Gabrielius Zaveckas. Radikalios ideologijos grėsmė „suėsti savo vaikus“

Amerikiečių politikas, Nobelio taikos premijos laureatas Henris Alfredas Kisindžeris yra pasakęs: „Didžiausios istorijos tragedijos yra ne tada, kai geras susiduria su blogu, o tada, kai du geri susipeša tarpusavyje“. Tačiau žmonijai ne mažiau nuostolių nei karas gali padaryti ir ideologijos. Tarp jų – radikalus liberalizmas.

Moderniame pasaulyje, o ypač Europos Sąjungoje vis daugėja įstatymų, ginančių homoseksualų teises; gausėja teisės aktų, įteisinančių abortus. Ne paslaptis, jog šių įstatymų priėmimą paskatino praėjusiame amžiuje„prašvilpusi“ seksualinė revoliucija, kuri per kelis dešimtmečius  įstengė išjudinti amžiais lietus visuomenių pamatus. Galbūt revoliucijos sukeltas požiūris į lytinius santykius kaip „malonų laiko praleidimo būdą“ pernelyg sulygino vyrus su moterimis ir „iššaukė“ dar vieną  problemą – vyrai turi per mažai testosterono, o moterys – per daug. Savo teisėmis moteris ir vyras padorioje visuomenėje yra lygiaverčiai, tačiau jų prigimties nulemtos jų pareigos ir funkcijos vis tiek turi skirtis.

Vertinant seksualinę revoliuciją ir jos padarinius katalikui turėtų užtekti Dievo įsakymų, tačiau ir sekuliarūs piliečiai neturėtų jos pateisinti. Priežastis paprasta – praktinis šeimos nykimas.

Vos  prieš keliolika metų buvo populiaru sakyti: „šeima – tai ląstelė valstybės organizme“. O Justinas Marcinkevičius rašė: „Žmogaus kančia yra žmonių kančia. / Kai skauda pirštą – jaučia visas kūnas.“. Būtent dėl šeimos, kaip vertybės, įspraudimo į „nukainuotų prekių lentyną“, vakarietiškų pažiūrų pasauliui kyla praktinė grėsmė pačiam save sunaikinti. Paaiškinimas paprastas – kai malonumas tampa vieninteliu lytinių santykių tikslu, vaikų atsiradimo galimybė tampa našta. Todėl naudojamos kontraceptinės priemonės, atliekami abortai, vaikai atiduodami į vaikų globos namus arba juos augina tik vienas iš tėvų. Per Prancūzijos revoliuciją buvo sakoma: „revoliucija pati ėda savo vaikus“. Pernelyg laisvos pažiūros abortų pavidalu „suėda“, Pasaulio Sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, per 40-50 milijonų gyvybių per metus arba 125 tūkstančius gyvybių kasdien. Palyginimui pamėginkime įsivaizduoti, kad per du metus dėl abortų pasaulis praranda šiek tiek daugiau žmonių, nei per šešis Antrojo pasaulinio karo metus. 

Pridėkime iš kitos nišos „išplaukiantį“ mažam gimstamumui įtakos turintį faktorių – homoseksualias poras bei jų propagavimą. Kai tokios poros visuomenėje vertinamos kaip lygiavertės šeimoms, auginančioms vaikus, o vaikus auginti vis rečiau nusprendžia vyro ir moters pora (nes malonumas be vaikų naštos jai svarbesnis), nejučiomis kyla mintis, kad vaikų visuomenėje procentas artimiausiu metu kardinaliai pasikeis į blogąją pusę. Ko gero, einant šiuo keliu, tos „laisvos ir tolerantiškos“ idėjos greitai numirs badu, nes nebeliks vaikų, kuriais galėtų maitintis.

Kiekvienas abiturientas Lietuvoje susiduria su klausimu: „ką man veikti baigus mokyklą?“ arba „kurį kelią turėčiau rinktis – mokytis, dirbti ir gyventi Lietuvoje, ar mokytis, dirbti ir gyventi užsienyje?“. Nekalbant apie patriotizmą, daugelyje valstybių ekonominė padėtis yra geresnė nei Lietuvoje, tačiau vis dažniau prabylama apie tamsiąsias modernių valstybių puses: įstatymus, kuriais remdamasi valdžia gali atimti iš tėvų vaikus, „kreivus“ vietinių žvilgsnius ir kitus sunkumus, su kuriais susiduria emigravę lietuviai. Trumpai tariant, užsienyje lengviau rasti materialinę, o Tėvynėje – dvasinę ir psichologinę atramą. Lietuvos Socialdemokratų partija kitoms partijoms jau pateikė siūlymą pasirašyti susitarimą  „Dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Lietuvoje“, kuriame kalbama apie daugumą „tolerantiško“ ir „demokratiško“ pasaulio naujovių: norą pilnai legalizuoti abortus bei tos pačios lyties asmenų „santuokas“ laikyti lygiaverčiu šeimos modeliu tradicineI vyro ir moters šeimai. Kitaip tariant, vienintelį „kozirį“, kurį Lietuva gali pasiūlyti jaunam, gyvenimą planuojančiam žmogui, norima išmesti iš valstybės įstatymų.

Pasiekėme situaciją, kai iš tiesų tenka rašyti, kad du plius du negali vienu metu būti ir trys, ir keturi, ir penki, priešingai, nei teigia reliatyvistai. Dabar mes puikiai suvokiame šią banalią matematinę metaforą, nes ji yra įrodyta. Tai, kad moralės sritis neapčiuopiama faktais, dar nereiškia, kad joje nėra vieno ir konkretaus atsakymo. Moraliniai uždaviniai irgi turi savo sprendimą – taip pat, kaip jį turi matematiniai uždaviniai. Su tais, kurie pateikia vieną konkretų, tegu ir man nepriimtiną atsakymą į moralės klausimus, galima diskutuoti. Juk ir pats, išsakydamas katalikišką poziciją, esu vienas iš jų. Tačiau su tais, kurie siūlo kiekvienam turėti savo teisingą atsakymą į moralės klausimus, nes kiekvienas gali pasirinkti sau maloniausią, diskutuoti neįmanoma. Jie tiesiog atsiriboja nuo paties uždavinio sprendimo.