Ukrainos Marijonų vyresnysis V. Lutkovskiy: krikščionys Ukrainoje masiškai palieka Maskvos patriarchatą

Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios vyresnysis Sviatoslavas Shevchukas Sausio 27 d. Marijampolėje per pal. Jurgio Matulaičio li...

Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios vyresnysis Sviatoslavas
Shevchukas

Sausio 27 d. Marijampolėje per pal. Jurgio Matulaičio liturginį minėjimą vyko jo draugijos VIII konferencija. Jos metu Ukrainos Marijonų bendruomenės vyresnysis kun. Viktor Lutkovskiy sakė pranešimą „Katalikai Ukrainoje: vienybė išbandymų akivaizdoje“. V.Lutkovskiy labai dėkojo Lietuvai už visokeriopą paramą, kurią ukrainiečiai jaučia ir pastebi, ypač humanitarinę pagalbą ir politinį palaikymą. Svečias pasakojo apie baisią, tačiau viltį teikiančią padėtį Ukrainoje. 

Karas įsiplieskė būtent ten, kur būta mažai tikinčiųjų

Kaip pastebi ir stebisi Ukrainos vyskupai, karo židiniai Ukrainoje sutampa būtent su menko tikėjimo zonomis, kur buvo mažai krikščionių ir mažai žmonių ateidavo į bažnyčią. Tai akivaizdus ženklas, kad mūsų malda ir tikėjimas iš tikrųjų apsaugo mūsų miestus nuo pavojų ir karo. 

Maidano pradžioje, kaip teigia V. Lutkovskiy, retas kuris mokėjo persižegnoti. Tačiau vėliau jau visi galėjo ne tik persižegnoti, bet ir išmoko melstis, dalyvaudavo šv. Mišiose. Maidano aikštėje net buvo pastatyta koplyčia, kurią vėliau prorusiškos pajėgos nugriovė.

Ukrainoje dar nėra įsteigta kapelionų tarnystė, tad kunigai savanoriškai važiuoja į frontą skelbti Evangeliją kariams ir juos dvasiškai paremti. Tokio skelbimo efektyvumu įsitikino vienas kunigas, kuriam kalbant apie Jėzų Kristų daugelis kuopos karių panorėjo priimti Jėzų į savo gyvenimą kaip Gelbėtoją, prieiti išpažinties. Po kelių dienų tie kariai žuvo. Tačiau prieš mirtį jie suspėjo susitaikyti su Dievu ir priimti tikėjimą. 

Bažnyčios padėtis Ukrainoje

V. Lutkovskiy paminėjo tris Rytų apeigų krikščionių Bažnyčias Ukrainoje: tai kanoninis Maskvos ortodoksų patriarchatas, Kijevo ortodoksų patriarchatas, dar tik siekiantis kanoninio pripažinimo, ir unitų Bažnyčia. Kadangi Maskvos ortodoksų Bažnyčia remia sukilėlius, kurie netgi įsirengia cerkvėse bazes, iš kurių šaudo į žmones, krikščionys Ukrainoje masiškai palieka Maskvos patriarchatą ir jungiasi prie Kijevo ortodoksų Bažnyčios arba unitų. Sumenkus Maskvos patriarchato reputacijai, Ukrainoje jis ima vadintis tiesiog Ortodoksų Bažnyčia, neminint žodžio „Maskvos“. 

Unitų ir Kijevo Ortodoksų Bažnyčios bendradarbiauja su valstybe, remdamos ir priimdamos pabėgėlius, paremdamos į karą pašauktus karius. Kadangi V. Janukovičiaus valdymo metu Ukrainos kariuomenė buvo apleista ir nusilpninta, ji neturi pakankamai priemonių aprūpinti šaukiamus karius. Taigi patys šaukiamieji turi įsigyti šalmus, neperšaunamas liemenes ir kitus dalykus, kas vienam kariui kainuoja bent 1500 JAV dolerių. Dažnai giminė ar kaimas iš paskutinių pinigų šaukiamajam nuperka reikalingas priemones. Tai daro taip pat krikščionių bendruomenės. Kai kurios jų kas mėnesį aprūpina keletą ar daugiau šauktinių reikalingomis priemonėmis kovai. 

Žudomi kunigai ir pastoriai, kankinamas, luošinamas ir žudomas jaunimas

V. Lutkovskiy teigimu, sukilėlių okupuotose teritorijose žudomi Ukrainos ortodoksų ir katalikų kunigai bei protestantų pastoriai. Ypač žiauriai elgiasi čečėnų kilmės sukilėliai: jie ieško nekaltų merginų, jas išprievartauja ir perpjauna pilvus, palikdami mirčiai kad kiti jomis nebegalėtų pasinaudoti. Vaikinus jie iškarstruoja ir paleidžia be jokio sutvarstymo, kad kelyje nukraujuotų. Iš kai kurių žmonių daro „tulpes“: pakabina už kojų, nudiria odą ir toks žmogus pasidaro kažkuo panašus į tulpę. Taip pat belaisviai paleidžiami nupjautomis ausimis, nosimis, išdurtomis akimis. Vėliau, kad jie taptų bent kiek panašūs į žmones, jiems reikia brangių plastinių operacijų. 

Kryme, anot V. Lutkovskiy, palyginti ramu, tačiau situacija primena sugrįžusius Sovietų Sąjungos laikus: visur kareiviai, kunigai sekami, tardomi, turi saugotis, kad nepasakytų dviprasmiškų dalykų per pamokslus. 

Iš karo lauko kariai grįžta ne tik suluošinti fiziškai – kartais netekę rankos ar kojos, – bet ir psichologiškai. Jie įgyja vadinamą „karo sindromą“, kai jiems būnant viešose vietose gali staiga kilti agresija. Taigi jiems siūloma psichologų bei psichiatrų pagalba.

Pasikeitusios vertybės

Nepaisant šių žiaurumų ir išgyvenamos nekaltų žmonių kančios, kunigas V .Lutkovskiy pastebėjo, kad šios patirtys keičia žmonių vertybes. Jie ima gręžtis į Dievą, tikėti, atsiverčia. Didžiausia dovana, kurią lietuviai gali padovanoti ukrainiečių tautai, tai malda už taiką Ukrainoje ir visame pasaulyje, kalbėjo Ukrainos Marijonų vyresnysis kunigas V. Lutkovskiy.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Viktor Lutkovskiy 1874118309945467141
item