Julius Šalkauskas. „Važiuos tankai, tegu – jei reikės, tai ir žūsiu“

Kaip skelbia LRT.lt, kovo 18-ąją dieną mirė fizikas, aktyvus visuomenininkas, publicistas, skautas, ateitininkų ir „Ateities“ žurnalo bičiulis dr. Julius Šalkauskas, gimęs 1931 m. gegužės 11 d. Kaune filosofo prof. Stasio Šalkauskio ir Julijos Paltarokaitės-Šalkauskienės šeimoje. J. Šalkauskas publikavo daug fizikos srities straipsnių lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, rašė gamtos dėsnių, mokslo ir tikėjimo, tautinės kultūros ir istorijos, skautybės temomis, išleido prisiminimus apie savo tėvą filosofą prof. S. Šalkauskį. Redakcija reiškia užuojautą artimiesiems bei kviečia skaitytojus prisiminti Julių Šalkauską, skelbdama 2016 metais įrašytą pokalbį apie iškilaus fiziko ir patrioto gyvenimą. 

- Sveiki, gerbiamas Juliau. Kadangi mūsų pokalbis nusitęs per visą jūsų gyvenimą, pradžiai papasakokite apie vaikystę Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje.

- Prieškarį prisimenu labai gerai. Mokiausi pradžios mokykloje, tėvas manęs per daug nevaržė ir turėjau gana daug laisvės. Buvau vienturtis, kas nėra labai gerai, nes kiekvienam vienturčiui gresia išsivystyti egoizmas. Mano tėvas tuo tarpu augo didžiulėje šeimoje, kur gimė 11, o užaugti suspėjo 9 vaikai – mano dėdės ir tetos. Buvau visų jų dėmesio centre, lepinamas savo nelaimei, nes tai nenuėjo mano būdui į gera.

Tėvo pedagogika buvo apgalvota ir griežta. Krėsdavau eibių, kartą eksperimentuodamas su degtukais ir spiritu vos nepadegiau buto, bet už visas tokias šunybes gaudavau tik barti. Į kailį už tai negaudavau. Bet jeigu pradėdavau meluoti, žodžio nesilaikyti, tekdavo rimtai – su diržu į tam tikrą vietą. Skųsdavausi, kad diržas nelabai skaudus, bet sagtis skaudi (juokiasi).

- Šiandien skamba šokiruojančiai. Pripažintas pedagogas vaiką diržu mušdavo.

- Taip, taip, žinau. Kai tą papasakojau universiteto pedagogikos seminare, visi pasibaisėjo. Bet aš juos nuraminau. Duoti į kailį galima, bet ir tai reikia mokėti daryti pedagogiškai. Ne rėkiant ar su pykčiu, kokiais aiškinimais, jog „tu niekam tikęs, nieko iš tavęs nebus“ ir panašiais. Tėvas kuo ramiausiai pasakydavo, kad už tokius ir tokius veiksmus priklauso man iš anksto žinoma atitinkama bausmė. Įkirsdavo be jokių komentarų, o po to jau sakydavo komentarą. Diržu buvau mokomas, kad netiesos gyvenime jokiu būdu negalima pakęsti. Tai atsiliepia mano charakteriui, nes ypač senatvėje tapau nepakantus melui. Tėvas buvo puikus pedagogas tiek teorijoje, tiek ir praktikoje. Tuo įsitikinau jau vaikystėje, eidamas vienuoliktus metus, kai tėvas mirė. Kai jis patyrė infarktą ir supratome, koks pavojus gresia jo gyvybei, įvertinau, koks laimingas buvau, kai tėvai buvo sveiki. 

- Sakote „sveiki“. Tačiau tėvo sveikata visada buvo silpna?

- Tiesa. Senelio Julijono Šalkauskio, kuris pats buvo gydytojas, kolegos sakė neleisti Stasiui baigti vidurinės mokyklos, nes studijuoti gimnazijoje jis esąs per silpnos sveikatos. Visgi jis baigė du universitetus – teisę ir ekonomiką Maskvoje bei filosofiją ir pedagogiką Fribūre. Sveikata jam visada trukdė. Po metų studijų Maskvoje jis susirgo tuberkulioze ir buvo išsiųstas į Samarkandą, kur savarankiškai tęsė studijas ir važinėjo į Maskvą laikyti egzaminų. Samarkande jis ir po studijų Maskvoje gyveno tėvo reikalavimu, kad sustiprėtų plaučiai. Ten būdamas dirbo juristu, bet šlykštėjosi tų kraštų teisės galimybėmis apginti tiesą. Galbūt ta patirtis lėmė jo nusivylimą  teisės mokslais apskritai. 

