Vytautas Rubavičius. Vakarų civilizacijai – vaikų lytinės energijos?

1

Vakarų civilizacijos šalyse, ypač tose, kurias įprasta vadinti išsivysčiusiomis, jau senokai verda kova dėl deramo, moksliško, tad ir visokeriopai pažangaus mažylių ir vaikų seksualinio auklėjimo. Šioje kovoje galima įžiūrėti keletą sąlygiškai išskirtinų „frontų“, kurie, įdėmiau pažvelgus, pasirodo esą labai susiję. Atrodytų, kad kovos už seksualinių mažumų – gėjų, lesbiečių, transvestitų ir vadinamųjų „keistųjų“ (queer) – teises, jų seksualinės orientacijos juridinį „sunormalinimą“ niekaip nesusijusios su vaikučių seksualiniu ar lytiniu auklėjimu, tačiau atidžiau įsižiūrėjus ima aiškėti, kad net labai. Įteisinus vienalyčių „santuokas“ einama toliau – reikalaujama teisės įsivaikinti. Tad reikalingi ir vaikučiai, kuo daugiau vaikučių, kuriuos valstybė vienaip ar kitaip jau būtų „atsiejusi“ nuo biologinių tėvų.

Tačiau visų svarbiausia – išmuštruota visuomeninė sąmonė, kuriai natūralu yra sulyginti tokias „šeimas“, visiškai nebekreipiant dėmesio į per visą žmonijos istoriją puoselėtą ir sušventintą tradicinės šeimos institutą, ir laikytis tokių šeimų „nediskriminavimo“ nuostatos. Ta nuostata tampa esmine ideologine ir politine vaikų teisių ir šeimos politikos gaire. Lytinis auklėjimas ir lytiškumo ugdymas padeda tokiai politikai jau vien tuo, kad tėvai, ginantys savo teises auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, juolab religinius, gali būti visiškai oficialiai įvardijami „prietaringais“, tad ir netinkamais, o iš tokiais pripažintų vaikai gali ar turi būti atimami ir perduodami globoti kitoms šeimoms. „Prietaringais“ gali būti įvardijami ir nubaudžiami ne tik tėvai, bet ir su šeimos santykiais susiję oficialūs asmenys bei juristai, kurie, laikydamiesi savo religinių įsitikinimų, išdrįsta aiškinti, kad vaikui reikalinga tradicinė vyro ir moters, tėvo ir motinos šeima. Tokia praktika plėtojama ir Jungtinėje Karalystėje, ir Vokietijoje, ir Norvegijoje. Dėl to vis labiau įsibėgėja juridiškai įteisinamas požiūris, kad iš visokių oficialių dokumentų būtų trinamos patriarchalinę lyčių nelygybę primenančios tėvo ir motinos sąvokos bei žodžiai, keičiant juos lyčių skirtingumo atžvilgiu neutraliais numeriniais ar kitokiais įvardijimais.

Kas dar visai neseniai atrodė tik minties žaismas – tų kairuoliškos pakraipos netradicinės orientacijos filosofų ir jų idėjų paveiktų pasekėjų, kurie siekia visokeriopai, taip pat ir pasitelkdami valstybės juridinę bei politinę galią, laisvinti žmogų iš religinių, dorovinių ir tabu prietarų, – plėtojantis Europos Sąjungai tapo politine tikrove – aiškiomis politinėmis nuostatomis bei direktyvomis, taip pat ir įtvirtinta viešą gyvenimą tvarkančia „politinio korektiškumo“ sistema. Ta sistema veikia ir kaip labai aiškus vertybinis normatyvinis naujojo europinio transnacionalinio elito formavimo ir jo savikūros pagrindas. Elite gali įsitvirtinti ir aptikti jame naujų karjeros, neretai svaiginamos, galimybių tik tie, kurie yra įsitikinę tų nuostatų teisingumu, natūralumu, pažangumu ir dės visas pastangas, kad jos taptų pasaulio raidos siekiamybe.

