Kun. Edmundas Naujokaitis. Garsija Moreno - katalikiškas Ekvadoro prezidentas

Jei norime pateikti Bažnyčiai ištikimo ir pagal katalikiškus principus valdžiusio valstybės vadovo pavyzdį, dažniausiai minime monarchus ...

Jei norime pateikti Bažnyčiai ištikimo ir pagal katalikiškus principus valdžiusio valstybės vadovo pavyzdį, dažniausiai minime monarchus – Prancūzijos karalių šv. Liudviką, šv. Romos imperatorių Karolį V, paskutinį Austrijos imperijos valdovą Karolį I. Tačiau bene vienintelis valstybės galva istorijoje, kuriam paminklą pastatė pats Romos popiežius, yra demokratiškai išrinktas respublikos prezidentas. Būtent respublikos – nedidelės Ekvadoro valstybės Pietų Amerikoje – vadovui Don Gabriel García Moreno (1821 12 24 – 1875 08 06) po jo mirties palaimintasis popiežius Pijus IX Amerikos kolegijoje Romoje pastatė marmurinį biustą. Savo kalboje 1875 09 20 popiežius sakė: „Ekvadoro Respublika stebuklingu būdu išsiskyrė savojo prezidento teisingumo dvasia ir nesugriaunamu tikėjimu. Jis pasirodė esąs paklusnus Bažnyčios sūnus, pilnas atsidavimo Šventajam Sostui ir uoliai saugantis savo tautos religiją bei pamaldumą. Bet nedorėliai, apakinti neapykantos, manė, kad jau vien egzistavimas vyriausybės, pasišventusios materialiai liaudies gerovei ir kartu siekiančios užtikrinti jos moralinį ir dvasinį progresą, yra įžeidimas jų tariamai moderniajai civilizacijai. Todėl savo sektų suorganizuotuose tamsybių pasitarimuose tie niekšai nusprendė iškilųjį Prezidentą nužudyti. Jisai krito po žudiko kardu kaip auka už savo tikėjimą ir krikščionišką meilę...“

Gabrielis Garsija gimė Ekvadoro uostamiestyje Gvajakvile (Guayaquil), neturtingo ispanų bajoro šeimoje. Jo vienas brolis tapo kunigu, o vienintelė sesuo liko netekėjusi ir visą gyvenimą tarnavo broliui Gabrieliui bei meldėsi už jį – Gabrielis visus savo kaip politiko pasiekimus laikė jos maldų vaisiumi. G. Garsija baigė gimnaziją šalies sostinėje Kvite (Quito), po to šio miesto universitete studijavo teisę bei gamtos mokslus ir 1845 tapo teisės daktaru. Jis matė pasibaisėtiną teisinės sistemos korupciją, todėl nesiėmė advokato praktikos, bet tapo konservatyvaus laikraščio redaktoriumi.

1849 m. prezidentas Roboa iš Naujosios Granados (taip tuomet vadinosi Kolumbija) įsileido anksčiau liberalų ištremtus konservatorius ir jėzuitus. Tuomet generolas Urbina, vienas aktyviausių Ekvadoro masonerijos vadovų, sukilo, nuvertė Roboa ir pasiskelbė prezidentu. Tai buvo vienas iš nesuskaičiuojamų valstybės perversmų, kurie po nepriklausomybės nuo Ispanijos paskelbimo krėtė Ekvadorą ir kitas Lotynų Amerikos respublikas. Masonų ložėse, kurios vienijo visą liberalųjį Lotynų Amerikos elitą, viešpatavo vienybė tik vienu klausimu – turi būti kuo labiau suvaržytos Katalikų Bažnyčios teisės ir kuo greičiau naikinamas senosios ispanų sukurtos katalikiškos civilizacijos palikimas. Kitais (žemės reformos, prekybos laisvių, socialinių problemų) klausimais tęsėsi nuolatinės rietenos – jei ankstesnių Ispanijos kolonijų vicekaraliai visą energiją ir lėšas skyrė ramiam ūkio ir kultūros statymo darbui, tai dabar kiekvienas generolas ir politikierius rengė sąmokslus, maištus, siekė užgrobti valdžią ir prisiplėšti valstybės sąskaita.