Būtent Samarkande jis pradėjo domėtis filosofija, susirašinėti tais klausimais su Adomu Jakštu-Dambrausku ir parašė savo pirmąjį didesnį veikalą „Bažnyčia ir kultūra“. A.Jakštas išspausdino jį savo draugijos leidžiamame žurnale ir taip atkreipė katalikų inteligentijos dėmesį į to darbo autorių bei padėjo išrūpinti jam stipendiją toliau studijuoti užsienio universitete. Tėvas pasirinko Fribūrą Šveicarijoje, tačiau prasidėjus karui faktiškai ta stipendija pasinaudoti negalėjo, paprasčiausiai nebuvo kaip perduoti pinigų iš JAV. Materialinė tėvo padėtis ir sveikatos būklė Šveicarijoje išliko prasta, kone kas mėnesį tekdavo atsidurti arba ligoninėje, arba sanatorijoje. Pirmuosius metus Šveicarijoje jis praleido dirbdamas Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo padėti ir tobulindamas prancūzų kalbą, kurios žinių jam trūko studijoms suprasti. Studijavo filosofiją 1917-1920 metais, kai apsigynė disertaciją ir grįžo į Lietuvą kaip jaunas, 34 metų daktaras, vizualiai per kelis metus Šveicarijoje pasenęs ne penkiais, o bent penkiolika metų. 

- Kaip atrodė šeimos kasdienybė tėvui gyvam esant?

- Šeimos gyvenimas vyko griežtai pagal tėvo darbotvarkę. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė bendri, tėvui dalyvaujant. Po pusryčių jis kasdien eidavo į savo kabinetą, kur užsidarydavo dirbti. Nei man, nei mamai be ypatingo reikalo nebuvo galima  ten įeiti. Girdėjosi, kaip jis dirbdavo prie mašinėlės, o korektūras ant mašinraščio darydavo ranka. Pietūs vėl bendri, po jų tėvui priklausė valanda besąlygiško poilsio, per kurį taip pat nebuvo galima jam trukdyti. Po šio poilsio tėvas eidavo į universitetą vesti paskaitų ir seminarų. Vakarop grįždavo atsipalaidavęs, linksmas, juokdavosi iš mano išdaigų ir rodė dėmesį namiškiams. Jei jo klausytojai universitete jį laikė žmogumi, nužengusiu ne iš šio pasaulio, tai namie jis buvo paprastas šeimos žmogus, be jokių išskirtinių bruožų. 

Sekmadieniais dešimtai valandai eidavome į Kauno įgulos bažnyčią, man labai patikdavo, jog ten visada eidavo ir kareivių kuopa su savo karininku priešakyje. Tėvas labai mėgdavo vaikščioti į jėzuitų bažnyčią prie rotušės, kur jėzuitų gimnaziją buvo įkūręs vokietis tėvas Kipas. Jis dažnai lankėsi pas mus namuose, buvo filosofiškai išsilavinęs, tėvui ne tik įdomus kaip pamokslininkas, bet tikriausiai ir jo nuodėmklausys. Apie Bažnyčios vaidmenį to meto gyvenime man sunku kalbėti – Bažnyčia prie Smetonos buvo suvaržyta kaip ir ateitininkai. Vienintelė laisvai veikianti jaunimo organizacija buvo skautai. Skautai buvo Petro Jurgelevičiaus įsteigti 1918 m., nors 1930 m. priimtas Skautų įstatymas, su kuriuo dažnai be pagrindo tapatinama jų veiklos pradžia. 

- Koks tėvo ir jūsų santykis su partijomis?

- Tėvas buvo nepartinis, pažiūromis arčiausiai krikščionių demokratų, bet vis tiek savitas, jokiai ideologijai nepasidavęs. Jis labai vertino kooperaciją, veikimo būdą, kur lygiomis sąlygomis dalyvautų darbdaviai ir darbininkai. Tokią sąrangą jis manė galint kilti iki pat valdžios ne tik versle, bet ir valstybės valdyme. Jo savitoms pažiūroms faktiškai jokia partija nepritarė. Savo laiške A.Smetonai tėvas rašė, kad „neliūdėčiau, jei iš valdžios pasišalintų tautininkai, ir nesidžiaugčiau, jei į valdžią ateitų krikščionys demokratai“. Tėvas mėgo pabrėžti savo nepartiškumą. 

Mane V. Landsbergis spaudė stoti į konservatorius, nes nuo seno buvome klasės draugai, bet griežtai pasakiau, kad į jokią partiją nestosiu. Nebūdamas jokioje partijoje galiu laisvai reikšti savo nuomonę, kritikuoti bet kurią partiją, o būdamas partinis esi surištas ištikimybės vienai pusei. Kartą jis mane paspaudė stiprokai, bet nepasidaviau. Susitikę bendraujame gražiai, bet apie politiką daug nekalbame. Landsbergis padarė nemažai klaidų, bet tegu kiti padaro Lietuvai nors dešimtadalį to, ką padarė jis. Būtų labai gerai (šypsosi).

- Ar tėvų namuose rinkdavosi tuometė lietuvių inteligentija, vykdavo diskusijos?

