Irena Andrukaitienė. Lietuvių kalba politikos kryžkelėse

Pranešimas skaitytas 2015 m. kovo 6 d. Lietuvos respublikos Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „25 metai laisvės. Patirtis ir perspektyvos“ .

Esame išskirtinė tauta. Kodėl? Nė viena kita tauta iš daugybės pasaulio tautų, kalbančių indoeuropiečių kalbomis, taip gerai neišsaugojo savo kalbos. Garsus prancūzų kalbininkas Antuanas Mejė yra pasakęs: „Net ir dabar lietuvių kalboje yra aptinkama formų, visiškai sutampančių su Vedų arba Homero kalbos formomis“. Nors yra kalbų, turinčių labai seną raidyną (hetitų kalbos rašytiniai paminklai yra iš 18 a. pr. Kr., graikų kalbos – iš 15 a. pr. Kr.), bet atkuriant senąsias indoeuropiečių kalbų formas, pasirodo, tenka remtis tik lietuvių kalba, nors ji užrašyta labai vėlai – tik 16 a. po Kr.

Lietuvių kalbos svarba ne tik indoeuropiečių kalbų istorijai, bet ir pačios indoeuropiečių prokalbės, kurios paminklų nėra išlikę, rekonstravimui yra didžiulė. Prokalbę mokslininkai bandė atkurti remdamiesi hetitų kalba, nes jos rašytiniai paminklai yra seniausi (18 a. pr. Kr.), bet ilgainiui paaiškėjo, kad ji yra pakitusi labiau negu lietuvių kalba. Taigi lietuvių kalba buvo tas šaltinis, kuriuo remdamiesi mokslininkai rekonstravo indoeuropiečių prokalbę.

Lietuvių kalba ir jos tarmės yra labai svarbios lyginamajai istorinei kalbotyrai, kuri prasidėjo su senovės indų kalbos – sanskrito ir jos archajiškesnio klodo – vedų kalbos tyrinėjimais. Todėl lietuvių kalba yra dėstoma visuose pasaulio universitetuose, kuriuose studijuojama indoeuropeistika.

Lietuvių kalba išsaugojo laisvą kirtį, indoeuropiečių balsių ir priebalsių sistemą, pirminę žodžių struktūrą, savitą moteriškų pavardžių darybą, išliko labai archajiška linksniavimo sistema (7 linksniai iš 8), tarmėse turime dviskaitą, puikiai išliko indoeuropietiškoji leksika, kuo negali pasigirti kitos indoeuropietiškos kalbos.

Tokia kalba yra neįkainojamas tautos turtas, nes, kaip teigia kalbininkas Olegas Poliakovas, „Lietuvių kalboje atspindima ne tik lietuvių tautos, bet ir visų indoeuropiečių tolimųjų protėvių dvasinė ir materialinė kultūra“.

Išskirtinis mūsų gimtosios kalbos statusas indoeuropiečių kalbų kontekste įpareigoja mus savo kalbą puoselėti ne tik kaip gimtąją, bet ir uždeda atsakomybės pareigą saugoti (ir išsaugoti) ją kaip unikalią vertybę mokslo pasauliui.

Gyvename sudėtingu, dinamišku laikotarpiu. Atviros valstybių sienos Europoje, laisva migracija, intensyvūs globalizacijos procesai. Kas laukia vis mažėjančios mūsų tautos ir mūsų kalbos? Pasaulis šiurkštus ir pragmatiškas, vargu ar jam rūpės nedidelės tautos tegu ir archajiška kalba.

Tai turi rūpėti pirmiausia mums. Kalbos apsauga yra ir valstybės išlikimo garantas. Mažosios Europos valstybės tai supranta ir visomis išgalėmis savo kalbą gina. Kaip yra pas mus?

Atkūrus nepriklausomybę lietuvių kalbai buvo grąžintas valstybinės kalbos statusas. Tai padaryta 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo priimtame Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme. 1990 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu sudaryta Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri teikia Seimui ir Vyriausybei siūlymus kalbos politikos srityje, nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis. 1990 m. liepos 30 d. įkurta Valstybinė kalbos inspekcija – kalbos vartojimo priežiūros institucija. 1991 m. sausio 31 d. priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“.1992 m. priimtoje Lietuvos Respublikos konstitucijoje 14 str. skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. 1995 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą. (Šių metų vasario mėn. minėjome jo dvidešimtmetį). Prie šio įstatymo įgyvendinimo prisidėjo ir Vyriausybės patvirtinta Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo programa 1996 – 2005 m., jos įgyvendinimui skirtos lėšos.

