Šiuolaikinis ultramontanizmas: ar popiežius yra absoliučiai neklystantis? (I)
Mūsų dienų katalikiškuose sluoksniuose plačiai priimta kiekvienam popiežiaus veiksmui ar žodžiui priskirti absoliutų neklystamumą. Teigia...
https://www.propatria.lt/2015/11/siuolaikinis-ultramontanizmas-ar.html
Šiuolaikinio ultramontanizmo kritika (1-oji straipsnio dalis).
Pradėkime nuo pradžių. Kas yra ultramontanizmas? Pats terminas, pažodžiui – „už kalnų“, žymi idėją, jog Romos pontifiko valdžia peržengia Popiežiaus valstybės ribas ir Romos diecezijos pakraščius, nusitęsdama į Šiaurės Europą ir toliau.
Termino ultramontanizmas reikšmė nėra griežtai apibrėžta ir priklauso nuo konteksto. Pavyzdžiui, diskusijoje apie tai, ar popiežiaus jurisdikcija Bažnyčiai yra visuotinė, pritariantysis požiūris būtų vadinamas „ultramontanišku“ (lietuviškai galima būtų sakyti: „peržengiančiu kalnus“, - vert. past.), nors pats savaime toks požiūris nėra ultramontanizmo apibrėžimas. Iš dabartinio termino vartojimo negalime išskirti griežto jo apibrėžimo. Iš esmės bus teisinga tarti, kad visuomet, kai išryškėja keletas požiūrių į popiežiaus galios ar valdžios apimtį, ultramontanišku bus laikomas tas požiūris, kuris, lyginant su kitais, pripažįsta didžiausią šios galios ar valdžios apimtį.
Įvairios popiežiui krikščionių reiškiamos pagarbos formos siekia seniausius laikus. Jau ankstyvuosiuose ekumeniniuose susirinkimuose tą galima matyti iš vyskupų kalbėsenos, nurodančios į Romos pontifiką. Tikriausiai ženklų galima aptikti ir dar anksčiau.
Popiežiui reiškiama pagarba yra ypatinga visiems vyskupams priklausančios pagarbos forma. Vyskupai yra mūsų dvasiniai tėvai, turintys krikščioniškos kunigystės pilnatvę, jie laiko ganytojo lazdą ir mūvi žiedą su antspaudu, valdžia priklauso jiems ir kaip ganytojams, ganantiems Gerojo Ganytojo vardu, ir kaip kunigaikščiams, valdantiems Kristaus Karaliaus pavedimu. Visa tai tik dar didesniu laipsniu galioja Romos pontifikui. Jis turi aukščiausią valdžią – ne tik galiojančią apibrėžtoje teritorijoje. Jam pavesta rūpintis visų vietinių Bažnyčių gerove, ne tik Romos Bažnyčios. Jis yra kitas Kristus labiau nei bet kuris kunigas šioje žemėje, net jei ontologiškai jo kunigystė niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito vyskupo. Taip yra dėl jo hierarchinės vietos Kristaus kūne ir dėl jo, kaip krikščionių vienybės laiduotojo, vaidmens.
Žinant, kad popiežius yra tikinčiųjų vienybės simbolis ir kad per visuotinę valdžią bei atsakomybę už sielas jam pavesta tėvystė visų krikščionių atžvilgiu, lengva padaryti tam tikrų klaidų. Ypač pasauliečiams, gyvenantiems daugiausia pasaulyje ir tik retkarčiais įsitraukiantiems į Bažnyčios gyvenimą, lengva pagalvoti, kad popiežius ir yra Bažnyčia. Ir kiekvienam, žinančiam, kad popiežius yra aukščiausias įstatymdavys Kovojančioje Bažnyčioje, lengva pagalvoti, kad viskas, ką popiežius sako ir daro, yra privaloma visiems katalikams. Ypač šiandien, kai beveik visiškai nebevertinama tai, kas paveldėta, lengva pagalvoti, kad popiežius yra pagrindinis autentiškas doktrinos ir įstatymo šaltinis.
Žinoma, popiežius yra įstatymdavys – kaip kiekvienas vyskupas toks yra – ir Kovojančioje Bažnyčioje jis stovi viršum visų vyskupų. Bet lygiai kaip kiekvienas vyskupas tėra tik prievaizdas ar vasalas aukštesnės valdžios – tasai, kuris buvo pasamdytas ganyti avis ar dirbti vynuogyne, – taip ir pats popiežius yra tik prievaizdas ar vasalas. Lygiai kaip kiekvienas politinis valdytojas savo potvarkiais turi paklusti amžinajam teisingumo įstatymui ir prigimtinei žmogiškųjų santykių tvarkai, taip ir popiežius bei kiti vyskupai turi paklusti ne tik prigimtiniam įstatymui, bet ir dieviškajam įstatymui, duotam per Apreiškimą.