- Be abejo, rinkdavosi. Kartą ar du kartus per mėnesį pas tėvą rinkdavosi tėvo kolegos, profesūra. Jaunesnieji docentai kaip Pranas Delininkaitis ar Antanas Maceina ir vyresni profesoriai kaip Mykolas Biržiška ar Levas Karsavinas rinkdavosi į tokias diskusijas, tarsi apskritus stalus, kuriuose nebūdavo oficialaus pranešėjo, bet kuris vienas pateikdavo įžangines tezes, o vėliau jau visi diskutuodavo. Tėvo kabinete sunkiai tilpdavo žmonės, turėdavo atsinešti papildomų kėdžių. Man buvo leidžiama ten netriukšmaujant įeiti, nors aš, aišku, nelabai ką suprasdavau. Pasėdėdavau profesoriams ant kelių, patampydavau už barzdų, kaip ir dera išdykusiam vaikui. Visi šypsodavosi ir tęsdavo savo rimtas kalbas. Gaila, jog nebuvau dešimčia metų vyresnis – būčiau labai daug gavęs iš tų neformalių susitikimų. 

- Tėvas tapo VDU rektoriumi ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis.

- Nors visada buvo silpnas, tėvas laikėsi labai griežtos disciplinos dėka. Baisesnės problemos prasidėjo, kai tėvas nenorėdamas buvo išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi. Jis jautė pareigą neatsisakyti ir sutiko su tomis, jo sveikatai rizikingomis pareigomis. Perimant rektoriaus pareigas iš profesoriaus Mykolo Romerio mūsų namuose Kaune vyko savotiška iškilmė, kalbėjo tėvas, M.Romeris, o aš sukinėjausi tarp stalų (šypsosi). M.Romeris griežtai atsisakė šventės kur nors restorane, tad tėvas paprašė žmoną paruošti iškilmę namuose. Beveik iš karto po to sekė SSRS ultimatyviai primesta sutartis, pagal kurią įsileidome sovietų bazes ir karius, nors atgavome Vilnių. Tėvas visiškai pritarė dainai „Vilnius mūsų, o mes rusų“, nepaprastai dėl to pergyveno. Rusų karių Lietuvoje buvo daugiau nei visoje Lietuvos kariuomenėje ir jie buvo išdėstyti taškuose po visą Lietuvą. Aišku, ką mums tai reiškė. 

Ne taip ilgai teko laukti išgalvotų kaltinimų rusų karių puldinėjimais, reikalavimų išduoti valstybės pareigūnus ir galiausiai ultimatumo, kurį Lietuva priėmė. Tėvas laikė, kad jau anksčiau buvo padarytos lemtingos klaidos – kariuomenė buvo visai neparuošta, sunkioji ginkluotė išbarstyta, priešo pajėgos įleistos į šalį. Nuo ultimatumo, tėvo  požiūriu jau niekas nepriklausė.

- Kaip atrodė pirmieji žingsniai atgautame Vilniuje?

- Į Vilnių mes atsikraustėme per pirmą okupaciją. Tėvai tikėjosi gauti kokį nors darbą ir nieko negavo. Švietimo komisaras buvo A. Venclova, todėl tėvas dėl darbo  nuėjo pas jį. Grįžo namo šypsodamasis, tad mama apsidžiaugė, kad, matyt, gavo galimybę dėstyti. Tiesa, jis tuomet norėjo dėstyti rusų kalbą vidurinėje mokykloje, nes buvo aišku, kad filosofijos dėstyti niekas neleis. Tėvas truputį net juokėsi: „man gaila buvo Venclovos, kaip jam buvo nepatogu man atsakyti“. Stengėsi išsisukti kalbėdamas apie pasaulėžiūrą, sakydamas tėvui, kad „jums su jaunimu dirbti netinka“ ir t.t. Po kurio laiko pasikeitė švietimo komisaras, juo tapo Liudas Gira. Savo metu drauge su mano mama jis buvo Ateitininkų veikėjas, tad ji tikėjosi su juo susitarsianti. Tačiau jis griežtai ir netgi nemandagiai atsisakė kalbėtis, sakydamas: „apie tai negali būti kalbos, jūsų šeima yra aiškių, žinomų pažiūrų, tad jokioj valstybinėj įstaigoj darbo jūs negausit“. Taip gerą pusmetį abu tėvai buvo bedarbiai, išgyvenome materialiai remiami giminaičių. Tokia situacija buvo Sovietų okupacijos pradžioje. Visą laiką jautėme grėsmę, jog tėvas bus areštuotas, mat areštuoti jau buvo beveik visi jo draugai. 1941 metų birželio 14 d., prasidėjus trėmimams man prisakė kieme toli nenueiti, kad jei vežtų, išvežtų visus kartu. Laimei, tėvo neišvežė.

Diena, kai su mama atvykome į stoty Vilniuje, kur mus jau pasitiko tėvas, buvo labai džiaugsminga. Specialiai važiavome pro katedros aikštę, kad mes pamatytume ją ir Gedimino kalną, deja, su raudona sovietine vėliava. Tada ir prasidėjo darbo paieškos, apie kurias jau pasakojau.

