Algis Vyšniūnas. Lukiškių aikštės įamžinimui reikia politinės valios

Kiekviena valstybė save įtvirtina per ją kūrusių veikėjų įamžinimą, nes be šių žmonių nebūtų pačios valstybės. Lenkijos okupacijos metai...


Kiekviena valstybė save įtvirtina per ją kūrusių veikėjų įamžinimą, nes be šių žmonių nebūtų pačios valstybės. Lenkijos okupacijos metais Lukiškių aikštėje stovėjo paminklas 1863-1864 metų sukilimo aukoms, o vėliau pastatytas paminklas Lenkijos prezidentui Juzefui Pilsudskiui, sovietų okupacijos laikotarpiu čia stovėjo paminklas bolševikų vadui Vladimirui Leninui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę per 25 metus jokio paminklo nepastatyta nei Lietuvą kūrusiems laisvės kovotojams, nei pačiai valstybingumo idėjai. Pati aikštė vietoje Tautos aikštės vis dar vadinama abstrakčiu Lukiškių aikštės pavadinimu, nors dar 1999 m. jai suteiktas valstybinės aikštės statusas. Apie tai, kodėl Lukiškių aikštėje nėra seniai numatyto paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę, – diskusija  su architektu, VGTU profesoriumi Algiu Vyšniūnu.

- Kodėl apskritai svarbu Lukiškių aikštėje pastatyti paminklą Lietuvos laisvės kovotojams? Galbūt geriau būtų ją išnaudoti komerciniams tikslams: žiemą joje veiktų ledo arena, vasarą galėtume padaryti turgų ar atrakcionų parką?

- Man atrodo savaime suprantama, jog reikalinga pagarba žmonėms, kurie savo gyvybe apgynė Lietuvą. Tad neturėti valstybinio rango paminklo – pagarbos rezistentų aukoms ženklo - yra nesuprantamas dalykas. Parodykite save gerbiančią valstybę, kuri to neturi. Prisiminkime praėjusį armėnų genocido šimtmetį: kokie memorialai, kokie minėjimai, kokia pagarba. O Lietuvoje yra atskiri paminklai partizanų kovos apygardoms, yra puikus paminklas 1949 m. Minaičiuose deklaraciją pasirašiusiems partizanams. Daugiausia yra žmonių iniciatyva pastatytų miesteliuose kryžių. Žmonės įamžina taip, kaip moka, o valstybė tuo beveik visiškai nesirūpina. 

Apskritai į šį klausimą žvelgčiau platesniame kontekste. Nėra politinės valios. Pažiūrėkime, Grūto parkas pastatytas be problemų. Visas tas sovietinis propagandinis šlamštas ten suvežtas. Tai buvo padaryta premjerės Prunskienės nutarimu, taigi leidimas duotas vyriausybiniame lygyje. Valdovų rūmai atstatyti politine valia – buvo įstatymas, realizacinis mechanizmas, finansavimas, ir šiandien turime rezultatą. Kas ir kaip pastatė, yra kita tema, tačiau rezultatą turime. Pažiūrėkite, kaip atkakliai kai kas gina Žaliojo tilto skulptūras. O Lukiškių aikštėje visi elgiasi tarytum nieko nebūtų buvę, lyg jos valstybinis įamžinimas būtų tų nuskriaustų žmonių kaprizas. Tai stebina. 

Simbolių ir ženklų sistema egzistuoja ne šiaip sau. Ji svarbi tautos savimonei ir ugdo elementarią pagarbą. Žinomas švedas Johnas Omanas tampa didesniu lietuviu nei mes patys. Jis pagrįstai sako: „jūs net nesuprantate, kokio rango turėjote rezistenciją, pasipriešinimą ir didvyrius“. 

- Kultūros ministerija buvo paskelbusi aikštės įamžinimo konkursą ir 2013 metais jį laimėjo projektas „Tautos dvasia“. Tai buvo plonas, vertikalus, abstraktus paukštis. Kokį Kultūros ministerijos požiūrį liudija toks konkurso nugalėtojo pasirinkimas? Kaip apskritai vertinate patį projektą? 

