William Kilpatrick. Migrantų krizė: užuojauta ir sveikas protas

Nepaisant didelių mastų, vienas ryškiausių Europos migrantų krizės bruožų yra ją supančių diskusijų lygis. Kaip galima pastebėti, situaciją lydi didelis emocingumas, ne itin derantis su jos rimtumu. Reikšmingi klausimai, regis, yra sprendžiami remiantis tuo, ką Peteris Hitchensas vadina „emociniu spazmu“.

Tai anaiptol nereiškia, jog pabėgėlių padėtis apskritai neturėtų kelti emocijų - problema kyla tuomet, kada analitikai, valstybės pareigūnai ir Bažnyčios atstovai vaizduoja šią situaciją tarytum Dickenso tipo dilemą, nepaliekančią kitų pasirinkimų, kaip tik stoti į šykštuolio Skrudžo ar mažojo Timo pusę.

Lemiamu argumentu daugeliui tapo žaibišku greičiu po internetą pasklidusi nuotrauka, kurioje pavaizduotas nuskendęs siras berniukas. Akivaizdu, jog niekam neturėtų kilti abejonių dėl to, ką daryti pamačius vandenyje skęstantį berniuką ar prie durų laukiantį alkaną žmogų. Tačiau minėta nuotrauka nepasako absoliučiai nieko apie tai, kokią imigracijos politiką turėtų vykdyti šalių vyriausybės. Galima teigti, kad jeigu Europa nebūtų tokia liberali imigrantų atžvilgiu, o jos pašalpos savo ruožtu būtų ne tokios dosnios, kur kas mažiau žmonių rizikuotų savo gyvybėmis mėgindami čia patekti.

Žmonės, išgyvenę holokaustą, savo pačių bute buvo užpulti dviejų vyrų iš Maroko, nubloškusių juos ant grindų, spardžiusių ir šaukusių: „Bjaurūs žydai! Nuo dabar jūsų nuosavybė yra mūsų.“ Vyras ir žmona, prieš tai gyvenę normalų gyvenimą, dabar prirakinti invalido vežimėliuose gydosi reabilitacijos centre.

Tokios nuotraukos nepasirodo vakaro žiniose. Kaip ir sumuštų ir kruvinų išprievartavimo aukų Švedijoje, kuri dėl musulmonų imigracijos dabar „tituluojama“ šiaurinio pusrutulio išprievartavimų sostine. Rotherhame, Anglijoje, pakistaniečių būriai išprievartavo 1400 paauglių mergaičių per 15 metų, tačiau reikėtų labai pasistengti mėginant rasti bent minimalios informacijos apie dabartinę aukų padėtų. Taip yra todėl, kad ši istorija neatitinka kuriamo pasakojimo apie taikius musulmonus, siekiančius geresnio gyvenimo ir tinkamesnių mokyklų savo vaikams.

Žinoma, tokie žmonės iš tiesų egzistuoja, ir jų yra pakankamai daug. Bet, kaip dabar aišku, didžiąją naujosios migrantų-pabėgėlių bangos dalį sudaro jauni vieniši vyrai. Žiniasklaida vis dar atkakliai demonstruoja taikias nuotraukas, vaizduojančias Švč. Mergelę Mariją primenančias moteris su vaikais, tačiau pažvelgus iš platesnio rakurso pamažu išryškėja kiek kitoks vaizdas.

O jame matyti tai, jog mes galimai tampame Europos pabaigos pradžios liudytojais. Istorikai ir žurnalistai jau kurį laiką kalba apie būsimą Europos islamizaciją, tačiau bėgant metams šis procesas tik intensyvėja. Pirmosios prognozės numatė, kad musulmonai užims senąjį žemyną XXI amžiuje, paskui „atsiskaitymo diena“ buvo perkelta į amžiaus vidurį, ir tada, situacijai vis aiškėjant, į maždaug 2030-uosius. Dabar, sulig naująja migrantų banga, reikėtų iš naujo peržiūrėti šias prognozes. Michelio Houellebecqo naujajame romane „Pasidavimas“ spėjama, jog 2022-aisiais Prancūzijos prezidentu taps musulmonas.