- Tai atvedė prie okupacijos. Kaip ją prisimenate?

- Tai buvo nelaimingiausios mano gyvenimo dienos. Prisimenu okupacijos pradžią, kai pamatėme labai didelius fanerinius lėktuvus su raudonomis žvaigždėmis. Paskui tėvas mus išsiuntė į motinos tėviškę. Pats kelioms dienoms dar turėjo likti universitete, o vėliau irgi atvažiavo. Per radiją išgirdome, kad Teologijos ir filosofijos fakultetas uždaromas, profesūra suspenduojama, atimami visi laipsniai. Tėvas ir sakė, kad iš rektoriaus iš karto tapo bedarbiu. Tai įvyko savaitės bėgyje po okupacijos pradžios, labai greitai. 

Tuoj sužinojome, kad profesoriai Dovydaitis, Delininkaitis ir eilė kitų jau yra areštuoti. Paskui pasibaigė tėvo atostogos, jis turėjo važiuoti į universitetą. Mes su mama palydėjome jį arkliu iki stotelės, išleisdama jį mama beveik su ašaromis sakė: „vargu, ar tėvelį mes dar pamatysim“. Manė, kad jį areštuos. Bet jo nelietė. Per stebuklą mes išlikome nepatekę į Sibirą, lagerį, tėvas nebuvo suimtas, nors beveik visi jo draugai buvo suimti. 

Daug galvojau, kaip galima tai paaiškinti. Sugalvojau vienintelę priežastį - visi Šalkauskai turėjo gerus santykius su žydais. Mano dėdė Kazimieras Šalkauskas, matyt, su savo buvusiu studentu, kuris buvo Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas, gelbėjo žydus. Jis turėjo lietuviškų pasų blankų. Jis juos užpildydavo lietuviškomis pavardėmis, įrašydavo visą šeimą, suštampuodavo, pasirašydavo ir išsiųsdavo patikimiems žmonėms į kaimą. Taip išgelbėjo mano gerą pažįstamą teatrologą Marką Petuchauską. Jis ir papasakojo man šią istoriją, nes dėdė pats nesigyrė, kad jis gelbėjo žydus ir apie visą tą mechanizmą. M. Petuchausko tėvas buvo areštuotas ir sušaudytas Paneriuose, o jis pats su motina - uždarytas gete. Bet motina, grįždama iš darbo, užeidavo ir į šį butą. Čia tada gyveno dėdė Kazys mūsų šeima. Jai pridėdavo sviesto ir kitokių produktų, nes gete buvo beveik badas - maisto labai trūkdavo. Paskui išrašęs jiems lietuviškus dokumentus dėdė suorganizavo, kad jie pabėgtų į dirigento S. Sondeckio ūkį. Geri santykiai čia buvo labai svarbūs ir naudingi, nes žydų įtaka sovietų okupacijos laikotarpiu buvo labai didelė.

Manau, kad sovietų okupacija ir dar prieš tai padarytas šachas Lietuvai, įvedant čia sovietų karines bazes, iš esmės ir išprovokavo tėvo infarktą. Pirma gripas, tada oficialus priėmimas su Römeriu, paskui kalba, kurią buvo priverstas sakyti prie Nežinomo kareivio kapo, padėkojant Rusijai už Vilnių, tačiau puikiausiai suprantant, kad nors Vilnius – mūsų, Lietuva – rusų... Sakydamas tą kalbą, jis vis dėlto diplomatiškai pasakė, kad nereikia per daug džiaugtis, nes yra ir grėsmių dėl sutarties pasirašymo. Nuo Vilniaus atgavimo iki okupacijos praėjo viso labo gal tik devyni mėnesiai.

Bet tuo laikotarpiu dar buvo galima išvykti į užsienį. Tėvo ir jo artimiausio draugo prof. K. Pakšto bendras planas buvo „Romuvos“ organizacija: katalikiška, patriotiška, kurianti ir lavinanti inteligentus. Tačiau K. Pakštas, supratęs, kuo ateityje viskas gresia, išvažiavo į Ameriką. Jis po kurio laiko atsiuntė tėvui laišką ir gana didelę dolerių sumą. Laiške sakė: „Stasy, radau tau vietą prancūzų universitete dėstyti filosofiją. Šių lėšų tau pakaks nieko nelaukiant su šeima keliauti į Ameriką“. Tėvas iš karto išsiuntė tą sumą Pakštui atgal, sakydamas, kad niekur iš Lietuvos nevažiuos: „kaip bus Lietuvai, taip tegul būna ir man“. O tiems, kurie ruošėsi bėgti ir visiems trimitavo, kad išvažiuos, nors jiems grėsė mažesnis pavojus, tėvas gana piktai replikavo, kad tik žiurkės bėga iš skęstančio laivo. Žinoma, K. Pakštui jis to nerašė, nes šis viską darė geranoriškai ir tikrai norėjo tėvą išgelbėti. K.Pakštas tiesiog netikėjo, kad čia išliksime. Bet tikriausiai tuo metu žydai pranešinėjo KGB ir užtarė, kad paliktų Šalkauskius ramybėje. Mes tikrai ir išlikome tik per stebuklą – žydus ir Dievo malonę. 

