Bryan Bradley. Kodėl katalikiška žiniasklaida Lietuvoje neturi įtakos? (II)

Lietuvoje beveik 80 procentų gyventojų laiko save katalikais. Tačiau katalikiški balsai mūsų visuomenėje beveik negirdimi. Ar prie šios situacijos neprisideda katalikiškos žiniasklaidos nesugebėjimas pasiekti, sudominti ir mokyti tikėjimui atvirus žmones? O gal religinė žiniasklaida apskritai nebedomina Lietuvos žmonių? Apie katalikiškos žiniasklaidos būklę, problemas ir perspektyvas Laisvosios Bangos eteryje Paulius Stonis ir Lina Kančytė kalbėjosi su JAV naujienų agentūros Bloomberg ilgamečiu žurnalistu Baltijos šalims Bryanu Bradley. Pateikiame antrąją laidos dalį. Laidos klausykitės kiekvieną pirmadienį, 21 val. Laisvosios Bangos radijuje.

Jūs esate atlikęs tyrimą, kuris vadinasi „Valdymo gairės tolimesniam Lietuvos katalikų medijos vystymuisi“. Šiame darbe jūs nagrinėjote tokius veiksnius, kurie lemia sėkmingą katalikų žiniasklaidos priemonių organizacijų valdymą, konkrečiai kalbėdamas apie Lietuvą. Jūs ten minite, kad 80 proc. gyventojų save laiko katalikais ir istoriškai katalikiška žiniasklaida turėjo šalyje svarbų vaidmenį. Tačiau šiandien ši žiniasklaida teturi menką pasiekiamumą. Kokios būtų to tyrimo išvados ir ką jūs tyrinėjote? Papasakokite plačiau.

B. Bradley: Visų pirma, aš bandžiau identifikuoti, kas egzistuoja, ir nustebau, kiek daug yra skirtingų katalikiškos žiniasklaidos kanalų! Ne 10, o 20-25 skirtingi kanalai. Dauguma jų yra labai maži. Šį tyrimą atlikau prieš du metus ir po jo išgirdau dar apie kelis kanalus. Padariau išvadą, kad daug kas daroma, bet daug žmonių apie tai nežino. Tai tam tikra komunikacijos rinkodaros problema. Pagrindinė naujiena nėra ta, kad katalikiškos žiniasklaidos neturime arba kad ji dirba blogai, bet kad ji yra! Ir reikia kažkaip pasistengti leisti apie tai sužinoti. Aš rinkau statistiką apie tų priemonių tiražą bei auditoriją, dariau interviu su vadovais. Iš esmės, jeigu padarytumėme bendrą žiniasklaidos žemėlapį Lietuvoje, turbūt yra tik kokios trys iš katalikiškų priemonių, kurios matytųsi tame žemėlapyje. Tai būtų maždaug apylygiai auditorijos turintys bernardinai.lt ir Marijos radijas, kurie pasiekia apie ketvirtį milijono žmonių per mėnesį. Jų auditorija yra normali. Aišku, didieji Lietuvos portalai turi milijoną ir daugiau – tai keturis kartus daugiau nei minėtieji, bet šiaip ar taip, apie 10 proc. Lietuvos gyventojų skaito katalikišką žiniakslaidą. Trečiasis buvo žurnalas Artuma, kurio tiražas 10 tūkst., o tai apytiksliai tiek pat, kiek žurnalų Verslo klasė, IQ arba Valstybė. 

Pagrindinės išvados buvo labiau iš vadybinės pusės, kad būtų galima labiau viešinti ne konkrečius leidinius. O bendrą katalikišką žiniasklaidą galima viešinti kaip tam tikrą tradiciją turinčią dalyvę viešose diskusijose kovojant už socialinį teisingumą, prieš blogybes ir t.t. Ši žiniasklaida nėra politiškai ar komerciškai angažuota, be to, man atrodo, daug kas ieško vertybių, todėl tai gali būti patrauklu. Kitas dalykas buvo galimybės bendradarbiauti tarp organizacijų ir pasidalinti resursais. Daugelis šių organizacijų galėtų tiksliau suformuluoti savo tikslinę auditoriją ir taip pritaikyti jai turinį. Pavyzdžiui, labai mažai pasiūlos yra jaunimui. Daugiausia katalikiškos žiniasklaidos yra pritaikyta tikintiems, pamaldiems suaugusiems. O tiems žmonėms, kurie dar ieško atsakymo, yra atviri krikščioniškoms vertybėms, mažai kas yra pritaikyta. Nors Bernardinuose ar Artumoje galima rasti straipsnių, pritaikytų jiems, bet tai nėra atskiras produktas.

Ar verta ir ar galima katalikiškai žiniasklaidai pasiduoti tai jaunatviškumo dvasiai, kai į jaunimą daugiau einama forma, o turinys lieka kažkur fone?