- Reikia pradėti iš toliau, nes ministerijos organizuotas konkursas buvo tik antra dalis. Prieš tai, kiek pamenu, dar 2010 m., buvo Aplinkos ministerijos organizuotas konkursas aikštės sutvarkymui. Nuo tada iki dabar paminklo statybos Lukiškių aikštėje grįžo į Vyriausybės lygmenį. Iki tol 1999 Seimo nutarimu nutarta, kad Lukiškių aikštė – reprezentacinė valstybinės reikšmės aikštė, bet 2000 m. Lukiškių aikštės įstatymą vetavo Prezidentas Valdas Adamkus. Jis teigė, kad tai yra savivaldybės lygmens problema. Šioje vietoje procesas ir buvo išderintas. Todėl 2007-2008 m. du konkurso turai buvo duoti savivaldybei organizuoti. Tačiau savivaldybėje – ūkvedžių valdžia. Jie viską mato visai ne taip, kaip derėtų žiūrėti į tokio pobūdžio klausimą. Tad ir jų paskelbtas konkursas vadinosi „Simbolis – laisvė“. Net ne laisvės kovotojams, o simboliui. Tą simbolį „Laisvė“ supranta kaip kas nori. Šis nekonkretumas ir pakišo koją. Kartu pradėta kalbėti apie visokius požeminius garažus. Matosi, kad visa problema buvo veliama į kažkokį savivaldos ūkinį mechanizmą. 

Kai šitas mechanizmas užstrigo, tuomet ir buvo suorganizuotas 2010-ųjų metų konkursas. Jį laimėjo tikrai puikūs architektai Rolandas Palekas ir Petras Išora. Tačiau dauguma besidominčių vienareikšmiškai sutinka, kad tas konkursas buvo kompromisinis ir praktiškai nieko nepasiūlė. Laimėjęs sprendimas buvo išgrįsti aikštę bruku. Tas išgrįstas grindinys esą ir yra paminklas – paminklo nebuvimas ir yra paminklas. Tada patriotinės organizacijos, ypač Laisvės kovotojų sąjunga, pasakė, kad jų tai netenkina. 

Paskelbtas meninis konkursas, nuo kurio jūs ir pradėjote klausimą. Vėl padaryta esminga klaida. Konkurso sąlygose nurodytas taškas, pagal visą urbanistinę sistemą, yra labai aiškiai išreikšta ašis Pamėnkalnio ir Aukų getvei. Tačiau skulptūrai taškas nurodytas šone. Tai reiškia, kad jeigu ji statoma ne ant tos susiklosčiusios urbanistinės ašies, skulptūra netenka monumentalumo, ji savaime virsta dekoratyvine. Faktiškai tas ir atsitiko. Per tą nekonkretumą ir iškreiptas sąlygas, rezultatas  gavosi nei toks, nei šioks. 

- Kodėl stengtasi sukurti paminklą, kurio forma tokia abstrakti, nekonkreti? Juk tai paminklas kovotojams už laisvę. Kodėl negalima naudoti konkrečių tautinių simbolių?

- Vadinu tai pasimetimu žanruose. Nuo pat 1999 m. konkursuose painiojami du dalykai – aikštė ir skveras. Pagrindinėje valstybės aikštėje, o dėl tokio statuso yra sutarta, turi būti monumentali skulptūra. Jeigu kalbame apie skverą, statoma dekoratyvinė skulptūra. Tai sujaukia garsų balsą turinti grupė, kurią sudaro menotyrininkai ir architektai. Jie net ir atvirai teigia, kad jūsų minėti lengvai žmonėms atpažįstami simboliai, pavyzdžiui, angelas, Vytis, Marija, Rūpintojėlis, net ir kryžius, yra absoliučiai pasenę dalykai, „visiškai nemodernu“. Ši tezė šiurpina, nes yra visiškai neįrodyta. Padaryti pasenusiai arba ne yra skulptoriaus meistriškumo klausimas. 

Pasitaiko ir gryno melo. Puikiai žinau, kad Laisvės kovotojų sąjunga siūlė pastatyti paminklą Vyčiui. Vytis – tai ir yra valstybės gynėjas, tas, kuris veja priešą. Tačiau vienas veikėjas laidoje „Pasivaikščiojimai“ atvirai meluoja, kad tie politiniai kaliniai ir tremtiniai nori pastatyti paminklą pasui. Klausai ir galvoji: ar jis kvailys, ar tai bloga valia, ar jis blogai išgirdo. Situacija sąmoningai iškraipoma. 

