Jolanta Miškinytė. Nežmoniška sistema ar netikę tėvai?
Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje paviešinta šokiruojanti statistika ir šeimų, nukentėjusių nuo nepagrįstų Valstybinės vaiko teisių apsa...
https://www.propatria.lt/2015/02/jolanta-miskinyte-nezmoniska-sistema-ar.html
Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje paviešinta šokiruojanti statistika ir šeimų, nukentėjusių nuo nepagrįstų Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pareigūnų veiksmų, liudijimai rodo, kad šį 2015-aisiais darytą interviu, kuriame daugiausiai kalbama apie kai kuriose užsienio valstybėse egzistuojančią masinę vaikų atiminėjimo iš šeimų praktiką ir būdus iš to pasipelnyti, jau turėtume skaityti kaip perspėjimą apie tai, kas artimiausiu metu gali įvykti Lietuvoje, jei absurdišką vaikų atiminėjimą iš šeimų įteisinusi 2018 metų vaiko teisių reforma nebus atšaukta.
– Apie vaikus, paimtus iš lietuvių emigrantų šeimų, girdime iš skirtingų šalių – Norvegijos, Anglijos ir kt. Ar gali taip būti, kad tos šalys kaip susitarusios skriaudžia mūsiškius, o gal mūsų tautiečiai patys prisidaro bėdų? Kitaip tariant, ar gali taip būti, kad skirtingose šalyse veikia vienodai blogos sistemos, o gal tiesiog mūsų lietuviai išvyksta ten su blogu požiūriu į vaikų priežiūrą?
– Nėra nei mūsiškių, nei nemūsiškių.
Socialinės tarnybos atima vaikus iš įvairiausių tautybių tėvų: latvių, rusų,
lenkų, norvegų, brazilų, portugalų, britų, čekų ir t.t. Tiesiog kalbėdami apie
bet kokį reiškinį mes, lietuviai, vis dar mažai domimės platesniu nei savo
sienos kontekstu. Todėl lietuviškoje žiniasklaidoje tiek daug skaitome
straipsnių ir komentarų, iš kurių susidaro įspūdis, kad vaikų auginimo klausimu
esame patys didžiausi nevykėliai pasaulyje. Tačiau jei patyrinėtume, kas šia
tema rašoma, rodoma ir kalbama kitų šalių žiniasklaidoje, pamatytume, kiek
turime „konkurentų“ kaip esą nemokantys auklėti vaikų. Kai skaitau lietuvišką
komentarą, kokios blogos lietuvių auklėjimo, elgesio su vaikais tradicijos,
taip ir norisi įduoti tokio teksto autoriui pasiskaityti, pavyzdžiui, vieną
kitą Charleso Dickenso romaną.
Nesu sąmokslo teorijų specialistė,
todėl tikrai nesakau, kad tarnybos ar sistemos yra kaip nors susimokiusios. Juo
labiau kad ne visose valstybėse socialinės tarnybos veikia vienodai.
Liūdniausiai pagarsėjusios yra Norvegijos ir Didžiosios Britanijos vaiko teisių
apsaugos sistemos, tačiau ir tarp jų yra skirtumų. Norvegų teisininkas Marius
Reikeros’as man sakė, kad pagal svetimų žmonių globai atiduodamų vaikų rodiklį
Norvegija yra pasaulio lyderė.
Tėvų būna visokių, taip pat ir tokių,
kuriems jokiais būdais negalima palikti vaikų. Tačiau kalba ne apie
degradavusius, smurtaujančius, vaikų neprižiūrinčius asmenis. Jei vaikai būtų
gelbėjami nuo tokių tėvų, nebūtų tiek protestų, žurnalistinių tyrimų, prieš
sistemą kovojančių organizacijų, neskambintų varpais žmogaus teisių gynėjai.
Beje, tokie tėvai vargiai kenčia netekę vaikų, nei jų ieško, nei dėl jų kovoja.
Bent jau man neteko tokių matyti lakstant po teismus, tėvystės kursus,
rizikuojant ir tiesiog pasivagiant savo pačių vaikus ir pan.
Mano akiratyje yra istorijos,
kuriose nukentėję tėvai yra visiškai normalūs žmonės, tiesiog pakliuvę į neteisingai
veikiančios sistemos mėsmalę. Palyginčiau bet kokią sistemą su namu: joks namas
nestovės gerai ant netinkamai sumūrytų pamatų. Šitos sistemos pamatinė bėda
prasideda nuo perlenkimo dėl vaiko teisių, kai jis ir jo interesai iškeliami
aukščiau šeimos, tėvų, taip pat jų teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir
įsitikinimus. Biologinė šeima nuvertinama kaip nesvarbi vaiko raidai. Svarbu,
kad jis turėtų atskirą kambarį ir kitą panašiai suprantamą gerovę.
Priešingu atveju nebūtų tiek
atimtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti
kursus apie vaikų auklėjimą.
– Kodėl staiga atsirado tiek blogų tėvų ir iš kur stebuklingai atsiranda
tiek puikių pakaitinių tėvų?
– Ant kelio užveda kad ir reklamos,
siūlančios žmonėms tapti vadinamaisiais fosteriais (globėjais) ir atitinkamai
uždirbti – tokią mačiau ant britiškos transporto priemonės. Norvegijoje tokioms
globėjų šeimoms už priimtus vaikus mokama, galima sakyti, alga; kai kurie
globėjai netgi meta darbą. Kokie reikalavimai keliami tėvams, o kokie
globėjams, gerai liudija papokštavimas: žmogus, iš kurio buvo atimtas vaikas,
pasisiūlė tapti globėju ir buvo sėkmingai užregistruotas. Tikras atvejis, beje.
