James Jacobs. Ar homoseksualų santuoka apskritai įmanoma?

Pamokslininkas – ištikimas tikrajam tikėjimui kunigas – vardijo šiandien Bažnyčiai kylančius iššūkius. Tačiau jis netruko sukelti mano s...


Pamokslininkas – ištikimas tikrajam tikėjimui kunigas – vardijo šiandien Bažnyčiai kylančius iššūkius. Tačiau jis netruko sukelti mano susierzinimo, vos tik pradėjo kalbėti apie puolimą prieš „tradicinę santuoką“, grasinantį mūsų taip branginamai „religijos laisvei“. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad susierzinimą sukėlė ne jo pasirinkimas kritikuoti tuos, kurie bando iškreipti visus racionalius teisingumo standartus – tokiam pasirinkimui aš visiškai pritariu. Mane suerzinęs dalykas buvo jo prielaida, kad mūsų ginama santuoka yra viso labo „tradicinė“, o išpuoliai prieš šią tradiciją yra pirmiausiai religijos laisvės klausimas. Iš tiesų yra priešingai – santuokos šaknys glūdi tiesoje apie žmogaus prigimtį, todėl kalbėjimas apie ją religinės tradicijos ir religijos laisvės kontekste silpnina mūsų pozicijas ir palengvina darbą mūsų priešininkams, siekiantiems sunaikinti tikrąją santuokos prigimtį.

Pirmiausia mūsų argumentui lemiamos reikšmės turi tai, jog santuoka nėra paprasčiausia „tradicinė“ institucija. Iš vienos pusės akivaizdu, jog krikščionys gina nuo pat civilizacijos aušros gyvavusią santuokos sampratą prieš tąją, kurią mums bandoma primesti pagal kažkieno savavališką įnorį. Vis dėlto toks padėties pristatymas būtų iš esmės neteisingas mūsų pozicijos šioje kovoje įvardijimas. Problema čia slypi tame, jog tokiu būdu mūsų santuokos supratimas pasirodo esąs tik tradicinis. Kitaip tariant, jei santuoka yra tik paprasta žmogiška tradicija, tuomet  tai – sociologinis konstruktas ir kaip toks gali būti keičiamas kartu su besivystančiais kintančios visuomenės standartais. Būtent tokį argumentavimo būdą pasirinkus, mūsų oponentai gali atkirsti, jog vergija taip pat buvo ilgai gyvavusi žmonijos tradicija, įveikta apsišvietusios modernios visuomenės. Tokiu būdu, jokia paprasta tradicija nėra tikros moralinės jėgos nešėja, nes ji – tik praėjusių amžių pėdsakas. Pasak jų, tradicija apriboti santuoką dviem suaugusiems priešingos lyties asmenims yra viena tokių nereikšmingų tradicijų, be kurių dabar jau galime apsieiti.

Užgriebti šios skirties reikšmingumą gali būti lengviau prisiminus, jog tai galiausiai yra tik dar vienas variantas seno ginčo, ar etiniai principai yra įšaknyti tiesiog papročiuose (nomos) ar pačioje prigimtyje (physis). Sokratas iškilo būtent metęs šį klausimą sofistams Atėnuose. Didelių socialinių pokyčių epochoje sofistai bandė pateisinti naujus papročius, teigdami, jog etiniai principai yra paprotiniai, taigi galį varijuoti laike ir erdvėje. Šia prasme etiniai principai yra tik atsitiktinės taisyklės, kurių laikomės, nes visuomenė laisvai taip pasirinko, tačiau jie neturi jokios savaiminės moralinės reikšmės. Paprotys saisto tik tol, kol yra visuomenės pripažįstamas, todėl pasikeitusi viešoji nuomonė pateisina papročių kaitą.

Būtent toks ir yra argumentas tų, kurie siekia naujo santuokos apibrėžimo, pritaikant jį homoseksualų sąjungoms. Tačiau reikia pastebėti, jog tokios pozicijos pasekmė yra neišvengiamas ir beribis atvirumas vis naujiems institucijos apibrėžimams – vos tik kitas naujoviškas santykių būdas taps socialiai priimtinas (pavyzdžiui, poligamija), prie jo taip pat turės būti pritaikytas naujas santuokos instituto apibrėžimas. (Taip kalbėti nereiškia daryti vadinamąją „slidaus šlaito“ loginės argumentacijos klaidą. Pats aptariamo principo taikymas reikalauja nuolatinio apibrėžimo iš naujo. Todėl mūsų padaroma išvada yra visiškai logiška ir nėra nepagrįstai teigiama nieko, kas neglūdėtų pačiame principe.)

