasikeitimai nepafes.
Bet juk nepasakyta, KAIP (geruoju ar bloguoju) primena. ;)
Vos spėjau parašyti "neobolševikai su homjaunuolišku įkarščiu puola tautiškumą ir patriotizmą" - ir štai iškart atsirado tai patvirtinanti iliustracija. Q.E.D., kaip sako. ;)
Latviai su estais turejo tautinius miestus, todel turejo savo aristokratija. Lietuviai visi, pretenduojantys i aristokrato varda, kulturiskai buvo lenkai. Ir taip iki 1920 - 1925 metu, tik tuomet viskas eme keistis. Bet aristokratija per 20 neatsiranda
Blogas tu sofistas, tautieti... Visai prastas...
Juokinga matyti, kaip homsomolas, su aklu įniršiu puldamas tautiškumą, PATYS jį supriešina su pilietiškumu - ir PATYS tą savo pačių nulipdytą "šiaudinę baidyklę" vanoja. Išties, didžios išminties demonstracija. :D
Tautiskumas ir patriotizmas, valstybes nemates kaimieti, yra gerai. Kai suderinama su pilietiskumu. Pats savaime tautiskumas tera tik priklausymas bandai, vienai veislei. O patriotizmas be pilietiskumo baigiasi paklusimu stipriausiam buliui. Tokie melziami kvailiai dar pretenduoja sukurti valstybe? Vargas Lietuvai...
Jokio sofizmo - tiesiog tamsta esate linkęs kategoriškai atmesti bet kokią kitą teksto interpretaciją, išskyrus saviškę. Tiesa, ir dar esate linkęs spjauti į laikmečio aplinkybes. ;)
Nesivargindiu su tavimi, veislini troli, cia, propatrijoje, pazymejusiu kiekviena kampa, kivircytis. Kad ir kaip to noretum Nes isties tai tau nieko daugiau ir nereikia. Duodu kepure pridet, kad uz situ komentaru ribu esi pasyvus niekas. Toks tad tavo tautinis ir patriotinis dalyvavimas valstybeje - politiniame darinyje.
// Keisti tie „aukštenės rūšies“ žmonės: kituose mato trūkumus, visaip pravardžiuoja, o savyje - nieko blogo. :)
Šiandieninis Leninas
Leninas Dirba
Palyginimų ieškome lyg pjedestalų,
kurie padidintų, išaukštintų, pakeltų.
O jis iš posėdžių, prezidiumų ir salių
išeina vienas atlapotu paltu.
Tik durys trinkteli. Ir skubūs žingsniai
ne į istoriją - į ateitį nukaukši.
Jis mintį vejasi. Iš šypsosi nežymiai
iš mūsų pastangų jį, didelį, išaukštint.
Kas jau epochą perlaužė bent sykį
ir, naują kurdamas, bethoveniškai šėlo,-
tas turi vaikščioti, žiūrėti ir taisyti,
taisyti, kur, deja, ne taip išėjo.
Jam nėra kada stovėt ant pjedestalo,
bibliotekų lentynose ilsėtis,-
jam reikia ginčytis, įrodinėti savo,
su rutina už vieno stalo sėstis.
Jam reikia bartis, bausti ir atleisti -
kartais net tuos, kurie jį moka mintinai.
Ir jeigu vis dar būna bandymų pakeist jį,
tai tik ant pjedestalo. Laikinai.
Griztant prie Marcinkeviciaus - gal kas primins koki nors drasu, nesaugu paciam Marcinkeviciui veiksma ar zodi sovietu laikais? Lenina eilemis slovino, nupilietintos etnografines Lietuvos zenklais sovietines lietuvijos stiprybe didino, funkcionieriaus privilegijomis mielai naudojosi (nusipelne, nes uzdirbtos buvo), o kaip del ko nors drasaus, pilietisko?
Matau, homsomolas vis įkyriai priešina tautiškumą ir patriotizmą su pilietiškumu. Išties, šiuo metu tai plačiai taikoma mankurtų gamybos technologija - kaip pastebėjote, patriotizmas visur "iš viršaus" keičiamas pilietiškumu (gerai elkis, laikykis įstatymų ir eik balsuoti), nes plikam pilietiškumui nereikia nei Tautos (Natio), nei Tėvynės (Patria). Pilietišku gali būti bet kuriame sajūze, bet kokios okupacijos sąlygomis - pvz. save tarybiniais piliečiais laikę žmonės buvo visiškai pilietiški sovietų okupacijos metu. Prisimenate tokį Timūrą ir jo būrį? Štai jums tobulo pilietiškumo etalonas. Dabar, kaip sakoma, istorijos ratas apsisuko atgal, ir vėl visi turi pasmerkti buržuazinį nacionalizmą (tautiškumą ir patriotizmą) ir tapti vien "pilietiški". Rezultatas - šiukšlių rinkimas ar Afrikos negrų šelpimas prilyginami Sausio 13-os aukų paminėjimui, nes visos vienodai yra "pilietinės akcijos". Taigi, aš apie dvasios ubagus ne šiaip sau užsiminiau. :)
Tautinis patriotizmas AUTOMATIŠKAI yra pilietiškas - tik konkretus, SAVO VALSTYBĖS, o ne visokių sajūzų ar pasaulio apskritai atžvilgiu. Bet homsomolui to nesuprasti... :)
Kazkas cia gadina ora, pats susigalvodamas baubus. Tautinis patriotizmas gali buti labai nepilietiskas, ta parode daugelio tautiniu kulturos veikeju lengvas perejimas i sovietu puse 1940 ir atgal 1990. Ir ypac - savo bendrapilieciu zydu zudymas.