Nors žiniasklaida linkusi laikyti imigracijos krizę perkūnu iš giedro dangaus, nesunku suprasti, jog ji kaupėsi ištisus metus. Palyginus itin išaugusius musulmonų gimstamumo rodiklius su mažėjančiais europiečių gimstamumo rodikliais, tenka pripažinti vykstant neregėto masto europinės kultūros transformaciją. Kai kas galbūt pasakytų, kad ši transformacija yra tyčinė. Savo 2009 m. knygoje „Modernių laikų Trojos arklys: islamistinė imigracijos doktrina“ Samas Solomonas ir Elias Al Maqdisi atkreipia dėmesį, kad, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, musulmonai ne kartą yra naudojęsi migracija kaip užkariavimo įrankiu. 1974 m. Jungtinėse Tautose pasakytoje kalboje buvęs Alžyro prezidentas Houari Boumedienne pranašavo:

„Vieną dieną milijonai žmonių paliks Pietų pusrutulį ir keliaus į Šiaurę... Ir jie nevyks ten kaip draugai. Jie keliaus kaip užkariautojai.“

Turint omenyje Europos civilizacijai iškilusią grėsmę, dar keisčiau atrodo tai, kad tiek daug analitikų regi šią krizę vien tik kaip galimybę priimti Kitą, įveikti iracionalias baimes ar įrodyti savo gailestingumą. Deja, bet krikščionių lyderiai, atrodo, irgi prisijungė prie šio vienbalsio choro. Puikus pavyzdys - kunigo Matthew Gardzinskio, atsakingojo atstovo iš Popiežiskosios migrantų ir keliautojų sielovados tarybos, pasisakymai. Interviu su Katalikų naujienų agentūra (Catholic News Agency) t. Gardzinskis į migrantų krizę aiškiai žvelgia pro rožinius akinius. „Kai viena šalis praranda migrantus, - pastebi jis, - priimanti šalis laimi jų idėjas ir kūrybingumą.“ Tačiau atrodo, jog į europiečius t. Gardzinskis žiūri ne taip viltingai. Remiantis straipsniu, jis susirūpinęs tarp jų dominuojančiais  „ksenofobiškais, siaurais įsitikinimais bei juos lydinčiu bailumu“. Kas slypi po šia baime? „Ar tai tikrai yra kažkas objektyvaus, - klausia jis, - ar labiau subjektyvu, nes būtent aš jaučiu grėsmę?“

„Ar tai tikrai kažkas objektyvaus?“ - tokio klausimo t. Gardzsinksis galėtų paklausti išprievartavimo aukų Roderhame ar Švedijoje. Jo rūpestis, šiaip ar taip, susijęs ne su egzistuojančia realybe, o su psichologinėmis būsenomis. Jis regi Europos migrantų krizę pirmiausia kaip tapatybės krizę - „iššūkį sukurti savo paties tapatybę“ veikiant daugiakultūriškumui. Galimas daiktas, jog tai išties galima padaryti įveikiant iracionalias žmogiškas baimes („islamofobija“ yra būtent psichologijos terminas). Tačiau jis praleidžia vieną svarbų faktą: tai ne Europos tapatybės, o jos išgyvenimo krizė - krizė, kuri, labai tikėtina, gali pasibaigti krikščionybės išnykimu senajame žemyne.

Daugybė katalikų lyderių tapatina pabėgėlių situaciją su atveju, verčiančiu griežtai pasirinkti tarp gailestingumo ir netolerancijos, nors viskas yra kur kas sudėtingiau. Šiaip ar taip, lygiai taip pat, kaip sunku išlikti šaltam regint nuskendusio berniuko nuotrauką, nelengva ginčytis ir su tais, kurie primena, kad Šventoji Šeima Egipte taip pat buvo pabėgėliai, kad žydai buvo mokomi mylėti atvykėlius („nes jūs buvote svetimšaliai Egipto žemėje“), o galiausiai ir tai, kad Jėzus sakė savo apaštalams, jog kas kartą priimdami svetimšalį, jie priima jį.