Prieštaraudamas sofistams, Sokratas teigia, jog etiniai principai randa savo pagrindą prigimtyje. Jie yra proto atrandamos nekintamos tiesos, o ne kolektyvinės valios aktu steigiami papročiai. Giliau patyrinėjus matyti, jog vienas iš tokių dalykų yra santuoka. Tokia ji buvo laikoma ir „tradicijos“. Jos pagrindas yra biologinė lyčių sandara, nukreipta į fizinį ir – dar svarbiau – dvasinį sutuoktinių papildomumą, pilnai vaisingą tampantį prokreaciniame poros susijungime. Toks santuokinis požiūris į vedybas, puikiai aprašytas ir ginamas Roberto George‘o bei daugelio kitų, atskleidžia būtiną ir natūralų ryšį tarp santuokos ir žmonijos gėrio.

Tai mus atveda prie antrojo klausimo, būtent, jog santuokos gynimas nėra pirmiausia krikščionių religijos laisvės problema. Tokia ji nė negalėtų būti, nes vedybų institutas yra pirmesnis nei Bažnyčia. Tik todėl, jog vedybos yra akivaizdžiai būtinos steigiant teisingą ir taikią visuomenę, Bažnyčia pradėjo šiai institucijai teikti savo palaiminimą. Šv. Tomas Akvinietis, sekdamas šv. Augustinu, skiria du prigimtinius vedybų tikslus – asmenų sąjungą ir palikuonių gimdymą – nuo antgamtinių vedybų tikslų, ženklinamų jos sakramentiškumo. Taigi vedybos, kaip prigimtinė institucija, yra prigimtinės teisės dalis. Kadangi prigimtinis įstatymas nurodo kiekvienos gyvos būtybės ištobulinimui reikalingus veikimo būdus, mokymas apie vedybas kyla iš žmogaus, kaip protingo gyvūno, prigimties esmės. Tiek, kiek žmogus yra gyvūnas, vedybų (kaip kiekvienos gyvūnų sąjungos) tikslas yra palikuonių gimdymas ir auginimas. Vis dėlto svarbiausias tikslas, atspindintis žmones kaip protingus asmenis, yra unikali dviejų asmenų draugystė. Tokia asmenų sąjunga ir chronologiškai, ir ontologiškai yra pirmiau nei dauginimasis, nes būtent ji prokreaciją daro iš tiesų žmogišką ir užtikrina palikuoniams galimybę patirti šeiminės sąjungos stabilumo gerovę ilgus metus.

Aristotelis, nebūdamas krikščionis, suprato, jog asmenų sąjungai reikia teikti pirmenybę dėl dviejų priežasčių. Pirma dėl to, jog žmogaus gyvenimo siekis yra laimė, o laimė reikalinga draugystės. Vis dėlto tikra draugystė įmanoma tik tarp dorybingų žmonių. Iš tiesų tikra draugystė randasi tuomet, kai kitame atpažįstu tokį pat asmenį, kaip aš pats, ir šiam asmeniui nuoširdžiai trokštu laimės dėl jo paties – taip gimsta abipusis palaikymas siekiant žmogiško dorinio tobulumo. Vedybos yra paradigminis tokios draugystės pavyzdys – sutuoktiniai yra susijungę kaip lygūs, siekdami vienas kitam laimės.

Šv. Tomas patvirtins tą patį, pastebėdamas, jog vienybė dorybėje yra tikrasis sutuoktinių patrauklumo pagrindas. „Yra dorybė, būdinga tiek vyrui, tiek žmonai, kuri daro jų draugystę pasigerėjimo vertą kiekvienam.“ Būtent dėl šio prigimtinio tokios sąjungos kilnumo vedybos natūraliai susijusios su prokreacija. (Nors prokreacinis vaisingumas nėra būtina vedybų pasekmė dėl galimų biologinių trūkumų.) Gėris yra linkęs skleistis, o abipusės dorybėje sujungtos meilės gėris yra natūraliai vaisingas, idant meile ir dorybe būtų galima dalytis su kita žmogiška būtybe. Vis dėlto tokia sąjunga dorybėje visuomet išlaiko pirmumą. Dėl šios priežasties šv. Tomas laiko Mergelės Marijos ir Juozapo santuoką tobula.

