Pokalbis su Jolanta Miškinyte, Neringa Ozolina ir Andriumi Atu apie vaikų atiminėjimą Norvegijoje (2-oji dalis)

Skaitytojams siūlome vasario 2 d. laidos Naktigonė, transliuotos Laisvosios Bangos eteryje, kurioje buvo diskutuojama apie tai, kodėl Li...


Skaitytojams siūlome vasario 2 d. laidos Naktigonė, transliuotos Laisvosios Bangos eteryje, kurioje buvo diskutuojama apie tai, kodėl Lietuva nieko nedaro, kad padėtų savo piliečiams Norvegijoje, 2-ąją dalį. 1-ąją laidos dalį galite rasti čia.

Šioje dalyje Lina Kančytė ir Paulius Stonis kalbina vertėja Norvegijos teismuose dirbančią Neringą Ozoliną, Lietuvos tėvų forumo atstovą Andrių Atą ir žurnalistę Jolantą Miškinytę.


- Kalbiname Norvegijos teismuose vertėja dirbančią Neringą Ozoliną. Ponia Neringa, Lietuvos žiniasklaidoje Jūs esate teigusi, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos imituoja darbą ir nieko nedaro, kad gintų savo piliečių teises Norvegijoje. Ar daug yra mūsų tautiečių Norvegijoje, kuriems skubiai reiktų pagalbos, kurių vaikai yra atimti be teismo ar be rimtų priežasčių?

Be teismo – ne, tačiau be rimtų priežasčių – taip. Šiuo metu, kaip tik bandžiau suskaičiuoti, ir yra apie penkis-šešis vaikus, kuriems reikalinga pagalba. Dvi bylos yra garsiai žinomos, kiti bando slėptis.

- Ko žmonės bijo, kodėl jie stengiasi nuslėpti, kad iš jų yra atimti vaikai?

Yra šeimų, kurios buvo sėkmingai įsitvirtinusios Norvegijoje, tačiau labai netikėtai prarado savo vaikus. Jie patys neįsivaizdavo, kad taip galėtų atsitikti. Šiandien ryte dar kalbėjausi su vienu tėvu, kuris prieš trejus metus neteko dviejų vaikų. Jis pasakė, kad jokiu būdu neis į viešumą, nes jo šeima Lietuvoje nežino, kad iš jo atimti vaikai, ir kad mes turime griežtai tai slėpti, nes jiems yra gėda. Jie kaltina save, yra traumuoti psichologiškai, apkaltinti nebūtais dalykais ir jaučiasi pasimetę. 

- Visą savaitgalį Lietuvos žiniasklaidoje mirgėjo straipsniai apie tai, kad porai šeimų pavyko parsivežti savo vaikus į Lietuvą. Šiandien sužinojome, kad visgi septynmetis berniukas, deja, jau penkios dienos kaip grąžintas į Norvegiją. Panašu, kad tai nėra pirmas toks atvejis. Galbūt yra daugiau šeimų, kurios imasi tokių drastiškų priemonių kaip savo pačių vaiko pagrobimas?

Taip, yra daugiau tokių šeimų. Tai pirmas toks atvejis, kai planas B nepavyko. Vakar su berniuko motina vykome į Stokholmą, o šiandien pakeliui atgal mes buvome taip nusivylusios, kad visą dieną tiesiog svarstėme du klausimus: ką veikia mūsų biurokratija, Seimas, išlaikomi mokesčių mokėtojų, ir ką reiškia Lietuvos valstybės išduotas pasas, kuriame parašyta, kad mus, kaip piliečius, užsienyje gina Lietuvos valstybė. 

- Didžioji dalis visuomenės iki šios dienos, atrodo, ignoravo šią problemą ir „Barnevernet“ tarnybą vertino kaip pažangią vakarietišką praktiką. Ar teisingas toks šios tarnybos įvaizdis? 