Kol ES buvo plėtojama kaip ekonominė sandrauga, o jos politinis elitas laikėsi „tėvams įkūrėjams“ būdingų krikščioniškosios demokratijos nuostatų, tol dėl vaikų lytiškumo auklėjimo ir skatinimo buvo svarstoma tik tam tikruose intelektualų, ypač prancūzų bei amerikiečių, būreliuose bei jų valdomuose leidiniuose. Tačiau ES įtraukiant vis daugiau valstybių ir pereinant į kvazifederacinės raidos tarpsnį, vaikai tapo svarbiu politiniu klausimu. Pasikeitė pati politinio elito sudėtis ir jo išpažįstamos vertybės – elito viršūnėse ir jo palaikomoje europinėje valdininkijoje įsivyravo kairuoliškojo užkrato ir neoliberalizmo šalininkų sąjunga – ypač netradicinių seksualinių orientacijų, taip pat vadinamųjų keistųjų (queer) tapatumų skatinimo, visokeriopo Bažnyčios išstūmimo iš viešo gyvenimo ir jos marginalizavimo, šeimos institucijos ardymo bei šeimos supratimo keitimo, vaikų atėmimo iš „prietaringų atsilikusių“ tėvų, taip pat ankstyvo vaikų seksualinio tapatumo nustatymo ir jo puoselėjimo (vaikai gėjai, gėjų vaikų festivaliai ir pan.) klausimais.

2

Europos Sąjungos politinio elito viršūnėse, taip pat ES Parlamente, pagrindinis politinės kovos frontas jau senokai pažymėtas vaikų lytinio švietimo, jų reprodukcinės sveikatos gerinimo ženklais. Šių esama įvairių, nes tikrieji vaikų seksualinio „išlaisvinimo“ tikslai, kuriuos nepaprastai aistringai kėlė didieji prancūzų filosofai 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje, dažniausiai įvyniojami į visai nekaltai atrodančias ir, pažymėtina, su įvairiomis „teisėmis“, ypač – vaikų teisėmis, susietas direktyvas bei deklaracijas.

Tad visi drįstantys suabejoti siūlomų priemonių tinkamumu ar, kas ypač smerktina, jas grindžiančios ideologijos moksliškumu ir pagrįstumu, tuoj įgauna baisoką su „teisėmis“ kovojančių atsilikėlių įvaizdį. Nereikia daug vaizduotės, kad suvoktum, kaip turi jaustis žmogus, žiniasklaidos imamas piešti oponuojančiu pagrindinėms „žmogaus teisėms“ ar neigiančiu, pavyzdžiui, „moters teisę“ į savo kūną. Pasaulio sveikatos organizacija jau yra priėmusi esmines tokio vaikų „išlaisvinimo“ gaires, kuriose aiškiai nusakyta, kad nuo pat vystyklų vaikai turi būti mokomi ir išmokomi taip čiupinėti bei lytėti savo lyties organus, kad patirtų kuo didesnį malonumą, todėl ypač daug dėmesio skiriama mažųjų masturbacinei praktikai įtvirtinti. Mažamečių masturbacija, vaikų „išlaisvintojų“ įsitikinimu, yra didžiausias civilizacinis gėris, pats tikriausias modernumo bei pažangumo ženklas, kuris visus, tokioms praktikoms nepritariančius, akivaizdžiai paženklina kaip atsilikėlius arba dar blogiau – kaip pažangos priešus. O priešus reikia naikinti. Jei ne tiesiogiai, tai išsityčiojant, marginalizuojant, apsunkinant karjerą ir visais kitais įsivaizduojamais būdais.

Kovoje su atsilikėliais ir pažangos priešais visos priemonės geros, ypač tokios, kurias sugebama įvynioti į įvairius ideologinius „žmogaus teisių“ popierėlius. Juk „teisių“ argumentai veiksmingai naudojami ir šeimos institucijai ardyti – kas bedrįsta atvirai priešintis netradicinės orientacijos žmonių „teisei“ tu rėti šeimą, tad ir įsivaikinti? Jau nebekreipiamas dėmesys, kad naujas „pažangusis“ šeimos instituto supratimas iš esmės naikina tradicinę šeimos sampratą – kaip Bažnyčios pašventintą sakramentalią ar valstybės įteisintą vyro ir moters sąjungą – ir atsieja ją nuo esminio gamtiško reprodukcijos imperatyvo. Nieko keista, kad pagrindiniu imperatyvu tampa seksualinio malonumo, vis didesnio ir įvairesnio, siekis, kuris, suprantama, niekaip negali aplenkti vaikų – juk juose tiek daug jiems patiems dar nežinomo ir nepatirto „lytiškumo“, „seksualinio patrauklumo“.