Antrasis esminis dalykas, kurį apie vedybas pastebi Aristotelis, kyla iš pirmojo. Tokia santuokinė vienybė dorybėje, kuri taip pat yra nukreipta į vaikų gimdymą, tampa pamatu poliui, ne tik per prokreacinį aktą, bet ir per dorybingos draugystės pavyzdžio perdavimą. Visos žmogiškos bendrijos randasi tam, kad galėtų siekti bendrojo gėrio. Santuoka egzistuoja, kaip jau matėme, dėl bendrojo gėrio, kylančio iš abipusio dorinio tobulėjimo. Politinė bendrija laikosi tuo pačiu. Kaip pastebi Akvinietis, komentuodamas Aristotelį: „Kiekviena bendrija yra įsteigta siekti kokio nors gėrio. [...] Gėris, kurio link yra nukreipta politinė bendruomenė, yra aukščiausias žmogiškas gėris.“ Aukščiausias bendrasis gėris yra asmenų tobulėjimas ir laimė, bet kadangi šio bendrojo gėrio įgijimas reikalauja dorybės, šeima (ypač turinti vaikų), kaip pirmoji dorybės mokykla, yra visuomenės pamatas. Iš tiesų, civilizacija buvo apibrėžiama kaip aukščiausių pasiekimų perdavimas iš kartos į kartą. Tokiu būdu santuoka, ugdanti sutuoktinius dorybėje ir perduodanti tai vaikams, yra civilizacijos sine qua non.

Taigi, net ir be Apreiškimo, santuoka visuomet buvo atpažįstama kaip būtina žmogaus laimės sąlyga. Vis dėlto tiek santuoka, tiek ir laimė galiausiai kyla iš tiesos apie žmogaus prigimtį ir objektyvių visuomenės poreikių.  Tai nėra tradicija, kuri gali būti pakeista, nei apreikšta tiesa, kuriai paklūsta tik tikintysis. Pripažindama šias tiesas, gana anksti savo istorijoje Bažnyčia pradėjo laiminti santuokas – nes vienybė dorybėje reikalinga malonės dovanų pastiprinimo. Malonė atbaigia prigimtį, o sutuoktiniams suteiktas palaiminimas padeda jiems augti kartu bei išlikti bendros dorybės palaikomoje draugystėje, kurią šie vėliau perduoda savo vaikams.

Dabar jau turi būti aišku, jog santuoka nėra nei paprasta tradicija, nei specifiškai krikščioniškas sakramentas. Verčiau reikia tarti, jog ji yra įsišaknijusi žmogaus prigimtyje, taip tapdama visuomenės pastangų siekti bendrojo gėrio pamatu. Tokioje šviesoje vienintelis klausimas, kurį galime užduoti apie homoseksualų santuoką: ar tokia santuoka apskritai yra įmanoma? Daugelis jau pastebėjo, jog homoseksualų santuokoje neįmanoma prokreacija. Tačiau aš pridurčiau, jog homoseksualų santuokoje neįmanomas ir vienybės dorybėje realizavimas. Jei yda yra, kaip teigia šv. Tomas, pasidavimas juslinių aistrų polinkiams, prieštaraujant proto tvarkai, tuomet homoseksualumo negalima pavadinti kitaip, kaip ydingu. Todėl pats terminas „homoseksualų santuoka“ yra kontradikcija – dorinė sąjunga negali būti  apibrėžiama per ydą. Tai yra orwelliškas terminas, sudarytas iš dviejų neįmanomų sugretinti dalykų, kaip, pavyzdžiui, „karas yra taika“ ar „laisvė yra vergystė“. Iš tiesų visa ši diskusija primena kitą Orwello sąmojį: „Mes nugrimzdome į tokias gelmes, kuriose pasakymas to, kas akivaizdu, tampa pagrindine protingo žmogaus pareiga.“

Vis dėlto jei homoseksualų santuoka yra neįmanoma, kas tuomet tai yra? Ką turi omeny žmonės, kai apie ją kalba? Tiesą sakant, tai paprasčiausia fikcija. Dar daugiau, daugybė santuokų mūsų dienomis yra fiktyvios: laikinos santuokos; santuokos, į kurias einama dėl savanaudiškų paskatų; santuokos, kylančios iš godumo ar gašlumo – visos jos nėra tikros, nes stokoja kertinio santuokos bruožo – pastovumo, įšaknyto dorybėje. Tik tokios santuokos nusipelno tikros ar faktinės santuokos vardo. Teismai gali apsimesti, jog šios fiktyvios sąjungos sukuria teisines santuokos pasekmes, bet iš tiesų jos niekada nėra tikros, niekada nėra faktinės. Į galvą ateina dar viena Orwello ištara – jei Leviatanas, valstybė, siekdamas perkurti tikrovę, verčia mus priimti fikciją kaip faktą, ar apskritai yra kokios nors valdžios galios ribos?

Nepaisant visko, net Leviatano akivaizdoje mes neprarandame vilties, nes tikime, kad pabaigoje tikrovė laimės prieš fikciją dėl to,  kad fikcija niekada negali iki galo patenkinti žmogaus, gyvenančio tikrovės karalystėje.


Susiję

Šeimos politika 5639046194636179366

Rašyti komentarą

1 komentaras

Anonimiškas rašė...

Šūd...s tik ir gaunasi iš tokių santuokų...

item