Irena Petraitienė. Kard. Vincentas Sladkevičius: seminarijos prefektas ir dvasios tėvas (1952-1957)

Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos
vadovybė ir profesūra 1953 m. Pirmoje
eilėje antras iš kairės - kun. V. Sladkevičius

Šiemet minint 150-ąsias metines, kai 1865 m. iš Varnių į Kauną buvo atkelta Žemaičių kunigų seminarija, prasminga prisiminti, jog XX a. vidury, 1952–1957 m., prefektu, dvasios tėvu ir Šv. Rašto bei dogminės teologijos dėstytoju čia buvo kardinolas Vincentas Sladkevičius(1920–2000), kuriam rugpjūčio 20-ąją sukaktų 95-eri metai.

1952 metais iš Inturkės į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją pagal paskyrimą atvykęs kun. V. Sladkevičius ją rado kitokią, nei buvo palikęs 1944-aisiais. Akis badė sovietinės okupacijos ženklai: dalis seminarijos rūmų atimta, Šv. Jurgio bažnyčia uždaryta. Ne vienas vyresnės kartos profesorius iš seminarijos buvo priverstas pasitraukti, klierikų irgi žymiai mažiau nei ankstesniais laikais. Bet ryyškiausias pasikeitimas – tarp seminarijos sienų tvyrojusi psichologinė įtampa, kurią kėlė apsilankantys saugumiečiai, klausinėję ir šantažavę klierikus. „Padažnėjo klierikų kvietimas į karinį komisariatą, kur juos saugumo atstovas stengėsi užverbuoti“, – atsiminimuose rašė rektorius kun. St. Gruodis SJ, kuris kartu su profesoriais J. Paukščiu SJ ir St. Rimkevičiumi iš seminarijos 1948 m. buvo atleistas. 1949 m. sausio 5 d. religinių kultų įgaliotinio rašte pranešama: „Visi vienuoliai iš Tarpdiecezinės kunigų seminarijos neatidėliojant pašalinami ir ateityje neįsileidžiami, nes Kunigų seminarija – tai ne vienuolynas.“  

Tuometinis Kunigų seminarijos rektorius kun. Kazimieras Sirūnas kun. V. Sladkevičių paskyrė prefektu (bendrabučio vedėju), dvasuis tėvu, Šv. Rašto ir dogminės teologijos dėstytoju. Traktatas apie Švč. Trejybę „De Deo uno et trino“ reikalavo didelio teologinio pasiruošimo. Ruošdamasis paskaitoms, jis naudojo Dikomfo lotyniškai parašytą traktatą, taip pat savo studijų laikų užrašus, kai jam besimokant seminarijoje dogminę teologiją dėstė prel. Blažiejus Čėsnys. Jaunajam dėstytojui buvo naudingi ir kito šios disciplinos dėstytojo kun. Juozapo Grigaičio MIC, kurį jis seminarijoje tada pakeitė, patarimai ir konsultacijos. Priverstinai dėl to meto valdžio spaudimo iš profesoriaus pareigų pasitraukęs kun. J. Grigaitis buvo apsistojęs Šančių parapijoje. Kun.Vincentas drauge su bičiuliu tą patį rudenį į seminariją dėstytojauti atvykusiu kun. Laimučiu Feliksu Blynu ten neretai jį aplankydavo.  

„Vyresnės kartos kunigų bendradarbiavimas su mumis, naujai atėjusiais seminarijos dėstytojais, leido išlaikyti ir toliau puoselėti sukauptą dvasinį paveldą, – pasakojo Jo Eminencija. – Didelės reikšmės to meto Kunigų seminarijai turėjo prelato profesoriaus Prano Kuraičio buvimas. Visiems pavyzdys buvo jo, principingo idealisto, laikysena. Man būnant prefektu, jis prašydavo, kad į jo namus Aleksote atsivesčiau gabesnius, filosofija besidominčius klierikus. Profesorius mėgdavo skaityti savo filosofinius kūrinius. Aš būdavau ramus klausytojas, suprantantis, jog tai aukšto lygio filosofija, tačiau savo nuomonės jo pateiktu klausimu nereikšdavau. Su prel. Kuraičiu būdavome bendraminčiai, aptarinėjant to meto bažnytinio ir visuomeninio gyvenimo padėtį, pokalbius dažniausiai reziumuodavome, jog Dievo žodis – paskutinis. Gaila, kad mūsų bendradarbiavimas truko neilgai – 1953 metų vasario mėnesį seminariją pasiekė skaudi žinia – Kuraitis areštuotas. Susekus krikščioniškos veiklos pogrindininkus, į saugumo rankas pateko jo rašyta materializmo kritika. Prelatas buvo nuteistas kalėti 25 metus, tačiau po dvejų su puse metų – 1955-aisiais sugrįžo į Kauną. Gyveno tuose pačiuose namuose Aleksote, tačiau į seminariją dėstyti negrįžo.“ 