Tokie didžiuliai „lytiškumo“ ištekliai turi būti racionaliai, moksliškai tvarkomi ir panaudojami. Kuriasi įvairios industrijos, perdirbančios vaikų lytiškumo išteklius ir tuos gaminius teikiančios rinkoms, kurios ypač sparčiai plečiasi, plėtojantis naujoms medijų technologijoms ir vaikų prekyba užsiimančiųjų tinklams. Prieš kurį laiką vaikų „laisvintojų“ gretos susilaukė ir savo himno, kuris šiuo metu skleidžiamas įvairiausiais žiniasklaidos kanalais ir taikomas kaip tik vaikų auditorijai – „Snoppen och snippan“ (pimpalėlis ir putytė). Vaikučiai dainele ir piešinėliais skatinami žavėtis savo daikčiukais, nė kiek jų nesigėdyti, o kuo atviriau juos rodyti vieni kitiems ir jais gėrėtis. Suprantama, ir jais kuo įvairiausiai „žaisti“. Šito net nereikia įrodinėti, juk ir menkiausio išsilavinimo psichologas suvokia, kad vaikai viską stengiasi paversti žaidimu. Juolab kad tas žaidimas suaugusiųjų, kitaip tariant, tėvelių bei senelių, sugalvotas ir jų skatinamas. O vaikai visada laukia suaugusiųjų pritarimo ir pagyrimo. Kitas dalykas, kad suaugusieji mokys vaikučius jau nuo pat mažumės, kaip šitai kuo veiksmingiau daryti – teks lankyti suaugusiųjų sugalvotas pamokas ir praktinius užsiėmimus. Pasakomis apie vienalyčius princus ir princeses Vakarų civilizacija tikrai neapsiribos.

3

Lietuvoje taip pat verda diskusijos ir dėl vaikų lytinio švietimo, ir dėl jų reprodukcinės sveikatos užtikrinimo. Atsilikėliai aiškina, kad vaikai turėtų būti ruošiami ne lytiniams malonumams, o šeimai, tad reikėtų iškelti meilės ir atsakomybės reikšmę, suprantama, nenutylint ir bendro gyvenimo fiziologijos. Tos fiziologijos šiuo metu niekaip ir negalima nutylėti ar bent jau apeiti – vaikams ji brukte brukama visais įmanomais žiniasklaidos kanalais, ypač internetu, kur sėkmingai veikia daugybė pornografinių ir pusiau pornografinių tinklalapių, kuriuos atidaryti išmokstama ankstyvoje vaikystėje. Pažangiosios žmonijos dalies atstovai teigia vaikų teisę patirti lytinių santykių malonumus, taip pat ir jų teisę ne tik kuo išsamiausiai „pažinti“ tuos malonumus, bet ir priemones apsisaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių jų geidžiant ir juos patiriant. Kitaip tariant, mokėti kuo saugiau patirti kuo daugiau malonumo.

Kovos laukas yra švietimo sistema, kuriai norima įpiršti pažangiąsias lytinio švietimo ir reprodukcinės sveikatos programas. Pagrindinis pažangiųjų argumentas – „vaikai turi teisę žinoti“. Kitaip tariant, kuo nuodugniausiai susipažinti su visokiais lytėjimais, sueities dalykais, jų teikiamais malonumais ir pasekmėmis. Klausantis diskusijų pirmiausia suvoki, kaip sunku žmonėms yra susigaudyti, kas ir kaip teigiama, kai tvirtinama, kad „vaikai turi teisę“. Nors nujaučiama, kad toks argumentas yra pernelyg apgaulingas, tačiau suglumstama jau vien išgirdus ideologiškai galingą, tačiau sykiu ir labai apgaulingą sąvoką – „teisė žinoti“. O jau visi žinome, kaip sunku diskutuoti su tais pažangiaisiais, kurie įsitikinę esą (arba apsimeta, kaip dalis mūsų politikių bei politikų) vienokių ar kitokių teisių gynėjai. Atkreipkime dėmesį, kokiomis paniekinamomis pozomis, gestais bei mimika pažangiosios mūsų politikės teledebatų laidose reaguoja į oponentų išsakomus argumentus. Tad pažvelkime įdėmiau į „vaikų teisės žinoti“ argumentą.