- Tėvo mirtis buvo staigi ir netikėta?

- Ne. Po tėvo pirmojo infarkto namie jautėsi tam tikra įtampa. Jis pats nesilaikė gydytojų nurodymų, po poros savaičių gana gerai pasijuto, nuėjo į rektoratą, o besilankant gydytojui Atkočiūnui įvyko antras infarktas, jau vėliau Vilniuje – trečias. Po to prasidėjo edema, plaučiuose pradėjo rinktis vanduo ir 1941 metų gruodžio 4 dieną tėvas mirė, nepaisant visų gydytojų pastangų. 

- Grįžkime dar šiek tiek į vaikystę. Smetonos laikų Lietuvos mokykla išsiskyrė patriotiniu ugdymu. Galite papasakoti apie tuometę mokyklą plačiau?

- Mokymas buvo labai patriotiškas, bet ne tautininkų prasme. Aš pats lankiau ateitininkų vadovaujamą pradžios mokyklą, prie kurios buvo ir ateitininkų gimnazija. Ugdymas joje organizuotas labai protingai, ne „davatkiškai“. Malda prieš pamokas buvo kasdieninis, savaime suprantamas dalykas. Tikybos pamokos buvo korektiškos, verčiančios mokinius galvoti, ne kartoti. Mokykla buvau labai patenkintas, mokiausi su visa eile ateityje žinomų žmonių. Antroje klasėje, deja, susirgau tuberkulioze ir tėvo valia buvau perkeltas atgal į pirmą, o ten susitikau su metais jaunesniu Vytautu Landsbergiu. Iš tų laikų labai gerai prisimenu jo humoro jausmą, „šposus“ ir visa kita. 

Šiandien labai akį rėžia visuomenės kontrastas. Lyginant su dabartine visuomene, tada žmonės buvo linksmesni, šviečiančiomis akimis. Tai labai gerai matosi žvelgiant į tų laikų nuotraukas. Net kaimo merginos su grėbliais nuotraukose stovi šviečiančiomis akimis. Dabar tai retai pasitaiko, žmonės paniurę. Nežinau, kas sovietmečiu su mumis visais atsitiko. Sovietmečiu mokykloje taip pat turėjome draugų, su kuriais apie viską kalbėjome atvirai, nebijodami skundų ir išdavysčių. Apytikriai žinojome, kurie galėjo būti užverbuoti, o kurie „tikri žmonės“. Po Stalino mirties daug kas nukentėjo už anekdotus, už linksmą tos dienos šventimą. Mes šventėme kartu su patikimų bendraminčių būreliu, pasaakodami anekdotus apie Staliną, žinoma niekam pašaliniam negirdint.  Konservatorijos ir dailės instituto studentai, kurie padarė humoristinį renginį bendrabutyje „tautų tėvui ir vadui prisiminti“. Juos išmėtė iš studijų. 

- Esate minėjęs, kad jūsų šeima artimai bendravo su pastaruoju metu viešumoje aštriai aptarinėjamu rezistentu Juozu Noreika – Generolu Vėtra. Kokį jį prisimenate?

- J. Noreika nuolat būdavo mūsų namuose, jis buvo didžiausias šeimos draugas, gyveno pas mano tetą, turėjusią Nusipelniusių Respublikos gydytojų vardą, nepaisant jos gerai žinomų patriotinių pažiūrų ir neslepiamo tikėjimo. Vienu metu ji staiga dingo. Mes apie J. Noreikos statusą nieko nežinojome. Skambinome jai į ligoninę - nėra, ar serga - nežinoma, kur ji yra – nežinoma. Buvau nuėjęs iki jos durų, tik laimei, jos kaimynas man pamojo sakydamas, kad neskambinčiau prie tų durų, nes įeisiu ir greitai neišeisiu. Dvylika dienų ten vyko saugumo pasala, visus rinko ir tardė kaip Noreikos draugus. Ten eidavo ir tetos pacientai, bet ir juos sulaikė ir tardė. 

Suėmė J.Noreiką ir išvežė į Študhofo lagerį 1943 metais, kai jis atsisakė palaikyti letuvių mobilizaciją į SS dalinius.  Jis buvo suimtas už vokiečių valdžios įsakymų nevykdymą ir straipsnį apie tų laikų Vokietiją. Koks žmogus buvo J.Noreika, geriausiai liudija du epizodai. Po kalėjimo Štuthofo lageryje jam buvo siūloma emigruoti į Vakarus, kur jau buvo jo žmona su dukra. Atsakymas buvo paprastas: „Esu Lietuvos karys ir kol Lietuva yra okupuota, turiu grįžti į ją ir kovoti“. Grįžo ir kovojo, kol atsidūrė KGB rankose. KGB rūmuose buvo gavęs siūlymą prašyti malonės, kad mirties bausmę jam pakeistų į lagerį. „Prisiekęs Lietuvai, iš okupanto malonės neprašau“ – atsakė J.Noreika ir netrukus buvo sušaudytas. Toks tai buvo žmogus. Tik niekšas drįstų jį vadinti kolaborantu ar žydšaudžiu.