Šeštojo dešimtmečio pradžia – vienas dramatiškiausių laikotarpių Kauno kunigų seminarijos istorijoje. Praradimai ją gaubė lyg juodi debesys. Tuo metu konfiskuota ir sunaikinta turtinga seminarijos biblioteka. Prefektas, kaip ir kiti dėstytojai bei klierikai, matė, kaip į sunkvežimį buvo metamos didelės vertės seminarijos knygos ir vežamos į sandėliu paverstą benediktinių bažnyčią. Daugeliui liudininkų dėl tokio barbariško elgesio maudė širdį, tačiau vienintelis ginklas tada tegalėjo būti tylus protestas. Dažnai keitėsi ir seminarijos vadovybė. Nuo 1944 m. iki 1953 m., dirbant prof. Pr. Kuraičiui, pasikeitė net 5 rektoriai. Rektoriui kun. K. Sirūnui atsistatydinus, prefektui kun. V. Sladkevičiui rūpesčių padaugėjo, nes jam reikėjo rikiuoti kasdieninius seminarijos reikalus.  

Tik po gero pusmečio, 1953 metais, buvo paskirtas naujas rektorius kan.Kazimieras Žitkus. Jis – buvęs „Saulės“ gimnazijos kapelionas, Vinco Stonio slapyvardžiu pasirašinėjęs poetas, rinkinio „Ašarėlės“ autorius. Rektoriumi paskirtas prel. K. Žitkus seminarijon gyventi neatsikėlė, todėl bendras jos gyvenimo ritmas liko prefekto rankose:„Kaip poetu, kanauninku Žitkumi visada žavėjausi. – Nors tarp mūsų buvo nemažas amžiaus skirtumas, tačiau abu sutardavome. Kasdieniniuose pokalbiuose jis savo poetiškumo nedemonstruodavo, tačiau pasižymėjo giedru optimizmu, buvo inteligentiškas ir diplomatiškas. Dėl to, kad sugeba rasti bendrą kalbą su to meto valdžios atstovais, kiti katalikų dvasininkai prel. Žitkui reiškė pretenzijų. Bet mudu su kunigu Blynu buvome įsitikinę, jog garbaus amžiaus žmogų, poetiškos prigimties kunigą reikia gerbti ir jį suprasti.“ 

Populiari tuo metu buvo pagal kun. K. Žitkaus žodžius sukurta daina „Gražių dainelių daug girdėjau tyliuoju vasaros laiku.“ Ją vakarais dainuodavo ir seminarijos klierikai. „Tamsi naktis, o nieks nelaukia, tave jaunystėj kas priglaus“, – graudi pagal B. Brazdžionio žodžius sukurta daina taip pat sklisdavo seminarijos skliautais, o išsiveržusi pro atvirus langus pasiekdavo kaimynystėje gyvenančius žmones. Po vakarienės pusvalandis būdavo skiriamas giesmėms ir dainoms. Tarp vakarojančių klierikų būdavo balsingumu pasižymėję dėstytojai kunigai – Laimutis Feliksas Blynas, seminarijos himną sukūręs Pranciškus Tamulevičius, taip pat prefektas ir dvasios tėvas kun. Vincentas Sladkevičius. 