Naujasis diktatorius Urbina pradėjo šmeižto kampaniją prieš grįžusius jėzuitus. 1851 m. Moreno išleidžia brošiūrą Defensa de los jesuitas, kurioje gina vienuolius ir kritikuoja liberaliąją diktatūrą. Už tai nedelsiant ištremiamas į Peru.

Garsija Moreno imasi darbo ir mokslų: iš pradžių mokytojauja viename Peru kaime, o 1852 m. išvyksta į Paryžių, kur ima studijuoti chemiją. Būtent čia jis patiria rimčiausią pasikeitimą savo gyvenime. Kartą viename pokalbyje jis turėjo ginti katalikybę nuo šmeižikiškų kaltinimų, bet vienas pokalbio dalyvis jo paklausė: „O kada pats buvai išpažinties?“ Gabrielis susigėdo, tuoj atliko viso gyvenimo išpažintį ir nuo tada pasižymėjo tikrai giliu pamaldumu. Tapęs prezidentu, jis stengdavosi kasdien dalyvauti šv. Mišiose ir sukalbėti Rožančių, kiekvieną sekmadienį priimdavo šv. Komuniją. Karinių ekspedicijų metu kur nors džiunglėse jis vakare kviesdavo karininkus ir juos nakvynėn priėmusius indėnus klauptis ir sukalbėti Rožančių. Grįžęs į sostinę Kvitą, arklį palikdavo adjutantams, o pats eidavo į katedrą šv. Mišių. Sekmadieniais prezidentas Garsija neretai ateidavo į katedros zakristiją, išdėliodavo kunigo Mišių rūbus, padėdavo kunigui apsirengti ir pamaldžiai patarnaudavo. Jis dalyvaudavo visose didesnėse bažnytinėse procesijose Kvito gatvėmis ir leisdavo ministrams bei aukštiesiems karininkams suprasti, kad norėtų ir juos matyti dalyvaujant. Nuoširdus religingumas buvo neatsiejamas nuo visos Garsijos politinės veiklos.

Tačiau kol kas Garsijos Moreno politinė karjera tik prasidėjo. 1856 metais buvo išrinktas nuosaikesnis prezidentas Francisco Robles, jis leido Garsijai grįžti į šalį. Buvęs tremtinys, įgavęs naujų žinių, tapo chemijos dėstytoju Kvito universitete. Universitetas tuo metu buvo visiškai nualintas, jame nebuvo ne tik cheminės laboratorijos, bet ir būtiniausių chemikalų, netgi lentos formulėms rašyti. Skyręs didelę dalį asmeninio turto, Garsija Prancūzijoje nupirko modernią laboratorijos įrangą. 1857 m. už savo nuopelnus jis išrinktas universiteto rektoriumi, taip pat Kvito miesto tarybos pirmininku bei senatoriumi. Konservatyvieji politikai, kariškiai ir vis dar įtakinga dvasininkija vis labiau kreipia dėmesį į inteligentišką ir energingą politiką.

Laisvu nuo rektoriaus ir profesoriaus darbo laiku Garsija domisi karyba, dalyvauja manevruose ir galiausiai užsitarnauja kapitono laipsnį. Tais neramiais laikais karo meno išmanymas buvo būtinas, norint pasiekti politinių tikslų.

1859 m. dėl netikėtai kilusio karo su Peru šalyje prasidėjo suirutė. Garsija Moreno buvo lyg savaime iškeltas konservatyviojo bloko lyderiu. Vieno susirėmimo su liberalų pajėgomis metu jis paimamas į nelaisvę ir karo lauko teismo pasmerktas sušaudyti. Tik didžiulės asmeninės drąsos ir charizmatiškos įtakos kareiviams dėka jam pavyko pabėgti, patraukti dalį kariuomenės ir įveikti liberalus. 1861 m. sausį kongresas (kaip numatyta šalies konstitucijoje) paskelbė Garsiją Ekvadoro prezidentu. Jo įsakymu liberalų grupuočių vadai buvo sušaudyti.

