Shane Pezzutti. Pirmasis Jėzaus gundymas

Mes jau pradėjome šventąjį gavėnios laiką, mes ėmėme pasninkauti ir daryti atgailą. Gavėnia yra labai svarbus liturginis metas. Todėl pral...


Mes jau pradėjome šventąjį gavėnios laiką, mes ėmėme pasninkauti ir daryti atgailą. Gavėnia yra labai svarbus liturginis metas. Todėl praleiskite jį labai rimtai. Deja, Bažnyčioje išplitęs modernizmas šiandien pavertė gavėnią labai lengva ir patogia. Ji prarado savo apsimarinimo ir asketizmo dvasią. Tačiau mes turime išlaikyti šią pasninkavimo, atgailos ir apsimarinimo dvasią per visą gavėnią. Galbūt jūs gavėniai turite gerų pasiryžimų ir ketinimų. Labai gerai. Bet čia mūšis tik prasideda. Būkite pasirengę pagundai, nes kai tik imamės gero darbo, kai tik pradedame jį gera intencija arba pasiryžtame tapti geresni, piktosios dvasios ima mus pulti.                   

Gavėnios pradžioje mes pasiryžtame tapti geresniais katalikais, geresniais krikščionimis, geresniais žmonėmis. Šie pasiryžimai ir pažadai yra kaip dvasinis karo paskelbimas velniui ir piktosioms dvasioms. Mes tarsi pradedame puolimą prieš velnią ir piktąsias dvasias. Tačiau kai mes paskelbiame jiems karą ir imame juos pulti, jie labai supyksta ir puola atgal. Jie pradeda mus labiau gundyti ir stengiasi sugriauti visus mūsų gerus pasiryžimus bei intencijas, kad mūsų gavėnia taptų tuščia ir bevaisė. Kai mes pasiryžtame tapti geresni arba nugalėti kokią nors nuodėmę ar ydą, mes savo sieloje tarsi uždegame uolumo ugnį. Tačiau velnias žino, kad geriausias būdas užgesinti ugnį yra padaryti tai pačioje pradžioje. Kai ugnis įsiliepsnoja, ją užgesinti būna daug sunkiau. Štai kodėl demonai taip mus puola gavėnios pradžioje. Jie nenori, kad mūsų uolumas per gavėnią augtų. Todėl jie mėgina atitraukti mūsų dėmesį nuo gavėnios arba nuo savo pasiryžimų. Jie mėgina atimti mums drąsą. Turime būti labai stiprūs gavėnios pradžioje.

Velnias ir piktosios dvasios egzistuoja. Jos yra mūsų priešai, jos mūsų nekenčia ir medžioja mūsų sielas. Jos nori, kad mūsų sielos amžinai kentėtų pragare. Turime tai suprasti. Kai kurie demonai sekioja mus visą dieną. Jie nuolat mėgina sugundyti mus nusidėti. Šiame gyvenime negalime likti pasyvūs. Mes gyvename nuolatiniame kare. Mes nematome priešo, bet jis visada netoliese. Niekada nepamirškite, jog turime priešą, nematomą dvasinį priešą, ir kad jis su mumis kovoja mirtiną kovą. Nebūkite pasyvūs.

Norėdamos atskirti mus nuo Dievo, piktosios dvasios naudoja įvairias pagundas. Kiekviena velnio pagunda turi tą patį tikslą: priversti mus nusidėti, atitraukti mus nuo Dievo. Galime sakyti, velnias nori, kad mes Dievui ištartume „ne“. Nusidėdami mes nusisukame nuo Dievo ir netvarkingai prisirišame prie kūrinių. Nusidėdami mes ištariame „ne“ Dievo valiai. Tai piktosios dvasios darbas. Tai jos tikslas.

Pati dažniausia pagunda panaši į tą, kuria velnias pirmą kartą gundė mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Velnias Jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Kokia šio gundymo esmė? Prisiminkite, kad mūsų Viešpats jau buvo išpasninkavęs keturiasdešimt parų. Jis buvo labai alkanas. Įsivaizduokite, jeigu jūs keturiasdešimt dienų nieko nevalgytumėte. Kokie būtumėte alkani? Taigi mūsų Viešpats po šių keturiasdešimties dienų buvo labai alkanas ir silpnas. Tuomet prie jo prisiartino velnias. Jis visada prisiartina prie mūsų, kai būname silpni. Taigi velnias Jėzui mėgina įpiršti mintį, kad, jeigu Jis yra alkanas, vadinasi, turi ko nors užkąsti. Jeigu žmogus yra alkanas, jis turi užvalgyti. Jeigu žmogus jaučia troškulį, jis turi atsigerti. Tai akivaizdu. „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“.   

Velnias neneigia, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Jis tai žino. Taip pat jis žino, kad mūsų Viešpats iš tikrųjų gali akmenis paversti duona. Tad kodėl to nepadaryti? Jeigu Jėzus yra alkanas ir gali akmenis paversti duona, kodėl to nepadaryti? Ar mūsų Viešpats turėtų likti nevalgęs ir taip pakenkti savo sveikatai? Kodėl gi neužkandus, jeigu jau Jis toks alkanas? Velnio pagunda atrodo labai nekalta. Jis tiesiog siūlo numaldyti savo alkį ir pasinaudoti savo galia paversti negyvus akmenis maistu.                  
Kaip tiksliai suprasti šią pagundą? Atminkite, kad velnio tikslas ‒ atitraukti mus nuo Dievo ir priversti mus atmesti Dievo valią. Tačiau kaip šiuo atveju velnias mėgina atitraukti mūsų Viešpatį nuo Dievo? Prisiminkite, kad Dievas liepė Jėzui eiti į dykumą ir ten pasninkauti. „Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą…“ Tai buvo Dievo valia, Jo įsakymas. O velnias mėgino atitraukti mūsų Viešpatį nuo Dievo valios. Dievas norėjo, kad mūsų Viešpats pasninkautų, o pasninkas, kaip visi žino, sukelia alkį. Tačiau tokia buvo Dievo valia. Dievas žino, kad pasninkavimas sukelia alkį, ir jis liepė savo Sūnui kęsti šį alkį. Todėl Jėzus velniui atsakė: „Parašyta: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“.