>>> Pikc (2016-02-21 18:51)
Labai taiklus Tamstos komentaras. Būtent taip! Daugiau nei pritariu.
Pigios kortos. Palyginkite Holokausto mastus, taip pat pasaulio teisuolių skaičių Lietuvoje ir kitose rytų Europos šalyse(tarkim, Lenkijoje) - tai, kas vyko panašiomis sąlygomis. Dar įvertinkite galimybę pasipriešinti dėl valstybės dydžio. Gal matote ryškesnius skirtumus? Didžiausias skirtumas Lietuvos naudai - tai žmonių, gelbėjusių žydus, santykis. lt.wikipedia.org/wiki/Pasaulio_tautų_teisuolis
kas veikia prieš mus? kas skaldo? Kodėl tai vyksta? Kam tai naudinga? Jau sunku darosi skaityt... Kodėl Mes negalim būti Tautiški , Patriotiški ir Pilietiški vienu metu? Kažkas juokiasi iš mūsų ginčų ir renka taškus ...Kam naudingi mūsų ginčai ir premijų nuvertinimas ir nesantaikos kurstymas?Man , pvz ,aišku,o Jums?
įdomesnis straipsnis apie sovietmečio poeziją ir šį eilėraštį:
www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=7081:li&catid=418:198301&Itemid=475
Geras Jūsų komentaras,Pikc.Mūsų valstybė sukurta tautiniu pagrindu,o ne politiniu-pilietiniu principu. Šiandieniniai globalistai-liberastai aršiai puola bet kokį tautiškumo pasireiškimą.Nenustebčiau po "Anonimiška" kauke atpažinęs kokį Auštrevičių ar Anūkėlį.
Labas, Skapenai.Įdomu darosi,tiesa? Siunta komunistliberastkoncervatoriai kaip velniai,kryžiais žegnojami. Baisu jiem nuo žodžių Tėvynė, Tauta, Lietuvis.
Labai gerbiu zmones, gelbejusius savo bendrapiliecius nuo mirties ir rizikavusius zuti. Bet bukim atviri - todel tas santykis Lietuvoje ir toks didelis, kad mastas buvo didziulis. Pvz. Rusijoje, Kinijoje ar Tanzanijoje pasaulio teisuoliu nera arba beveik nera, nes ten zydu nezude gatvese. Tai ir poreikio gelbeti nebuvo. Nevykusi statistika, nevykes pavyzdys ir nuoroda. Faktas kaip blynas - del priklausymo neteisingai veislei iszudyti savo valstybes piliecius galejo tik tie, kuriems veisle visjas, o pilietybe niekas
Mieli kvailuciai, nekurkit sau baubu, su kuriais paskii sunku dorotis. Vargiai Lietuvoje rasi lietuvi, sakanti, kad tautybe nesvarbi ar tautiskumas ir patriotizmas nera vertybes. Klausimas kitas - ar tautiniai patriotai, nesugebedami buti pilietiski (o del to nebudami politiski), gali sukurti valstybe, pagal apibrezima bediskiriancia nuo nepilietisko tautiskai homogenisko kaimo savo politine kilme.
Bičiuliui:
Sveikas, sveikas.
Tai jau taip, sukruto, sujudo Kontoros kadrai. Labai geras pavyzdys yra "Anonimiškas 2016-02-21 20:25". Tiesiog chrestomatinis saugumietiškas skiedalas. Nuostabus kašpirovskio klonas - "nesipriešinkit, nekelkit nepatogių klausimų, broliaukitės su vergvaldžiais ir žulikais". Tiesiog giesmė apie rožinę Sistemos svajonę - šiukštu jokių kalbų apie liustracijas, jokių užuomenų apie atsakomybę už nusikaltimus. "Tegyvuoja vagių ir apvogtųjų vienybė". Kurgi ne. Tuoj pulsim į glėbį, tik batraiščius išsiprosysim: )
Taikliai pastebėjot. Neliustruotų padarų-Anonimiškų Anonimų- keli šimtai tūkstančių.Yra kas veikti,velkant tuos brudus į Šviesą. Teks gerokai pasiraitoti rankoves.Juokinga, kai cituojamas net Aristotelis-"Aristotelis jau seniai pasake, kad zmogu nuo gyvulio skiria jo gebejimas buti politisku ". Bet juk tam, kad būtum tikru Žmogumi, tikru Dievo vaiku, reikia daug daugiau nei gebėjimo būti"politišku".