Pirmiausia Garsija ėmėsi įvesti tvarką armijoje: kareiviams imta reguliariai mokėti algą, skirti valstybei lojalūs generolai. Sugriežtinti įstatymai prieš gaujų kūrimą ir perversmų organizavimą. Didžiausias maištų rengimo lizdas – Kvito universitetas, ypač jo teisės fakultetas. Garsija pakeitė universiteto vadovybę, atleido liberalių pažiūrų profesorius ir pakvietė naujų juristų iš Italijos. Pradėta baudžiamojo kodekso ir teismų reforma. Garsija Moreno pažabojo korumpuotą biurokratiją, sutramdė kontrabandą, todėl valstybės biudžetas atsigavo, pradėta mokėti užsienio skola. Pats Garsija pirmuosius keturis metus neėmė prezidento algos, iki gyvenimo galo jis net neturėjo nuosavo namo, su šeima glaudėsi kukliame nuomojamame bute.

Urbina ir Robles prezidentavimo laikais Bažnyčios teisės buvo smarkiai suvaržytos, Bažnyčia nebeturėjo įtakos švietimo sistemai. Valdžia specialiai rėmė morališkai sugedusius dvasininkus ir vienuolijų vadovus, todėl bažnytinė disciplina buvo visai pašlijusi. Vos tapęs prezidentu, Garsija pasiuntė pas popiežių Pijų IX ypatingąjį pasiuntinį Don Ignacio Ordońez, kuris pradėjo derybas dėl konkordato. Prezidentas davė pasiuntiniui tuščią popieriaus lapą su savo parašu, tuo parodydamas, kad palieka popiežiui visišką laisvę nustatyti konkordato sąlygas. Popiežius įvertino pasitikėjimą ir paliko prezidentui nemažus įgaliojimus bažnytinėje sferoje. 1863 m. konkordatas pasirašytas. Pagal jį popiežius įsteigė šalyje keturias naujas vyskupijas, o valstybė finansavo jų įkūrimą. Valstybė ėmė mokėti Bažnyčiai kompensaciją už ankstesnių vyriausybių padarytą žalą. Kvito arkivyskupas sušaukė bažnytinės provincijos sinodą, kuris ėmėsi radikalios parapijų ir vienuolijų reformos. Daugelis korumpuotų dvasininkų jai priešinosi, bet valstybė prieš juos neretai pavartodavo policines priemones, kai kuriuos kunigus įkalino. Iš Europos pakviesta daug vienuolių jėzuitų, dominikonų, pranciškonų, lazaristų, taip atnaujinta disciplina vienuolynuose, įkurta daug naujų mokyklų ir karitatyvinių įstaigų.

Iki šiol klebonai turėdavo patys pasirūpinti savo išlaikymu, rinkdami dešimtinę. Tačiau liaudis buvo nuskurdusi, todėl daugelis klebonų gyvendavo pas gimines miestuose ir tik keletą kartų per metus aplankydavo savo parapijas. Daugybė vaikų buvo nekrikštyti, žmonės mirdavo be sakramentų. Konkordatas panaikino dešimtinę, valstybė klebonams ėmė mokėti algą, todėl jiems įsakyta reziduoti savo parapijose.

Tuo laiku, jau ketvirtą dešimtį peržengęs Moreno sukūrė šeimą. Jo išrinktosios tėvai priešinosi santuokai, bet jis gavo vyskupo indultą ir, kartą nuėjęs su grupe draugų bei sužadėtine į bažnyčią, zakristijoje paprašė kunigo palaiminti santuoką. Tėvai iš pradžių pyko, bet greitai pamilo atkaklųjį žentą. Moreno iki mirties liko ištikimu vyru ir rūpestingu dviejų vaikų tėvu.

Masonų ložės visą pirmojo prezidentavimo laikotarpį nuolat rengė sąmokslus, per vienerius metus įvykdavo apie dešimt maištų ir bandymų įvykdyti perversmą. Garsija dažnai asmeniškai vadovaudavo armijos padaliniams, malšinantiems sukilimus. Jis buvo ne kabinetinis politikas, o tikras caudillo, vadas, energingai ir griežtai ginantis valstybės interesus. Liudijama daug atvejų, kai prezidentas, ginkluotas kardu ir ietimi, vienas pralauždavo maištininkų gretas.