Pirmiausia dera pažymėti du akivaizdžius dalykus. Patys vaikai nesugalvoja, nekuria, juolab niekaip negalėtų įtvirtinti jokių „vaikų teisių“. Visos tos teisės yra suaugusiųjų kūrybos vaisius. Suaugusieji kuria ir vaikų, ir gyvūnų, ir visokias kitokias teises savoms suaugusiųjų visuomenėms valdyti. Suprantama, tos visuomenės apima ir vaikus. Vaikų teisės grindžiamos tam tikrais suaugusiųjų susikurtais vaiko, laimingos vaikystės, norimo išugdyti piliečio, šeimos ir kitokiais vaizdiniais. Pastaruoju metu visuose tuose vaizdiniuose labai ryškus genderizmo ideologijos įspaudas ir sykiu lytinio malonumo siekio imperatyvas. Lytinių malonumų siekis yra vienas esminių vartojimo visuomenės bruožų, susijęs su bendra kapitalizmo raida, tiksliau jos perėjimu į tapatumų ir malonumų gamybos bei vartojimo stadiją.

Kitas dalykas, kad „vaikų teisė žinoti“ yra visiškas nesusipratimas – šiuo išsireiškimu į tarsi savaime egzistuojančią vaikų teisę perkeliama politinė suaugusiųjų (piliečių) teisė žinoti. Tačiau suaugusiųjų teisė žinoti apima tik politinius, ekonominius bei socialinius valstybės ir visuomenės valdymo dalykus (demokratinėse valstybėse įstatymais įtvirtinamos svarbios piliečių teisės žinoti, kaip ir kodėl priimami vienokie ar kitokie valdžios sprendimai). Ši teisė nėra nukreipta į jokią žinijos ar pažinimo sritį, juolab į kūno pažinimo. Juk keistokai atrodytų, jei mes rimtu veidu imtume kalbėti apie, pavyzdžiui, teisę žinoti istorijos dėsnius, teisę žinoti genomo sandarą ar diferencialinį skaičiavimą ir pan. Yra dar vienas teises nusakantis ypatumas – piliečiai teisėmis gali naudotis ir nesinaudoti. Piliečiai nėra įpareigojami naudotis, pavyzdžiui, žodžio laisvės teise. Taigi skirtina teisė, kaip galimybė ja naudotis, ir prievolė ja naudotis, kuri jau nebėra teisė. Dabar jau nesunku įžiūrėti, kad pažangiečiai į „teisės žinoti“ apvalką yra įdėję prievolės įdarą. Juk švietimo sistemoje galioja ne teisė mokytis ar nesimokyti, o prievolė mokytis tam tikrus programose numatytus dalykus ir juos išmokti.