Beje, kai Lietuva suboikotavo mobilizaciją į vokiečių SS legionus, visą inteligentiją, kurią sugaudė, išsiuntė į Štutgarto lagerį. Tėvo ieškojo Kauno universitete, bet kai sužinojo, kad jis 1941 m. gruodžio 4 d. mirė, apsiramino. Aišku, jeigu būtų buvęs gyvas, būtų išvežtas į Štutgartą ir su savo sveikata per mėnesį kitą būtų miręs.

- Didelė dalis nepriklausomos Lietuvos išugdytos ir ją kūrusios inteligentijos po antrosios SSRS okupacijos pasitraukė į Vakarus. Jūsų šeima buvo tarp likusiųjų. Neabejotinai bendravote ir su kitais Koks buvo patriotiškos inteligentijos santykis su sovietine tikrove? 

- Be abejo, daugiausia priešiškas. Nuolatos reikėjo saugotis. Pavyzdžiui, virš mūsų name gyveno saugumietis Girdvainis, kurio sūnus mokėsi toje pačioje pradinėje klasėje su manimi. Tasai berniukas pasisakė, jog tėvas jo prašė pasidomėti klasiokų šeimomis, jų pažiūromis, ar vaikšto į bažnyčią. Nuo jo mes nelabai slėpėmės, jis ateidavo pas mus į svečius. Visgi jis mūsų, matyt, neišdavė, nes nepajutome jokių pasekmių. Tačiau apskritai saugotis mūsų šeima stengėsi labai, ypač antrosios okupacijos metais. 

Čia dar verta paminėti, kokia buvo J.Noreikos darbotvarkė, gyvenant pas mano tetą. Grįžęs iš darbo jis kiek pailsėdavo, užkasdavo ir laukdavo sutemų, tuomet palikdavo namus ir vėl grįždavo pasinaudodamas tamsa, prieš aušrą. Tik vėliau sužinojome, jog tuo metu jis važinėdavo po Lietuvą organizuodamas partizanų komendantūras. Planuota prasidėjus karui daryti tą patį, ką ir per 1941-ųjų metų sukilimą: skelbti nepriklausomybę, mesti visas partizanų jėgas į Vilnių arba Kauną, organizuoti žiedinę gynybą ir laukti sąjungininkų pagalbos. Taigi visos nepriklausomybės atkūrimo viltys siejosi su karu. Jo laukta prasidedant tai po poros savaičių, tai po mėnesio, tai po kelių, tačiau jis taip ir neprasidėjo.Taip ilgai  mums karo belaukiant sovietiniai okupantai vykdė areštus, j 14 birelio ir masinius trėmimus.

- Kaip išvengėte represijų ir dar sugebėjote siekti mokslų sovietmečiu?

- Sovietmečiu tik per stebuklą įstojau į universitetą, nes partija, komjaunimas ir visi kiti, kieno žodis ką nors lėmė, buvo prieš tai, jog tokio klerikalinio filosofo sūnus studijuotų sovietiniame universitete. Mane išgelbėjo tuometis rektorius Bučas, pasakęs, kad šitas jaunuolis gerai mokėsi, yra inteligentiškai, gerai pasiruošęs, stoja į fiziką, taigi ne ideologinius mokslus, todėl jį galima priimti. Rektoriaus žodis buvo paskutinis, tad buvau priimtas, išvengiau sovietinės kariuomenės. Sekimą, provokacijas ir pažeminimus dėl savo kilmės jaučiau visą laiką ir turėjau su tuo susitaikyti. Nepakeliama šlykštynė buvo laikyti egzaminus iš akivaizdžiai melagingų dalykų, kuriuos dar gimnazijoje kritikuodavau ir visiškai netikėjau. Dantis sukandus teko jų mokytis ir kartoti dėstytojams melus. Galite suprasti, kodėl ir kaip labai man tai buvo sunku.

- Išgyvenus beveik 40 sovietmečio metų ir menant nepriklausomą prieškario Lietuvą, atgimimo laikotarpis turėjo būti ypatingas. Ar jautėsi pakylėjimas, išlaisvėjimas, nors dar ir neatgavus nepriklausomybės? Juk buvo ir įtampa tarp sąjūdžio sukeltų emocijų ir vis dar represinės sistemos.

- Tikrai taip. Eidavome tokia tarsi demonstracija nuo Katedros iki Seimo ir dainuodavome „Balnokit broliai žirgus“. Einant greitu žingsniu, jos užtekdavo beveik visam Gedimino prospektui pereiti. Kartais mums einant, gretima Pamėnkalnio gatve eidavo saugumiečiai ar kariuomenė. Galvodavome, gal susitiksime “pasišnekėti” Nepriklausomybės aikštėje, bet jie nesirodydavo, slėpdavosi už namų „jeigu kas“. 