1865 m. vasarą, baigiantis prezidentavimo kadencijai, masonų veiksmai suaktyvėjo. Generolas Urbina, įpareigotas Peru masonų ložių susirinkimo, subūrė 2000 maištininkų armiją, įsigijo arba užgrobė 5 garlaivius ir pasirodė prie uosto Gvajakvilo. Prie maišto prisidėjo to miesto armijos įgula ir dalis miesto valdžios. Laivai įsitvirtino gretimoje Puna saloje, imtas kurti valstybinio perversmo planas.

Sostinėje dar niekas nežinojo apie naujos suirutės grėsmę, tik prezidentas gavo slaptą pranešimą. Tolesni įvykiai klostėsi kaip nuotykių romane. Garsija tylomis pasibalnojo arklį ir, lydimas vieno adjutanto, išjojo į pajūrį. Dvi dienas ir dvi naktis tik su menkomis pertraukomis keliavę per kalnus, jiedu pasiekė uostamiestį. Garsija netikėtai įsiveržė į kareivines, ėmė barti apstulbusius įgulos kareivius ir įsakė jiems laikytis ištikimybės prezidentui. Su kareivių būriu jis suėmė maištingus generolus ir karininkus. Urbina vos spėjo pasitraukti į savo laivus prie Puna salos. Atstatęs savo valdžią miesto įguloje, prezidentas užėmė uoste stovėjusį privatų amerikiečių garlaivį ir per keletą dienų jį apginklavo patrankomis. Su keletu šimtų kareivių įgula Moreno vieną po kito užėmė visus penkis maištininkų garlaivius.

Urbinos prezidentas pasigailėjo, supratęs, kad jis tėra kaimyninės šalies ložių įrankis, ir, priėmęs jo priesaiką daugiau nebekenkti Ekvadorui, leido jam pasitraukti į Peru. Ištikimybę sulaužę įgulos generolai bei karininkai buvo teisiami karo teisme ir sušaudyti. Tada Garsija grįžo į sostinę ir pateikė ataskaitą iki tol nieko apie maištą net negirdėjusiam kongresui.

Kad Garsija Moreno nebuvo valdžios ištroškęs diktatorius rodo tai, jog pasibaigus kadencijai, jis tuoj pat atsistatydino ir atmetė prašymus pasilikti prezidentu ilgiau, nes tai draudė šalies konstitucija. Ant prezidento juostos juk buvo parašyta: Mi poder en la Constitution, mano galia yra Konstitucijoje. Prezidentu buvo išrinktas konservatorius Jeronimo Carrion. Moreno tapo ambasadoriumi Čilėje, vėliau grįžo į Kvito universiteto rektoriaus ir chemijos profesoriaus pareigas.

Liberalų opozicija vėl pakėlė galvą, Carrionui teko atsistatydinti. 1867 m. išrinktas Javier Espinoza, bet ir jis nesugebėjo išlaikyti stabilaus valstybės valdymo.

1868 m. rugpjūtį šalyje kilo žemės drebėjimas, sugriauti Ibarra, Otavalo ir Cotacachi miestai, tūkstančiai žmonių liko be pastogės, prasidėjo plėšikavimas. Vyriausybė visai pasimetė, net nebandė imtis būtiniausių priemonių tvarkai atstatyti. Tuomet Garsija Moreno subūrė savanorių pulką ir pradėjo pagalbos nukentėjusiems regionams akciją: buvo tramdomi indėnų tarpe kilę neramumai, statomi barakai, renkami ir į vienuolynus vežami našlaičiais likę vaikai, organizuojamas maisto ir rūbų dalinimas.

Liberalai, pamatę prezidento Espinozos bejėgiškumą, dar tais pačiais metais pradėjo rengti sąmokslą. Konservatorių partija kongrese įkalbinėjo Garsiją Moreno užbėgti įvykiams už akių ir įvykdyti perversmą. Ilgai dvejojęs, Garsija įsitikino, kad tai būtina valstybei išgelbėti, todėl, užsitikrinęs armijos paramą, privertė Espinozą atsistatydinti. 1869 m. sausį Moreno išrenkamas prezidentu antrai kadencijai.

