Michael Cook. Gyvenimas? Ne, tai ne man

Antraštė iš Briuselio, pasaulio nihilizmo sostinės! 24 metų sveikai moteriai vardu Laura greitai bus atlikta eutanazija. Kodėl? Kaip ji pati sako, Leven, dat is niets voor mij (liet. Gyvenimas? Ne, tai ne man).

O Belgijos daktarai yra laimingi galėdami suteikti jai šią paslaugą, net žinodami, jog ji yra jauna ir sveika. O jeigu „gyvenimas ne jai“, tai kodėl gi neišbandyti alternatyvos?

Belgijos laikraštis De Morgen straipsnyje bando paaiškinti, kodėl Laura nusprendė užsisakyti savo mirtį,

Ji užaugo asocialioje šeimoje. Jos tėvas buvo alkoholikas ir todėl Lauros motina jį paliko, kai merginai buvo dar tik metukai. Nuo tada ji buvo daugiausia auginama ją mylinčių senelių ir kartais savo pastoviai girtos ir nevalyvos motinos.

Būdama šešių Laura jau galvojo apie savižudybę. Laikraščiui ji sakė:

„Ta mintis buvo labai sąmoninga jau man būnant darželyje. Aš sedėdavau ir galvodavau, ką aš čia veikiu? Arba kai palikdavau savo senelį eidama į mokyklą, mąstydavau, „aš nenoriu eiti čia, aš apskritai nenoriu gyventi“.“

(Laurai pasisekė, kad jai 24-eri. Praeitais metais Belgija panaikino amžiaus limitą eutanazijai atlikti, kad jos prašyti galėtų ir vaikai. Jei tai būtų buvę legalu, kai Laura buvo dar vaikas, ji būtų neatšventusi net savo septintojo gimtadienio.)

Jau vidurinėje mokykloje Laura pradėjo save žaloti ir pjaustyti sau rankas. Ji aiškiai turėjo sunkių psichologinių problemų ir todėl atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau tuo pačiu metu ji studijavo aktorystę ir įsirengė patogų butą. Laura turėjo ne vieną galimybę nusižudyti, tačiau niekada ja nepasinaudojo.

Tačiau po daugybės kovos su depresija metų Laura nusprendė, kad jai jau gana. Ji nori palikti šį laivą. Tad mergina sutarė dėl datos, kada jai jos bute bus suleista mirtina injekcija. Ji net suplanavo savo laidotuves, parašė dainų ir išleido brošiūrą. Per jos laidotuves esą turi būtinai būti grojama Grego Caswello daina „Comes and Goes (in Waves)“.

Ar niekas Lauros nesustabdys?

Ne.

Trys psichiatrai patvirtino jos prašymą eutanazijai. Vienas iš jų yra Lieve'as Thienpontas, psichiatras, kuris ką tik parašė knygą, ginančią eutanaziją žmonėms, kurie kenčia psichologiškai. Knyga vadinasi Libera Me (Lotyniški žodžiai knygos pavadinime yra paimti iš katalikiškos maldos mirusiesiems). Laura neseniai dalyvavo knygos pristatyme. 

Tarp Belgijos eutanazijos brolijos narių vyrauja manymas, kad gyvenimas ir mirtis iš tikrųjų nėra jau tokie svarbūs dalykai. Neseniai The New Yorker pasirodžiusiame straipsnyje vienas iš daktarų paaiškino tokį savo požiūrį. 

Dr. Wimas Distelmansas, kuris atlieka eutanazijas ir yra Federalinės kontrolės ir vertinimo komisijos pirmininkas, prižiūrintis, kad daktarai laikytųsi eutanazijos vykdymo taisyklių, teigė: „Jei prašote eutanazijos dėl to, kad jaučiatės vienišas, o vienišas jaučiatės dėl to, kad neturite šeimos, kuri jumis pasirūpintų, tai mes negalime jums sukurti šeimos.“

Kitaip tariant, žmonės, kurie patiria viso savo socialinio pasaulio griūtį, yra palikti kapanotis vieni. Belgijos daktarai padarys viską, ką gali, kad juos nužudytų, bet ne kad rastų sprendimą jų vienišumui pašalinti.

Kitas daktaras, Dirkas De Wachteris, Leuveno universiteto psichiatrijos profesorius, The New Yorker papasakojo apie vieną iš savo pacientų atvejų:

Neseniai jis patvirtino eutanaziją 25 metų moteriai, turinčiai ribinį asmenybės sutrikimą. Jo teigimu, moteris „nekentėjo nuo depresijos psichiatrine šio žodžio prasme. Tai buvo labiau egzistencinė kančia; ji niekaip negalėjo nustatyti savo gyvenimo tikslo“. Pasak jo, moters tėvai „atėjo į mano kabinetą, atsiklaupė ant kelių ir maldavo manęs, kad padėčiau jų dukrai numirti“.

Įstatymas yra mokytojas. Belgijos eutanazijos įstatymas moko Belgijos tėvus, kad mirtis yra geriau nei gyvenimas.

Eutanaziją palaikantiems žmonėms gyvenimas nebėra turtas. Jie atgaivino senovės graikų filosofo Epikūro, pagarsėjusio dėl savo maksimos „Nors mirtis yra didžiausias blogis, ji mums yra niekas, nes kai mes esame, mirtis neateina, o kai mirtis ateina, tada mūsų nebėra“, pesimizmą.

Tai yra tiksliai tai, ką Etienne Vermeersch, buvusi Belgijos patariamojo komiteto bioetikos klausimais bei bene įtakingiausia intelektualė Flandrijoje (olandiškai kalbančiame Belgijos regione), teigė laikraščiui The New Yorker: „Kaip jūs galite bijoti nieko? Niekas negali jūsų nuskriausti...Po mirties jūsų santykiai baigiasi. Jūs atsiduriate būsenoje, kurioje buvote prieš gimstant.“

Lauros istorija mums parodo, kad šis tarp Belgijos daktarų paplitęs nihilizmas skatina juos nebenorėti žengti dar vieno papildomo žingsnio tam, kad padėtų savo pacientams. De Morgen ji teigė:

„Vienu metu mano krizė buvo tokia gili, kad net man padedantys darbuotojai nebegalėjo to kęsti. Man buvo neleista kelias savaites pasirodyti institute, kad jie galėtų lengviau atsikvėpti. Man tai vis dar atrodo nesuprantama, ir aš nesu geros nuomonės apie psichiatriją. Turėjau saugotis, bet tai lėmė stiprų pasitikėjimo ja trūkumą.“

Nesvarbu, ar tai liudija kompetencijos stoką, ar abejingumą, bet tikrai parodo, kad Belgijos psichiatrinės paslaugos yra nepakankamos. Tai primena negailestingas H. Belloco eilutes:

Garsiausi daktarai
Buvo pakviesti išsyk; bei kai jie atvyko,
Atsakė, kol ėmė sau priklausiančius mokesčius,
Jog nuo šios ligos vaistų nėra.

(Physicians of the Utmost Fame    

Were called at once; but when they came     

They answered, as they took their Fees,    

'There is no Cure for this Disease.)

Bet galiausiai problema yra ta, kad belgai pavertė nevaržomos laisvės idėją į nacionalinę nihilizmo filosofiją. Tai yra šalis, kurioje pats nevaržomai gali apsibrėžti, ar esi gėjus, ar normalios orientacijos. Taip pat gali apsibrėžti, ar esi vyras, ar moteris. Ir, žinoma, gali apsibrėžti, ar esi gyvasis, ar mirusysis.

Versta iš Mercatornet.com