Dėl mokymo programų visuomenėse siekiama aiškaus sutarimo. Tad mūsų pažangiečiams svarbu, kad politikai patvirtintų tam tikras naujas lytinio švietimo programas, kurios ir taps privalomomis, jokiomis piliečių teisėmis nebeatšaukiamomis pamokomis. Mokyklose jau gerokai seniau įtvirtintos ir anatomijos, ir fiziologijos programos, kurių visiškai pakanka vaikus supažindinti su žmogaus kūno, jo juslių ir fiziologijos ypatumais. Tačiau mūsų aptariamu atveju siekiama visai kitų tikslų – ne tik įtvirtinti genderizmo pagrindu konstruojamą pasirenkamos socialinės lytinės tapatybės tikrovę, bet ir įpratinti vaikus nuo mažens manipuliuoti savo ir aplinkinių lytiškumu, siekiant kuo didesnio malonumo. Vaikai nuo pat mažens įpratinami siekti lytinių malonumų, tad ir juos vartoti. Vartojimas – tai pirkimas ir pardavimas. Vaikams nesunku labai greitai susigaudyti, kokia yra jų lytiškumo paklausa. Tad jie sykiu pratinami ir į savo lytiškumą žvelgti kaip į galimą prekę. Toks prekybinis supratimas ne vien suaugusiųjų privilegija – Švėkšnos internatinėje mokykloje mergaitės pardavinėjo klientams savo bendraamžes. Visuomenės smerkimas labai jau dviveidiškas – daug nuoširdesnės ir tikresnės pačios mergaitės, nesuprantančios, ko tie jas dabar tyrinėti užgriuvę suaugusieji iš jų nori – jos darė tai, apie ką seniai visiems buvo žinoma, jomis naudojosi visokie pagyvenę dėdės, kurie dabar varto akutes ir aiškina nieko nežinoję. O juk apie daugelį tokių specialiųjų mokyklų ir globos namus sukiojasi būreliai vaikų pardavėjų, ieškančių naujų prekių.

4

Genderizmo ideologija grindžiamos mokymo programos yra nukreiptos prieš tradicinę šeimą ir gėdos jausmą, kuris taip pat laikomas atgyvena, trukdančia mėgautis seksualiniais malonumais ir apskritai varžančia lytiškumo raišką. O lytiškumo raiškai jau suteikiamas ir pilietiškumo aspektas – kaip tik viešojoje erdvėje piliečiui turi būti laiduojama jo lytiškumo raiškos laisvė. Tad pažangiųjų ideologijų atstovai stengiasi įprastą, tačiau jau nebeatitinkančią genderizmu persmelkto pasaulio realijų piliečio sąvoką pakeisti šiuolaikiška, šviesion ateitin kreipiančia sexual citizen sąvoka, kuri ir turinti būti įtvirtinta juridiniame žodyne. Atkreiptinas dėmesys, kad šių sąvokų keitimas vyksta sykiu vis labiau draudžiant žmonėms viešumoje rodytis su jų tikėjimą žyminčiais ženklais bei apdarais.

„Vaikų teisė žinoti“ yra nukreipta prieš kol kas nesileidžiančią išgyvendinti tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir dorovinius principus. Genderizmas kertasi su krikščioniškomis vertybėmis, įsakymais ir priesakais. Ir ne tik krikščioniškomis, bet ir musulmoniškomis bei apskritai religinėmis, nes visose religijose pripažįstama šventa naujai gyvybei skirta vyro ir moters sąjunga. Todėl kai kuriose pažangiausiose šalyse tėvai atskiriami nuo mokyklinio auklėjimo ir baudžiami, jei nesutinka, kad jų vaikai būtų įtraukiami į lytinio švietimo programas ir praktikumus. Dėl to kovoja ir Lietuvos „pažangiosios jėgos“. Juo anksčiau mažyliai imami mokyti, kaip teisingai ir greitai užtraukti prezervatyvą ar praryti kontraceptinę tabletę, juo pažangesnė visuomenė. Juk suaugusieji žino, kad jei vaikų dėmesį atkreipsi į tam tikrus dalykus, jie tikrai juos išbandys. Sociologiniai tyrimai rodo, kad, įdiegus tokias mokymo programas, lytinių santykių pradžios slenkstis traukiasi žemyn – jaunimas anksčiau pradeda santykiauti. Menkėja ir gėdos jausmas, kuris yra vienas svarbiausių asmenybės ugdymo(si) veiksnių. Juk jei žavu yra dainuoti skambant lytiniams varpeliams, rodyt klipuose savo putytes ir pimpalėlius, tai šitai ir reikia daryti. Ir ne tik internete. Kodėl gi ne pamokose, per pertraukas, viešose vietose? Juk cool. Juolab kad labai greitai pajuntama, kad iš tokio rodymo galima ir užsidirbti. Amerikiečių sociologai aptiko, kad jau apie pusė paauglių keturiolikmečių berniukų pirmam susipažinimui merginoms siunčia savo nuogo kūno nuotraukas, o tarp merginų tokių – trečdalis. Čia ir grįžkime prie klausimo – kodėl suaugusieji taip domisi vaikučių lytiniais organais?