Per paskutinius dešimt metų visuose konkursuose visose komisijose recenzuoja, ekspertuoja, vertina tam tikra grupė konkrečių žmonių, kurie, pavyzdžiui, nieko blogo nemato ir surūdijusiame vamzdyje. Tai atstovai menotyrinės modernistinės krypties, kuri, mano supratimu, visiškai netinka tokio pobūdžio paminklams, monumento žanrui vertinti. Jie eina eksperimento ir socialinių procesų modeliavimo keliu, propaguoja dekoratyvinį akcentą. Jų darbuose tiek minimalizuojama visa išraiška, išmetami klasikiniai, sutartinę reikšmę turintys simboliai, kad galiausiai lieka tik plika geometrija ir krūva verbalinio teksto paaiškinti, kas tai yra. Visai kitas naratyvas yra monumentali skulptūra, tačiau šio žanro ribos yra išplautos. 

- Grįžkime prie, kaip sakoma, „talpaus prasmėms“ projekto „Tautos dvasia“. Kodėl tas projektas buvo paskelbtas, tačiau vėliau neįgyvendintas?

- Sunku kalbėti už organizatorius. Visų pirma, skulptorius turėtų garbingai pripažinti, kad ta idėja, jau buvo naudota kitam konkurse. Tai reiškia, kad valstybinio rango skulptūra yra second hand, siūloma Lukiškių aikštei po to, kai pralaimėjo kitame konkurse skverui prie Konstitucijos prospekto ir Kalvarijos gatvės kampo. Tačiau pats skulptorius yra puikus. Tai tas pats skulptorius, kuris pastatė karalių Mindaugą ir Mortai Latvijoje stato paminklą. Kai nori, gali. 

Tačiau konkursas buvo kaip reta chaotiškas. Prastai surengta ekspozicija, sukelta erzelynė tarp skulptorių. O labiausiai šokiruojantis faktas, kad konkurso komisijos pirmininkas, viceministras E. Mažintas, pasirodė esąs net mokyklos nebaigęs dokumentų padirbinėtojas, neturėjęs teisės eiti šių pareigų, taigi ir vadovauti komisijai. Tai teisinę situaciją paverčia aklaviete. Konkursas įvyko, yra laimėtojas, bet tokio statyti negalima, o ir sprendimas neturėtų galioti. 

O kad jis neatitinka užduoties, pirmas viešumoje dėmesį atkreipė Virginijus Savukynas. Jau tada svarsčiau, kad politinės valios nebus tam paminklui pastatyti. Ir dabar galvoju tą patį. 

- Kodėl sakote, jog pats konkursas buvo ydingas? 

- Esu atlikęs tokią studiją po nepriklausomybės atgavimo vykusių konkursų: kas kada ką vertino, kokie buvo darbai. Matau tendencijas. Visų pirma, nors sąlygos buvo pakankamai neblogos, išskyrus tą absurdiškai parinktą skulptūros tašką, abejonių kelia pati komisijos sudėtis. Pasižiūrėjus į kai kurias pavardes, neįmanoma patikėti, kad tie žmonės išmano rezistencijos tematiką, taip pat ir monumentalaus meno sampratą. Jų diskursas yra visiškai neatitinkantis šio žanro, todėl monumentalios skulptūros žanras sutapatinamas su abstrakčiomis dekoratyvinėmis kompozicijomis. Tokio lygmens skulptūra neturėtų būti tokių meninių eksperimentų objektas. Šiame paminkle meninė laisvė vis tiek turėjo konkretizuotis į aiškias formas ir simbolius, jame netinka abstraktūs dalykai. 

