Europos žmogaus teisių teismas tarptautinę prekybą vaikais laiko leistina veikla

Šią savaitę Europos žmogaus teisių teismas nubaudė Italiją už tai, kad ši paėmė vaiką iš poros, nusipirkusios jį už 49 tūkst. eurų. Italijai skirta 30 tūkst. eurų bauda, kuria turima atlyginti žalą.

2011 metais Maskvoje pora nusipirko vaiką iš kompanijos, besiverčiančios surogacija. Vaiko gimimo sertifikate buvo įrašyta, kad jis yra italų poros sūnus. Grįžus į Italiją, šis rusiškas gimimo sertifikatas buvo atmestas ir padarytas DNR tyrimas parodė, jog vaikas neturėjo jokio genetinio ryšio su pora. Vaikas paprasčiausiai buvo pagamintas, užsakytas ir parduotas. Rusijos kompanija nupirko žmogaus gametas ir pasamdė surogatinę motiną, kas, pasirodo, nėra nelegalu Rusijoje. Italų teisėjai, aptikę tarptautinių įvaikinimo standartų ir Italijos tvarkos pažeidimą, nusprendė paimti vaiką iš jo pirkėjų ir patikėti jį įvaikinimui.

Tačiau porai paskundus Italiją Strasbūro teismui, šis nusprendė, jog Italija gali atsisakyti pripažinti Rusijos dokumentus, tačiau vaiko paėmimas esą pažeidė poros teisę į privatumą ir šeimyninį gyvenimą. Italijos valdžia esą turėjusi palikti vaiką su jais, nes tai vaikui geriausia. Teismas nieko nepasakė apie tai, koks turėtų būti vaiko civilinis statusas.

Kad pasiektų tokią išvadą, teismas turėjo pritarti prielaidai, jog santykis tarp vaiko ir jo pirkėjų gali būti apibrėžtas kaip „šeimyninis gyvenimas“, nes jie „elgėsi kaip tėvai“ šešis mėnesius. Teismas tuo taip pat išaiškino, kad surogacijos draudimo pažeidimas ir prekyba vaikais nėra pakankamas pagrindas paimti vaikui, nes jam esą geriausia yra likti su jo pirkėjais.

Vaiko nupirkimas suteikia pirkėjams teisę į vaiką dėl paties vaiko tariamos gerovės. Štai, ką išaiškino Strasbūro teisėjai, nepasikonsultavę su jokiais ekspertais. Iš nusikaltimo gimė teisė. Taigi, teismas patvirtino teisę į prekybą vaikais. Vertėtų įvardinti tiesiai šviesiai: tariama „nauda vaikui“ iš tikrųjų slepia pačių teisėjų norą leisti surogaciją.

Teismas net nesvarstė surogacijos moralumo, vaiko kilmės, vaiko pardavėjų gametų eksploatacijos ir surogatinės motinos kaip vaiko egzistencijos priežasties klausimų. Šio vaiko pardavimas nenustebino teisėjų, kurie net nesumirksėdami teigia, jog tai ne jų reikalas. Teisėjams nerūpi gimusio iš surogatinės motinos ir nupirkto kitų asmenų vaiko kančios: vaikas „dėl savo paties gerovės“ yra pasmerktas gyventi su tais, kurie jį nupirko iš jo tikrųjų tėvų. Augimas su tais, kurie padarė tave našlaičiu, nėra tas pats, kas augti šeimoje, kuri tave įsivaikino.

Teismas, nagrinėjantis reprodukcijos su medicinine pagalba ir homoseksualų įsivaikinimo bylas, nebenori net galvoti apie vaiko kilmę ar šeimos struktūrą. Jam tai nerūpi, nes jis šeimą laiko tik laikinu piliečių susibūrimu.

Du teisėjai, kurie pasisakė prieš šį sprendimą, teigė, jog jis pažeidžia šalies laisvę nepripažinti surogacijos ir yra paskata tarptautinei prekybai vaikais.

Žmogaus teisės turėtų būti naudojamos orumo gynybai ir apsaugai nuo žmonių išnaudojimo. Tačiau dabar jos naudojamos kaip klaidingos liberalizacijos instrumentas, ginantis individo teisę siekti bet kokios savo užgaidos patenkinimo, net 55 metų moters noro turėti vaiką.

Italijos valdžia gali apskųsti šį sprendimą, tačiau teismas turi galią atmesti apeliaciją net nieko nepaaiškinęs. Mažai tikėtina, kad Italija teiks apeliaciją, tad šis sprendimas Italijai ir kitoms 46 Europos valstybėms tiesiai šviesiai pasakė, jog jos nebeturėtų varžyti tokių „šeimų“ gyvenimo.

Parengta pagal Lifesitenews.com informaciją