Pirmasis naujojo prezidento žingsnis buvo šalies konstitucijos pakeitimas. Joje vėl įtvirtintos Bažnyčios teisės, uždraustos slaptos draugijos (masonerija), įvesti visuotiniai deputatų ir prezidento rinkimai, tuo būdu užkertant kelią apskričių rinkikų korupcijai, kuria naudojosi liberalai. Prezidento kadencija prailginta iki 6 metų, jam suteikta labai didelė valdžia: nuo šiol prezidentas skiria ir atleidžia visus ministrus, gubernatorius, aukštuosius pareigūnus bei karininkus, jam pavaldūs teismai ir švietimo sistema.

Moreno iš esmės atnaujino šalies mokyklų tinklą: įsteigė šimtus kaimo mokyklų, ypač indėnų provincijose, gubernijų mokyklas visuose didesniuose miestuose ir keturias kolegijas. Pripažindamas, kad švietimo sritis iš esmės priklauso Bažnyčiai, jis vidurines mokyklas pavedė vienuoliams mokyklų broliams, kolegijas – jėzuitams. Sostinėje Kvite Garsija įsteigė didelį puikiai įrengtą politechnikumą su astronomijos observatorija, kuriam ėmė vadovauti tuo metu iš Vokietijos išvyti jėzuitai. Jo rūpesčiu buvo įsteigta meno mokykla, konservatorija, kelios mokyklos mergaitėms, našlaičių internatai.

Paties prezidento iniciatyva redemptoristai ir jėzuitai ėmė laikyti liaudies misijas didesniuose miestuose ir visuose armijos daliniuose. Visa tai nepaprastai pakėlė liaudies moralę, sumažėjo nusikalstamumas, per visus 6 metus liberalams nepavyko surengti nė vieno maišto. Garsija pats organizavo misijas indėnų tarpe, suteikė misionieriams gubernatorių įgaliojimus, kovojo su indėnų išnaudojimu. Kasmet būdavo pakrikštijama 9000 suaugusių indėnų. Savo trečios kadencijos pradžioje Moreno planavo įsteigti indėnų misijoms antrą apaštalinį vikariatą ir buvo paruošęs atitinkamą siūlymą kongresui – šis raštas buvo rastas prie nužudyto prezidento krūtinės permirkęs krauju.

Moreno reguliariai susirašinėjo su popiežiumi Pijumi IX. Kai Vatikano I Susirinkimas 1870 m. dogmatizavo popiežiaus neklystamumą, Garsija Moreno liepė šį Susirinkimo nutarimą iškilmingai paskelbti visuose miestuose ir ta proga surengti valstybinę šventę. Kai netrukus po to masoniška Italijos karalystė okupavo Popiežiaus valstybę, Ekvadoras buvo vienintelė pasaulio šalis, griežtai protestavusi prieš šį aktą. 1871 03 21 popiežius nusiuntė Garsijai padėkos brevę ir suteikė jam I klasės Pijaus ordiną. Nuo 1873 m. Garsijos iniciatyva ne pati turtingiausia Ekvadoro valstybė ėmė kasmet mokėti Šv. Sostui „Petro skatiką“, taip gelbėdama braškantį Apaštalų Sosto biudžetą.

1874 m. kovo 25 d. Ekvadoras buvo iškilmingai paaukotas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Didelės šventės metu paaukojimo aktą perskaitė Kvito arkivyskupas ir prezidentas G. Garsija Moreno.

Garsija Moreno garsėjo tuo, kad visai nežinojo baimės jausmo. Jo politinės karjeros metu į jį buvo asmeniškai pasikėsinta daugiau nei dvidešimt kartų, tačiau tai nė kiek nepaveikė jo prezidentavimo kurso. „Esu Dievo rankose“, – nuolat sakydavo jis. Kai 1875 m. artėjo jo antrosios prezidentavimo kadencijos pabaiga, Garsija pageidavo pasitraukti iš politikos, bet daugelio valstybės veikėjų ir paties popiežiaus per apaštalinį delegatą perduotas prašymas paskatino jį vėl dalyvauti rinkimuose. G. Garsija Moreno triuškinančia persvara laimėjo rinkimus.