Nepasiteisino ir ministerijos nemotyvuotas Vyriausybės įgaliojimus turėjusios darbo grupės paleidimas. Prie Vyriausybės veikusi darbo grupė pasiūlė komisiją, kuri buvo nušalinta, o sprendimo terminas nukeltas. Naujoje komisijoje teliko tik du skulptoriai, kurie realiai turi monumentalios skulptūros patirtį. Tai Alfonsas Vincentas Ambraziūnas ir Algirdas Bosas. Tik jie tikrai išmano monumentalios skulptūros žanrą. Taip pat, mano supratimu, komisijoje tikrai buvo per daug žmonių, kurie yra meninės veiklos proceso administratoriai arba elementarūs vadybininkai. Juk kalbame apie valstybinio rango paminklą, kuris, galų gale, yra vienintelis mūsų kartai. Tokio projekto komisijoje neturėtų būti žmonių, kurie kategoriškai pasisako prieš klasikinių fundamentinių, patikrintų meninių principų naudojimą. Jiems blogai naudoti ir simetriją, ir klasikinę meninę formą, ir tradicinę plastikos išraišką. Tokie žmonės nepagrįstai susiaurina komisijos sprendimų lauką. 

- Tebūnie sprendimas yra neteisėtas. Kodėl tuomet, kai visuomeninės grupės kreipiasi į ministeriją ir sako, kad reikalingas kitoks paminklas ir naujas konkursas ministerija jo neskelbia. Ar bus bandoma prikelti senąjį konkursą? Ar visuomenė gali pakeisti Vyriausybės nuomonę?

- Reikia reikalauti rengti naują konkursą. Jei Vyriausybė lieps, mimnisterija ir padarys – jie labai formaliai į tai žiūri. Mano supratimu, senojo konkurso dabar nebeįmanoma tęsti, nes išviešintos visų darbų autorių pavardės. Konkurso principas yra darbų anonimiškumas. Dabar realiausia išeitis yra skelbti naują konkursą. Turėtų būti nauja komisija, nauji ekspertai ir recenzentai. Turėtų galioti principas, kad vaikui, kuris sulaužė žaislą, naujų žaislų nebeduoda. 

- Jeigu skulptoriai sukurtų tam tikrą monumentalų projektą ir pritarus nevyriausybinėms organizacijoms jį teiktų Kultūros ministerijai? Šiai dienai tas konkursas neįvykęs, tad galbūt yra puiki proga žodį tarti aktyviems piliečiams? 

- Visuomenė tikrai nieko nesuprojektuos. Galima, pavyzdžiui, pakviesti žymius meistrus ir iš karto užsakyti projektą. Turėtų būti konkursas, kur skulptoriai prisistato, ką jie sugeba šiame monumentalios skulptūros žanre. Ir tuomet komisija žiūri, kuris geriausiai išpildytų konkurso užduotį. Nes objektyvumo imitacija pagal viešuosius pirkimus visiškai neveikia šioje srityje ir nuosekliai gauname iškreiptus rezultatus. Vis dėlto svarbiausia yra atidžiai rinktis ekspertus ir recenzentus. Mano supratimu, tai kol kas buvo daroma tendencingai. 

- Jei Lietuvoje nėra tokių žmonių, kurie sugebėtų padaryti tokį paminklą, galbūt net iš užsienio reikėtų kviesti? 

- Man atrodo, kad turėtume pasidaryti patys. Šioje kartoje yra tikrai gerų skulptorių, kurie dabar savęs nerealizuoja. Dabar nežinau, koks turėtų būti mechanizmas, kad surinktume tuos žmones, bet tam vėl reikia tik politinės valios.    

- Vienoje internetinėje svetainėje buvo surengta apklausa, kokį paminklą žmonės norėtų matyti. 47 proc. žmonių pasisakė už Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje, beveik 20 proc. nestatytų nieko, nes norėtų tą aikštę palikti tuščią, o 19 proc. pritartų minėtam „Tautos dvasios“ paminklo projektui. Kaip manote, ar įmanoma šiuo klausimu remtis visuomenės nuomone? 

- Nežinau, kaip gauti tą visuomenės nuomonę. 2007-2008 metais savivaldybė analogiškai organizavo kažkokią visuomenės apklausą ir padarė vizualizacijas. Ten buvo ir atviro pasityčiojimo. Pastatyti Big Benas ar prie Temzės Londone esanti akis-ratas ir pasakyta, kad tai irgi yra visuomenės nuomonė. Aš tomis visuomenės apklausomis nelabai tikiu. Tai yra specialistų dalykas ir ne meninė, bet politinė problema. Tiesiai kalbant, Lukiškių aikštės įamžinimo projektų likimas yra valstybės brandos indikatorius. 