Ne, nemanau. Lietuva Norvegiją mato per rožinius akinius, bet įsigilinti, kaip viskas yra iš tikrųjų, nebandoma. Tas vaiko teisių įstatymas, kuris skamba pakankamai gražiai, praktikoje yra iškraipytas. Tačiau iki šiol mes nematėme Lietuvos institucijų įsikišimo ar bent domėjimosi, bandymo susipažinti su tuo, kas vyksta šalies viduje. 

- Jūs turite omenyje, kad įstatyme įrašyta vadinamoji išplėstinė smurto sąvoka, kuri sudaro prielaidas atitinkamoms tarnyboms imtis įvairiausių priemonių ir sugalvoti mums sunkiai suvokiamų priežasčių toms priemonėms pateisinti? 

Taip. Man pačiai prieš keletą metų buvo pradėta panaši byla „Barnevernet“. Kadangi su mergaite atvykusi pas dantistę aš apsiverkiau, nes reikėjo važiuoti 100 kilometrų, kad gautume paracetamolio receptą, man po to buvo pradėta byla, nes mama parodė emocijas ir paleido ašaras vaiko akivaizdoje. 

- Tik dėl tos priežasties jums buvo iškelta byla?

Taip. Aš teisme dirbu dvylika metų, o ką daryti tiems tėvams, kurie nemoka norvegų kalbos, kurie nepažįsta sistemos? Kitų valstybių diplomatai labai greitai pripažino problemą ir bandė tarpininkauti, tačiau Lietuva jau daug metų to nepripažįsta ir nebando padėti. Todėl mūsų mamos šitaip drastiškai ėmė atsiiminėti tuos vaikus. Ir aš labai didžiuojuosi tomis mamomis. Tokių mamų, kokias turi Lietuva, aš dar nesu mačiusi, nors daug metų domėjausi, ką darė slovakai, indai, čekai, kokių veiksmų ėmėsi Kenijos ambasada, kai buvo sprendžiamas klausimas, ar bus perduota Norvegijai mergaitė iš Kenijos. 

- Na, o dabar norėtume užduoti klausimą Lietuvos tėvų forumo atstovui Andriui Atui. Kalbinome V. Budniką, kuris užsiminė, jog yra rengiamas naujas Vaiko teisių apsaugos įstatymas. Visuomenininkai teigia, kad šiuo įstatymu, jei jis bus priimtas toks, koks šiuo metu planuojamas, būtų įteisinta panaši į Norvegijos sistema ir būtų palengvintas mažamečių paėmimas iš šeimos. Jūs dalyvavote darbo grupėse, svarstant tą įstatymą, gal galite trumpai pakomentuoti, ar minėti nuogąstavimai yra pagrįsti?

Man atrodo, kad šie įvykiai yra pavyzdžiai, kuriuos reikia įsidėmėti. Jie rodo, kas galėtų prasidėti Lietuvoje, jei būtų priimtas tas ydingas vadinamas Vaiko teisių apsaugos įstatymas. Aš manau, kad toks įstatymas atvertų kelią labai tamsiai piktnaudžiavimų praktikai, kokią galime matyti Norvegijoje. 

- Ko žada imtis Lietuvos tėvų asociacijos? Ar ruošiatės kokiai nors protesto akcijai prie ambasadų ar Užsienio reikalų ministerijos? 

Kol kas tokių akcijų neplanavome. Dabar kalbamasi su įvairiais partneriais, Seimo nariais apie tai, kaip atskleisti visą to įstatymo ydingumą. Bandysime parodyti, kas slypi už šio teisės akto. Juk gali nutikti taip, kad vaikas, kurio teisės ginamos, labiausiai ir nukentės. Tai rodo ir Norvegijos praktika. 

- Ar sutinkate su V. Budniko išsakyta pozicija, kad beveik aklai kopijuojama ir perkeliama skandinavų praktika? 