Vakarinių giesmių ir lyrinių melodijų pyne būdavo vainikuojama kiekviena seminarijos diena. Nei mokytojams, nei mokiniams ji nebūdavo lengva. Lietuvoje vienintelė Kunigų seminarija tada buvo ir vienintelis dvasingumo ugdymo židinys. Nuo visuomenės atskirti, oficialios valdžios neretai persekiojami esami ir būsimi kunigai Dievo artumoje glaudėsi vienas prie kito. Pašaukimo, bendruomeniškumo, artimo meilės ir savitarpio supratimo keliu savo auklėtinius vedė ir seminarijos dvasios tėvas kun. V. Sladkevičius. 

Švč. Trejybės bažnyčioje prieš Mišias pateikti jo rytiniai mąstymai būdavo tarsi dienai įduotas raktas. Klierikų dvasiniam ugdymui skirtiems mąstymams kun. Vincentas ruošdavosi atsakingai, tačiau raštu jų nepasirašydavo. Iš vakaro mintyse apmetęs rytinio mąstymo planą, savy brandindavo užčiuoptą filosofinę mintį. Tokiomis minutėmis dažnai iš atminties išnirdavo į JAV emigravusio jo studijų laikais buvusio seminarijos dvasios tėvo prel. Vytauto Balčiūno paveikslas, lyg vilnis atsirisdavo anais, studijų seminarijoje metais pareikštos gilios ir įsimintinos jo mintys. Tuo metu mokęsi seminaristai įsidėmėjo kūrybinio blyksnio nutviekstus, įtaigumu pasižyminčius dvasios tėvo V. Sladkevičiaus mąstymus. Prel. prof. Pr. Kuraitis, kiti dėstytojai ne kartą palankiai įvertino kun.Vincento mąstymą. Daugeliui įsiminė pirmasis, kuriame iškėlė žmogiškosios būties reikšmę: svarbu ne tai, ką tu veiki, o kas tu esi, kokias mintis tu skleidi, kokią įtaką darai aplinkiniams.„Ne visada pavykdavo ką tik užgimusią mintį papuošti žodžių rūbu, – atsiminimais dalijosi Jo Eminencija, – bet mąstymuose svarbiausia gyvybinė minties versmė. Dirbdamas dvasios tėvu buvau apimtas filosofinės, iš dalies ir poetinės nuotaikos.Tokia kasdienė įkvėpimo būsena skatino kūrybiškumą, tačiau baigiantis mokslo metams pajutau didelį nuovargį. Jėgas atstatydavau per atostogas viešėdamas tėviškėje. Man prie širdies daugiau buvo parapinis pastoracinis darbas. Sutikdamas būti seminarijos dėstytoju maniau, kad visai neturiu pedagoginio sugebėjimo. Galvojau, atliksiu paskirtą pareigą, bet laikui bėgant supratau, kad Dievas, kaip rašė apaštalas Paulius: „…pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ (I Kor.1, 27). 

– Kai 1951 metais įstojau į Kunigų seminariją – pasakojo mons. Lionginas Vaičiulionis, – rektorių kun. A. Vaitiekaitį buvo pakeitęs kun. K. Sirūnas. Nors sunkus tada buvo laikas, tačiau seminarijoje tvyrojo graži tarpusavio supratimo nuotaika, pasibaigus vakarinėms pamaldoms giedodavome. Šeštadieniais po vakarienės valgykloje dainuodavome lietuviškas dainas. Kuris nors užvesdavo, kiti pritardavo. Šalia seminarijos buvo karinis dalinys, tad rusų kareiviai neslėpdavo, kad jiems būdavo gražu klausytis. Mus, klierikus, savo pamaldumu, dvasingumu traukė seminarijos dvasios tėvas ir prefektas kun. V. Sladkevičius. Jis mums darė didelį įspūdį, nes visais tėviškai rūpinosi. Per mąstymus jausdavai, kad dvasios tėvas pats su Dievu nuoširdžiai bendrauja ir nori, jog ir būsimi kunigai persiimtų maldingumo dvasia. Visi būdavome juo sužavėti. 1954 metais mane ir dar kelis klierikus paėmė į kariuomenę. Kun. V. Sladkevičius mus visus palaimino. 