Jokiu būdu neteigiu, kad visi vaiko
teisių sargai dirba blogai ir tik kenkia šeimoms. Yra puikių darbuotojų, kurie
iš tiesų padeda šeimoms susidoroti su kylančiomis auklėjimo ir pan.
problemomis. Netgi toje pačioje Norvegijoje ne visi regionai vienodai garsėja
vaikų atiminėjimu iš tėvų. Deja, bet būtent tokie darbuotojai vis dažniau
palieka sistemą, nes jiems nepriimtini kai kurie darbo metodai, nes jie nenori
ardyti šeimų ir žaloti vaikų psichikos. O jei paskaitytume pačių norvegų
pasisakymus apie šią sistemą, pamatytume, kad jie jos jau sotūs. Nes, pirma,
patys nuo jos kenčia, o antra – kam patiktų, kad jų šalis pasaulyje išgarsėtų
tokiais abejotinais pasiekimais.
Pinigai šioje sistemoje vaidina
kur kas didesnį vaidmenį, nei įsivaizduojame užliūliuoti kalbų apie vaikų
gelbėjimą nuo blogų tėvų. Jeigu vaiko teisių apsaugos tarnybos biudžetas
priklauso nuo esamų bylų skaičiaus, kaip yra Norvegijoje, tai suprantama, kad
tokių bylų skaičius bus auginamas visais būdais.
Belgijos radijo žurnalistė
Florence Bellone, atlikusi didelį žurnalistinį tyrimą apie Didžiosios
Britanijos vaiko teisių apsaugos sistemos veikimą ir gavusi už jį aukštą Europos Komisijos apdovanojimą, sakė man, kad prisidengiant vaiko teisių
lozungu sukurtas puikus kontrolės įnagis bei nauja privataus sektoriaus ekonomikos
šaka. Joje veikia įvaikinimo, pakaitinės tėvystės agentūros, teismų bei
medicinos ekspertai – teisininkai, psichiatrai, psichologai ir įvaikintojai,
kuriais dažniausiai būna piliečiai be konkrečių kvalifikacijų, tačiau galintys
daug uždirbti iš profesionalios tėvystės. Jos tyrimas atskleidė, kad vaikai
šiandien yra vertingi kaip benzinas ar auksas, o iš esamos vaiko teisių
apsaugos koncepcijos pelnosi ištisi sektoriai. Investicinės grupės perka įvaikinimo
agentūras, tam naudojamas anoniminis kapitalas. Didžiausios Jungtinės
Karalystės įvaikinimo agentūros „Core Assets“ apyvarta sudaro 192 milijonus
eurų per metus. Žurnalistė tai vienareikšmiškai vadina tarptautiniu verslu.
Norvegijos vaiko teisių tarnyba „Barnevernet“
veikia taip, kad niekas, net Vyriausybė negali kištis į jos darbą – tai šią
vasarą Lietuvos žurnalistams patvirtino šios šalies ambasados Vilniuje atstovė.
Turbūt nereikia aiškinti, ką reiškia institucijai suteikti neribotas galias be
kontrolės ir atsakomybės už klaidas ar neteisėtus veiksmus. Paskui neturėtų
stebinti, kad atimti iš tėvų vaikai dalijami tarnybos darbuotojų draugams ir
netgi giminaičiams. Banali korupcija, kuri turbūt ir rojuje suvešėtų, jei ten
tam atsirastų palankios sąlygos – žmonės visur yra tik žmonės, tokios pačios
prigimties ir su tokiomis pat ydomis.
Žmonės vis nusistebi, kad šios
tarnybos kartais nekreipia dėmesio į išties abejotino gyvenimo būdo šeimas,
tačiau atima vaikus už nepalyginamai mažesnius nusižengimus. Nesunku tai
suprasti. Kai galios didelės, o įstatymas leidžia interpretuoti jį labai
plačiai, tuomet situacija labai priklauso nuo konkrečių darbuotojų išminties,
kvalifikacijos, o ir geros valios. Ne veltui toks dažnas tėvų komentaras:
svarbu, ant ko „užpulsi“, taip ir baigsis.
Vaikų atiminėjimu domiuosi antrus
metus, bendrauju ne tik su nukentėjusiais tėvais, bet ir su teisininkais,
psichologais, užsienio teismų bei socialinių tarnybų vertėjais, kurie iš vidaus
mato visą sistemos virtuvę.
Iš pradžių buvo be galo keista
išgirsti tiesiog neįtikėtinas istorijas su šokiruojančiomis detalėmis iš
skirtingų tautybių skirtingose šalies vietose gyvenančių ir vieni kitų
nepažįstančių žmonių.
