Vytautas Keršanskas. Išlaisvinkime Vilniaus švietimą iš Tomaševskio ir kitų wilniečių gniaužtų

Vilniuje nesprendžiamos švietimo sistemos problemos, o vietų ikimokyklinėse įstaigose stygius – katastrofiškas. Tokia situacija susi...


Vilniuje nesprendžiamos švietimo sistemos problemos, o vietų ikimokyklinėse įstaigose stygius – katastrofiškas.

Tokia situacija susiklostė ne tik dėl jau daugelį metų Vilniaus miesto savivaldybę apraizgiusio vietos oligarchų tinklo, kuriam susikurti leido dabartinio mero nuolankumas korumpuotam verslui. Pastaruosius ketverius metus valdančiųjų tarpe veikia ir bendru sąrašu su Rusų aljansu išrinkta Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA).

Sostinėje – ne tik ekonomiškai, bet ir istoriškai bei kultūriškai svarbiausiame Lietuvos centre – švietimo klausimai atiduoti į atvirai Rusijos veiksmus Ukrainoje remiančios partijos rankas.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą bei suaktyvėjusio informacinio karo fone Lietuvoje atgijo iki šiol tik gana siaurame visuomenės tarpe vykusi diskusija apie mūsų pasiruošimą gintis.

Pirmiausia – nuo įvairios iš Rytų skleidžiamos propagandos. Kitaip tariant, pagaliau iš tiesų rimtai susirūpinta Lietuvos gyventojų patriotiniu ir pilietiniu sąmoningumu.

Prieš kelias dienas Šilalės rajono mokytojai ir vietos politikai kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministrą Dainių Pavalkį išreikšdami susirūpinimą, kad mokyklose skiriamas per mažas dėmesys patriotiniam mokinių ugdymui. Suvokiama, kad mokykla yra ta terpė, kurioje jaunosioms kartoms turi būti perduodamas meilės tėvynei jausmas. Ar galime to tikėtis Vilniuje? Ar normalu, kad švietimo klausimai iš principo kuruojami atstovų partijos, kurios lyderis Valdemaras Tomaševskis praėjusių metų gegužės 9-ąją pasididžiuodamas šventė „Pergalės dieną“, įsisegęs rusiško šovinizmo simbolį – Georgijaus juostelę?

Nors bendrojo ugdymo programa yra Švietimo ir mokslo ministerijos, o ne savivaldybės reikalas, miesto valdžia turi padaryti bent jau tiek, kiek leidžia jos galios. Pavyzdžiui, Tautiška giesmė galėtų skambėti kiekvienos darbo savaitės pradžioje – taip moksleiviai užmegztų stipresnį simbolinį ryšį su valstybe. 

Mokinių užimtumas po pamokų taip pat išlieka probleminiu klausimu Vilniuje. Todėl savivaldybė turėtų ne tik sukurti didesnes galimybes moksleivių užklasinei veiklai, bet bendradarbiaujant su kariuomene ir daugeliu Vilniuje veikiančių patriotinių organizacijų supažindinti juos su pasiruošimu krašto gynybai, skatinti jaunimo įsitraukimą į patriotinių organizacijų veiklą.

Tačiau tai – tik viena medalio pusė. Daugiau nei pusė tūkstančio šeimų Vilniuje tebėra dabartinės Vilniaus valdžios neveiksnumo įkaitės, nes joms neužtikrinama galimybė savo atžalas leisti į darželius. Tiesa, su problema susiduria toli gražu ne visi: sklandančios kalbos bei žiniasklaidoje pasirodantys reportažai atkreipia dėmesį, jog tautinių mažumų, kurios savivaldybėje kontroliuoja švietimo klausimus, vaikai vietų darželiuose stygiaus nejaučia. 

Dar daugiau, neįvyksta jau daugelį metų planuojamas mokyklų optimizavimas, tad pustuštės tautinių mažumų mokyklos vis dar įsikūrusios patalpose, kurios gerokai viršija jų poreikius. Ir visai nekreipiamas dėmesys į tai, kad sujungus šias mokyklas, atlaisvintose patalpose būtų sukurtos taip trūkstamos darželių grupės. Kitu atveju, dalyje iš jų būtų galima įkurti visoje Lietuvoje besisteigiančius ir ypač Kaune išvystytus mokyklas-daugiafunkcinius centrus, kuriuose po vienu stogu sutalpinami ir darželinukai, ir abiturientai.

Negana to, dabartinio mero ir LLRA komandiniu darbu gilinama ir pastarosios partijos vienvaldystė Vilniaus rajone. Jau pamirštas 2013 m. priimtas sprendimas, kad į Vilniaus mieste esančius darželius galės būti priimti tik tie vaikai, kurių tėvai yra deklaravę savo gyvenamąją vietą Vilniuje. Vis daugiau jaunų vilniečių šeimų lieka dirbti sostinėje, tačiau išsikelia gyventi už miesto ribų, taip daugėja ir LLRA politikos nepalaikančių gyventojų Vilniaus rajone. Todėl tokiais sprendimais siekiama išlaikyti rinkėjų balansą ir partijos vienvaldystę rajone.

Vilnius vis dar nesugeba išsivaduoti iš sovietinio palikimo viešosiose miesto erdvėse, nepaisant to, kad Kultūros ministro sprendimu tam praėjusių metų pabaigoje buvo uždegta žalia šviesa. Akivaizdu, kad kultūrinėje ir švietimo srityje dabartinė valdžia neturi noro imtis spręsti jau įsišaknijusių problemų, nors tam palanki ir geopolitinė aplinka, ir išaugęs visuomenės palaikymas.

Dabartinė oligarchų atstovų ir V.Tomaševskio wilniečių komanda nebegali ir toliau užgniaužusi laikyti svarbiausių Vilniaus, kuris turėtų būti ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis Lietuvos centras, politikos sričių. Būtų naivu tikėtis, kad LLRA rinkėjai galėtų būti lengvai įtikinti neigiama šios partijos veikla. Per daugiau nei dvidešimtmetį ji sugebėjo suformuoti sau lojalių rinkėjų tinklą, o demonstruojama prorusiška pozicija leidžia pasiimti ir šias nuotaikas palaikančių rinkėjų balsus.

Tuo tarpu valstybiškai mąstantys tautinių bendrijų atstovai paverčiami tokios politikos įkaitais.

Vilnių permainų keliu pasukti gali tik susitelkę vilniečiai, kuriems rūpi ne tik sostinės, bet ir jaunosios kartos, Lietuvos ateities klausimai.

Šaltinis: www.delfi.lt

Susiję

Vytautas Keršanskas 2831018777826353301
item