Kaip manot,ar šįvakar tas Anonimiškas Putinaitis pradės cituot Darviną ir Marksą su Engelsu,ar apsiribos tik ilgesiu V.L.?
biciuliui
galiu duoti aki isdurti, kad esi senas perdyla, sovietu laikais zvaliai i mitingus ir demonstracijas vaiksciojes. Dabar kvailais tauskalais bandai savo nieksybes pries pati save issibalinti, cha cha...
"Latviai su estais turejo tautinius miestus, todel turejo savo aristokratija." - užskaitau šitą "įžvalgą"! :D Kas geriau pridengs nusišnekėjimą, negu dar vienas nusišnekėjimas? :)
Na, bolševikai irgi save "progresyviais" laikė, kitus "tamsuoleis", "atsilikėleis" ir šiaip "reakcioniereis" vadindami. Neobolševikai, kaip matote, ne kitokie - net ir leksikonas nedaug tepasikeitė. :)
P.S. Įdomu stebėti, kaip gyvulinės religijos adeptai vis linkę kitus su gyvuliais lyginti. Berods, tai vadinama psichologine projekcija.
P.S.S. Šiame kontekse kažkaip prisiminiau lietuvius chamais vadinančius lenkus, su kuriais savo chamiškumo lygiu nebent rusai gali varžytis. :)
Matai Bičiuli, jau vienas kontorinis į kamikadzes prašosi. Katino Bazilijaus laurai ramybės neduoda. Gal koks projektinis-puteikinis piratas-vienaakis bus? "Podaijte slepomu gebistu". .....................................................................
Pone anonimiškas Vienaaki, tamsta geriau regėjimo dovana taip lengvabūdiškai nesišvaistykite. Nes jus pasamdžiusi Kontora gali būti nelabai dosni ir invalidumo pensija pasirodys skurdesnė nei bravūriškai tikitės. Geriau paaukok vieną "cibulį". Tvarkingai "nuskinsim" ir suvynioję atiduosim atminimui. Falcetu giedodamas nieko neprarasi, o viršenybei dar labiau įtiksi. Pas jus ten tarnyboje vištgaidžius labai vertina. Kaip ne taip - moderniai europietiškai atrodo. Belieka tik žydrai apsirėdyti ir voila - tiesiog tobulas "neo-europietis". Matai, mielas vienaki kastrate -mudu su bičiuliu tkrai sovietmečiu į demonstracijas vaikščiojome. Gaila, kad tik tavęs ten nesutikome. Mat kol tu vaikščiojai su transparantu "Šlovė kapė es es!",mudu su bičiuliu per kalantines akmenis į mentus mėtėme, kai mudu su Bičiuliu prie A.Mickevičiau paminklo mitinge N.Sadūnaitei plojome, tu tikriausiai ai tu iš po skverno fotoaparėliu pleškinai. Taip, tu teisus - mudu su bičiuliu seni kenkėjai. Daug blodgų darbelių prieš tarybų valdžią esame nuveikę. Nebeišsibalintume jokiais chemikalaissavo antitarybinės praeities. Vienok, džiugu, jog tamstai pasisekė labiau - tvarkingai išvertei pamušalą iš kegebė į vėezdė ir toliau, kaip tada, anais laikais "dirbi Lietuvai". Smagu susitikti, tiesiog lyg antroji jaunystė būtų sugryžusi.
Na, taiką - vėl teks ponui/draugui kaip senais laikais subinikę paspardyti?
Jeigu jau taip niežti - visada maloniai prašom. : )
Jus išduoda šovinistinė išvada apie neteisingas žmonių veisles.
Pranokot kraštutinį nacionalizmą, o smerkiat lietuvių tautiškumą.
Nevertas diskusijų.
Na, manau, čia besisklaidančio homjaunuolio "entelekto" beigi "kulturos" lygį galėjome įvertinti, kaip sako, "iš visų pusių". Tiesą sakant, tam veikėjui derėtų netgi padėkoti, nes suteikė progą žmonėms, kurie galbūt neturėjo galimybės "gyvai" stebėti bolševikinių komsomolo fanatikų, pamatyti, kokia tai fauna buvo. Išties, įdomus reiškinys - tarsi stebėtum kokią išnykusią parazitinių kirmėlių rūšį, kuri, atrodė, jau fosilizavosi, o čia žiū - gyva ir raitosi. Kas galėjo pagalvoti, kad "tarybinio piliečio" konstravimas vėl pataps "kelrode progreso žvaigžde"? Kaip ten sako - "nauja - tai gerai užmiršta sena"? :)
Neapsirikau. Perdylos. Marazmatisku perdylu burelis. Palengvejo. Ne jusu ateitis.
> gerb. Pikc >
Na, bet Tamsta - sutikite, juk įdomu stebėti tokias rudimentines visuomenės ataugas. Vaikams galima parodyti, lyg kokiam "gyvajame kampelyje", (kai išdykauja ir neklauso - ateis Fosilijus Kegebyanyčius ir nukąs pirščiuką, am!). : )... ... ...