Apie anoniminius skundus dėl
smurto namuose – to užtenka paimti vaikus tiesiai iš darželio ar mokyklos be
artimųjų žinios ir patalpinti pas svetimus žmones; apie iš namų su antrankiais
į areštinę išvežtus tėvus; apie vaikų tardymus žadant jiems skanėstų ir net
pinigų; apie tuščius pažadus grąžinti vaikus motinai, jei ji išsiskirs su vyru;
apie pedofilija apkaltintus tėvus, kurie nebuvo nei nuteisti, nei įkalinti, bet
vaikai jiems vis tiek nebuvo grąžinti; apie dokumentų klastojimą, apie begales
tėvystės kursų ir mokymų, už kuriuos šie „nemokšos“ turi patys susimokėti, bet
vis tiek vaikų neatgauna, nes esą gerai įsisavintos teorijos praktiškai
panaudoti nesugebės; apie išskiriamus brolius ir seseris, netgi dvynukus; apie
gimdyvių stebėjimą ir įvertinimus, yra teisingas akių kontaktas su kūdikiu ar ne;
apie tėvų nesugebėjimą „įeiti į vaiko vidinį pasaulį“, apie moterų krizių
centrus, į kuriuos įviliojamos pažeidžiamesnės būsimos mamos ir iš kurių jos
išleidžiamos jau be vaikelio... Ir taip toliau.
Surinktos medžiagos tikrai pakanka
suprasti, kad reikalą turime ne su pavienėmis klaidomis ar nesusipratimais, bet
su sistema, kurios koncepcija yra iš esmės neteisinga ir realiame gyvenime
neretai suveikia prieš šeimą ir prieš pačius vaikus.
Nuo kada reikia baigti universitetą,
kad turėtum teisę auginti savo vaikus? Nuo kada privaloma būti tobuliems
tėvams, nuo kada žmogui nebegalima daryti klaidų? Augindami vaikus mes ir
patys augame, mokomės būti tais tėvais, pažingsniui įgyjame išminties,
patirties. Šeima juk yra vieta, kur mokomasi ne tik kantrybės, pareigų,
atsakomybės, bet ir susipykti, išlieti emocijas, taip pat ir atsiprašyti. Tai
yra subtilus pasaulis, kurio negalima primityviai biurokratizuoti, sukaišioti į
kelias schemas. Negalima nekritiškai vadovautis tik vaikų pasakojimais. Bet
kuris vaiką auginantis žmogus puikiai žino, kaip vaikai sugeba fantazuoti,
prasimanyti, kitąkart – meluoti ar net kerštauti tėvams už tai, kad buvo
nubaustas ar negavo geidžiamo dalyko. Ką jau kalbėti apie paauglystės sunkumus,
kurių reta šeima nepatiria.
Vaikas – ne daiktas, kurį galėtum
lengva ranka kilnoti iš vienos vietos į kitą. Tačiau kiek kai kurie iš tėvų
atimti vaikai pakeičia vadinamųjų profesionalių globėjų, kartais net sunku
patikėti; tai negali praeiti be pasekmių jo raidai.
O nuo kada tėvai pradėti vertinti
kaip už recidyvistus pavojingesni nusikaltėliai? Net už žmogžudystę ar kitą
kokį baisų nusikaltimą nubausti asmenys paprastai turi baigtines bausmes.
Tėvams, iš kurių atimti vaikai, tai yra bausmė iki gyvos galvos. Netgi tais
atvejais, kai jie vaiką iš tiesų aprėkė, kai užplojo jam per užpakalį – ar
šitokia žiauri bausmė yra adekvati?
– Ši problema išryškėjo paskutiniais metais, nors emigracija iš Lietuvos
vyksta jau seniai. Kaip manote kodėl? Ar seniau tų atvejų nebūdavo, ar jie
nebuvo viešinami?
– Manau, kad problema tiesiog jau
pasiekė tam tikrą kritinę ribą. Žmonės gėdijosi apie tai kalbėti, slėpė, kad iš
jų atimti vaikai. Juk įsitikinimas, kad vaikų už nieką neatima, kad taip
nutinka tik smurtaujantiems, geriantiems, šeima nesirūpinantiems tėvams,
visuomenėje yra labai gilus. Kas nori vietoj užuojautos ir pagalbos sulaukti
pasmerkimo? Patirti gėdą, kai netekę vaikų ir taip jau yra ties išprotėjimo
riba?
Kad atlaikytum tokią aplinkinių
reakciją, reikia tvirto stuburo. Kai tėvai bei juos palaikantys specialistai
ėmė vienytis, viešai protestuoti, kai žurnalistai pradėjo tirti, ką iš tiesų
išdarinėja kai kurių šalių vaiko teisių apsaugos tarnybos, inertiškos tylos ir
baimės šiuo klausimu tampa vis mažiau.
Galop, vis daugiau emigrantų susiduria
su šiuo reiškiniu – mato nežinia dėl ko nukentėjusius giminaičius, draugus,
pažįstamus, girdi vis daugiau tokių istorijų. Centrinėje norvegų žiniasklaidoje
vis dažniau kritikuojamos socialinės tarnybos, pasisako buvę jų darbuotojai.
Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje
netrūksta kritiškų straipsnių apie netinkamus socialinių tarnybų veiksmus. O
šios šalies šeimos teismų sistemai pradėjęs vadovauti naujas teisėjas seras
James’as Munby’us pareiškė, kad svetimų valstybių piliečių vaikai nėra Britanijos
reikalas, o neteisėtai vaikus atiminėjančius socialinius darbuotojus reikia
sodinti į kalėjimą. Tokia principingų pareigūnų pozicija taip pat padrąsina
tėvus ne tylėti, o veikti.
– Ar galima bent apytiksliai įvertinti šios problemos mastą? Kiek tokių
atvejų esama?
– Tikslių skaičių tikrai nėra.
