Vytautas Sinica. Tylus švietimo šimtmetis

Ar žinote, kas vienija Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Aleksandrą Stulginskį, brolius Biržiškas? Ne, ne tik tiesioginis dalyvavimas kuriant Lietuvos valstybę. Visi jie vienaip ar kitaip buvo prisidėję prie Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (VDG) mokytojų kolektyvo. Įkurta I pasaulinio karo metais, šiemet ši daug kartų pavadinimus keitusi mokykla švenčia savo šimtmetį, tačiau viešumoje negirdime apie šią sukaktį, nedaug žinome ir apie pačią modernios lietuvių tautos ugdymo siekius vainikavusią mokyklą.

Švyturys valstiečių vaikams

Idėja įkurti gimnaziją buvo nuosekliai subrendusi XIX-XX amžiaus sandūros tautinio atgimimo veikėjų galvose. Carinės valdžios rusifikacijos ir Vilniaus arkivyskupijos vykdytos polonizacijos nustekenta tautos savimonė valstiečių vaikams buvo gaivinama ir brandinama draudžiamose, todėl slaptose daraktorių mokyklose. 1904-1905 m. carinės valdžios sprendimai atleido rusinimo grandines, tačiau lietuviškos gimnazijos nepavyko sukurti iki pat vokiečių okupacijos. Jai užėjus, suskubta įsteigti, kaip tada pagal įkūrėjų pavardes vadinta, „J.Basanavičiaus, M.Biržiškos ir P.Gaudelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos pamokas“.

Neįmanoma perdėti kalbant apie šios mokyklos svarbą ir įtaką. Kaip vieningai savo atsiminimuose tvirtina prieškario mokyklos moksleiviai, iš visų kaimų mokslams gabius vaikus tėvai, pirmiausiai lietuvių kunigų raginami, stengėsi už paskutinius pinigus išleisti į Vilniaus gimnaziją. Antro-trečio dešimtmečių rytinę Lietuvą galima įsivaizduoti kaip savotišką tinklą, kur besąlygišką autoritetą turintys kunigai ragino kaimo gyventojus šviesti savo vaikus, rėmė jų pradinį mokslą, organizavo patekimą į Vilniaus gimnaziją, apie kurią tėvai dažnai ir nebuvo girdėję.

Kunigų įtaką lietuvių valstiečių tarpe taikliai nusako prieškario „Ryto“ mokyklos moksleivis, ilgametis mokytojas Valentas Šiaudinis: „[Kunigas] važinėdamas po parapiją visiems sakydavo leisti vaikus mokytis. Sakydavo „kiek išmoks, tiek, bet nors nebus visai aklas“. Reikia nepamiršti, kad kunigo žodis tada buvo labai svarbus – ką kunigas pasakė, turėjo labai didelę reikšmę. Todėl kunigų įtakai veikiant, visi žmonės su pagarba žiūrėjo į besimokančius. [...] Visi buvo skatinami mokytis. Jei Petro vaikai mokosi, Jono vaikai mokosi, tai ir mano vaikai turi mokytis. Leido į pamokas visi vienas per kitą.“

Vaizdingiausiai tuomečių mokinių vargo kelią aprašo Rapolas Mackonis, kuriam kaip ir daugumai to meto vaikų studijos VDG buvo lydimos bado, šalčio ir basų kojų, tačiau kartu reiškė tada vaikų galvose dar neįsisąmonintą naują pradžią. Amžininkų raštuose ir gyvų liudytojų atsiminimuose randame tą patį motyvą – siekį per šią mokyklą išvesti lietuvius į aukštesnę kultūrą, suteikti išsilavinimą ir žinias, kurios leistų lygiai su kitomis tautomis jaustis ne tik tautiškai mišriame Vilniuje, bet ir Europos tautų šeimoje.

Mokykla greitai perėjo Vilniaus lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ globon, o 1918 m. paskelbus nepriklausomybę atiteko Švietimo ministerijai. Mokyklos patalpos ir statusas keitėsi kartu su tuo laikotarpiu nuolatos besikeitusiais okupantais. Galiausiai po ilgam pasilikusios L. Želigovskio okupacijos 1921 m. į gatvę buvo išmesta tiek pati mokykla, tiek ir daugiausia iš kaimo suplaukiančių vaikų bendrabutis.