Iš esmės sakyčiau Kontora daro mums paslaugą siųsdami čionai savo skalikus. Pirma- iš lojimo intensyvumo matosi kada teisingai "ant mozolio" užlipame. Garsiai loja - vansi, labai teisingai kalbame. Tiesiog nemokami barometrai.
Antra, gebistų dalyvavimas mobilizuoja, verčia kokybiškiau dirbti antitarybinius darbus. Na, o trečia tiesiog lyg geras dežaviū - gražina senų laikų energiją ir ryžtą nesiliauti.
Ir galų gale -pramoga. Kiekvienas kontorinis aplepausis yra kartu ir nemokama bokso kriaušė. Kartais juk malonu sau ir kitiems nuotaika pakelti gebistėliui klizmą įstatant. Juk per didelis rimtumas taip pat yra nesveika. Kartais naudinga ir pašposyti. O kai koks nupiepęs gebistėlis pats po smūgiu palenda, kodėl gi nepasilinksminus: )
>anonimusui-palengvėjimusui (02-21 22:52)>
Džiugu kad ponui jau palengvėjo. Vidurių užkietėjimas ir dar kečiant nuo įsisenėjusio hemorojaus, tikrai, ne pyragai. Todėl kriščioniškai malonu, jog mūsų klizma tamstai kažkiek, bent laikinai, palengvino diskomfortą toje vietoje per kurią neoeuropiečių Ateities atstovas moderniai tenkina seksualinius poreikius. Galite nusiraminti meldžiamasis, nusišluostykite putas ir išgerkite ramunėlių bei kmynų arbatos - mes tikrai nesikėsiname į tamstos ir į tamstą panašių padarų ateitį. Jūs jos ir taip tiesiog natūraliai neturite. Pro subinę vaikus daryti ir gimdyti jūsiškis modernusis pasaulis, deja, deja dar neišmoko. Drįstu spėti, jog nei geriausių ginekologų nei talentingiausių proktologų bendros pastangos rezultatų neduos.
Teks jums daugintis kaip ir dera pirmuonims vienalasčiams - dalinantis, skylant į du. Na, dabar jau kaip ir logiškai aišku darosi - ko gi čia taip truks-plyš ardaisi.
Tik vat, mums neprogresyviems bus painu po to atskirti, kuris iš naujadarų/naujagimių būsite kuo - kuris tėtė, o kuris mama?
O gal galėtume...- "davaj", nudažysim tau vieną ausį žaliai!
Gyvulys, kurio mintys tik apie kita gala. Be pykcio, tik faktas. Kaip ir faktas, kad uzsislaptine zydriai garsiausiai ir bjauriausiai rekia. Zydriai manes ne kiek nedomina, bet stai rekimas pries pilietiskuma, nesutapatinta su tautiskumu ir kartu jo neneigianti (pripazinsiu, man netiketas) leidzia daryti isvadas apie situ senu marazmatiku pilietinius gebejimus. Aciu Dievui, senatvinis ju marazmas nepersiduoda kitoms kartoms kaip koks pauksciu gripas.
>Ne gyvuliui, (pirmuonys tikrai ne gyvuliai)>
Matai progresyvini pirmūne-pirmuoni, tavo pojūčiai yra vis tik labai primityvūs. Klausa taip pat. Nei mes čia kuris rėkiam, nei aplamai balsą keliam. O tau jau membrana trūkinėja. Bėda.
Čia todėl, kad tu tautiškumui bei krikščioniškoms vertybėms esi alergiškas.
Patekai į svetimą savo egzistencijai terpę. Jeigu turėtum galūnes, seniai kojas būtum pakratęs. Žinok, ko gero bergždžiai ginčijamės. Banginiui planktonas tik maistas. Tad tikriausiai tavo interesų negalėsime deramai įvertinti ir į tavo teises atsižvelgti.
Padaryk sau paslaugą- pliuškenkis į saugesnę akvatoriją, gal į kokį delfi'nariumą ar pan. Ten vandenėlis kad ir primyžtas, bet aplink vien savi - bakterijos.
Anonimui 20:53 Tokie kur kuria teorijas apie "neteisingai veisles" žmonių, tokie ir žudo. Fašizmo pradmenys
Kažkokia banga sukilo prieš lietuvybę, mūsų istoriją, idealus. Trina, mala tik viską savo spekuliacijom. Kažkas negerai... Oi negerai. Reikia kelti Lietuvėlę.
(Anonimiškas 2016-02-21 20:53) įsijautė į vanagaičių propagandą ir pamiršo, kad tautiška nepriklausoma Lietuva savo piliečių nežudė, o žudė iš svetur atėjęs okupantas. Dabar šita antilietuviška propaganda stengiasi pamiršti, kad holokausto politiką ne Lietuva sugalvojo ir ne Lietuva įgyvendino, ir įgyvendinama buvo vienodai visur, kur tas okupantas buvo atėjęs. Bet propaganda tokia, lyg čia būtų lietuvių tautos problema, yda, kaltė.