Seminarijos sielai, dvasios tėvui, rūpėjo viskas, o svarbiausia – kunigystės siekiančio žmogaus dvasinė savijauta, jo mintys, ieškojimai ir abejonės. Šalto ir ankšto dvasios tėvo kambarėlio durys, galima sakyt, neužsidarydavo. Būdavo, išeina vienas, ateina kitas. Kartais pokalbis, sukęsis pašaukimo tema, žiūrėk, atsimuša į politinius dalykus. Dvasios tėvas suklūsta: kas tai? Jaunatviškas idealizmas? Ar noras provokuoti? Šeštame dešimtmetyje privalėjai būt budrus, vadovautis išmintimi ir nuovoka.Į valdžios įstaigas kviečiami klierikai iš tikrųjų patekdavo į saugumo rankas. Ten jie būdavo verčiami vieni kitus išdavinėti, būdavo klausinėjama net tokių dalykų, kas iš klierikų paskutinis išeina iš koplyčios. 

Po paskaitų, laisvesnę valandą, klierikai mėgdavo pasivaikščioti seminarijos skverely. Prie jų prisijungdavo ir kun. V. Sladkevičius. Šnekučiuojantis būdavo paliečiami įvairūs dvasininko luomą pasirinkusio žmogaus gyvenimo ypatumai. Kun. Vincentas, prisiminęs pirmuosius kunigystės metus ir Nedzingėje klebonavusį kun. Zigmą Neciunską, klierikams kalbėdavo apie tai, kaip svarbu bendrauti ar būti šalia kilnios dvasios, pašaukimui visa širdimi atsidavusio kunigo. Dvasios tėvas dalydavosi savo mintimis: „Labai svarbu ir reikšminga kunigiškame gyvenime, kaip praleidžiamos laisvos nuo pareigų valandos. Jos parodo, kokios dvasios mes esame. Jos turi daugiausia įtakos mūsų asmenybės formavimuisi, nes jomis mes reiškiamės labiausiai nepriklausomai, grynai savo valios, skonio bei nusiteikimo pasirinktais veiksmais. Pareigų metu mūsų veiksmus didžia dalimi nustato pačios pareigos. Kaip nuo gerai prižiūrimų bei gerai įdirbtų tarpueilių priklauso derlius, taip nuo gerai praleidžiamo laisvalaikio priklauso mūsų pareigų sėkmingumas… Mes privalome būti kunigais „semper“ (visada), nė vieno savo gyvenimo momento, nė vienos akimirkos neišskirdami iš kunigiško gyvenimo. Ne tik būdami prie altoriaus, klausykloje, sakykloje, bet ir namuose, kelionėje. Tas „semper“ – ne tik kunigystės charakterio neišdildinamumo pripažinimas, bet ir įpareigojimas visada kunigiškai elgtis. Kunigystė – ne mechaniškas darbas, bet dvasinė veikla. Dažnai mes išjungiame iš kunigiško darbo patys save tada, kai mūsų širdys nekunigiškos, neapaštališki mūsų troškimai, kai mūsų dėmesio centre yra ne tai, kas mums skirta kunigiškos pareigos. Mes, kunigai, kartais nusikalstame artimo meilės įsakymui, nes nemylime savęs pakankamai, nemylime taip kaip kitų. Juk kitus mokome tobulu gyvenimu, stengiamės šventais padaryti, norime juos į dangų įkelti, o sau to netaikome. Apie savo šventumą negalvojame, savo sielų išganymu mažai rūpinamės. Taigi linkiu mylėti save ne mažiau kaip kitus.“ 