Galima būtų teigti, kad Romos pontifikas yra labiau absoliutinis monarchas nei bet kuris kitas valdytojas šioje žemėje. Jo valdžia nėra palenkta jokiai konstitucijai, rinkimams ar net jam lygių luomu kontrolei. Bet toks įspūdis būtų klaidingas dėl to, kad moderni politinės valdžios samprata remiasi daugiausia teisinio pozityvizmo teorija, pagal kurią suvereno veiksmas sukuria įstatymą, o jo galia priversti to įstatymo laikytis padaro jį teisėtą. Pagal tokią sampratą, bet koks įstatymas, kokį tik sugeba primesti valdytojas, yra privalomas jo pavaldiniams. Bet taip nėra su popiežiumi ir vyskupais. Būdami aukštesnės valdžios pasiuntiniai ir Kristaus Karalystės prievaizdai, jie kaip autentiški įstatymdaviai vis dėlto yra ribojami griežtų dieviškojo įstatymo ribų. Todėl nei popiežius, nei vyskupai negali kalbėti kaip turintys valdžią, jei jie kalba tik nuo savęs, ir negali leisti įstatymų kaip panorėję, nepaklusdami jiems patikėtos tarnybos reikalavimams. Popiežiaus veiksmų teisėtumas yra iš esmės ribojamas dieviškojo mandato, iš kurio kyla visa kunigiškoji valdžia.
Motramizmas
Galima išskirti tris popiežius saistančio įstatymo blokus: (I) Protą; (II) Teisingumą ir prigimtinę tvarką; (III) Apreiškimą. Atitinkamai kiekvienam šių blokų egzistuoja skirtingos ultramontanizmo apraiškos, kylančios iš popiežiaus ir jį saistančio įstatymo santykio apvertimo. Toliau aptarsime kiekvienos įstatymo rūšies suvokimui būdingas klaidas.
I. Proto įstatymai
Kaip bet kurį kitą asmenį, popiežių saisto įprasti proto dėsniai. Kitais žodžiais tariant, kad ir ką popiežius sakytų ar darytų, tai turi atitikti logikos ir praktinės išminties (prudence) principus. Jis negali panaikinti loginio prieštaravimo tarp dviejų teiginių. Taip pat negali padaryti, kad absurdas būtų protinga, neišmintingumas būtų išmintinga, ar klaida būtų tiesa. Yra trys būdai nepripažinti šio fakto ir, atitinkamai, trys ultramontanizmo rūšys.
A. Motramizmas
Pirmoji ultramontanizmo rūšis priskiria visas popiežiaus ištarmes ypatingai „dvasinei“ sričiai tokiu būdu, jog jos visos yra laikomos teisingomis, nepriklausomai nuo egzistuojančių faktų. Garsiajame romane „Sugrįžimas į Braidshedą“ jo autorius Evelynas Waugh pašiepia šią klaidą per Rekso Motramo personažą. Reksas yra įpusėjęs privačių katechezių lankymą, idant galėtų pasikrikštyti ir susituokti Bažnyčioje, kai vargšas kunigas, kuriam patikėtas paruošimas, susitinka su būsima Rekso uošve, ledi Marčmein:
„Po trečio pokalbio jėzuitas atėjo pas ledi Marčmein gerti arbatos.
- Na, ką pasakysite apie mano būsimą žentą?
- Sunkesnio atvejo mano gyvenime dar nėra pasitaikę.
- O varge, aš maniau, kad jis visai nesipriešins.