Juokinga, - tautiškumas priešinamas su pilietiškumu.Negana to,pilietiškumas iškeliamas virš tautinių reikalų. ES ideologų linija.Ar gali tauta būti saugi ir gyvuoti neturėdama savo valstybės? Aišku,kad negali. Taigi, tautiškume jau savaime glūdi tikro pilietiškumo poreikis.Štai Anonimiška bacila svaigsta apie ekonominį patriotizmą, kai darbo jėga nutūpia ten, kur jai tuo metu riebesnį kaulą numeta laisvoji rinka.
Kaip simptomiška - homsomolas Lietuvos nelaimę mato ne tame, kad į atsakingas pareigas "prastumiami" tautai ir valstybei priešiški padarai, bet kad atsiranda tuo besipiktinančių. Na, ANIE bolševikai irgi tokius padarus stengdavosi visur "prastumti" - ir ANAS komsomolas irgi niršdavo ant tuo besipiktinančių "progreso beigi šiaip liaudies priešų". :)
Aha pabaiga irgi lyg iš sovietmečio komjaunimo susirinkimo "palaukit buržuaziniai nacionalistai, ateitis ne jūsų" ...
peržiūrėjau komentarus, peraugusius į kivirčą. Neįtikėtina - save laikantys tautiniais patriotais asmenys labiau panašūs į smulkius niekšelius tarpuvartėje. o kur dar nematymas, kad plikas tautiškumas su patriotizmo entuziazmu be pilietiškumo tikrai yra pavojingas mišinys. Kažkas čia teisingai pastebėjo, kad žydus šaudė tautiškai nusiteikę veikėjai, kuriems nerūpėjo šaudomų žydų pilietybė - o juk šaudė savus piliečius. Apie žmogiškumą net nekalbu. Tą galima pasakyti ne tik apie lietuvius. Vokiečių naciai buvo tokie pat tautininkai. Ir patriotai.
// Susidariau įspūdį, kad čia komentuojantys savaip supranta sąvokas „pilietiškumas“ ir „patriotizmas“. Todėl ir kyla visokie tokie „karai“. Na, pats manau, kad patriotizmas - tai piliečių (lietuvių ir kitų tautinių bendrijų, gyvenančių Lietuvoje, atstovų) teigiamas nusiteikimas vienu kitų ir savos tėvynės atžvilgiais, jos puoselėjimas ir tobulinimas konkrečiais darbais. Pilietiškumas būtų panašus į patriotizmą. Taip pat pilietiškumą būtų galima suprasti kaip karinės tarnybos atlikimą, dalyvavimo Seimo, savivaldybių tarybų, Prezidento, Europos Parlamento rinkimuose ir pan.
Taip, žydai buvo ir yra Lietuvos piliečiai. Jiems asmeniškai nejaučiu jokio priešiškumo, kaip ir kitoms tautoms. Be to, tarp žydų buvo ir tokių, kurie palaikė SSRS ir sovietinę okupaciją. Taip pat prisidėjusių prie lietuvių trėmimų ir žudymų. Taigi, tą galima pasakyti ir apie žydus. Dalis lietuvių irgi tokie buvo, t.y. prisijungę prie sovietų.
Na, dėl nacionalsocialistų jie buvo ne tautininkai, o konkrečiau šovinistai, rasistai neigiama prasme (nacionalsocialistų požiūris: „tokia ir tokia „rasė“ aukštesnė už kitas, kurios turi būti sunaikintos arba paverstos vergėmis“) ir imperininkai. Tikri tautininkai pripažįsta, kad kiekviena tauta nėra nei blogesnė, nei geresnė už kitas. Taip pat pripažįsta jų teisę į savo valstybių sukūrimą, ko naciai nepripažino.
vatep rašė: "Tą galima pasakyti ne tik apie lietuvius. Vokiečių naciai buvo tokie pat tautininkai. Ir patriotai." citatos pabaiga. Sovietų bolševikai žudydami ir marindami savo piliečius (ir ne tik savo piliečius) nebuvo nei tautinikai, nei kažkokie ten patrotai bet visa tai nesutrukdė jiems lavonų skaičiais "perspjauti" nacistus dešimtimis kartų ... tad nereikia lia lia apie tautiškumo ir "patriotizmo pavojingus mišinius" nes mes patyrėme dar kruvinesnių "mišinių" be patriotizmo ir tautiškumo.
sovietai veikė pagal tą pačią nepilietiškumo schemą - "liaudies priešai" ryžtingu minties judesiu ideologiniu pagrindu buvo šalinami iš piliečių tarpo ir žudomi kaip "svetimi", kaip tie, kurių negaila. Lygiai taip pat, kaip "svetimi, kurių negaila" buvo žudomi žydai, iš piliečių pašalinti tokiu pat ideologiniu judesiu, nors ir atliekamu kitu, tautiškumo pagrindu. Dėl to ir sakau, kad pilietiškumo, surišančio visus, kuriančius valstybę, stoka leidžia tokias mintines bakchanalijas, sukeliančias labai realias baisias pasekmes. Tikri piliečiai, politinės valstybės, reikalaujančios racionalios prieigos, kūrėjai, taip lengvai nepasiduotų iracionaliam bandos, ginančios vien savo veislę, jausmui.