Lietuvos institucijos paklaustos pamini vos kelis lietuvių atvejus, tačiau jų
yra gerokai daugiau. Net aš jų žinau daugiau. Tiesiog ne visi tėvai praneša
apie paimtus vaikus. Matydami, kad pagalbos iš savo valstybės nelabai sulauks,
jie jos net nesikreipia. Suorganizuoja savo vaikų pagrobimą iš pakaitinių namų ir
juos išsiveža. Mamos lietuvės ne kartą prašė Lietuvos valdžios pagalbos – juk
atimti vaikai yra Lietuvos piliečiai. Jokia nacionaline teise neįmanoma
pateisinti kitos valstybės piliečių konfiskavimo ir dalijimo savo piliečiams.
Ar tai ne žmonių grobimas? Netgi jeigu tėvai negeri, tai tie vaikai turi
senelius, tetas, dėdes, galiausiai – jie gali būti įvaikinti Lietuvoje.
Oficialūs teiginiai, kad vaikai atiduodami pirmiausia giminaičiams, yra
netiesa. Tai rodo konkrečios įvairių valstybių piliečių istorijos.
– Jau minėjote, kad lietuviai nėra išskirtiniai, kad ir kitų šalių
piliečiai pakliūva į tas pačias bėdas. Gal papasakotumėte daugiau apie atvejus
su emigrantais iš kitų šalių?
– Daugybė tų istorijų... Slovakai
broliukai Boorovai – jie buvo išgelbėti nuo prievartinio įvaikinimo milžiniškomis
Slovakijos teisingumo ministerijos
darbuotojos Maricos Pirošikovos
pastangomis. Vaikų mama buvo darbo su neįgaliais vaikais specialistė, ji netgi
turėjo leidimą atidaryti privačią tokių vaikų priežiūros įstaigą, tačiau iš
pačios buvo atimti abu sūnūs, jų tėvą apkaltinus pedofilija po to, kai mama
nuvedė vieną iš berniukų pas gydytoją dėl lytinių organų infekcijos.
Socialiniai darbuotojai privertė tėvus išsiskirti, tačiau ir po to vaikai
nebuvo grąžinti mamai. Tėvas buvo paleistas, nebuvo nuteistas – kaip nuteisti
nekaltą žmogų, to socialinės tarnybos dar nesugalvojo, matyt. Broliukai buvo
atskirti vienas nuo kito ir pradėti ruošti įvaikinti. Tuo tarpu Slovakijoje
vyko protesto mitingai, šalies valdžia pagrasino paduoti Didžiąją Britaniją į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Buvo sukurtas dokumentinis filmas ir vaidybinis
TV serialas apie šios šeimos tragišką istoriją. Vaikus išgelbėjo tik tai, kad
Slovakija nepasidavė. Bendravau su
išgelbėtų berniukų močiute, kuri kartu su dukra perėjo visą tą pragarą. Ji
sakė, kad jeigu ne Slovakijos valdžios pozicija, ji niekada nebebūtų pamačiusi
savo anūkų, kaip ir jie – vienas kito. Po įvaikinimo jie būtų gavę kitas
tapatybes.
Didžiulį tarptautinį skandalą dėl
savo atimtų vaikų Norvegijai sukėlė Indija – mačiau, kaip žmonės protestavo
prie ambasados, kaip griežtai kalbėjo šalies žiniasklaida ir politikai, kaip buvo
priversta viešai teisintis Norvegijos ambasada. Vaikai buvo grąžinti tėvams.
Norvegijos socialinėms tarnyboms
užkliuvusi brazilė mama su vaikais pasislėpė Brazilijos ambasadoje Osle – jos
šalies diplomatai neatidavė savo piliečių. Kai ji su vaikais pagaliau grįžo
namo, brazilai pasitiko ją kaip nacionalinę didvyrę.
Gana žinomas ukrainiečių pianistas
neteko sūnaus po to, kai šis, žaisdamas su draugu britu, supleškino kažkokią
pašiūrę. Brito vaiko niekas nelietė, o pianisto sūnų atėmė iš tėvo. Kiek žinau,
po ilgos kovos jis sūnų atsikovojo, tačiau berniukas namo grįžo su didelėmis
psichologinėmis problemomis.
Kaip tik šiuo metu Latvija išgyvena
analogišką dramą – vyksta kova dėl Jungtinėje Karalystėje prieš ketverius metus
iš žurnalistės Lailos Brice atimtos dukrelės Katyos. Pravoslavų bažnyčioje
krikštyta mergaitė buvo atiduota musulmonų šeimai, o dabar ruošiama įvaikinti
Britanijos piliečių šeimoje. O prasidėjo nelaimė nuo to, kad Laila buvo skubiai
iškviesta į darbą. Ji paprašė draugę atvažiuoti pažiūrėti dukrelės ir, kai ši
paskambino, kad jau važiuoja, moteris išėjo į darbą. Tuo tarpu kaimynai
paskambino tarnyboms, kad vaikas paliktas vienas. Nei mergaitės atvykusi
prižiūrėti draugė, nei grįžusi vyresnioji sesė nieko nebegalėjo padaryti –
vaikas buvo išvežtas ir negrąžinamas mamai jau ketverius metus. Šia istorija domisi Latvijos prezidentas,
veikiama diplomatiniu lygmeniu.