Prefektui ir dvasios tėvui rūpėdavo ne tik seminarijoje besimokantys, bet ir ją dėl įvairių priežasčių palikę jos auklėtiniai. Jam rūpėdavo sužinoti, ar buvęs klierikas turi pastogę, duonos kąsnį, ar nesijaučia apleistas. Išsiaiškinti šį reikalą kun.Vincentas dažniausiai siųsdavo klierikų prepozitą Vincentą Jalinską: „Seminarijoje prasidėjo tikra pažintis, tikras bendradarbiavimas su dėstytoju, dvasios tėvu ir prefektu (vedėju) kun. V. Sladkevičiumi. Jo kambarėlis buvo kuklus, vienas lagaminas. Aukštesniame kurse mane pakėlė prepozitu, pirmakursių klierikų auklėtoju – ugdytoju. Būdamas prefekto ir dvasios tėvo talkininku, mačiau ir žavėjausi jo siekiu pirmiausia ugdyti asmenybę, jai padėti augti, o ne bausti. Jo įpareigotas važiuodavau lankyti sergančių klierikų, kartais reikėdavo įsitikinti, kaip gyvena vieno ar kito kunigystei besirengiančio jaunuolio šeima. Atsimenu, buvo toks ligotas išblyškęs vaikinukas. Ramus, pamaldus, bet epilepsija sergantis. Važiavau jo tėviškėn, atrodo, į patį „svieto“ galą, į tolimą kaimą Ukmergės rajone. Sugrįžęs laukiančiam kun. V. Sladkevičiui galėjau tik patvirtinti jo spėjimą: „Taip, skurdas, vargas“. Mačiau, kad su ašaromis akyse jis buvo priverstas dėl ligos tą jaunuolį atleisti iš Kunigų seminarijos. Matydamas prefekto ir dvasios tėvo rūpestingumą bei gailestingumą, supratau, kaip iš tikrųjų žmogus žmogumi turi rūpintis. „Tu, Vinceli, – atsisveikinęs su ligotu jaunuoliu, man prisakė kun. Sladkevičius, – pasirūpink, kad jis turėtų butą ir darbą.“ Taip padėjo kiekvienam, kuris dėl kokių nors priežasčių negalėdavo tęsti mokslo Kunigų seminarijoje, ieškoti darbo vietos ir stogo virš galvos. Siųsdamas mane pasižiūrėti, kaip buvęs klierikas gyvena, būdavo, akcentuoja – svarbu, kad žmogus gatvėje neatsidurtų, kad darbą turėtų. Gero tėvo žymė – reiklus ir mylintis. Kiekvieną klieriką jis matydavo, kiekvienu pasirūpindavo, žinodavo, kuriam reikia palto, kuriam batų. Prie seminarijos buvo nedidelė parduotuvėlė, už ją atsakingas buvo kun. R. Macevičius. Todėl prefektas sakydavo: „Pakviesk Macevičių, gal jis gaus pigesnių batų ir drabužių“. Toje krautuvėlėje rasdavai ir vaistų, ir knygų. Ji būdavo lyg savišalpos fondas, žinau, kad ją rėmė seminarijos profesoriai. Atsimenu, Aleksote gyvenusi tokia knygnešė Onutė Maliauskaitė kartą davė auką ir paprašė, kad ją nuneščiau kun. Sladkevičiui asmeniškai. „Vinceli, nereikia, – stūmė jis atgal, – paaukokim seminarijai. Man nieko nereikia, atlyginimą gauname, gyvent kur turime.“ 

Su kun. Sladkevičiumi būdavo galima nuoširdžiai pasikalbėti. Jo mažame kambarėlyje giedodavome tas pačias giesmes, kokios aidėdavo kas vakarą seminarijos valgomajame. Pradėti vakarinius giedojimus jis buvo paskyręs mane. Jei kada negalėdavo drauge su klierikais giedoti, klausdavo: „Kokią giesmę užvedei?“ Kartais, būdavo, pats užrašo giesmių posmelius, antai „Mariją mylėti visa širdimi“, „Kai pasaulio audra man grūmoja“, „Čia ramu, gyvena Dievas“. Dažnai patardavo, kurią giesmę kada giedoti. Seminarijos dvasios tėvas ir prefektas pasižymėjo ne tik giliu dvasingumu. Jis skatindavo mūsų kūrybingumą, patardavo ieškoti įvairesnių,dvasingumą ugdančių formų. Kartą, atsimenu, sako: „Vinceli, Nekaltojo Prasidėjimo proga reikėtų ko nors ypatingesnio, sielą žadinančio“. Tada kaip tik buvo rengiamasi Lurdo jubiliejui, artėjo šimtmetis, kai Marija pasirodė Lurde. „Inscenizuokim“, – pasiūlė jis. To užteko, visi sujudom. Atsimenu, pastatėm Dievo Motinos statulą, radome gipsinę šv. Bernadetos figūrą.“  