Žinoma, provokacijų būta. Pats mačiau kaip kartą per mitingą Katedros aikštėje girtas ar vaizduojantis girtą žmogus pradėjo alkūnėmis stumdyti kitus. Kaip iš po žemių atsirado du žaliaraiščiai, išvedė tą provokatorių už parankių ir paleido, kad daugiau nesirodytų. Laikotarpis iki 1992 metų buvo Dievo dovana Lietuvai. 

- Kodėl būtent iki 1992 metų?

- Paskui, išrinkus A. M. Brazauską, prasidėjo smukimas. Prasidėjo prokomunistų, kurie, iš vienos pusės, lyg palaikė Nepriklausomybę, o iš kitos, stengėsi apriboti tautinį patriotizmą, kalbos. Prasidėjus tokioms dviprasmybėms, buvo labai liūdna. Tai buvo 1992 metų vidurys ar antra pusė. Tuomet V. Landsbergis, neturėdamas daugumos Aukščiausioje Taryboje, sugebėjo sutvarkyti moratoriumą, dėl kurio A. M. Brazauskas ir K. Prunskienė visą laiką šaukė, kad reikia politinio sprendimo. Visiems buvo aišku, kas tas politinis sprendimas - Nepriklausomybės atsisakymas, ko su ultimatumais reikalavo sovietų pusė. V. Landsbergis išlaviravo sakydamas, kad dvi savaites ar mėnesį, jokių žingsnių, sekančių iš Kovo 11- osios deklaracijos, nedarysime ir taip nuramino sovietus. O tuo pačiu vykdė savo politiką, ir viskas buvo tvarkoje. 

Tik, žinoma, prasidėjo baisus V. Landsbergio šmeižimas. Susiorganizavę šauliai nuėjo pas V. Landsbergį ir pasiūlė kiekvienoje apskrityje suorganizuoti šaulių vienetą ir sutvarkyti kolūkių pirmininkus. V. Landsbergis atsakė „jokiu būdu“. Jis jau buvo kaltinamas dėl smogikų, todėl jeigu šauliai būtų pradėję veikti, galbūt rusai būtų puolę ar įvedę ginkluotą Penktą koloną. V. Landsbergis tokios eigos neleido. 

- Žinia, aktyviai dalyvavote Sąjūdžio veikloje, ne tik mitinguose, tačiau ir ginant parlamentą Sausio 13-ąją. Ką išgyveno nepriklausomybę ir jos praradimą prisimenantis žmogus, kai reali ir apčiuopiama tapo nepriklausomybės atkūrimo viltis? Ar nebuvo dvejonių, baimės dėl to, kuo gali baigtis Sąjūdžio mėginimas atkurti nepriklausomybę? 

- Išgyvenus sovietines represijas, suprantama, Sąjūdžio pradžia buvo neapsakomai laimingas laikotarpis. Gailiuosi žmonių, kurie tuo metu nebuvo subrendę ir negalėjo jame dalyvauti. Aš prie Sąjūdžio prisijungiau iškart. Apie pirmuosius mitingus, pirmuosius masinius himno giedojimus, papasakoti neįmanoma. Iš džiaugsmo buvo sunku susilaikyti nuo ašarų. 

- Persikelkime į 1991 metų Sausio 13-ąją. Kur buvote tą naktį ir kokia tada buvo Lietuva?

- Sausio 13-osios naktį atvažiavus tankams, šarvuočiams ir pradėjus tuščiais pabūklais šaudyti prie parlamento, pabudau nuo šūvių garso. Pašokau, apsirengiau ir lekiu prie durų. Mama dar bandė sulaikyti, sakė „ką aš darysiu, jei žūsi“, bet man pasirinkimas buvo aiškus: kaip aš žmonėms į akis pažiūrėsiu, jei kritiniu momentu sėdėsiu namie? Kai ėjau prie parlamento, greitosios pagalbos mašinos jau važiavo su kaukiančiomis sirenomis, iš ko supratau, kad jau yra sužeistų, gal ir aukų. Man nuo buto Žygimantų gatvėje einant link Seimo, kitoje Neries pusėje mačiau juodą masę ir nuo jos sklindančius rusiškus keiksmus. Supratau, kad čia jedinstvininkai, ir pasiskubinau, kad nesusitikčiau su jais prie tilto. Bet kai priėjau tiltą, per jį ėjo tokia galybė lietuvių gynėjų, kad mums jau jokia Jedinstva nebebuvo baisi. 