Bendrauju su Laila, tai tikrai be
galo savo dvi dukras mylinti mama, kuri niekada nepasiduos. Mergaitės vyresnioji
sesuo, Britanijoje baigusi psichologijos studijas, ilgisi sesers ir kenčia.
Tačiau nors daug ir gražiai kalbama, kaip atimti vaikai pirmiausia atiduodami
globoti giminaičiams, seseriai globa nepatikima. Latvijoje atsirado solidžių
šeimų, norinčių paimti globoti mažąją Latvijos pilietę, tačiau Katyą siekiama palikti
svetimiems žmonėms Britanijoje. Visiškai neseniai pasiekė žinia, kad Čekija
įteikė Norvegijai notą dėl dviejų ten iš tėvų atimtų broliukų. Skundas dėl
smurto šeimoje nepasitvirtino, tačiau vaikų čekei mamai tarnybos negrąžina.
Žurnalo neužteks visoms istorijoms,
kurias žinau. Apie tai, kaip vaikai virsta preke, sukurtas ne vienas filmas,
pavyzdžiui, vokiečių „Search a Child, pay Cash“, lenkų „Vaikų medžioklė“, čekų
„Be vaikų neišvyksime“. Jokia paslaptis, kad jau galima išsirinkti vaiką iš
katalogo arba vadinamajame įvaikinimo vakarėlyje. Tačiau tam reikia turėti
pakankamai sveikų, simpatiškų, prižiūrėtų vaikų.
Vaikų atiminėjimas iš tėvų
skirtingose pasaulio šalyse turi savų niuansų. Tokiose, apie kurias čia kalbame
kaip apie emigrantų kryptį, manipuliuojama vaiko teisėmis, fiziniu ar emociniu
smurtu ir panašiomis sąvokomis. Rumunijoje neturtingi tėvai tiesiog
apgaudinėjami, pakišant jiems pasirašyti vaikų atsisakymo dokumentus tėvams
nesuprantama kalba. Kambodžoje skurstantiems tėvams pažadama, kad jų vaikai
turės sotų gyvenimą, gaus europietišką išsilavinimą. Paimti iš šeimos tokie vaikai
apgyvendinami vis naujose prieglaudose, kurias įkuria verteivos, siekdami
pasipelnyti iš Vakarų paramos tokioms įstaigoms.
– Kokios tos vaikų atėmimo istorijos, ar yra koks tipiškas scenarijus, kaip
tai nutinka? Gal jį žinant būtų įmanoma apsisaugoti?
– Geriausias apsisaugojimas – neemigruoti
į valstybes, garsėjančias tokia vaiko teisių apsauga ir tokiu požiūriu į vaiko
gerovę. Apskritai prieš emigruojant pravartu atidžiai susipažinti su šalimi, į
kurią norima vykti. Su jos istorija, tradicijomis, požiūriu į šeimą, su
įstatymais. Be abejo, mokėti kalbą, nes nemokantys jos tėvai neretai pasirašo
ant dokumentų, kurie nulemia jų vaikų likimą. Kiek emigrantų prieš išvykdami
pagalvoja apie tokį „pasikaustymą“?
Prieš imant socialinę pašalpą verta
pagalvoti, ar nebūsi įvertintas kaip žmogus, kuris nesusitvarko su savo
gyvenimu, tad reikia atkreipti į tai dėmesį. Nereikia atvirauti apie savo
šeimą, nes jei prasitarsi, kad, pavyzdžiui, kažkada gavai nuo savo tėvų į
kailį, tai gali būti suprasta kaip smurtinis auklėjimas, kurį tikriausiai
taikai ir savo vaikams. Geriau patylėti, jei lankeisi pas psichologą ar psichiatrą,
gėrei antidepresantus – tai yra nuoroda į galimą nestabilumą, nuo kurio reikia
gelbėti tavo vaikus. Geriau privengti žodžio „depresija“. Rūpestingos mamos
neveda vaiko į darželį, jei šis žaisdamas įsitaisė mėlynę, nes žino, kad
tarnybos pirmiausia išsiveš vaiką, o tėvams paskui reikės įrodinėti, jog jie
nesmurtauja. Lygiai taip pat reikia paaiškinti vaikams, kuo gresia jų
atviravimas darželyje ar mokykloje apie savo tėvus ir namus. Mat tose šalyse,
kur vaikai atiminėjami iš tėvų, jie jau darželyje skatinami pasipasakoti, o gal
jie jaučiasi nelaimingi, skriaudžiami, gal jiems liūdna. Tokios vaikų apklausos
laikomos normaliu dalyku. Viena mama pasakojo, kad mokykloje, kurią lanko jos
vaikai, šios apklausos vadinamos „laimės valandomis“. Deja, ne visada tai
panaudojama padėti vaikui ar šeimai, kai to iš tiesų reikia, – kartais tai
tampa pretekstu paimti vaikus iš tėvų.
Užtenka prisiminti vienos lenkaitės istoriją. Vaikas užkliuvo mokytojai dėl
savo liūdnos nuotaikos, to socialiniams darbuotojams užteko atskirti ją nuo
šeimos. Jiems nebuvo įdomu, kad mergaitė tiesiog išgyveno dėl Lenkijoje
likusios ir sunkiai sergančios savo močiutės.
Šalyse, kuriose skundimas yra
laikomas gero piliečio bruožu, reikia atsargiai rinktis kaimynus, nes kai jiems
kažkas nepatinka, jie neretai tiesiog parašo skundą.