Į mažą kun. V. Sladkevičiaus kambarėlį laisvomis popietės valandomis mėgdavo užsukti ne tik klierikai, ateidavo ir dėstytojai, tarp jų artimas bičiulis kun. L. F. Blynas.„ Nuo pat ankstyvų jaunystės metų siejo nuoširdi bičiulystė su kunigu Laimučiu, – pasakojo Jo Eminencija. – Mes buvome labai skirtingi, aš turėjau melancholiko, jis – sangviniko bruožų, tačiau tai netrukdė bendrauti. Visą laiką jutau nuoširdžią jo globą, rūpestį. Savo ruožtu ir aš, būdamas neišlaidus, kartais jį sušelpdavau vienu kitu rubliu. Žinojau, jog jis drauge su kun. Juozu Preikšu (dabar vyskupas) eidavo pas Adelę Galaunienę mokytis dainavimo. Ji prieškary buvo muzikinio teatro primadona, pirmo ryškumo solistė, pirmoji Violetos partijos atlikėja. Savo išvaizda ir balsingumu į juos panašus ir kitas mano bičiulis kun. Pranciškus Tamulevičius. Mudu abudu buvome lyriniai tenoriukai. Visą gyvenimą žavėjausi kun. Tamulevičiaus dvasingumu. Jis yra iš tų retų žmonių, kuris neniekina kito. Jam nė vienas nebuvo per mažas, per prastas, nė vienas nebuvo neišvaizdus ar kitaip nepatrauklus. Kiekvienam reikšdavo pagarbą.“  

Pas seminarijos dvasios tėvą neretai užsukdavo ir tėvas jėzuitas Pranciškus Masilionis. Jam rūpėdavo sužinoti, ar seminarijoje besimokantys kandidatai į Jėzaus draugiją tinkamai ruošiasi kunigystei, o ir kitais klausimais jam buvo svarbi dvasios tėvo nuomonė. Tėvas Pr. Masilionis jam pranešdavo, kada ir kur jėzuitai rengia dvasines rekolekcijas, prašydavo į jas išleisti seminarijos klierikus. Jos dažniausiai būdavo organizuojamos vaizdingose vietovėse įsikūrusiose parapijose pas patikimą kleboną. 

„Nuo devynerių metų svajojau apie kunigystę, – kalbėjo kun. Leonardas Jagminas. – Augau Šiluvoje, miškininko šeimoje. „Nė žingsnio į bažnyčią“, – buvo įspėjęs vidurinės mokyklos direktorius. Tiesa, turėjo proto pridurti: „Lįsk nors pro kaminą“. Šis pavyzdys iliustruoja bendrą pokario ir šeštojo dešimtmečio pradžios Bažnyčios padėtį. 1952 metais, baigęs Šiluvos vidurinę mokyklą, galvojau stoti į Žemės ūkio akademiją, buvo minčių apie Veterinarijos akademiją. Tačiau būdamas Kaune atėjau pasižiūrėti, kaip atrodo Kunigų seminarija. Atsimenu, budėjęs kilnus klierikas Leonardas Kavaliūnas maloniai pakvietė užeiti. Jis mane nuvedė pas seminarijos rektorių kun. Kazimierą Sirūną. Antrajame aukšte truputį luktelėjau. Pokalbis buvo atviras, nuoširdus, dalykiškas. Rektorius suteikė vilties, pasakęs, jog neatsiradus vietos (priėmimas buvo pasibaigęs) galėsiu tapti kandidatu. Ar kas neatvyko, ar tokia buvo Dievo valia, bet rugsėjo mėnesį į seminariją patekau. Tais pačiais mokslo metais čia dirbti atvyko ir kun. Vincentas Sladkevičius. Jis dėstė dogminę teologiją, buvo paskirtas prefektu (tada vadinome bendrabučio vedėju) ir seminarijos dvasios tėvu, oficialiai vadintu dvasinių pratybų vedėju. Įspūdį mums darė jo kuklumas. Penktadienį būdavo galima nuo kitų dienų atskirti ne iš valgyklos patiekalų, o iš kun. V. Sladkevičiaus laikysenos – jo gilaus Kristaus kančios išgyvenimo. Visa, kuo jis buvo kitoks nei kiti dėstytojai. Jautėme mūsų dvasią palaikantį jo maldingumą. Visa, kuo jis buvo kitoks nei kiti dėstytojai. Jautėme mūsų dvasią palaikantį jo maldingumą. Bendrą seminarijos atmosferą formavo seminarijos rektorius kun. Kazimieras Žitkus, apsilankantis jėzuitas Pranciškus Masilionis ir, aišku, dvasios tėvas kun. Vincentas Sladkevičius. Jo iniciatyva, bendraminčiams pritariant, seminarijoje buvo atkurta karo metais veikusi slapta organizacija ARS – associetas religiosa sacerdalis. ARS vienijo klierikus ir kunigus, norinčius labiau suintensyvinti dvasinį gyvenimą. Kun. Sladkevičius tėvui Masilioniui rekomendavo klierikus jo vadovaujamoms rekolekcijoms. Todėl per vasaros atostogas turėdavome ilgesnes rekolekcijas Kupiškio rajone, ten, kur klebonaudavo tėvas Masilionis. 

