Stačiatikių arkivyskupas: Siekiama likviduoti Kryme Rusijos valdžiai nelojalias bažnyžias

Aleksandro Nevskio soboro Simferopolyje kupolai spindi auksu, darbininkai kloja paskutines tako plyteles, o iškaba šalia cerkvės skelbia: „Atstatyta Rusijos prezidento rūpesčiu“. Ir didžiulėmis raidėmis: „Vladimir Putin“.

Šiai cerkvei pasisekė, nes ji priklauso Maskvos patriarchatui pavaldžiai rusų Ortodoksų Bažnyčiai. Visos kitos tikinčiųjų bendruomenės Rusijos aneksuotame Kryme patiria spaudimą, bauginimus, administracinius persekiojimus, joms visomis įmanomomis priemonėmis trukdoma normaliai funkcionuoti, taip siekiant jas sužlugdyti, išstumti iš Krymo.

Michailas Šeremetas, Krymo premjero pavaduotojas, neigia visus valdžiai metamus kaltinimus. Pasak jo, Kryme nėra jokių persekiojimų nei užsipuldinėjimų. „Pas mus viskas stabilu, ramu ir nėra nė menkiausių tarpetninių konfliktų. Mane erzina jau pats žodis „mažumos“. Pas mus gyvena įvairios tautinės grupės, bet mes jų neskirstome į mažumas ar didumas. Pas mus visi turi lygias teises ir galimybes. Mes valstybiniu lygiu su visais elgiamės supratingai, nuoširdžiai. Taip yra ir čia, Kryme.“

Kaip tas „supratingumas bei nuoširdumas“ Kryme atrodo konkrečiai, atskleidžia Kijevo patriarchatui priklausančios ukrainiečių Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupo Klimento pasakojimas „Vokietijos radijo“ korespondentams (Thomas Franke lankėsi pas jį 2014 metų vasarą, o Gesine Dornblüth – praėjus metams nuo Krymo aneksijos).

Dar vasarą Krymo ir Sevastopolio arkivyskupas Klimentas pateikė bauginamų faktų apie jo Bažnyčios tikinčiųjų persekiojimus. Po Krymo aneksijos ne vienas Kijevo patriarchato dvasininkas buvo pagrobtas, didelis skaičius jų pasitraukė į Ukrainos žemyninę dalį. Jis pats iš Krymo nekelia kojos, nes jei nuvažiuotų į Kijevą, veikiausiai nebegalėtų grįžti, – pasienyje kareiviai jo nebeįsileistų atgal.

Arkivyskupas dar vasarą prisipažino: „Bijau ir aš. Tik pažiūrėkit, kokie dalykai ėmė dėtis okupavus Krymą. Sevastopolyje buvo atimta ir uždaryta Kijevo patriarchatui priklausanti cerkvė, o savo turtą galėjome iš jos atsiimti tik po kelių mėnesių. Arba vėl, birželio pirmą dieną vyko pogromas prieš mūsų cerkvę Perevalnėje. Po to pogromą organizuoti, užimti mūsų cerkvę mėginta Simferopolyje. O naktį iš liepos dvidešimtos į dvidešimt pirmą jie padegė mano namą Mramornos gyvenvietėje. Mat ten yra cerkvė, kurios gviešiasi rusų Ortodoksų Bažnyčia.“

Nuo Krymo aneksijos 2014 metų kovo mėnesį ukrainiečiams ortodoksams jau atimti 5 cerkvių pastatai.

Vyskupas Klimentas naujajai Krymo valdžiai yra nelyginant rakštis akyje jau vien dėl to, kad dalyvavo Maidano judėjime. Dabar jam daromas spaudimas: „Man buvo pasakyta: kalbėkis su rusų saugumu, su FSB. Atsakiau, kad nesileisiu į sandorius su velniu. Nieko nepasirašysiu. Gal dėl to atsikeršydami ir sudegino mano namus.“

Vyskupas apgailestauja, kad atvirumas ir sąžiningumas Rusijoje suvokiami kaip silpnybė. Kreipdamasis į Krymo valdžią dėl Bažnyčios persekiojimų, jis nieko nepešė. „Man buvo pasakyta, kad esama nutarimo drausti provokacijas, kuriomis būtų žeminami Kijevo patriarchato Ortodoksų Bažnyčios tikintieji. Dviejų puslapių laiške jie man išdėstė, kaip konstituciškai užtikrinamos tautinės, kultūrinės ir religinės teisės. Bet jūs patys matot, kaip veikia ta konstitucija.“

Šių metų kovo mėnesį padėtis buvo dar pablogėjusi. Šaltame cerkvės pastate arkivyskupas Klimentas pasakojo žurnalistei apie dramatišką jo Bažnyčios bei tikinčiųjų padėtį: „Du trečdaliai mūsų bendruomenės narių iš Krymo išvažiavo ir dabar gyvena Ukrainos žemyninėje dalyje. Liko tik tie, kurie neturėjo kur pasidėti: pensininkai, pagyvenę žmonės. Beveik visi jauni išvyko.“

Ukrainiečių ortodoksų cerkvė Simferopolyje įsikūrusi buvusios karo akademijos pastato antrajame aukšte. Ant žydra spalva nudažytų patalpos sienų kabo ikonos, o ant lubų išlikusios tinko dekoracijos su kūju ir pjautuvu. Šį pastatą bažnyčia jau seniai nuomoja iš vietos valdžios, bet Krymą užėmus rusams nuoma buvo padidinta keleriopai. Taip kad dabar trūksta pinigų net apšildyti patalpas.

„Okupantų valdžia, remiama saugumo tarnybų, daro viską, kad tik ukrainiečių Bažnyčia Kryme išnyktų. Nes ukrainiečiai ir tie žmonės, kurie kultūriškai bei intelektualiai jaučiasi priklausą Ukrainai, niekada nesusitaikys su Krymo okupacija. Dėl to jiems fabrikuojamos bylos, aktyvistai pradingsta, arba, sykį išvykę iš Krymo pusiasalio, nebeįleidžiami atgal“.

Anksčiau prie cerkvės veikė ukrainiečių kultūros centras, kuriame būdavo susitinkama aptarti knygų, diskutuoti, švęsti ukrainiečių šventes bei minėjimus. Bet prieš keletą mėnesių centrą teko uždaryti. „Žmonės įbauginti. O aš neturiu teisės statyti jų pavojun. Nes juk kultūros centre kalbos sukasi apie Ukrainą, jos valstybę, kultūrą, istoriją, tad neišvengiamai prabylama ir apie Kryme įvykdytą neteisybę.“

Kijevo patriarchatui priklausančių ukrainiečių ortodoksų, kaip ir kitų okupuotame pusiasalyje veikiančių Bažnyčių bei religinių bendruomenių ateitį gali dar labiau komplikuoti okupacinės valdžios reikalavimas iš naujo registruotis pagal Rusijos potvarkius. Viena iš registracijos prielaidų – dokumentai, įrodantys bendruomenės priklausomybę Rusijos bažnytinei struktūrai, geriausiai – su centru Maskvoje. Suprantama, kad Kijevui pavaldi ukrainiečių Ortodoksų bažnyčia arba graikų Katalikų Bažnyčia (unitai) šio reikalavimo niekaip negali įvykdyti. Antai, graikų-katalikų bendruomenės bandymas registruotis, Kijevo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko liudijimu, buvo atmestas jau tris kartus. Pasak jo, tikrasis šio įstatymo tikslas – likviduoti Kryme okupacinei Rusijos valdžiai nelojalias Bažnyčias.

Pagal „Deutschland radio“ parengė Audronė Žentelytė