Verta pagalvoti ir apie patikimą
šeimos gydytoją, nes vizitas pas mediką kartais irgi baigiasi liūdnai, kai
vaiko ligos, traumos ar net įgimtos sveikatos problemos susiejamos su tėvų
aplaidumu ar netgi smurtu.
Norvegijoje negerai, jei vaikas
kažkuo išsiskiria iš kitų. Pavyzdžiui, atsineša į darželį ne tokį sumuštinį,
koks yra standartinis. Yra per judrus arba per lėtas, per gabus arba sunkesnio
charakterio. Išskirtinumas suprantamas kaip signalas, kad blogai integruojamasi
į norvegų visuomenę.
Reikia žinoti, kad mokytojai ir
darželio auklėtojai įpareigoti stebėti vaikus ir tėvus; jei kyla kokių nors
įtarimų, neretai jie ne aiškinasi situaciją su tėvais, bet praneša vaiko teisių
apsaugos darbuotojams. Piktnaudžiavimas šiuo atveju pasireiškia tuo, kad
kartais kvalifikacijos stokojantys auklėtojai ar mokytojai taip išsprendžia
situaciją dėl savo nekompetencijos, nusikrato vaikais, kurie jiems kelia
problemų.
Be abejo, mums daug kas iš tų realijų
atrodo keista, nesuprantama ir net neįtikėtina, tačiau tai yra kitokia
valstybė, ko neįvertina dažnas emigrantas.
– Jums teko susidurti su daug istorijų, ar nutinka taip, kad jos baigiasi
gerai, vaikai grąžinami tėvams ir jie toliau gyvena laimingai ir ramiai?
– Tikrai tenka. Man atrodo, kad tokių istorijų nėra tiek jau ir mažai. Tiesa,
kai nutinka toks finalas, tai jis sistemą išmanančių žmonių dažnai vadinamas
stebuklu. Ypač jei vaikas negrąžinamas greitai ir byla pasiekia teismą.
Norvegijos žmogaus teisių komiteto pirmininkas, teisininkas M. Reikeros’as sakė
man, kad kovoti su socialinėmis tarnybomis teisme itin sunku, nes jos tokios
įtakingos, kad per 90 proc. bylų baigiasi jų, o ne tėvų naudai. Marius aiškino,
jog taip yra todėl, kad ši sistema susijusi su didžiuliais pinigais ir
tūkstančiais darbo vietų.
Bendravau su viena lietuve mama,
kai jos dukra buvo paimta iš darželio, kai auklėtoja pranešė vaiko teisių
sargams įtarianti, jog mergaitė namuose smaugiama. Iš tiesų ji buvo alergiška,
išbėrimai ant kaklo atsirasdavo paplaukiojus baseine. Vaiką po kurio laiko
grąžino, tačiau tėvai turėjo daug išgyvenimų ir išlaidų, mat samdė advokatą,
mokėjo už ekspertizes.
– Kas realiai gali padėti ir galbūt padeda tokioms šeimoms? Teisininkai,
Lietuvos diplomatai, Lietuvos institucijų atstovai, lietuvių bendruomenių
įsikišimas?
– Pirmiausia mums reikia garsiai ir
atvirai pripažinti, kad ši problema – ne pramanas, ne nukentėjusių tėvų ar
Rusijos agentų skleidžiami gandai, bet pati tikriausia realybė, nes kol kas ji
vis dar neigiama. Lietuvos valdžia kaltina tėvus, visiškai užmiršdama Konstituciją,
kuri įpareigoja globoti savo piliečius užsienyje.
Padėtų didesnis solidarumas ir
užuojauta, juk tėvams nėra nieko baisesnio už vaikų netektį. Visaip suku galvą,
bet niekaip negaliu suprasti, kodėl kitų valstybių pareigūnais dažniausiai
tikime labiau nei savo žmonėmis? Ko gero, tokia susigūžusi laikysena ir
nuolatinis savęs menkinimas, mušimasis į krūtinę yra požymis, kad tikrai dar
nesame nei laisvi, nei atsitiesę, nei pasitikintys savimi.
Tuomet natūralu, kad ir mūsų
valdžia šios problemos akistatoje demonstruoja bejėgystę ir, sakyčiau,
abejingumą. Skaičiau krūvas politikų, įvairių institucijų, įskaitant ir pačias
aukščiausias, atsakymus ieškantiems pagalbos tėvams. Deja, daugelis jų yra
tipiškas biurokratinis atsirašinėjimas. Sunkiai suvokiama, kaip neseniai Norvegijon
vizito nuvykę valdžios žmonės – Seimo narė, Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos
darbuotoja – galėjo nesusitikti su nukentėjusiais tėvais, neišklausyti jų.
O padėti gali visi jūsų
išvardinti pareigūnai ir organizacijos. Jau vien šia tema parašyta tiesa yra
labai vertinga informacija žmonėms, kurie nė nenutuokia apie situacijas, į
kurias gali pakliūti svetur. Iš tiesų tai beatodairiška emigracija pradeda
atsigręžti antrąja medalio puse...