„Žmogus tiek vertas, kiek jis myli Dievą, – įrašyta to meto JE V. Sladkevičiaus užrašuose. – Visi mano darbai, kuriuose nėra Dievo meilės, yra beverčiai, kaip beverčiai piniginiai banknotai, nepadengti auksu… Dienos šviesoje daiktai atrodo vienaip, o naktį ar žiburio šviesoje – kitaip. Teisingiausią nuomonę apie daiktus galime susidaryti matydami juos dienos šviesoje. Tik Evangelijos šviesoje žvelgdami į save ir pasaulį, galime turėti teisingą savęs pažinimą.“  

„Į kunigų seminariją įstojau 1955 metais, – pasakoja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. – Prefektas tada buvo kun. V. Sladkevičius. Ten, kur dabar valgomasis, buvo gyvenamasis kambarys, kuriame tilpdavo 25 klierikai. Mūsų kurso prepozitu buvo paskirtas aukštesnio kurso klierikas Vincentas Jalinskas, o viceprepozitu – Petras Dumbliauskas. Pirmi mokslo metai buvo labai geri. Kiekvieno šeštadienio vakarais prefektas vesdavo konferencijas, gerą pusvalandį kalbėdavo be jokio rašto, logiškai, taikliai. Gyvenime nedaug teko sutikti žmonių, kurie mokėjo taip įtaigiai kalbėti. Atrodė, kad kiekvieną žodį jis tarsi vinį įkaldavo. Būdavo matyt, jog kunigas Vincentas iš tikrųjų gyvena tuo, apie ką kalba. Mums, klierikams, jis buvo labai geras pavyzdys. Jautėme jo gilų dvasingumą ir tvirtą ranką, labai gerbėme, kai kurie klierikai net truputį prisibijojo.  

1957-aisiais, pasibaigus mokslo metams, vasarą atostogavau Paparčiuose, kur klebonavo kun. Albinas Dumbliauskas, ir nuvažiavau į kaimyninėje Žaslių parapijoje vykusius atlaidus. Juose dalyvavo ir kun. V. Sladkevičius. Vėliau sužinojau, kad ten yra jo tėviškė. Žaslių klebonas kun. Kaušyla paprašė, kad jį savaitei kun. Vincentas pavaduotų. Atlaiduose mane pamatęs prefektas pasiūlė savaitei pasilikti Žasliuose, atsimenu, kalbėjo: „Lik savaitei, kartu pagyvensim“. Pasilikau. Tada jis nusivedė mane į savo tėviškę, netoli esantį Guronių kaimą. Pirmą kartą pamačiau, kur mūsų mylimas kunigas gyvena. Prie Žaslių ežero aš jį nufotografavau. Išliko įdomi nuotrauka. Tą savaitę kun. Vincentui talkinant Žaslių bažnyčioje ir su juo artimai bendraujant, jis užsiminė nežinąs, ar rudenį besugrįš į seminariją. Ir iš tiesų, rudenį atvykęs į seminariją mokytis, prefekto kun. V. Sladkevičiaus jau neradau. Tų pačių metų gruodžio pradžioje mane paėmė į kariuomenę. Neilgai trukus gavau iš pažįstamų klierikų laišką, kuriame buvo parašyta, jog prefektas tapo vyskupu... 