Jūs rašėtė:"Tikri piliečiai, politinės valstybės, reikalaujančios racionalios prieigos, kūrėjai, taip lengvai nepasiduotų iracionaliam bandos, ginančios vien savo veislę, jausmui." citatos pabaiga. Vadovaujantis jūsų logika išeitų kad 1918-1920 m Lietuvos savanoriai kovoję dėl Lietuviškos tautinės valstybės sukūrimo buvo "nepilietiška iracionali banda ginanti tik savo veislę" ? Ane?
Na, jei žmogelis įsitikinęs, kad tautiškumas ir patriotizmas yra visų žmonijos blogybių šaltinis, tai tokiam nieko neįrodysite. Pavyzdys su bolševikais, skerdusiais savo "tarybinius bendrapiliečius" - puikus pavyzdys, kaip tokie veikėjai reaguoja, pastatyti prieš faktą: "če nesiskaito!". Jeigu šaudė, reiškia, laikė nepiliečiais - ir taškas. Dzin, kad bolševikai "už tėvynės išdavimą" teisė, trėmė ir galabino netgi tuos žmones, kurie PATYS SAVĘS NELAIKĖ sovietų sąjungos piliečiais (nes nepripažino okupacijos teisėtumo) - "če nesiskaito!", nes nu netelpa į nusipaišytą paveiksliuką, kur tautiniai patriotai (iš esmės - "nacei-fašei") laukia nesulaukia, kada galės etninius valymus daryti ir karus sukelti, o pilietiškumas BE tautiškumo ir patriotizmo ("tarybinis-sajūzo-pasaulio pilietis") yra net tik kad idealiai geras dalykas, bet apskritai panacėja. :)
"plikas tautiškumas su patriotizmo entuziazmu be pilietiškumo" - šitą, kaip sako, BELENKAIP užskaitau! :D
Gal ponas "vatep" teiktųsi papasakoti, kaip jis tai įsivaizduoja? :)
na ir bukiai jūs čia, bestumdantys savo nesąmones. Matyt, būsiu vienintelis čia, skaitęs tą knygą. Greičiausiai, niekas nesate net akyse jos matę, bet kaip šarikovams ir priklauso, jau daug apie ją pripliurpėte.
Drąsiai galiu pasakyti - puiki knyga, parašyta labai religingo ir skaudžiai išgyvenančio šiandieninį viešojo gyvenimo ir masinius asmeninius nu(si)religinimus žmogaus. Su mokslinio tyrėjo kruopštumu atskleidžiančio antireliginės sovietinės praeities pasekmes dabarčiai. O toje dabartyje, deja, jūs bukiai, su savęs vertais olekomis. Seniai skaičiau tokią gerą lietuvio autoriaus knygą. Ir seniai jau bemačiau tokią buką tamsios minios reakciją.
Lietuvos savanoriai pirmiausia buvo prieš. Prieš lenkus, prieš bolševikus, prieš bermontininkus, prieš vokiečius. O kai pažiūri, už ką buvo, tai be atsakymo už Lietuvą daugiau nieko nėra. Taip, tai daug. Bet kokį į tai sudėtas turinys? Žemė kaip atlyginimas - aišku. Nepriklausomybė nuo rusų ir lenkų - aišku. Bet pilietis turi kurti valstybę, o ne tik tautą (nors ir tautą). Ką galite pasakyti apie savanorį kaip apie pilietį? Ar žinote, kad prie Seinų kapinėse palaidotų lietuvių savanorių, kritusių kovose su lenkais už Lietuvos laisvę 1920 vasarą - rudenį, pavardės - žydiškos ir gudiškos? Iš kur jums, menkystos žinoti. Jums, beraščiai, tuščiai savo pasitenkinimui trinantys klaviatūras (juk tai iš esmės mentalinė mastubacija), nė nesisapnavo, kad Lietuvą kūrė ne grynaveisliai lietuviai, o daugelio tautų Lietuvos piliečiai. Kas yra vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius - lietuvis? O ką pasakysite apie jo jaunesnįjį brolį Gabrielių , pirmąjį nacionalistinės Lenkijos prezidentą 1922 metais? Gal ir anas lietuvis? Gal Riomeris lietuvis? O juk buvo didesni Lietuvos patriotai už visus jus kartu sudėjus. Tai tik todėl ir gali būti laikomas patriotu, kad buvo Pilietis. Taip ir savanoriai.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-girnius-sovietmetis-tebera-su-mumis.d?id=70476612
neblogas ramus atsakymas Rubavičiui ir jo kompanijai, besiknaisiojantiems po viską, ką tik nori, bet niekada per savo gyvenimėlius neiškėlusiems, turbūt, pagrindinio žmogaus klausimo - kas tai yra būti laisvu. Net krikščionybėje tas klausimas pagrindinis. Reikalaujantis aštraus proto ir racionalios minties. Mūsų tautinė iracionali kompanija tik seiles, snarglius ir ašaras aky leidžia, na ir kas, kad skelbiasi, kad tai Dievo...
pikc
nereikia nieko įsivaizduoti. Pažiūri į tokį Pikc - va, kaip nulietas.