Pusiau bėgte lėkėme prie Seimo, kur jau buvo nuolatos pasipildanti minia. Vis atvažiuodavo naujos mašinos iš provincijos. Nuo televizijos bokšto žmonės traukė prie Seimo, nes dauguma mąstė, kad be užimto bokšto dar galima apsieiti, o be Seimo - ne. Dalis atėjusiųjų nuo bokšto žmonių buvo kruvinais rūbais, nes nešė sužeistuosius. Prie Seimo buvo šaudoma į orą, kad aikštė atsilaisvintų tankams pravažiuoti. Tačiau žmonės ne tik „nepasiliuosavo“, bet ir dar glaudžiau susispaudė aplink Seimą. Radistai fizikai pagavo tankų vadų pokalbius su Maskva ir nugirdo tankų vadus sakant, kad važiuoti prie Seimo galima tik per žmones, nes priėjimas aklinai užkimštas. Matyt, tokios komandos galiausiai ir nebuvo duota. Būtų komanda, būtų buvę šimtai, gal ir tūkstančiai aukų. 

Ką mąstėme mes? Sėdėjome ir galvojome: „Jei sulauksiu aušros ir būsiu gyvas, tai ir Lietuva bus laisva“. Kai pradėjo švisti, nusprendėme, kad viskas klostosi mūsų naudai, o visai prašvitus, apie 9 valandą ryto, organizuojantieji gynybą budėjimo pamainas paskirstė pagal gyvenamuosius rajonus. Man, kaip esančiam iš senamiesčio, paskyrė ateiti kitą dieną iš ryto. Visą laiką, dar kokias 10 dienų nuolatos laukėme sovietų puolimo. Turėjome kišeninius radijo aparatus, tad buvome pasiruošę, jei tik koks aliarmas, lėkti prie Seimo. Laukėme, bet nebepuolė. Taip kone stebuklingai išlikome gyvi, o Lietuva laisva. 

Laikotarpis iki 1992 metų buvo didžiausia dovana visiems, kurie galėjo asmeniškai dalyvauti to meto įvykiuose. Kai pirmąkart kėlė trispalvę, visa Katedros aikštė ašarojo iš džiaugsmo. Su kitais choristais stovėjome kalno papėdėje ir dainavome „O kai aš užaugsiu, tai narsiai kariausiu, Gedimino pily Trispalvę iškelsiu“. Tą euforiją keitė sovietų agresija, bet Sausio 13-ąją jokia baimė neatėjo į galvą. „Važiuos tankai, tegu – pats po tanku nelysiu, bet jei reikės, tai ir žūsiu“ – mąstėm tada ne vienas. Buvome pasiruošę mirti. 

- Kokie, Jūsų manymu, yra pagrindiniai uždaviniai su kuriais Lietuva turėtų siekti susidoroti šiandien?

- Būtina išvaduoti jaunimą iš politinio abejingumo, atkurti tautinę sąmonę. Jos nebuvimas sudaro sąlygas emigracijai vardan geresnio gyvenimo, skanesnio duonos kąsnio. Dėl „ekonominio“ mąstymo, patriotizmo stokos negalima kaltinti tik pačių žmonių, emigrantų, dėl to kalta ir valstybė. Ji ne tik nieko nedaro, kad migraciją sustabdytų, tačiau ir savotiškai ragina migruoti. 

- Kaip vertiname dabartinės Europos Sąjungos raidos perspektyvas ir Lietuvos padėtį joje?

- Manau, kad Lietuvai tapti ES ir NATO nare buvo absoliučiai būtina. Pati mūsų padėtis Rusijos kaimynystėje neleidžia rinktis kokio nors neutraliteto. Tačiau negalime abejingai stebėti, kaip ES yra statoma ant visiškai silpnų ir kreivų pamatų. Kosmopolitinė ir sekuliari ideologija, kurią ES renkasi savo pagrindu, griežtai atmesdama krikščionybę ir patriotizmą, niekur negali atvesti. Jeigu nepakeis savo krypties, ES yra pasmerkta žlugti. Vertybinės orientacijos dar nepraradusios šalys, ypač mūsų regione, turi pareigą daryti viską, kad taip neatsitiktų. ES gali išgelbėti tik mąstymo revoliucija, grįžimas prie jos pirminio, tautų savarankiškumo ir Dievo įstatymus gerbiančių projektų. 

- Šiuo metu rašote knygą. Papasakokite apie ją.

- Joje bus sudėti prisiminimai, pamąstymai, ankstesni straipsniai. Filosofinė pasaulėžiūrinė apžvalga – penki straipsniai rašyti į Katalikų akademijos suvažiavimo darbus.  Jie rašyti prieš Katalikų akademijai vadovauti pradedant Pauliui Subačiui. Įprastai būdavo prašoma tik suformuluoti pranešimo, kuris vėliau virsdavo straipsniu, temą. P. Subačius ėmė reikalauti prieš pusę metų pateikti tezes, o jas perskaitęs, užkirto kelią ne tik rašyti, bet ir dalyvauti diskusijose. Nors nebetikau Katalikų mokslų akademijai, įvairius visuomeninius darbus ir tekstų rašymą pagal galimybes tęsiu iki šiol. Visa, kas parašyta, ir sudėta į būsimą knygą.

Kalbino Vytautas Sinica