Ratu sukantis mokslo metams Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, į virtinę vėrėsi prefekto ir dvasios tėvo kun. V. Sladkevičiaus rūpesčiai. Ketverius metus niekas iš pašalės jam nekliudė. Nors į seminariją atėję saugumiečiai kalbindavo klierikus, tačiau į prefekto kambarėlį nesibelsdavo. Atrodė, kad jis paliktas ramybėje, tačiau 1957 metų gegužės mėnesį gavo kvietimą atvykti į milicijos įstaigą Daukšos gatvėje. Nuėjo. Nurodytame kabinete rado 5 sėdinčius pareigūnus, kurie vienas po kito ėmė kunigą atakuoti. Girdi, jis seminariją gadinąs, klierikų laisves varžąs, į kiną, teatrą neleidžiąs. Jam keliamus priekaištus kun. Vincentas tada atrėmė pareigūnams paaiškinęs seminarijos tvarką ir taręs: „ Ne aš seminariją gadinu, tai jūs keliate sumaištį, klierikus nuolat kamantinėdami ir juos šantažuodami. Tai jūsų veikla ydinga ir žalinga. Mes klierikus auklėjame, kad jie būtų geri kunigai ir dori piliečiai, o jūs savo persekiojimais trukdote. Tarybinės santvarkos atžvilgiu nebūčiau priešiškai nusiteikęs, jeigu ne saugumas – tikra votis ant jos veido.“  

Išgirdę tokius žodžius, pareigūnai labai įtūžo ir kviestąjį išvarė iš kabineto. Šitaip baigėsi saugumo darbuotojų pastangos kun. V. Sladkevičių kalbinti bendram darbui, kad „galėtų kilti aukščiau“. Vėliau jį pasikvietęs Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kanauninkas J. Stankevičius pareiškė, kad seminarijoje ateinančiais mokslo metais dirbti negalės, ir pasakė: „Jūs darote tokius pareiškimus. Jūsų kandidatūrai į vyskupus nepritarta“. Tokia valdytojo užuomina kun. Vincentui buvo didelė staigmena. Jis tada dar nežinojo, jog iš trečios tremties Lietuvon sugrįžęs Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis 1956 m.į Vatikaną buvo perdavęs 3 kandidatų į savo įpėdinius sąrašą. Pirmasis tarp jų buvo kun. V. Sladkevičius, Kunigų seminarijos dėstytojas, apie kurį aukšti dvasininkai, kunigai ir klierikai buvo geros nuomonės. O prel. prof. Pranas Kuraitis, būdamas Birštone ir kalbėdamasis su vysk. T. Matulioniu, apie šį kunigą sakydavo: „Tai asmenybė!“. Vysk. T. Matulionis 1956 m. kun. V. Sladkevičiui suteikė garbės kanauninko titulą. 

1957 m.gruodžio pradžioje kun. V. Sladkevičius netikėtai sulaukė iš Birštono savo automobiliu atvažiavusio kan. J. Jonio. Jis, į kunigo kambarį įžengęs, kaip buvo vysk. T. Matulionis pataręs, jam ant galvos uždėjo vyskupo pijusę ir pranešė didelę naujieną. Iš pradžių kun. Vincentas manė, jog visa tai tik pokšas, tačiau supratęs, jog čia rimta kalba, sėdo į kan. J. Jonio automobilį ir išvyko į Birštoną. Vysk. T. Matulionis, jam parodęs Šv. Tėvo, popiežiaus Pijaus XII, atsiųstą raštą, prašė raštiško sutikimo konsekruoti vyskupu. „Labai nenorėjau sutikti, – atsiminimais dalijosi Jo Eminencija. – Tada vyskupą tikinau, jog esu netinkamas, žinojau, kad mano kandidatūrai valdžia nepritaria. Bet vysk. Teofilius prašė aukotis dėl Bažnyčios ir priimti dedamą naštą. Svarūs jo argumentai: paties senyvas amžius, sveikata menka, o reikia rūpintis Kaišiadorių vyskupijos reikalais. Bet svarbiausia, akcentavo vyskupas, jog reikia laikytis klusnumo Šv. Tėvui.“