Linas Braukyla. Pagalbinį apvaisinimą bandoma įteisinti apeinant Seimą

Grupės parlamentarų pasiūlymas perleisti pagalbinio (arba dirbtinio) apvaisinimo reglamentavimo teisę vyriausybei ne tik keistas, bet ir galimai prieštarauja Konstitucijai. Taip teigiama Seimo Teisės departamento išvadoje. Nepaisant to, Seimas ketvirtadienį (lapkričio 19 dieną) vis tiek mėgino svarstyti tokį siūlymą. Jis buvo įtrauktas į dienos darbotvarkę, neišimtas iš jos frakcijos seniūnų sueigoje ir tik po aršios kovos ir skambių pasisakymų išbrauktas iš jos Seimo narių balsais. Sakytume, gaisras tam kartui užgesintas. Bet pakalbėkime apie jo padegėjus. 

Civiliniame kodekse (3.154) įtvirtinta nuostata, kad „dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus, tvarką“ reglamentuoja įstatymas, vis dar neįgyvendinta. Lietuvoje jau bent kelerius metus vyksta diskusija dėl įvairių pagalbinio apvaisinimo reglamentavimo aspektų. Grupė parlamentarų, vadovaujama socialdemokrato Juro Poželos, vykstantį svarstymą siūlo nutraukti netikėtu būdu – jį apeiti. Užuot laužius ietis parlamente, pasak Juro Poželos, „tereikia pakeisti vieną kodekso straipsnį“ ir pavesti šio srities reglamentavimą Vyriausybei.

Pagalbinio apvaisinimo paslaugoms apmokėti jau yra paskirta beveik milijonas eurų kitų metų biudžete. Todėl nuolatinė įtampa Seimo Sveikatos reikalų komitete, kylanti iš pasaulėžiūrų ir interesų konflikto, dar labiau pakilo. Tačiau net jei tai ir paaiškina, kodėl atsiranda nusivylusiųjų lėtu politinių derybų procesu, sunku suprasti, kodėl geriau tokį svarbų klausimą priimti vienvaldiškai.

Šiuo atveju, svarbiausi yra teisiniai argumentai. Kaip teigiama Seimo Teisės departamento lapkričio 16 d. pateiktoje išvadoje, „su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susiję visuomeniniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymu“. Todėl Juro Poželos vadovaujamos parlamentarų grupės iniciatyva galimai prieštarauja Konstitucijai. Deja, į Teisės departamento išvadą rimtai nepažiūrėta ir pasiūlymas vis tiek perduotas svarstyti Seimui.

Priešingai, nei teigia Juras Požela, pagalbinis apvaisinimas nėra įprasta medicininė procedūra, kurios metu atstatoma organizmo funkcija, pašalinamas ar persodinamas organas. Kaip pagalbinio apvaisinimo procedūros pasekmė atsiranda naujas žmogus, kurio gyvybe ir sveikata yra rizikuojama leidžiant vienokias ar kitokias manipuliacijas. Todėl ši procedūra visuomet paliečia konkretaus žmogaus ir su juo susijusių kitų asmenų teises ir pareigas. Kadangi pagalbinio apvaisinimo teisinis reglamentavimas susijęs su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, jis turi būti reglamentuojamas įstatymu.

Socialdemokratas užsimerkia prieš net Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktikoje pripažįstamą žmogaus embriono orumą, išskiriantį pagalbinio apvaisinimo procedūrą iš „bet kurių kitų ligų“. Šių metų rugpjūčio 27 d. sprendime byloje Parrillo prieš Italiją EŽTT konstatavo, kad in vitro būdu sukurtas embrionas negali būti redukuojamas iki „objekto“ (daikto, prekės, nuosavybės) ir kad valstybės turi teisę drausti jų naikinimą. Anksčiau, 2004 m. liepos 8 d. sprendime byloje Vo prieš Prancūziją, EŽTT pažymėjo, jog „žmogaus embriono priklausomybė žmonių giminei gali būti laikoma sutarimu tarp valstybių ir žmogaus orumo vardan gali būti reikalinga apsaugos“ (84 punktas).

Galiausia, lieka priminti, kad beveik visos Europos šalys dirbtinio apvaisinimo tvarką reguliuoja įstatymais, o ne ministrų įsakymais. Tai galima laikyti nusistovėjusia taisykle demokratinėse valstybėse. Šalys, kuriose dar nėra priimtas įstatymas, vyksta panašios diskusijos kaip ir Lietuvoje (pvz., Suomijoje). Lenkijoje po panašiai ilgų diskusijų pernai buvo priimtas įstatymas, kuris nustatė dirbtinio apvaisinimo tvarką.

Pagalbinio apvaisinimo tvarka todėl ir reglamentuojama įstatymu, kad būtų politinio svarstymo objektas. Ir priešingai, bandymas vienvaldiškai priimti sprendimą su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusiais klausimais yra nesuderinamas su demokratinės respublikos principais. Juro Poželos vadovaujama grupė pasirinkimo ir galimai kartos bandymus eiti būtent šiuo nedemokratišku keliu.