- Kas, jūsų nuomone, turėtų tame paminkle atsispindėti? Kokį paminklą jūs statytumėte?

- Paprasčiausiai reikia vykdyti socialinį užsakymą taip, kaip suformuluota užduotyje ir kaip to siekia žmonės, kurie žino, kad nori matyti sau aiškiai suprantamus, perskaitomus ženklus. Turi būti valstybinio rango ženklų – kokie jie, kaip tą padaryti, jau yra autorių sprendimas. Nereikia jokių meninių eksperimentų. Paminklas turi būti kapitalus, kitoms kartoms, o ne laikinas ir efemeriškas. Toks, dėl kurio nebūtų gėda visai mūsų kartai. Projektuoti paminklą žodžiais – nedėkingas darbas. 

- Kaip manote, kada artimiausiu metu galėsime išvysti tą paminklą? 

- Kažkas yra pasakęs: „aš žinau, kad viskas bus gerai, bet žinau, kad šito nesulauksiu“. Netikiu, kad dabartinė valdžia, kuri jau persirito į antrą kadencijos pusę, tai padarys. Žinoma, ne Seimui spręsti. 
Pasižiūrėkite, kaip įnirtingai buvo elgiamasi dėl Valdovų rūmų. Nors buvo ginčų dėl metodikos ir viso kito, buvo sukurtas tvarkingas mechanizmas. Pastatė. Kai reikia, valdžia greitai padaro. Nežinau, ar Lukiškių aikštės atveju tai sabotažas, bet yra visi jo elementai. Nematau ženklų, kad artimiausiu laiku tai būtų išspręsta. Geriausia, ką galėtų padaryti esama valdžia, tai nekišti nagų: nestatyti visokių lenonų. Paprasčiausiai nekvailioti, nes ta vieta per rimta – kiek žmonių nužudyta KGB rūmuose ir anksčiau pačioje aikštėje. 

- Dabar aikštėje stovi Vyčio vėliava. Galbūt tai yra geras variantas kol kas? 

- Tai tikrai ne blogiausias atvejis. Tokių precedentų yra daug. Kazachai ypač didžiuojasi Astanoje  kelis kartus didesne ir aukščiau iškelta vėliava. Lisabonoje taip pat yra. Ta vėliava galėtų moraliai užimti šią vietą. Geras variantas. Tikrai yra būdų, priemonių, kaip išlaikyti aikštės sakralumą. Bet daug kas keistai galvoja, kad tai bus arba kažkokia gedulo tema, ar kad aikštėje ją įamžinus nebeliks žmonių. Kažkas paleido tokį klaidinantį mitą. Tai kaip tik yra džiaugsmo ir pergalės akcentai, mūsų nacionalinis pasididžiavimas. Nematau tame prieštaravimo. 

- Turbūt yra daug gilesnių problemų mūsų mąstyme. Kaip minėjote, politinė valia atsirado Valdovų rūmams išnykusiai ATR ir LDK atminti, Grūto parkui įkurti. O politinės valios pagerbti žuvusiems už modernią Lietuvos valstybę, už politinės tautos parodymą, savanorių ir partizanų pergalę nėra. Nematote gilių problemų mūsų istorinėje atmintyje?

- Taip, tai yra rimta problema. Kažkas yra netvarkoje bendroje mūsų situacijoje. Istorinės atminties įamžinimo klausimai tą rodo labai simptomiškai. Ir Žaliojo tilto skulptūros kažkam yra labai vertingi dalykai. Netgi oficialios institucijos jas gina. Tokiam Grūto parko, Žaliojo tilto skulptūrų kontekste gana nesunkiai įsivaizduoju, kad dalis visuomenės ir vadinamojo „elito“ dar nepajėgia ar nenori Lukiškių aikštės įamžinimo. 

Kalbino Paulius Kruopis, „Laisvoji banga“.









Susiję

Įžvalgos 8124530912914784926
item