Apskritai neapykanta moksleiviams ir pačiai mokyklai buvo jaučiama net buitinėse situacijose. Kaip pasakoja šį kovą Prezidentės su 100-uoju jubiliejumi pasveikinta Birutė Fedaravičienė, „Būdavo, eini gatvėje, ant galvos laivelio formos kepurė su VDG išsiuvinėta – Vytauto Didžiojo gimnazijos inicialais. Jei su ta kepure, tai lietuvis ir dar, pamanyk, lietuviškai mokaisi. Lenkų gimnazistai visada pavymui tyčiojosi visokiais žodžiais. Čiuožyklon uniformos kepurės negalėjai užsidėti, nes būtinai stumdavo, griaudavo [...]“. Gyvenimas grūdino gimnazijos mokinius ne vien akademinėmis žiniomis.

Mokyklos poreikiai sunkiausiais momentais visada buvo padengiami pačių Vilniaus lietuvių parama, privačiu mecenavimu. Kaip šiandien sakytume, visuomeniniais pagrindais veikė ir didelė dalis prie mokyklos prisidėjusių tautinio atgimimo šviesuolių. Per pirmąjį veiklos dešimtmetį pačių mokytojų pastangomis parašyti lietuviški mokomųjų dalykų vadovėliai, dešimteriopai išaugo mokinių skaičius. Šią tautos elito talką prie vienintelės lietuviškos mokyklos projekto galime vadinti, nors finansiškai sudėtingu, bet VDG aukso amžiumi.

Marcelinas Šikšnys

Iki 1922 metų gimnazijai vadovavo vienas jos steigėjų Mykolas Biržiška (1882-1962), greta darbo gimnazijoje spėjęs sudalyvauti skelbiant Lietuvos nepriklausomybę, pasirašant Suvalkų sutartį ir daugelyje kitų svarbiausių atgimstančios Lietuvos gyvenimo įvykių. 1919 m. lenkams pirmąkart okupavus Vilnių, jis atsisakė su visa Vyriausybe trauktis į Kauną, buvo paskirtas Lietuvos generaliniu įgaliotiniu Vilniuje.  Už užsispyrusį vadovavimą lietuvių gimnazijai, atsisakymą nutraukti lietuvišką švietimą ir bendradarbiavimą okupantus kritikuojančioje lietuviškoje spaudoje M.Biržiška buvo ne kartą sulaikytas ir kalintas po kelias paras. Galiausiai už „Tėvynės išdavimą“ buvo suimtas ir tik įsikišus Tautų Sąjungai išvengė mirties bausmės, o po šios malonės turėjo pasitraukti į „tremtį“ – Nepriklausomą Lietuvą. Kartu su juo pirmaisiais lenkų okupacijos metais iš Vilniaus buvo priversti išvykti didelė dalis garsiausių mokyklos bendradarbių.

Likusiems Vilniuje teko versti naują gimnazijos puslapį. Nors nukraujavusi, mokykla niekada nenustojo dirbti. Net po Juzefo Pilsudskio mirties 1936 metais, kai Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis galutinai įsisiautėjo vykdydamas polonizacijos politiką okupuotame krašte, Vytauto Didžiojo gimnazija išliko paskutinė ir vienintelė taip ir neuždaryta lietuviška mokykla Pietryčių Lietuvoje iki pat miesto atgavimo Lietuvai. Šį išlikimą ir net stiprėjimą užtikrino kita išskirtinė asmenybė – matematikas ir dramaturgas Marcelinas Šikšnys (1874-1970), vadovavęs mokyklai visą likusį pilsudskinės okupacijos laikotarpį 1922-1939 metais.

Plačiausiai su šio įvairiapusio žmogaus darbais galima susipažinti gegužės 14 dieną Vilniaus Rotušėje vyksiančioje „Vilniečių ainių klubo“ konferencijoje, siūlančioje retą progą išgirsti ir gyvus prieškario gimnazijos auklėtinius. M.Šikšnys, kaip dažnai pasitaikydavo to meto Vilniaus šviesuoliams, dirbo visais frontais, ir visur spėdavo. Mirus J.Basanavičiui jis buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos pirmininku, rašė algebros ir geometrijos vadovėlius, kadaise labai populiarias ir dažnai statomas dramas.