Manau, kad taip. Panašūs įstatymai yra priiminėjami ir Latvijoje bei Estijoje. Kalbant apie Lietuvos atvejį, procesą, kaip vyko darbas grupėse, galiu pasakyti, nes pats tame dalyvavau, kad į Lietuvos tėvų forumo teikiamą pluoštą pasiūlymų ir rekomendacijų iš viso nebuvo atsižvelgta. Dar ir šiandien mes nežinome kodėl. 

- Kas dalyvavo šiame darbe, ir kokia buvo jūsų reakcija, kai sužinojote, kad visi pasiūlymai, kuriuos teikėte, nebuvo priimti? 

Darbo grupė buvo sudaryta prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kalbėti reikėtų būtuoju laiku, nes šis procesas vyko pernai ir užpernai. Mes kreipėmės klausdami, kodėl nebuvo atsižvelgta į mūsų pasiūlymus, tačiau nesulaukėme jokių argumentų. 

- Ar nevyriausybinių organizacijų atstovai toje darbo grupėje sudarė reikšmingą dalį dalyvių?

Taip. Nevyriausybinių organizacijų atstovų buvo nemažai, tačiau principas, kuriuo remiantis jos buvo kviečiamos, man liko neaiškus. Spendžiant iš to, kas buvo kalbama darbo grupėje, kyla klausimas ar tos nevyriausybinės organizacijos neatstovavo tam tikriems interesams. Turiu omenyje ne interesą apsaugoti vaikų teises. Kilo abejonių, ar nebuvo intereso, jog priėmus būtent tokį įstatymą kai kurios nevyriausybinės organizacijos galėtų iš to gyventi teikiant paslaugas. Šis klausimas aktualus ir šiandien.  

- Ar artimiausiu metu Seime planuojama svarstyti Vaiko teisių apsaugos įstatymą?

Mano žiniomis, tai turėtų vykti kovo mėnesį. Seimo nariai turės spręsti dėl šito įstatymo, ir aš labai tikiuosi, kad vis dėlto bus suprasta, jog, priešingai negu teigiama, šiuo teisės aktu vaiko teisės nėra ginamos. Jeigu norvegai nori pasakyti, kad valstybė, tam tikri darbuotojai ar kiti asmenys yra geriau nei savi tėvai, man atrodo, mes negalime kalbėti apie vaiko teisių gynimą. Iš tėvų atimtas vaikas patiria žalą, ir nėra teisinga sakyti, kad jie gina vaiko teises. Man atrodo, ten suaugę žmonės gina savo teises ne ką mažiau. 

- Požiūris, kad valstybė viską žino ir valstybė viskuo pasirūpins, yra pakankamai gerai pažįstamas vyresnės kartos žmonėms. Dėkojame Jums, gerbiamas A. Atai. Na, o dabar norėtųsi paklausti studijoje esančios žurnalistės J. Miškinytės, ar gali būti, kad tokios istorijos kartosis? 

Jeigu nesikeis mūsų atsakingų pareigūnų pozicijos, jeigu ministras ir toliau manys, kad dėl savo piliečių neverta kelti skandalų, jeigu ir toliau vaikų teisių apsaugos srityje dirbantys pareigūnai aiškins, kad visi tėvai patys kalti, nes jie geria ir mušasi, jeigu jiems pritars ir kai kurie žurnalistai, tai neabejotinai tokių istorijų bus. Kai žmogų nuskriaudžia, atleidžia iš darbo, sumažina pensiją, tokios nuoskaudos po kažkurio laiko praeina ir jos neturi kažkokių uždelsto veikimo pasekmių. Tuo metu neteisybė šeimos, vaikų klausimais, piliečių niekinimas, abejingumo demonstravimas žmogiškos kančios atžvilgiu nebus užmirštas. Ir mes tikrai nežinome, kaip tai vieną dieną išsilies.

Susiję

Šeimos politika 5258209967215282143
item