Bronius Genzelis. Juozas Girnius - ryškus lietuvybės puoselėtojas

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka Pranešimas, gegužės 21 d. skaitytas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų in...

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka

Pranešimas, gegužės 21 d. skaitytas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

***

Mano pažintis su Juozu Girnium – neakivaizdinė. Pirmiausiai buvau skaitęs jo veikalus Tauta ir tautinė ištikimybė (1961), Žmogus be Dievo (1964), skaitydamas atkreipiau dėmesį į jo minties originalumą ir aiškumą. Savo penkiasdešimtmečio proga netikėtai  gavau Girniaus pasveikinimą ir keletą palinkėjimų. Nuo tol mūsų susirašinėjimas truko beveik iki paskutiniųjų filosofo gyvenimo dienų.

Laiškus išsaugojau ir patalpinau leidinyje „Problemos“. Be to, porą kartu kalbėjomės telefonu. Daugumą Girniaus darbų buvau skaitęs anksčiau. Jie pas mus  patekdavo kontrabandos keliu, vieną kitą egzempliorių padauginus Lietuvoje. Jo raštai tėvynėje buvo populiarūs ir aš su ne vienu iš jų buvau susipažinęs dar iki gaudamas iš Juozo Girniaus atitinkamą laišką. Susirašinėdamas, pasijutau lyg mes būtume seni pažįstami, vedami bendro tikslo – puoselėti lietuvišką filosofiją. Šis pranešimas padarytas be išimties remiantis asmeniškais laiškais, ryškiai atspindinčiais filosofo požiūrį ir dėmesį savo artimiesiems tautiečiams, su kuriais okupacijos sąlygomis ne taip paprasta buvo palaikyti ryšius.
Žinoma, į Lietuvos filosofiją negalima žvelgti atitrauktai nuo kitų tautų.  Vienas dalykas, kai tą laišką skaitai tik ką gavęs, o kitas komplekte po pusės šimtmečio. Tada  pamatai, kas prasmilkčiojo pro akis, ir matai, į ką nekreipei dėmesio. Iš laiškų sužinojau, kad Girnius buvo ne tik Karlo Jasperso studentas, bet ir pas jį gyvenęs, vadinasi, buvo su juo artimai susipažinęs. Tuo metu aš buvau perskaitęs vos kelias K. Jasperso knygeles ir Girniaus studijas ta tema. Aš gi  buvau išleidęs tik „Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje“ (1972) ir keletą straipsnių „Problemose“ bei „Moksle ir gyvenime“. 

Girnius juos pastebėjo. Jis daugiau orientavosi į egzistencializmą. Aš šia filosofija taip pat domėjausi, nors dar nebuvau suspėjęs įsigilinti, ypač į mąstytojo gyvenimo detales. Tad pasidalinti mintimis buvo apie ką. Girnius savo laiškuose atskleidė man kelias K. Jasperso gyvenimo detales. Filosofas labai pozityviai vertino žinią apie sumanymą leisti „Filosofijos istorijos chrestomatiją“. 

Tolimesniame susirašinėjime Filosofas susidomėjo mano žmonos kilme. Kai parašiau, kad jos mergautinė pavardė Apolonija Gruodytė, o motinos pavardė - Bertašiūtė iš tų pačių Sudeikių, o  Girniaus laiškuose minima Bertašiūtė, galima dailininkė, dirbo Vilniaus dailės institute. Ji buvo mano žmonos pusseserė, kurią ir aš gerai pažinojau, ne kartą lankėmės jos sodyboje ant ežero kranto, toje pačioje, kurią aprašo Girnius. Jis  įžvelgė ir galimus giminystės ryšius, aprašė savo vaikystės prisiminimus iš to krašto . Tame pačiame name, kurį mini filosofas ir užbaigia: „Visi geri linkėjimai Jums ir Žmonai (gali būti pažinojusiai jaunesnius mano brolius – buvau vyriausias)“ . Man buvo svarbu, kad Filosofas ir po tiek metų prisimena savo vaikystę.       