Visgi pačių mokinių vertinimu, svarbiausias jo kaip direktoriaus laimėjimas buvo ne tik mokyklos išlikimas, kai užsidarė visos kitos, tačiau ir jos abiturientams iškovota teisė stoti į Lenkijos aukštąsias mokyklas. Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniams buvo leista laikyti egzaminus valstybinėje komisijoje, kurios atstovus ir pirmininką skirdavo lenkų švietimo kuratorija. Nuo 1925 m. abiturientai, išlaikę visus egzaminus, gaudavo atestatą, suteikiantį teisę stoti į bet kokią aukštąją mokyklą. Žinoma, visų pirma į Vilniuje veikusį Stepono Batoro universitetą, kur lietuviai priimti tik nuo 1925 metų ir tik pagal tautinę kvotą – ne daugiau dviejų lietuvių per metus.

Prisiminti

Istorijos puslapius viešai vartome dėl paprastos priežasties – šiandien ši istorijos dalis ne tik užmiršta, bet neretai ir sąmoningai slopinama. Prieškario Vilniaus istorija, ypač 1920-1939 okupacijos metai yra nepatogi atmintis, kurios nenorima liesti. Kartais bandoma šį vakuumą užpildyti romantiškomis nostalgijomis apie paskutinius ATR piliečius – lenkiškai kalbėjusius, bet Lietuvą mylėjusius senosios Lietuvos patriotus (M.Romerį, A.Herbačiauską, T.Vrublevskį, Č.Milošą, J.Mackevičių ir kitus), visada pamirštant paminėti, kad šis negausus prieškario vilniečių ratelis taip pat buvo imperialistinės Varšuvos valdžios nemalonėje už savo „išdavikišką“ paramą persekiojamiems lietuviams.

Pirmoji Vytauto Didžiojo gimnazija, dar net neturėjusi šio pavadinimo, buvo įsikūrusi prie šiandieninių Mindaugo ir Basanavičiaus gatvių sankryžos, visai netoli garsiosios berniuko skulptūros Romaino Gary atminimui. Kad čia būta pirmosios lietuviškos gimnazijos žino nedaugelis, nes apleistas pastatas niekaip nepažymėtas, nėra net atminimo lentos. Minėtas „Vilniečių ainių klubas“ yra mėginęs pakabinti atminimo lentas ant šio ir kitų su prieškario Vilniaus lietuvių istorija susijusių pastatų, tačiau visos pastangos atsitrenkdavo į praėjusią kadenciją Vilniaus savivaldybės švietimo ir kultūros komitete savivaliavusių LLRA atstovų pasipriešinimą. Iš jų nuskambėjęs net pasiūlymas atminimo lentas kabinti šiandien dažniausiai privatiems asmenims priklausančių ir nelankytinų istorinių pastatų viduje. Lygiai ten pat užstrigo ir pastangos seniesiems vilniečiams brangiausios Šv. Mikalojaus bažnyčios skvere pastatyti paminklą okupuoto Vilniaus lietuviams. Vienintelės lietuviškas pamaldas Vilniuje aukojusios bažnyčios kiemas tokios atminties puoselėjimu nesuinteresuotoms grupėms, ko gero, yra pernelyg atvira ir reikšminga Vilniaus viešosios erdvės dalis.

Kol savivaldybėje stringa istorinės atminties įamžinimo iniciatyvos, mokyklos bendruomenė, „Vilniečių ainių klubas“ ir kitos organizacijos visus metus gausiais ir įvairiais renginiais mini pirmosios lietuviškos Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos šimtmetį. Nors kai kurie jubiliejaus renginiai vyksta net Seime, žiniasklaidoje jų nesigirdi. Gal dėl organizatorių negebėjimo viešinti, o gal dėl nenoro juos išgirsti,  Vytauto Didžiojo gimnazijos sukaktis praeina tyliai. Vasario 16-osios Lietuvos ir pirmosios lietuviškos mokyklos kūrėjai šios tylos nebūtų supratę. Tačiau sukakties likę dar daugiau nei pusmetis, kas reiškia, jog atsigręžti ir bent prabėgomis prisiliesti prie lietuviškos kultūros lopšio dar ne vėlu.