– Kai kalbame apie šią problemą, dažniausiai susiduriame su dviem
stovyklomis – vieni sako, kad niekas vaikų iš šeimos neatimtų, jei su vaikais
būtų elgiamasi tinkamai, kiti tvirtina, kad užsienio šalių socialiniai
darbuotojai nežino, kas yra žmoniškumas, ir vaikus atiminėja be svarbios
priežasties. Jei manytume, kad antrasis variantas yra tiesa, kaip tuomet jį
logiškai paaiškinti, kodėl socialiniai darbuotojai, kurių pareiga rūpintis
šeimų gerove, atiminėja vaikus iš tėvų ir griauna tą gerovę?
– Kaip ir atsakiau anksčiau į
klausimą, kodėl vaikų gerovę turinti užtikrinti sistema iš tiesų labai dažnai
veikia prieš vaikus. Paradoksas, kad vaikai ir kenčia labiausiai, bet apie tai
kažkodėl nekalbama. Juk jie išplėšiami iš tėvų, kuriuos myli (o vaikai myli net
degradavusius, geriančius ir badu juos marinančius tėvus, ką jau kalbėti apie
normalius), iš sau įprastos aplinkos, iš tam tikros jiems įprastos gyvenimo
tvarkos, šeimos ritualų.
Iš jų atimami seneliai, tetos,
dėdės, pusseserės, pusbroliai, nutraukiami prieraišūs santykiai – to niekada
negalės suteikti net tobuliausi pakaitiniai tėvai. Atimama gimtoji kalba (net
retuose susitikimuose su tikraisiais tėvais draudžiama ja kalbėti), tapatybė.
Ar tokias netektis įmanoma kompensuoti be milžiniškos žalos vaiko psichikai?
Nors kai kurie vaikai bėga iš pakaitinių šeimų, netgi žudosi, manau, kad šios
ydingos koncepcijos bumerangas dar laukia ateityje. Kai akivaizdžiai
destruktyvi idėja imama pateikti kaip gėris ir gerovė, ištisos sistemos pradeda
veikti prieš sveiką protą ir prieš žmogų. Štai atimtas garsaus norvegų
poliarininko Vinjė nė metukų tuomet neturėjęs anūkas, kurio mama – lietuvė.
Skaičiau greitosios pagalbos gydytojo įvertinimą, kad vaikutis sveikas,
linksmas, maitinamas mamos pienu. Tačiau vaiko teisių tarnybai dirbantis
psichologas – o juk suinteresuotas asmuo – parašė išvadą, kad tėvai
nesuprantantys vaiko signalų. Jis buvo paimtas iš šeimos, o kartu iš kūdikio
atimtas ir motinos pienas. Kaip tokiame veiksme įmanoma įžvelgti kokią nors
vaiko gerovę? Kaip galima vaiko gerove vadinti brolių ir seserų išskyrimą, kai
jie išdalijami skirtingiems globėjams? Todėl visada turėtume vertinti ne
gražias kalbas ir kilnias deklaracijas, bet realius darbus.
Kalbino Deimantė Dokšaitė.
16 komentarų
Manyčiau, taip pat efektyvu būtų kalbėti ir apie emigrantų finansinės gerovės kainą, kurią sąlyginai savanoriškai jie moka, apsigyvenę liberalios demokratijos ar autoritarinėse valstybėse. Vienas iš šiuolaikinės liberaliosios demokratijos ypatumų, tai visuotina galimybė veikti savo naudai. Tačiau nevertėtų labai jau stebėtis, kad šis principas pasireiškia kaip absoliutas. T. y. jeigu vienas siekia savo gerovės, tai kodėl įsivaizduoja, kad ir kitas to nedarys? Jeigu intelektualiai nepasiruošęs, ar fiziškai silpnas emigruojantis žmogus dėl savo paviršutiniškumo pasiryžęs aukoti jo manymu „silpniausiąją“ savo gyvenimo grandies dalį - sveikatą, asmeninį orumą, šeimą, o kartais net ir savuosius vaikus, negi jis mano (viliasi), kad to neįvyks? Kad kitas, gudresnis ar stipresnis tuo nepasinaudos savajai naudai. Ypač liberaliojoje demokratijoje. Čia dominuoja iškalbingieji, kaip autoritarizme stipresnieji, savanaudžiai. Ir tai tęsis, nes kas kart iškyla dar iškalbingesni ar dar stipresni veikėjai. Tokioje terpėje kiekvienas yra tapęs potencialia auka, o ypač emigrantai.
Todėl apie tai verta kalbėti bet kokia forma. Dar geriau – daryti, kad tik būtų grįžtama prie etinės, vertybių demokratijos principų. Gimtoje valstybėje tai daryti nepalyginamai lengviau.
Graži Miškinytės nuotrauka, tik kad daug netiesos ji kalba, gali greit pasent:)))
Tegul paklauso rimtų žmonių patirties - gal praeis svaiguliai....Suprantama, pinigėlių bus mažiau, bet tiesos - daugiau:)
www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/isvykusi-lietuviu-gydytoju-seima-pavydziu-norvegijai-kad-ji-turi-barnevernet.d?id=67094852
Panašių patirčių - daug, galima sužinoti tikrovę iš "Lietuvių namai - šeimų bendruomenė Osle" ir kt. Todėl vadinamai korespondentei siūlymas: nekalbėk to, ko tavo akys nematė, mat ką ausys išgirsta gali būti šališka "tiesa".
Antraip iš rašeivos galima greit "pletkų bobute" patapti.... Negerai, negražu:)))) Na, tiesa gal ir mažiau kainuoja pinigine išraiška, ką padarysi. Bet vertingiausia yra tai, ko pinigais neįpirksi - tai Tiesos sakymas.
aciu autorei uz tiesa.