Skaitydamas  Visuotinės filosofijos istorijos paskaitas, stangiausi kiek pajėgiau pateikti kuo išsamesnį filosofijos kursą. Kiek sąlygos leisdavo, primindavau ir ryškesnius išeivijos mąstytojus, tarpukario laikotarpį. Mane domino egzistencializmas, ypač lietuviškas  tarpsnis. Čia man daug pagelbėdavo Girnius savo siuntimais. Kurso taupumo vardan studentams pasakydavau: visą „leninizmo laikotarpi“ pasiskaitysit patys“. Studentai tų bilietų negaudami, nesuko sau galvos, ar tų bilietų nėra, ar jiems nepasiekė ištraukti... Paskųstas nebuvau. Nors vėliau, vienam Kanados lietuvių laikraštyje pasirodė piktas išpuolis prieš mane, pasirašytas „dr. J. Gailius“. Kas jis? „Iš pradžių maniau, kad Gailius yra vienas iš Romos žmonių. Ten nežinomas, tad reikia prileisti – slapyvardis“, -- rašė laiške 1987.VIII.5. Girnius. Tolesnes straipsnio  autoriaus paieškos buvo bevaisės.                                                                                                                                    
Girnius paskutiniais metais stebėjo, kas vyksta okupuotoje Lietuvoje. Jį mažiausiai domino, kas priklauso LKP, o kas -- ne. Svarbiausia buvo, ką rašo, tiksliau, ar knyga tarnauja lietuvybei, ar ne. Labai trokšta gauti filosofinės literatūros, leidžiamos Lietuvoje. Jis rašė: „Būsiu be galo ir iš širdies dėkingas už man parūpinimą ir toliau Lietuvos filosofinių leidinių, nes dabar jų leidimas pasunkėjęs.“ 

Girnius pirmame laiške atkreipė dėmesį į mano straipsnį apie Karlą Jaspersą, „Moksle ir gyvenime“ 1983 Nr. 2, pastebėjo mano pateiktus kai kurios mąstytojo biografijos netikslumus, tuo pat metu pažymėjo, kad aš pirmasis okupuotos Lietuvos spaudoje apskritai, kad ir glaustai, užsiminiau apie Jaspersą. Man ypač malonus toks filosofo pastebėjimas, kad aš pirmasis Lietuvoje parašiau apie Jaspersą 1971 m., tai yra iki Juozo Repšio. Šį straipsnį kiek labiau išplėtęs, pakartotinai paskelbiau „Moksle ir gyvenime“. Tuo pačiu buvo malonu išgirsti iš mūsų žymaus filosofo apie savo knygą: „Vertinga Jūsų  knyga „Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje“ (1972) ir straipsniai „Problemose“. Gėrėjausi Jūsų ramiu ir pagarbiu straipsniu, apie St. Šalkauskį (leidinyje „Būtis ir  laikas“).  Iš tikrųjų tai buvo pasirengimas Stasio Šalkauskio raštų leidimui. Girnius tą pastebėjo ir suprato, kodėl kritišką Šalkauskio išsakytą Smetonos veiklos vertinimą įdėjo leidėjai. Tai rodė, kad ginant kultūrą reikia sumanumo. Mat, okupantų tarnai laikė Šalkauskį reakcionieriumi, tad kai šį  laišką Girnius pamatė išspausdintą Lietuvoje redaguojamame žurnale, įsitikino, kad ir okupuotame krašte galima šį tą nuveikti. Taigi tuometinė valdžia neprieštaravo, kad Šalkausko raštai būtų spausdinami, nes nusprendė, kad Filosofas  ,,ne toks jau blogas“ žmogus.  Taip Lietuvoje išleistas vieno kitos išeivio kūrinys.

Tolimesnis mūsų pasikeitimas nuomonėmis buvo informatyvesnis: keitėmės knygomis, straipsniais. Ne visi Girniaus siuntiniai pasiekdavo adresatą, vieni patekdavo į specfondus, kiti apskritai dingdavo. Be to, Girnius dalinosi mintimis apie savo neišspausdintus ir dingusius, turbūt karo metais žuvusius rankraščius. Jokių jų pėdsakų nebuvo likę. Filosofas spėliojo, jog kažkas juos atrado ir pamanė, kad  aptiko kažkokius  trokštamus turtus, o įsitikinęs, kad tai tik jam nereikalingui popieriai, suskubo juos sunaikinti. Bent taip manė rankraščių savininkas. Liūdnas Filosofo rankraščių likimas liudija, kokią žalą kultūrai atneša tamsuoliai ir gobšuoliai – sunaikina ilgametį mokslininko darbą.

Man rašyti optimistu buvusio Girniaus laiškai parodo, kaip įsitvirtinama pasaulinėje kultūroje. Raštas – pagrindinis bylotojas, kaip viskas vyksta. Filosofo pasakojimas apie jo rankraščių likimą prasmingai priminė, kad humanitarinės kultūros naikinimas veda tautą prie išnykimo. O paties Girniaus darbai buvo ir lieka vieni iš unikaliausi mūsų kultūros istorijoje.


Susiję

Skaitiniai 7607645378080734613
item