Liberalų propaganda užsienyje nuolat skleidė įvairius šmeižtus apie Garsiją, kaltino jį tironijos įvedimu. Tačiau iš tiesų nubausta tik nedidelis skaičius sąmokslų rengėjų. Švietimo ir rūpybos sistemos išvystymas, teisininkų korupcijos pažabojimas, nedarbo sumažinimas organizuojant viešąsias statybas ir kitos priemonės žymiai sumažino nusikalstamumą.

1875 10 12 Vatikano laikraštis L‘Osservatore Romano paskelbė Garsijos laišką popiežiui Pijui IX: „Šventasis Tėve, aš meldžiu Jūsų Šventenybės apaštalinio palaiminimo, nes be savo nuopelnų vėl buvau išrinktas kitus šešerius metus vadovauti šiai Respublikai. Nors naujas vadovavimo periodas prasidės tik rugpjūčio 30 d., [...] aš noriu jau šiandien pranešti Jums apie savo išrinkimą, kad per maldą ir Jūsų Šventenybės palaiminimą gaučiau iš dangaus jėgų ir šviesos. Jos man reikia kaip niekam kitam, kad likčiau mūsų Atpirkėjo sūnumi ir lojaliu Jo neklystančio Vietininko pavaldiniu. Dabar, kai kaimyninių šalių masonų ložės, skatinamos vokiečių, svaido į mane visokiausius įžeidimus bei begėdiškus šmeižtus ir slapta planuoja mane nužudyti, man ypač reikia Dievo pagalbos, kad gyvenčiau ir mirčiau gindamas mūsų šventąją religiją toje mylimoje respublikoje, kuriai Dievas mane skyrė vadovauti...“ Prezidentas jautė artėjančią mirtį. Apaštaliniam delegatui mons. Seraphinui Vannutelli prezidentas prasitarė, kad gavo žvalgybinių duomenų, jog Limoje įvyko Peru, Ekvadoro, Čilės ir N. Granados ložių posėdis, kuriame nutarta organizuoti rimtą pasikėsinimą.

1875 m. rugpjūčio 6 d. rytą prezidentas gavo du laiškus, įspėjančius apie atentato grėsmę. „Niekingas bailumas“, – tarė jis ir toliau tvarkė reikalus. Po pietų su adjutantu nuėjo į vyriausybės rūmus, bet pakeliui užsuko į katedrą, kur vyko Švč. Sakramento adoracija – buvo pirmasis mėnesio penktadienis, pašvęstas Švč. Jėzaus Širdies garbei. Tuo metu po vyriausybės rūmų kolonada jo laukė žudikai. Garsija meldėsi ilgai – žudikai ėmė nekantrauti, pasiuntė berniuką pasakyti jam, kad ministrai jo jau laukia. Tuo metu buvo siestos laikas, katedros aikštėje nesimatė nė gyvos dvasios. Vos įžengęs po kolonada, Garsija buvo pasitiktas šūviais ir kardo kirčiais. Paskutiniai Garsijos Moreno žodžiai buvo: Diós no muere – Dievas nemiršta. Į ranką sužeistas adjutantas pabėgo ir atsivedė kareivių, kurie vieną iš žudikų nušovė, o kitus du suėmė. Iš 22 žaizdų kraujuojantis, bet dar sąmoningas Garsija buvo paguldytas prie katedros, šalia didelio liaudies misijų atminimui pastatyto kryžiaus – praėjusiais metais šį kryžių ant savo pečių čia atnešė pats prezidentas. Atbėgęs kunigas dar spėjo jam suteikti paskutinius sakramentus. G. Garsija Moreno mirė penktadienį, 15 val. – tą pačią valandą, kaip ir Išganytojas, kuriam jis visą savo gyvenimą tarnavo.

1985 m., savo vizito Ekvadore metu popiežius Jonas Paulius II lankėsi Kvito katedroje ir sakė trumpą pamokslą, bet nė vienu žodžiu nepaminėjo čia žuvusio prezidento Garsijos Moreno. Jo vardas greitai po jo mirties tapo „politiškai nekorektiškas“...

(Pagal Adolf von Berlichingen SJ, Don Gabriel Garcia Moreno, Präsident der Republik Ecuador, Benziger, Einsiedeln, 1884.)

Susiję

Skaitiniai 658187756443382796
item