Vienas sakinys pasako, del ko sitas straipsnis sukurtas: "Geriausias apsisaugojimas – neemigruoti į valstybes, garsėjančias tokia vaiko teisių apsauga ir tokiu požiūriu į vaiko gerovę" Idomu, kodel visos tos agituojancios personos pacios gyvena tokioje salyje ir dar su vaikais, juos gimdo ir kazkodel problemu nemato. Bet va, jus kiti, nebandykit emigruoti, atims vaikus :D :D
Dėkui autoriui, naudinga.
Aciu ,uz neabejotina tiesa,zmones,kurie dar netiki anksciau ar veliau prareges,o tie kas nenori matyti tiesos,tai ir nematys.Gaila ,kad kai kuri "nepaperkama"ziniasklaida akivaizdziai rasineja tik vienasaliskus straipsnius,su zeminanciomis potekstemis,akivaizdu kas moka tas ir muzika uzsako,todel gerbiamas komentatoriau(ar provokatoriau?)auksciau,jei jus klaidina Delfio interpretacijos,tai mano pasiulymas,neskaitykite jo daugiau;)Ir tikekimes,kad Lietuvos vaiku ir tevu ateitis rytoj svarstomose pataisose nebus sunaikinta.Lai blaivus protas,logika,kitu saliu kartus pavyzdziai nuves musu parlamentarus teisingu keliu ir pataisas atmes
> Anonimiškas
2015-02-21 02:20
Nėra dūmų be ugnies... negalima teigti , kad Miškinytė kalba netiesą, arba bent viskas netiesa... Kartyais tiesa būna per vidurį abiejų pusių diskutuojančių apie tą pačią stiklinę...
O tiesa ta, kad ten kur pradeda veikti pinigai, žmonės kokios tautybės jie bebūtų, tampa jų įkaitais, vergais ir priklausomais nuo jų : Jau marksa pasakęs: už kelių šimtų procentų pelno normą ,kapitalistas kokiu verslu jis beverslautų bus pasiryžęs ir motiną užmušti... O čia tik vaikai- statistiniai vienetai, kaip ir karuose dabar mirtimi už ginklų gamintojams pinigus vaišinami tokie pasaulio statistiniai vienetai -tūkstančiais.
taip kad atmesti Miškinytės perspėjimų ir pamokymų, kaip kad jūs siūlote, nederėtų , bent atsargumo. Tik kvailiai nepasimoko iš savo klaidų...
Įdomu, kaip dabar tie atmatos, vogravę "ką ji če nusyšneka - te gi vyskas tobula!", pagiedotų? Nors, įtariu, giedotų tą patį, nes a) tokia fauna niekad nepripažins klydusi ir b) ideologijos fanatikams į tikrovę apskritai nusišvilpti.
Beje, dėl " Ant kelio užveda kad ir reklamos, siūlančios žmonėms tapti vadinamaisiais fosteriais (globėjais) ir atitinkamai uždirbti – tokią mačiau ant britiškos transporto priemonės." - plg. su http://darbas.kaunas.lt/ "Vakarėjam", škias... ;)
Puikus nuostabus straipsnis, parašyta teisingai išsamiai, Norvegija yra turtinga, turi dujas naftą, bet neturi daug vaikų, todėl ir veikia Bernevernet, ten jau biznis, Lietuvoje jei tas bus įsteigta, bus katastrofa, Lietuva išsilaikė tūkstantmetį, tai su tuo pritemtu įstatymu, ir penkiasdešimt netrauks, Seimui reikia grįžti prie įstatymo, ir jį pertvarkyti, dėl to kad jis buvo priimtas visai negalvojant, pasinaudojant Matuko tragedija, kuri niekada netiks normalioms šeimoms.
Pavojingiausia yra tai, kad nežinoma, kas gali atsitikti su atimtais vaikais - o jeigu jie taps prekiautojų žmonėmis aukomis arba dar baisiau - bus paaukoti organų ,,donorystei''?
Kas galėtu paneigti kad.....Matuko istorija buvo dirbtinai sukurta kad užkurti galingą buldozerį padėjusi prastumti vaikų atiminėjimo įstatymą.
Vargso vaikelio Matuko tragedija pasinaudojo niekingi zmones.Ir viskas del pinigu.Jeigu tas nusikalstamas (nezinau kaip kitaip ji pavadinti) istatymas nebus atsauktas, vargas musu Lietuvai.
Ačiū, Atore, už teisingą straipsnį. Manau, šitame blogio siautėjimo etape turime visi netylėti susigūžę, turime reikalauti atšauktį tą nužmogėjimą skatinantį įstatymą.Vienykimės, Lietuvos žmonės, dar nevėlu, galime klastos hidrai užkirsti kelią...Ir malda,malda, malda už Tėvynę, už Seimą, kad Viešpats suteiktų išminties, kurie jos neteko ir visai apako.
Gerb. Jolanta, prašau išleiskite, nors ir nedidelę knygą pagal savo surinktą medžiagą, kas taptų gidu visoms Lietuvos šeimoms.
Ir štai praėjo 3 metai, ir ką dabar galite pakomemtuoti protingieji kurmiai?
Niekas ir dabar nepasikeite, po tiek metu...uzdarbiauja barnevernet vaiku saskaita,visa sistema supuvusi nuo pat saknu.
Rašyti komentarą