Atsakymas į šį klausimą pareikalautų išsamių tyrimų bei svarstymų, kuriuos tenka atidėti ateičiai. Tad pabandysiu išsakyti tik kai kurias apibendrinančias išvadas. Pagrindinis moderniųjų laikų tikslas yra laisvinti individą iš visokių jį „varžančių“ prietarų, stereotipų, tikėjimų bei tabu. Daugelio šiuolaikinių filosofų žodyne viena svarbiausių yra transgresijos sąvoka, kuria ne tik nusakomas įvairių tabu peržengimo pobūdis, bet ir teigiamas išlaisvinantis individą tokio peržengimo aspektas. Suprantama, individui būtina laisvintis iš daugelio dalykų, kritiškai suvokiant visuomenės būvį, tačiau sykiu jam dera suvokti, kad jo laisvinimasis, peržengiant socialinius tabu ar beatodairiškai laužant atgyvenusiais stereotipais imamus laikyti socialinius santykius, yra prievarta tų santykių besilaikančiųjų atžvilgiu. Juk atviras savo lytiškumo demonstravimas tikinčiųjų atžvilgiu yra prievartos veiksmas. Prievartos kitam ir kitiems aspektas glūdi visuose „išlaisvinimo“ ir „išsilaisvinimo“ veiksmuose, ypač akivaizdus jis revoliuciniuose „laisvinimuose“.

Individo atžvilgiu esminis transgresijos vyksmas – seksualinės energijos išlaisvinimas. Suprantama, toks laisvinimas yra sykiu ir norimo individo tipo konstravimas, tad visuomenė patenka į politinių ir socialinių konstruktorių rankas. Jų galia juo stipresnė, juo menkesnė tradicinių institutų – ypač Bažnyčios ir šeimos – galia, su kuria iki šiol socialiniai inžinieriai priversti skaitytis. Paradoksalu, bet kai pažanga susiejama su seksualinės ar libidinės energijos išlaisvinimu iš ją suvaržančių socialinių tabu bei normų, tai savaip grįžtama į gyvūnijos stadiją, tik naujų technologijų pakylėtą ir paverstą moksline pažangos gaire. Juk gyvūnai laisvai demonstruoja savo lytiškumą ir reiškia jį be jokios gėdos ar tabu įdiegtos baimės. Tik gyvūnus valdo pats galingiausias – reprodukcijos instinktas, o individų pasaulis libidinės energijos raišką atsieja nuo reprodukcijos ir jos pasekmių. Atsiejimas būtinas, kad įsitvirtintų neriboto lytinių malonumų vartojimo būvis ir jį palaikanti ideologija. Tad pasitvirtina dialektikos dėsnis, teigiantis, kad visokia pažanga yra ir tam tikras grįžimas ar praeitos stadijos „prikėlimas“.

Apibendrintai civilizacinį vyksmą galėtume nusakyti kaip įvairialypę vakarietiškos visuomenės pedofilizaciją, apimančią ir keistųjų (queer) tapatumų kūrimą, sklaidą ir įtvirtinimą juridinėmis priemonėmis. Juk pedofilija pažangiosiose šalyse jau nelaikoma iškrypimu ar nukrypimu – tai savita lytinio tapatumo forma, o lytinius tapatumus būtina ne tik gerbti, bet ir puoselėti. Vaikų „seksualinis išlaisvinimas“ yra tos visuomenės, sakytume, varomoji jėga, todėl jis ir tampa pagrindiniu ne tik filosofiniu, bet ir politiniu klausimu. Įsižiūrėkime į tuos lietuvių pažangiečių būrelius – dauguma juose pagyvenusios politikės. Kodėl? Pagyvenę politikos mohikanai vyrai laikosi nuošaly dėl to, kad jų dalyvavimą atsilikusioji publikos dalis (dar gana didelė) suvoktų kaip pedofilinio intereso skatinamą. O juk atsilikusieji nesuvokia pedofilinio pažangos aspekto, tad aktyvus vyrų įsijungimas į pažangiečių gretas būtų politiškai nenaudingas. Tą vyrų vaidmenį atlieka tarsi neutralesni publikos akyse mokslininkai seksologai, vaikų psichiatrai ir kitų susijusių specializacijų atstovai, kaip tik ir teikiantys pažangiečiams mokslinę aurą.

