Andrius Martinkus. Kelios mintys apie Boriso Nemcovo nužudymą

Aš pritariu oficialiai mūsų valdžios pozicijai (kuri yra ir dominuojanti vadinamųjų „Vakarų“ valdančiųjų sluoksnių bei jų kontroliuojamų masinių informacijos priemonių pozicija), kad atsakomybė už Boriso Nemcovo žūtį tenka dabartiniam Rusijos režimui. Tačiau mano šio tragiško įvykio sociopolitinio konteksto matymas nesutampa su oficialiu. Aš nemanau, kad opozicijos politiką nužudė „teroristinė valstybė“, iškritusi iš „civilizuoto pasaulio“ šviesos ir su pagreičiu grimztanti į barbariškumo tamsą. B. Nemcovas buvo nužudytas šalyje, kurioje jau nuo komunizmo žlugimo viešpatauja neoliberalus režimas (beje, vienas nuožmiausių ir socialiai neteisingiausių absoliučios daugumos savo piliečių atžvilgiu), šalyje, ne iškritusioje iš „civilizuoto pasaulio“ šviesos, bet esančioje neoliberaliame pasaulyje, išgyvenančiame sunkią krizę, kurios viena iš daugelio apraiškų yra ir „Ukrainos krizė“. Pačioje Maskvos širdyje nužudytas B. Nemcovas buvo aktyvus neoliberalios oligarchinės Rusijos valstybės – kaip neoliberalaus „vienpolio“ pasaulio dalies – kūrimo dalyvis. Politiko laidotuvėse buvo daug šio pasaulio atstovų. „Tikrajam Rusijos patriotui“, – tokie žodžiai buvo parašyti ant vainiko, kurį atnešė JAV pasiuntinys Rusijoje, pasiuntinys šalies, 1991 m. pareiškusios pretenziją „užbaigti istoriją“ ir įsteigti Pax Americana, t. y. pretenziją būti vieninteliu senjoru (tikruoju suverenu) vienpoliame neoliberaliame pasaulyje, kuriame kitų valstybių teisė į egzistavimą buvo susieta su jų vasalinės priklausomybės – didesnės arba mažesnės – nuo senjoro pripažinimu. „Tikrojo patrioto“ laidotuvėse buvo daug tokių vasalų atstovų. Buvo ten ir neoliberalios Lietuvos valstybės atstovai.

B. Nemcovas, aišku, nepriklausė prie pagrindinių neoliberalios Rusijos architektų. Ne jam tenka pagrindinė atsakomybė už nusikaltimus, padėjusius pamatus neoliberaliam Rusijos oligarchiniam ir kleptokratiniam režimui. Ne jis buvo pagrindinis „prichvatizatorius“, ne jis pradėjo karą Čečėnijoje, ne jis iš tankų šaudė į parlamentą 1993 m. spalį. Vis dėlto B. Nemcovas, be jokios abejonės, buvo viena ryškiausių žvaigždžių tiek neoliberalios Boriso Jelcino Rusijos danguje (kaip valdžios atstovas), tiek neoliberalios Vladimiro Putino Rusijos danguje (kaip opozicijos atstovas). Ir tai, ko atžvilgiu „tikrasis Rusijos patriotas“ buvo opozicijoje neoliberaliam V. Putino režimui, buvo tikrai ne dabartinės Rusijos valstybės neoliberalūs pagrindai.

Vakarų palaikoma Rusijos opozicija V. Putino režimą kaltina ne dėl jo neoliberalizmo, bet dėl to, kad, jos nuomone, šis režimas nepakankamai neoliberalus. Skirtingai nuo nacionalinės (tikrąja šio žodžio prasme) valstybės, neoliberalios oligarchinės valstybės (JAV, Rusijos, Prancūzijos, Lietuvos ir bet kurios kitos) tikslas yra ne tautos-nacijos gerovė, bet neoliberalaus nacionalinio (o iš tikrųjų antinacionalinio) elito interesų tenkinimas, elito, kuris yra kosmopolitinio neoliberalaus oligarchinio internacionalo dalis. Globaliame neoliberaliame vienpoliame pasaulyje vasalų „nacionaliniai interesai“ yra aukojami ant transnacionalinės kosmopolitinės oligarchijos aukuro. (Ne išimtis yra ir JAV tautos „nacionaliniai interesai“, nes pati valstybė-senjoras yra tik įrankis šios oligarchijos rankose.) Pagrindinis dabartinio Rusijos režimo politikos prieštaravimas (ir kartu jo silpnumas) tas, kad bandymas mesti iššūkį neoliberalaus pasaulio senjorui ir pretenzija formuoti vieną iš alternatyvių jėgos polių (o tai buvo svetima B. Jelcino režimui) eina greta ištikimybės neoliberaliam ekonomikos modeliui. Į šį prieštaravimą nuolat atkreipia dėmesį tie Rusijos patriotai, kurie gerai supranta, kad neoliberalizmo filosofija (taip pat ir ekonominė) iš esmės nesuderinama su tuo, kas vadinama „nacionaliniu interesu“. Tą patį prieštaravimą siekia panaikinti ir Vakarų remiama Rusijos opozicija. Tačiau jos vizijoje šis prieštaravimas panaikinamas ne atsisakant neoliberalaus ekonominio modelio, bet atsisakant pretenzijos į savarankišką politiką, t. y. dabartinio (nepakankamai) neoliberalaus režimo transformacijos į B. Jelcino tipo neoliberalų režimą būdu. Šio tikslo siekė ir viena ryškiausių žvaigždžių B. Jelcino Rusijos padangėje, opozicijos politikas B. Nemcovas, pasak JAV pasiuntinio, „tikrasis Rusijos patriotas“.

Kitaip nei skelbia oficiali neoliberalios Lietuvos valstybės propaganda, Ukrainoje mes susidūrėme ne su dabartinio Rusijos prezidento, siekiančio „perbraižyti sienas Europoje“, o gal ir atkurti SSRS (juk „po Ukrainos kiti būsime mes“), beprotybe, bet su daug fundamentalesniu istoriniu procesu. Vyksta 1991 m. susikūrusios pasaulinės tvarkos, globalaus vienpolio pasaulio erozija. Šio pasaulio saulėlydis yra sąlygotas, aišku, ne Rusijos prezidento ambicijų, bet yra jo pamatuose glūdinčių principų esminio ydingumo pasekmė. Belieka tik stebėtis tuo, kaip aršiai kai kurie mūsų valstybės veikėjai stoja ginti sociopolitinę ir ekonominę sistemą, kuriai viešpataujant per ketvirtį amžiaus šalies gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 milijono iki mažiau nei 3 milijonų. Prieš mus – dar vienas antinacionalinės neoliberalios valstybės esmės įrodymas. Šiame fone labai ciniškai skamba neoliberalių mūsų regiono šalių politikų apeliavimas į patriotinius piliečių jausmus. Taip pat ir tų politikų, kurie stovi prie neoliberalios oligarchinės Rusijos valstybės vairo, valstybės, prie kurios ištakų stovėjo ir nužudytas opozicijos politikas B. Nemcovas.