Tačiau ką daryti tuomet, kai tavo žemėje yra 44 milijonai svetimšalių? Būtent toks skaičius musulmonų, gyvenančių Europoje (įskaitant Rusiją), buvo užfiksuotas 2010 m. Kai kurie iš jų yra pakankamai integravęsi į Europos visuomenę, bet didžioji dauguma - anaiptol. Jie gyvena vadinamosiose „no-go“ zonose, jų moterys dėvi burkas, jie kalba arabiškai, persiškai arba turkiškai ir pirmiausiai yra ištikimi ne Vokietijai ar Prancūzijai, o umai - pasaulinei musulmonų bendruomenei. Nepaisant to, kad šie žmonės turėjo galimybę gyventi Europoje metų metus, jie vis vien išliko svetimšaliais. Daugelis jų iki šiol neįstengia suprasti elementarių vakarietiškų gėrio ir blogio standartų: tai puikiai iliustruoja istorija, kada Jungtinėje Karalystėje gyvenantis musulmonas, nuteistas kalėti po to, kai išprievartavo 13-metę mergaitę, paaiškino teisėjui nežinojęs, jog tai yra nelegalu.

Kaip neseniai pastebėjo Peteris Hitchensas, daugelis „įtakingiausių Europos žmonių yra pasiryžę įvykdyti sentimentalią nacionalinę savižudybę“. Panašu, jog Europos ir Amerikos elitas galvoja, jog vienintelis klausimas, iškylantis šios krizės kontekste, yra: „Ar europiečiai sugebės būti gailestingi?“ Kartu reikėtų paklausti kitų esminių klausimų, tokių kaip: „Ar Europa sugebės išlikti Europa?“

Kitas svarbus klausimas yra šis: „Ar krikščionybė Europoje išliks veikiama musulmonų imigracijos ir europietiško naivumo?“ Neabejotina tiesa yra tai, jog Bažnyčia privalo priminti krikščionims apie jų pareigą padėti vargstantiems, bet ar kolaboruoti su krikščionybės destrukcija taip pat yra krikščioniška pareiga? Klausimas apie tai, ar Europos krikščionybė turi šansų išlikti, gali atrodyti perdėtai jautrus. Tačiau praėjusiais šimtmečiais europiečiams šį klausimą kelti tekdavo nuolatos - ypač tiems, kurie gyveno pietiniuose bei rytiniuose žemyno pakraščiuose.

Tai, kad Rytų europiečiai labiau priešinasi islamo imigracijai nei vakariečiai, tikrai nėra atsitiktinumas. Lenkai, slovakai ir vengrai turi ilgą musulmonų ekspansijos istoriją: pavyzdžiui, yra apskaičiuota, kad musulmonų ekspansionistai įkalino milijonus Abiejų Tautų Respublikos gyventojų tarp XV ir XVIII amžių.

Jeigu tai atrodo kaip senovės istorija, praradusi savo reikšmę ir aktualumą, derėtų atsižvelgti į faktą, kad vos prieš 25-erius metus Rytų europiečiai išsilaisvino iš komunistinio jungo. Neseniai buvę pavergti vienos totalitarinės ideologijos, jie nenori pakartoti šios patirties kitos engėjiškos sistemos gniaužtuose. Lenkai ir vengrai supranta, jog komisarai ir kalifai gali būti vienodai žiaurūs - jų patirto komunistinio režimo šmėkla neabejotinai atgaivino atsiminimus apie ankstesniuosius okupantus.

Įdomu, kas privers Katalikų Bažnyčią prisiminti ilgus amžius trukusią kovą su islamu. Šiuolaikinė Bažnyčia greitai suprato totalitarinę komunizmo prigimtį. Katalikų dvasininkija, akademikai ir žurnalistai apskritai kur kas geriau suvokė komunizmo grėsmę nei jų kolegos pasauliečiai. Tačiau šiandien Katalikų bendruomenės atstovai yra neįtikėtinai lėti pripažįstant islamo keliamas grėsmes. Belieka tikėtis, jog visa tai greitai pasikeis.