B. Bradley: Man atrodo, toks ėjimas nepasisektų. Manau, kad žiniasklaida jaunimui turi būti padaryta pačio jaunimo. Tai gali būti jau labiau subrendę, patyrę žmonės, bet jie dar turi būti jaunimas ir gebėti su kitais jaunais žmonėmis užmegzti dialogą. Tai būtų logiškiausias sprendimas. 

Ar jūs Lietuvoje matote tokių žmonių, kurie tuo užsiima? Juk yra tokios organizacijos kaip Ateitininkai.

B. Bradley: Taip, žurnalas Ateitis yra tas produktas, kurį aš per savo tyrimą aptikau. Jis skirtas būtent tik jauniems žmonėms. Tiražas yra gana mažas ir būtų gerai jį platinti, nes žurnalo turinys vertingas.

XX a. rašytume žurnalisto credo, kuris apibūdina kertinius profesionalios ir etiškos žurnalistikos principus. Jame teigiama: tikiu, kad tiek reklama, tiek naujienos, tiek komentarai turėtų tarnauti tik skaitytojų interesams. Visose skiltyse privalo galioti vienodi skaitytojui naudingos tiesos ir svarios informacijos standartai, geriausias profesionalios žurnalistikos įvertinimas yra atsakymas į klausimą, kiek ji tarnauja visuomenės interesams. Vedant paralelę su šiuo pasakymu, atrodo, kad katalikiškos žiniasklaidos tikslas yra tarnavimas Bažnyčios mokymui ir šio mokymo sklaida tikinčiųjų, visuomenės tarpe. Tačiau ne visada taip vyksta ir bent jau JAV katalikų žiniasklaidoje nevengiama skirstymo pagal pažiūras. Kaip tenka girdėti, yra liberalūs katalikai, konservatyvūs katalikai, katalikai libertarai (tie, kurie tiki laisvosios rinkos mokymu). Kaip būtų galima tai vertinti ir ką reiškia toks susiskaldymas net tarp katalikų? Ar tai reiškia, kad tos modernios idelogijos kaip liberalizmas, konservatizmas yra taip giliai įleidusios šaknis net katalikiškoje žiniasklaidoje, kad kai kurie Bažnyčios mokymo klausimai gali būti interpretuojami tų ideologijų šviesoje? Norint geriau suprasti klausimą, turiu šviežią pavyzdį. Popiežius Pranciškus kalba apie socialinį teisingumą, kelia klausimus apie neligybę visuomenėje. Kai kurie katalikai tai sutinka kaip tam tikrą socialistinę žinutę, o kiti mano, kad tai labai nuoseklus katalikų socialinio mokymo išdėstymas. Taigi, kaip yra su tomis ideologijomis?

B. Bradley: Sakyčiau, kad Bažnyčios mokymas neduoda užbaigtų sprendimų konkretiems politiniams, socialiniams klausimams. Tai yra labiau pamatiniai principai, mąstymo būdai. Bažnyčios mokymas nėra kaip dėžė, kurioje reikia užsidaryti, o labiau kaip tvirti solidūs pamatai, ant kurių galima pastatyti sprendimus. Iš tikrųjų, tarp pačių katalikų yra didelė laisvė naudoti savo protą, savo patirtį ir išvystyti žmonėms atrodančius geriausius sprendimus. Todėl geras katalikas gali būti vienos ar kitos partijos narys, nes bet kurioje partijoje jis suras dalykų, kuriuos bus sunku suderinti su savo sąžine. Būtent tai ir matome katalikiškoje žiniasklaidoje taip pat – žmones su skirtingais požiūriais. Nors libertarizmas turbūt prasilenkia su katalikų Bažnyčios mokymu kai kuriais klausimais, bet bendrai paėmus, nuomonių įvairovė yra gerai. Tik svarbu, kad būtų nuoširdi tiesos paieška,  gerų sprendimų ieškojimas, atvirumas dialogui, o ne užsidarymas savo ideologijoje. Bet aišku, yra tam tikros ribos. Pavyzdžiui, komunizmas tikrai nesuderinamas su Bažnyčios mokymu.

Grįžkime prie pagrindinės temos – kodėl katalikiška žiniasklaida Lietuvoje neturi įtakos? Ar tikrai situacija yra tokia?

B. Bradley: Tiesą pasakius, aš tokiam teiginiui nepritariu. Lietuvoje yra tikrai nemažai žmonių, kurie gauna naudos iš katalikiškos žiniasklaidos. Tai padeda iškelti Bažnyčios įžvalgas į viešas diskusijas ir padeda patiems katalikams suformuluoti savo pažiūras. Galbūt ši įtaka nėra tokia matoma kaip sovietmečiu, bet tai buvo ypatingi laikai. Kai niekas kitas nenorėjo, nedrįso arba negalėjo užsiimti tokia veikla, reikėjo turėti stuburo ir nebijoti veikti pogrindyje. Šiandien galima daug atviriau kalbėti ir daug katalikų tai ir daro. Žinoma, yra kur augti, yra daug neišnaudoto potencialo, bet apskritai, Lietuvoje katalikiška žiniasklaida yra ir ji veikia.