Suprantama, ne už ačiū – aptarnaudami naująją politinę „vaikų išlaisvinimo“ darbotvarkę, jie užsitikrina politinio sluoksnio paramą sparčiai kilti karjeros laiptais, užimti svarbias pareigybes, gauti užsakymų valstybės vykdomuose projektuose ir pan. Tiesiog žavu skaityti jų komentarus, aptariant minėtą dainelę – vienas visaip skatina tokią kūrybą, tik apgailestauja dėl per menko dainelės informatyvumo, o kitas įsitikinęs, kad šitai niekaip nepaveikia vaiko raidos. Visi – už. Kitokių nuomonių negirdėti. Tačiau būtina aiškiai suvokti, kad suaugusieji „laisvina“ vaikus ne jų, o savo malonumui. Juo anksčiau vaikai pradeda tyrinėti ir bandyti savo lytiškumą, tuo anksčiau jie patenka ir į tų malonumų geidžiančių suaugusiųjų rankas. Kas jau kas, o seksologai ir vaikų psichologai šitai kuo puikiausiai žino. Juk visas lytinio apmokymo programas kuria suaugusieji, jie ir apmoko. Tad su „vaiko prievole žinoti ir išbandyti“ veriasi ir naujos kvapą gniaužiančios pedofilinės, homoseksualinės ir visokios kitokios seksualinės veiklos galimybės, už kurias taip aršiai kovoja priešakinės politinės pažangiųjų pedofilinių konbenditų gretos. Ne tik potyrių bei malonumų, tačiau ir industrijų bei rinkų. Juk akivaizdu, kad, diegiant reprodukcinės sveikatos programas, plečiama ir kontracepcijos priemonių rinka. Plečiamos ir seksualinių vaizdinių, informacijos ir kultūros prekių rinkos.

Tačiau tokia visuomenės (vis labiau tampančios juridine singles sąjunga) raida sykiu rodo ir vakarietiškos civilizacijos išsekimą – suaugusiųjų pasauliui nebepakanka savos libidinės energijos, tad jis stengiasi pasisemti jėgų iš vaikiškosios, jau nebelaukdamas jos brandos, o karštligiškai naikindamas religinius dorovės pamatus, gėdos jausmą ir nuodėmės pajautą. Tikėkimės, kad anksčiau ar vėliau bus atsipeikėta. Juolab kad vakariečiams niekaip nepavyks tų „pažangiųjų“ naujovių įdiegti kitų civilizacijų regionuose. Neseniai Egipte atlikto sociologinio tyrimo duomenimis 80 proc. suaugusiųjų svetimavimą laiko nuodėme, baudžiama mirtimi – užmėtant akmenimis, o manančių, kad tokios mirties nusipelno religijos niekintojai, yra 88 proc. O juk Egiptas tikrai ne pati islamiškiausia valstybė. Toks pat požiūris į šeimą ir tikėjimą būdingas ir kitoms islamą išpažįstančioms šalims. Neįmanoma įsivaizduoti, kad naujas vakarietiškas požiūris į vyro bei moters sąjungą ir šeimą įgautų didelį pritarimą kinų visuomenės ir kultūros aplinkoje. Kinų pasaulėvaizdis grindžiamas dviejų – vyriškosios ir moteriškosios – galių bei energijų veikimu, kuris tobulu pavidalu išsiskleidžia kaip tik šeimoje. Tad šios civilizacijos pasitarnaus vakarietiškajai kaip tam tikri veidrodžiai, kuriuose vakariečiams atsiveria galimybė pamatyti aiškų civilizacinio klystkelio pavidalą, kuris prisišaukiamas veržiantis prie vaikučių lytiškumo šaltinių ir imant naudoti vaikus kaip prekinių lytinių malonumų žaliavą.

www.tekstai.lt