// Na, taip buvo kitų tautybių asmenų Lietuvos kariuomenėje tuo metu. Tiesa, ir ta, kad jų daug prisidėjo prie Lietuvos tobulinimo kitose kitose srityse. Šito neneigiu ir žinojau. Tuo pačiu buvo ir pačių lietuvių, prisijungusių prie 1918-1920 m. kariuomenės.
kaip galima lyginti Putinaitę su Vanagaite??? Vanagaitę galima lyginti su Rubavičium.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-03-29-vilius-bartninkas-postsovietinis-jaunuolis-lankosi-sovietineje-katedroje/98295
čia apie Marcinkevičiaus "Katedrą". Kažin ar čia garsiai susireikšminę patys žino tą kūrinį.
Iš rašliavos stiliaus labai panašu, kad čia tas pats kiaurias homsomolcas, tik skirtingai pasivadinęs, putomis drabstosi ir tulžimi spjaudosi - tas pats "entelekto" beigi "kulturos" lygis. Arba juos ten štampuoja, nes iš esmės praplautsmegeniai - visi vienodi. :)
Tiesą sakant, būtų net įdomu su normaliu, protiškai įgaliu oponentu padiskutuoti - bet kaip tyčia atrėpliojo bukas homsomolas, o su tokiais kalbėtis - kaip su pliku pešiotis. Nors - gal ten kitokių ir nėra? :)
Beje, įdomi tendencija - homsomolas savo buku fanatizmu jau pradeda lenkti koloradus. Sakyč, "progresyvumas" kaip reikiant! :)
P.S. Girdėjau gandų, kad Vakaruose plinta nepilietiškas požiūris į besisklaidančius bendrapiliečius babajus, nors labiausiai nepilietiški, ko gero, yra ukrainiečiai savo bendrapiliečių iš dumbabvės ir lugandono atžvilgiu - jie ten su jais net šaudosi. Nacei, ne kitajp! :)
vatep 2016-02-22 16:22 Jūs rašėtė: "Bet kokį į tai sudėtas turinys? Žemė kaip atlyginimas - aišku." citatos pabaiga. Meluojate, atlyginimas buvo žemės sklypas (be teisės parduoti) arba "du kvadratiniai metrai" ką tamsta patvirtinote Seinių kapinėmis. Įdomu už kokią pilietinę paslaugą tamsta sutiktute "atsiimti užmokestį kalnelyje"... Beje šviesdamas mus beraščius parašėt jums nepatogų oksimoroną. Pasirodo lietuviams kurti tautinę valstybę aktyviai su ginklais padėjo žydai, gudai, o su plunksna ir Riomeris. (nors aš to pagal jus "negaliu žinoti", bet net nepriklausomybes deklaracijoje yra lenkiškai pasirašyta...) Kitais žodžiais jie dirbo petys į petį su lietuvių "nepilietiška iracionalia banda ginančia tik savo veislę (sudėliota iš ankstesnių jūsų epitetų apie tautinį patriotizmą)". Sufleruoju - tai logiškai viens kitam prieštaraujantys du jūsų teiginiai... :) Dar vienas pastebėjimas. Jūs atvirai kovojate prieš tautinį patriotizmą tinklapyje kuris visuomenėje be kitų vertybių bando žadinti būtent tautiškumą ir patriotizmą. Kitais žodžiais tai yra nestandartinė situacija kai "svečių" komandos sirgalius (Jūs) atsisėdo tarp šeimininkų komandos fanų ir visus garsiai įžeidinėjate: - "smulkūs niekšeliai tarpuvartėje"; "iracionali banda"; "savo veislę"; "menkystos", "beraščiai"; "masturbuotojai"... Klausimas - kas jus verčia sėdėti ne savo idėjinių brolių kompanijoje (beje betautę sssr pilietinę visuomenę sovietmečiu jau bandė populiarinti Suslovas) , o rašyti piktas "paklodes" vertybiškai svetimoje erdvėje nesilaikant elementarių mandagumo normų. Gal jūs taip savimi demonstruojate modernų pilietiškumą? Ar tai misija? Ar darbas ir užmokestis, juk Lietuvos 1918 m savanorių veiklą jūs vertinate iš atlyginimo perspektyvos ... p.s nevarkit, klausimai retoriniai.
Dėkui gerb. kolegoms Pikc ir Ainiui. Buvo labai smagu skaityti. Puikiai patvarkėte kontorinį homsomolcą. Neturiu ką ir pridurti, nuoširdžiai pritariu.
Na, sakyčiau, kad šitas eilėraštis – gerai atliktas užsakymas. Ne lengviau ir dabar kūrėjams atlikti valstybinius užsakymus, pvz., įrengti Lukiškių aikštę, kad tiktų ir valdžiai, ir visuomenei.
Marcinkevičiaus "Katedra" nacionaliniame teatre pastatyta be kupiūrų, jei būtų labai bloga, nepriimtina, ar taip būtų?