Atrodytų, kalbos apsauga pakankama. Juo labiau kad 2006 m. buvo pradėtas rengti Valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas. Deja, jo svarstymas ir priėmimas gerokai užtruko. 2014 m. rudenį Seime pateikta ketvirtoji jo redakcija, bet įstatymas iki šiol nepriimtas. Kodėl? Kas stabdo jo priėmimą? Seimuose vis dažniau ima rastis tokių politikų, kuriems darosi neaiški konstitucinė valstybinės lietuvių kalbos nuostata ir jos taikymas rašant asmenvardžius. 1999 m. kreipiamasi į Konstitucinį Teismą šios nuostatos išaiškinimo. Konstitucinis Teismas atsako: „Lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą“.

Po dešimties metų, 2009 m., vėl dėl to paties kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Konstitucinio Teismo atsakymas tas pats. 2014 m. pradžioje – procedūra vėl kartojasi. Vėl grupė Seimo narių kreipiasi į Konstitucinį Teismą, vėl reikalaujama išaiškinti 1999 m. Konstitucinio Teismo išaiškinimą. Matyt, kai kuriems Seimo nariams (o kiekviename Seime tokių atsiranda) labai netinka nuostata, kad lietuvių kalba užtikrina valstybės vientisumą, jos nedalomumą, kad ji yra tautos išlikimo garantija. Be to, neatsitiktinai dabartinės kadencijos Seime atsiduria Lietuvos lenkų rinkimų akcijos teikiamas Tautinių mažumų įstatymo projektas, kuriame jau siūloma įteisinti dvikalbius gatvių pavadinimus, valstybės įstaigose greta valstybinės vartoti ir tautinės mažumos kalbą. Tokių pageidavimų, matote, pasigirsta ir iš kaimyninės valstybės politikų.

Šiame fone susvyruoja ir Konstitucinis Teismas. Atsakomybę jis perkelia ant Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pečių, kuri jau daro tam tikras išlygas. Ir nepaisant beveik 80 000 Lietuvos piliečių, pasirašiusių „Reikalavimą ginti Lietuvių Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą“, negirdint lietuvių kalbos specialistų balso, neįsiklausant į Lietuvos Prezidentės žodžius, kad „lietuvių kalba neturi tapti jokių derybų ar politinių susitarimų įkaite“, Seime socialdemokratų iniciatyva I. Šaulienė ir G. Kirkilas teikia įstatymo projektą dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose, kuriame jau siūloma daryti išimtis. Esą, asmenvardžius jau būtų galima rašyti autentiška originalo forma lotyniškais rašmenimis, tokiu būdu papildant mūsų abėcėlę naujomis raidėmis.

Argi Seimo nariai nežino, kad pasaulyje nėra valstybių, kurios asmens dokumentuose naudotų svetimus rašmenis ir taip darkytų savo kalbą?

Susidariusią situaciją laikinai gelbsti alternatyvus Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas, gerokai paredaguotas Tautinių mažumų įstatymo projektas. O kas toliau? Manau, kad laukia ilgas ir sunkus politinės kovos kelias. Jis nesibaigs tol, kol visi nesuvoksime, kad mūsų tautos istorinė misija yra išsaugoti unikalią kalbą. Ne tik sau, bet ir visam indoeuropietiškam pasauliui. Kalbos mokslo pasauliui.

Prieš porą metų, kalbėdama iškilmingame Kovo 11 – osios posėdyje Seime sakiau, kad šalia Kryždirbystės ir kryžių simbolikos, šalia Dainų švenčių tradicijų ir jų simbolikos, šalia lietuviškų polifoninių dainų – sutartinių turėtų būti į UNESCO Nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą įtraukta ir unikali lietuvių kalba. Tą patį kartoju ir šiandien. Tai padaryti yra mūsų pareiga. Šventa pareiga.

Autorė yra Kovo 11-osios akto signatarė