- Tas ir blogiausia. Niekaip negaliu prie jo prisiartinti. Galima pamanyti, kad jame nėra nė ženklo nei intelektinio smalsumo, nei prigimtinio maldingumo. Per pirmą susitikimą norėjau daugiau sužinoti apie jo ankstesnį religinį gyvenimą, tad paklausiau, kaip jis supranta maldą. Jis atsakė: „Ne mano reikalas suprasti. Paaiškinkit man, tada žinosiu.“ Aš pamėginau keliais žodžiais apsakyti, jis išklausė ir tarė: „Aišku. Tai čia buvo malda. Kas toliau?“ Daviau jam katekizmą, kad namie paskaitytų. Vakar paklausiau, ar mūsų Viešpats turi daugiau negu vieną prigimtį. Jis atsakė: „Kaip pasakysite, tėve“. Tada vėl paklausiau: „Įsivaizduokite, kad popiežius pamatė debesį ir išpranašavo, kad tuojau lis; kaip manote, ar būtinai turi lyti?“ – „O taip, tėve.“ – „Bet jei nelis?“ Jis neilgai pamąstė ir atsakė „Tikriausiai lis tam tikra dvasine prasme, tik mes dėl savo nuodėmių negalėsime to matyti“. Ledi Marčmein, šitokios bedugnės pagonybės dar nėra tekę regėti nė vienam misionieriui.“ [1]
Motramas vadovaujasi logika, jog nėra jokių objektyvių faktų nei kalbant apie tai, kiek prigimčių Kristus turi, nei apie tai, ar šiuo metu lyja, nei apie bet ką, jei tik tai sususiję su religija. Verčiau visi su tikėjimu susiję dalykai užimą ypatingą dvasinę sritį, kuri yra visiškai priklausoma nuo joje veikiančių autoritetų, aukščiausias kurių yra popiežius. Žinoma – viskas, ką sako popiežius yra tiesa, tereikia priskirti jo ištarmes atitinkamai sričiai. Jei popiežius sako, kad lis, vadinasi, turi lyti. Net jei nelyja, o popiežius taip sako, reiškia – iš tikrųjų lyja, nes kiekvienas popiežiaus žodis visuomet yra teisingas dvasine prasme, kad ir kas tai galėtų būti. Ir, žinoma, popiežiui pritinka nustatyti, kokia bus jo pasakytų žodžių dvasinė prasmė.
Toks ultramontanizmas itin būdingas mūsų laikams. Popiežius ištaria nesąmonę ar ereziją, o tuomet paplūsta išaiškinimų banga. Ginčų sūkuryje dominuoja požiūris: „Žinoma, popiežius yra teisus! Tereikia tinkamu būdu suprasti jo žodžius.“ Motramistai į popiežiaus ištarmių tiesioginį turinį žvelgia labai selektyviai. Popiežiškos Tiesos interpretacija remiasi kintančia skale. Kuo labiau faktiškai ar teologiškai teisingi yra popiežiaus žodžiai, tuo pažodiškiau jie skaitomi. Bet kai popiežiaus žodžiai tampa migloti, panašesni į klaidą ar visai klaidingi, tuomet motramistai kasasi vis giliau ir giliau, atkakliai tvirtindami, kad visi tie, kurie pakankamai nesudvasina ar nepatikslina popiežiaus žodžių tiek, kad jie taptų teisingi, tiesiog nemoka jo perskaityti.
Toks motramizmas yra problemiškas keletu aspektų.
Niekas tradicijoje nesako, jog popiežius yra apsaugotas nuo visų klaidų ir tik negausi mažuma laikėsi pozicijos, jog užimdamas Petro sostą popiežius negalėtų tikėti ar neformaliai mokyti erezijos. Iš tiesų Jono XXII atvejis parodo, kad popiežius gali tikėti ir neformaliai mokyti erezijos, net ir būdamas popiežiumi [2], jau nekalbant apie gamtinių ir faktinių klaidų įvairovę, kurių nedaryti joks popiežius neturi specialaus imuniteto ar charizmos.
Jie yra taip užsiėmę popiežiaus teisumo patvirtinimu, jog niekad nepatikrina savo hermeneutinio pritempinėjimo patikimumo. Tarkim, popiežius iš tikrųjų suklysta. Ar atitinka artimo meilės priesaką, leisti kitam laikytis akivaizdžios ir viešos klaidos, apsimetant, jog pastarasis neturi omenyje to, ką aiškiai sako? Ne, artimo meilės darbas yra nemokantį pamokyti. Idant būtų galima pamokyti, reikalinga, kad būtų pripažįstama, jog esama nežinojimo ar klaidos. Taigi yra neteisinga popiežiaus atžvilgiu apsimesti, jog jis neklysta šiam viešai suklydus; ignoruoti klaidą neteisinga ir atžvilgiu tųjų, kurie potencialiai gali ta klaida pasekti.