Pavydžiu tamstai kantrybės. Aš jei matau, kad atšliaužė šiukšlė ne diskutuoti, o įžeidinėti ir savo vėmalus pilstyti - nesiterlioju su mandagybėmis. Įsivaizduokite situaciją: į mokslinę konferenciją įsvirduliuoja apsivėmęs "neoproletaras", nusimovęs kelnes pridergia salės viduryje, nusivemia ir paleidęs gerklę pradeda šūkauti: "jūs vysy chamaj, acilikėlėi, bl***! Nacei! Menkystos!" Aš nesu tikras, ar priėjus aiškinti "jūs, ponas, labai nekultūringai elgiatės, negražu taip" yra tinkama taktika. :) Anksčiau esu bandęs, bet kantrybė seniai išseko - o ir neveiksminga. Makaką zoosode daugiau šansų būtų paprotinti. :)
Rubavičius savo straipsnyje Marcinkevičių ne pernelyg uoliai gina - kas buvo, tai buvo. Rubavičius yra skaitęs daugiau Putinaitės darbų, todėl nurodo visą Putinaitės atakų grandinę - Kudirka, Basanavičius, Smetona, dabar Marcinkevičius. Manau, leninizmą dėsčiusio VL su visu Sąjūdžiu bei DG eilė ateis kitoje jos knygoje. Taigi tokie darbai labai nuosekliai susišaukia su paskutine Vanagaitės knyga propagandinėje lietuvių tautos zombinimo grandinėje. Kol viena partija džiaugiasi, kad apdergė varžovų stabuką, autorės nepailsdamos imasi ir jų.
"Lietuviai pilieciais buvo tik LDK laikais"
"kaimieciai taip niekada pilieciais ir netapo. Nei LDK, nei prie caro,"
1. Prieštaraujate pats sau.
2. Kaip nepiliečiai galėjo norėti valstybės, jos siekti ir ją sukurti, vėliau ją ginti?
Lietuvių tauta labai pilietiška, tik gaila, kad ir parsidavėlių, mankurtų, svetimų šalių patriotų pasitaiko nemažai.
Stebuklas ko nebuvo, Propatria šitoks gausus komentavimas, daugiau nei Landsbergio, tai įrodo, kad kyla vėjas, matyt pradėjo degti valdžios subinės, net ir Patriūbavičiai ima triūbuoti, kas žin gal tai į gerą?
Visai pritariu Jūsų pozicijai -nežiūrėt storžieviui į dantis ir nepradėt cackintis,kaip sakot,su mandagybėm. Kam veltui leist laiką ir gadint savo nervus? Yra netgi toks posakis,-"Gerumas privalo turėt kumščius". :)
Nerijus (...ne slapyvardis)
Dėkui gerb. Rubavičiui.- jo straipsnis ir diskusijoje jį palaikantys (tautinis patriotizmas ir pilietiškumaas jiems ne antonimai) rodo, kad mūsų visuomenė, ir intelektualioji, dar ne visa išeuropodurnėjo. O kita pusė diskutantų, iškėlę savo vedlės (kuri jai būnant Švietimo ir mokslo ministerijoje viršininke, akademiniuose sluoksniuose buvo vadinama Berija Putinaite) demagogijos vėliavą, veikia agresyviai, šmeiždami ir keikdamiesi, palankstydami istorijos netgi tikėjimo tiesas pagal savo iškreiptus poreikius. (Kažkada buvo klausta: "Kas blogiau už kvailį? – Aktyvus kvailys...") Jie labai susitelkę, aktyvūs, energingi...kol kas diskutuoja. Tačiau, kaip daugkart parodė istorija, susiklosčius aplinkybėms tokių aktyvumas virsta brutalia, galvas kapojančia jėga: "Naše delo pravoje, my pobedili!". Šioje diskusijoje jų lyg ir dauguma, bet tik diskusijoje, o visuomenėje – manau, absoliuti mažuma. Būtų prasminga šia tema paskelbti visuomenės apklausą.
Taigi, mieli tautiečiai ir bendrapiliečiai, situacija visuomenėje nėra džiuginanti – skaldomės, riejamės...Ai, kaip trina rankas "didysis" kaimynas!
Nepanašu,gerbiamas Nerijau,kad jūs realiai vienyjatės su "neišeuropodurnėjusiais". Štai ir komentarą skiriat autoriui ir visiem komentuotojam. Visiem reiškia niekam. Vat,kai prisijungsit prie nenutautėjusių ir nenuputinėjusių diskutantų, jausit pareigą nors virtualioj erdvėj 'įspirti' aktyviems kvailiams bei zombintojams,tada jau galėsit pridėt sau pliusiuką.
"Šioje diskusijoje jų lyg ir dauguma" - tai kad nelabai: pagal stilių, čia tik vienas homjaunuolis putomis ir kitais organizmo skysčiais taškosi eteryje. :)
Na,jei latvių ir estų miestai buvo tautiški, tai Lietuvos kaimas buvo marsiečių palikuonys. 2/3 Latvijos krepšio komandos vokiškomis pavardėmis :)
Rašyti komentarą