Velnias norėjo mūsų Viešpatį atitraukti nuo Dievo valios ir Jo plano. „Kiekvienas žodis, kuris išeina iš Dievo lūpų“ reiškia Dievo valią, Jo planą, Jo įsakymus. „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Žmogaus gyvenimas priklauso ne TIK nuo duonos, bet daug labiau nuo Dievo valios, nuo Dievo Žodžio, nuo Dievo įsakymų. Mūsų Viešpats moko, kad, nors maistas yra būtinas mūsų gyvenimui, DAUG svarbesnis yra paklusnumas Dievo valiai.

Dievas liepė mūsų Viešpačiui eiti į dykumą ir pasninkauti. Jėzus pakluso šiam įsakymui. Tačiau po keturiasdešimties dienų šis Dievo įsakymas tapo labai sunkus. Mūsų Viešpats tapo labai alkanas ir silpnas. Jis troško maisto ir poilsio. Tačiau Jis nepamiršo Dievo valios ir įsakymo. Norėdamas įstumti mūsų Viešpatį į nuodėmę, velnias mėgino pasinaudoti žmogiškosios prigimties poreikiais. „Jeigu tu alkanas, turi ką nors užvalgyti. Privalai pasirūpinti savo kūnu ir sveikata. Turi branginti savo gyvenimą.“ Velnias nori, kad žmogui jo kūnas, sveikata ir gyvenimas taptų SVARBESNI nei Dievo valia ir įsakymas pasninkauti. Tai yra labai tipiška velnio pagunda.

Panašiai jis gundo ir mus. Norėdamas nuvesti mus į nuodėmę ir atitraukti nuo Dievo, jis mėgina pasinaudoti dalykais, kurių mums gyvenime reikia. Jis pasinaudoja mūsų alkiu, kad atitrauktų mus nuo pasninko. Jis pasinaudoja mūsų nuovargiu, kad atitrauktų mus nuo maldos. Jis pasinaudoja mūsų poreikiu ilsėtis, kad priverstų mus pasiduoti tinginystei. Jis pasinaudoja mūsų poreikiu turėti pinigų, kad priverstų mus pasiduoti godumui. Jis pasinaudoja mūsų poreikiu bendrauti, kad priverstų mus liežuvauti. Jis pasinaudoja netgi mūsų sveikata: „O, šiandien tu esi labai pavargęs. Galbūt sergi. Turi pasirūpinti savo sveikata. Turi branginti savo gyvybę. Negali šiandien eiti į Mišias. Taip, šiandien sekmadienis, ir Dievas įsakė švęsti sekmadienį, bet tavo sveikata brangesnė.“ Žinoma, kartais mes iš tiesų sergame ir negalime sekmadienį dalyvauti Mišiose. Tačiau tik labai rimta liga gali atleisti nuo sekmadienio pareigos. Nepasiduokite šiai velnio pagundai. Mūsų Viešpats po keturiasdešimt dienų pasninko buvo labai alkanas, bet jis atsispyrė velnio pagundai ir nevalgė.

Velnias pasinaudoja mūsų poreikiu mylėti, kad priverstų mus pasiduoti geismui. Piktoji dvasia mums šnabžda: „O, tu turi atsipalaiduoti. Tau reikia šiek tiek malonumų, juk tokia žmogaus prigimtis. Gali pasimėgauti šiomis blogomis nuotraukomis ar filmais.“ Velnias mėgina mus apgauti pasinaudodamas dalykais, kurių mums reikia. Jis nori priversti mus manyti, kad mūsų sveikata, gyvenimas, jausmai ir troškimai yra svarbesni nei Dievo valia ir įsakymai. Tačiau Jėzus Kristus mums primena: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Žmogui reikalingi ne tik valgis, gėrimas, poilsis, malonumai, pinigai ir kitos gyvenimo reikmės. Visų labiausiai žmogui reikalingi Dievo Žodis, Jo Įstatymas, Jo įsakymai.

Nieko nėra svarbiau už Dievo valią ir Jo įsakymus. Net jeigu Jis įsako mums kęsti alkį, ligą ar nuovargį, mes privalome paklusti, nes to nori Dievas. Mūsų Viešpats sutiko kęsti alkį, o vėliau ‒ savo kančią ir mirtį. Dievo valia yra svarbesnė už mūsų jausmus ir troškimus. Tačiau velnias mus gundys: „Šiandien tu labai liūdnas, todėl gali būti piktas ir apkalbinėti kitus.“ Ne! Dievo įsakymas mylėti savo artimą ir daryti jam gera yra svarbesnis nei mūsų jausmai. „Tačiau tas žmogus labai blogas, todėl aš jo nekenčiu ir galiu apie jį blogai kalbėti.“ Ne! Dievas mums įsako melstis už nusidėjėlius ir neteisti kitų.

Melskime Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad ji padėtų mums Dievo valią ir įsakymus padaryti svarbiausiu dalyku mūsų gyvenime. Turime mylėti Dievą labiau už viską. Tai yra pirmasis ir svarbiausias Jo įsakymas. Amen.



Susiję

Shane Pezzutti 7566460306293428740
item