Motramizmas kelia pašaipą netikinčiųjų akyse. Vienas pagrindinių modernių sekuliaristų argumentų yra tas, jog tikintieji negali pripažinti faktų, kurie prieštarauja jų įsitikinimams. Katalikų Bažnyčia skelbia tikinti tiesą, mylinti tiesą ir besilaikanti tiesos net ir aukščiausia kaina. Bažnyčia yra pastatyta ant kankinių kraujo pamato, kuris buvo išlietas paliudyti tiesą. Bet kai katalikai negali pakelti popiežiaus viešos klaidos sukeliamo nepatogumo ir užmerkia akis prieš tiesioginę jo žodžių prasmę, nes „kaip nors jis turi būti teisus“, jie elgiasi sekuliaristų pašiepiamu būdu: ieško prasmių, išsisukinėja ir kiša galvą į smėlį, kad tik galėtų išvengti būtinybės pripažinti tokį nemalonų klaidos egzistavimą. Žmonės mato šį elgesį, mato akivaizdų katalikų motramistų aklumą faktų atžvilgiu ir taip suranda sau dar vieną įrodymą, kad katalikybė yra masinis savęs apgaudinėjimas.
[1] Evelyn Waugh, Sugrįžimas į Braidshedą. Vilnius: Tyto alba, 2010, p. 220–221. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.
[2] Kai kurie skaitytojai gali prieštarauti, jog galutinis sprendimas popiežiaus Jono XXII atveju dar nėra priimtas, taigi jis nėra kaltas dėl erezijos. Toks prieštaravimas ignoruoja faktą, jog Jonas XXII iš tiesų tikėjo ir mokė tam tikrų dalykų, prieštaraujančių katalikų tikėjimui – kas ir yra erezija. Įmanoma, jog formaliai jis nebuvo kaltas dėl savo klaidos, bet tai vis dėlto buvo klaida. Ir jei ši klaida galėjo būti formaliai įvardinta popiežiaus Benedikto XII, tai ji galėjo būti žinoma kaip klaida ir popiežiui Jonui XXII. Neigti šį teiginį būtų tolygu manyti, jog popiežiai gali ką nors pridėti prie palikto mums tikėjimo, kas yra dar viena klaidingo ultramontanizmo forma, kurią aptarsime vėliau.
Bus daugiau
Versta iš The Paraphasic
4 komentarai
Geras straipsnis. Manau, kad šiek tiek išblaivys kai kuriuos RKB narius, apkvailintus liberastinės ir leftistinės spaudos, kuri kažkodėl labai jau simpatizuoja dabartiniam popiežiui.
Lauksime kitų straipsnio dalių.
Kaip tas motramizmas primena dabartinių neomarksistų/liberalų elgesį! :)
Bet apskritai, čia nėra nieko ypatingo - čia paprasčiausias fanatizmas, ir tiek. Kuo tai skiriasi nuo bolševikų "partija neklysta!"?
Čia visai tinka į temą
The first pope St. Peter († 67) gave us the general principle of disobedience to, and resistance of, corrupt hierarchies and their commands when he was forbidden to preach Christ by the apostate Jews. When there is a conflict between the will of a religious superior and God, we are to obey God.
From Acts 5:29
“But Peter and the apostles answering, said: We ought to obey God, rather than men.” (Acts 5:29)
The Doctor Saint Thomas Aquinas O.P († 1274) used this incident as an indication that all superiors are to be disobeyed should their commands be against the Will of God.
“It is written: ‘We ought to obey God rather than men.’ Now sometimes the things commanded by a superior are against God. Therefore, superiors are not to be obeyed in all things.” (Summa Theologiae, IIa IIae, Q. 104, A. 5)
St. Paul’s example
Pope St. Peter I himself was publicly resisted to his face by St. Paul because he endangered the truth of the Gospel.
From Galatians 2:11
“But when Cephas [Peter] was come to Antioch, I withstood him to the face, because he was to be blamed.” (Galatians 2:11)
The Fathers of the Church explained that the incident shows us the correctness of resisting wayward ecclesiastics, even popes.
http://thewildvoice.org/right-duty-resist-pope/
Įdomiausia tai, kad ultramontanistinis požiūris buvo puikiausiai pritaikytas diegiant Bažnyčioje modernistines naujoves. Tos sienos "popiežius taip pasakė", "Bažnyčia taip nutarė" niekaip negalėjai pramušti. Tik pabandydavai paprieštarauti kokiai modernistinei naujovei ir nesąmonei, įvestai naujosiose Mišiose ar apskritai liturgijoje, bemat sulaukdavai aršaus pasipriešinimo ir pasipiktinimo: "Kaip?! Juk taip pasakė pats popiežius!" Ir visos diskusijos tuo baigdavosi. Maža to, dar užsitraukdavai sektanto ar bent jau keistuolio vardą. Ir liūdniausia, kad ultramontanizmą mielai taikė ir tebetaiko daugelis šiuolaikinių modernistų dvasininkų, norėdami išlaikyti paklusnią kaimenę.
Rašyti komentarą