Gabrielius Satkauskas. Kur dingo Šeimadienis arba krikščionybės marginalizacija žiniasklaidoje

Dar kai kas pamename, kai Italijoje vyko karštos diskusijos dėl kryžių nukabinimo katalikiškose mokyklose, nes tai esą žeidžia kitų reli...


Dar kai kas pamename, kai Italijoje vyko karštos diskusijos dėl kryžių nukabinimo katalikiškose mokyklose, nes tai esą žeidžia kitų religijų tikinčiuosius. Šis atvejis gali būti laikomas vadovėliniu kalbant apie Vakaruose vykstančią krikščionybės marginalizaciją. Šiuo terminu apibūdinamas reiškinys, kai masiškai siekiama iš visuomenės viešojo gyvenimo išstumti arba pašalinti bet kokias krikščioniškos kultūros, o tai savaime reiškia – pačios krikščionybės, apraiškas, paliekant jas tik privačiam gyvenimui. Deja, toks reiškinys būdingas net ir Lietuvai, kur daugiau nei 80 % gyventojų save laiko krikščionimis.

Sausio 10 d. Vilniuje esančiuose Litexpo parodų rūmuose vyko visai Lietuvos visuomenei skirtas renginys – Šeimadienis. Jį organizavusi Vilniaus arkivyskupija siekė tokiu būdu užbaigti Šeimos metus ir sustiprinti šeimos vertybes. Renginys stulbino dalyvių gausa, žavėjo aukšta kokybe ir įvairiomis veiklomis. Be jokios abejonės, tai buvo neeilinės reikšmės ir masto įvykis visai Lietuvos visuomenei.

Tačiau peržvelgus didžiųjų „nepriklausomų“ šalies žiniasklaidininkų naujienų puslapius teko nusivilti. Nei internetinis dienraštis www.15min.lt, nei www.lrytas.lt nė žodeliu neužsiminė apie Šeimadienį – susidaro įspūdis, kad toks renginys net neegzistavo arba buvo visiškai mažareikšmis, kad apie jį būtų galima ką nors parašyti. Bent www.delfi.lt publikavo objektyvų ir gana informatyvų straipsnį apie šį renginį, tačiau tą straipsnį man pavyko rasti tik paieškos skiltyje.

Kaip suprasti šią daugumos didžiųjų šalies dienraščių tylą? Bandant atsakyti į tokį klausimą man susidaro įspūdis, kad tokia tylos pozicija daugelio žiniasklaidininkų buvo pasirinkta ne atsitiktinai, bet sąmoningai. Šia tyla buvo ignoruojama ne tik tai, kas yra krikščioniška, bet ir tai, kas yra bendražmogiška – šeima. Čia jau galima įžvelgti ne tik krikščionybės marginalizaciją, bet ir daugelio žmonių, net ir nekrikščionių, ginamos šeimos atmetimą.

Ypač baugina tokia žiniasklaidos tylos pozicija dėl to, kad save nepriklausomais vadinantys didieji žinių skleidėjai nėra objektyvūs. Šis sąmoningas tylėjimas ir Šeimadienio ignoravimas yra savotiškas žiniasklaidos neobjektyvumo įrodymas, nes šiaip jau turėtų būti nors formaliai laikomasi pareigos pranešti visuomenei apie didelio masto ir reikšmės renginį. Negana to, ši tyla byloja apie tam tikrą žiniasklaidos tendencingumą – juk lengva numanyti, kad ir ateityje vykstant panašiam renginiui bus tylima. Galų gale kartais toks tendencingumas net mūsų pačių nebestebina – mes apsiprantame su marginalizacija, tampame „tolerantiški“ viešai krikščionybės, ar net tiesos, diskriminacijai.

Didžiųjų šalies dienraščių neobjektyvumas ir tendencingumas taip pat verčia rimtai abejoti jų tariamu nepriklausomumu. Patyrinėjus žiniasklaidos naujienų srautą gana nesunkiai galima pastebėti krikščionybės cenzūrą, tad peršasi mintis, kad didieji mūsų šalies dienraščiai yra nuo kažko priklausomi. Juk šiaip jau nepriklausomi dienraščiai turėtų uoliai imtis rašymo apie didesnius ir reikšmingesnius įvykius. O kartais gaunasi visai priešingai – pastebima musė, bet praleidžiamas dramblys. Ir išties, visko gali būti dėl to nepriklausomumo – juk daugelis tų dienraščių yra verslininkų bei politikų netiesiogiai valdomos dukterinės įmonės – aiškinantis šiuos įdomius ryšius siūlų kamuolys vyniojasi labai patraukliai (prisiminkite www.alfa.lt ir V. Uspaskicho bei V. Vonžutaitės pavyzdį).

Reikia atkreipti dėmesį dar ir į tai, kad dauguma didžiųjų dienraščių yra komerciniai. O ką reiškia, kad jie yra „komerciniai“? Tai reiškia nuolatinį pavojų, kad svarbiausiu prioritetu gali tapti ne tiesa, už kurios autentišką skelbimą yra atsakinga žiniasklaida, bet pelnas ar kokia kita nauda. Toks komerciškumas gali sąlygoti užsakomųjų straipsnių atsiradimą ir ne tiesos bei turinio kokybės siekį, bet intrigų, kurių paskirtis yra kelti reitingus ir kalti gerą pinigą už reklamą (kartais nelabai paisant kai kurių reklamų žalingo poveikio visuomenės dorovei). Komercinė žiniasklaida nuolat išgyvena pavojų tapti verslu, bizniu, priklausomu nuo grupelės privatininkų. Kiek šiandienė žiniasklaida yra pasidavusi minėtoms pagundoms – sunku pasakyti. Spręskite Jūs.

Tačiau aš manau, kad kai kurioms visuomenės informavimo priemonėms šiandien ypač reikia skaidrumo ir sąžiningumo. Bijau, kad to siekti gali kliudyti anksčiau aptartas žiniasklaidos komerciškumas ir galimas priklausomumas neaiškiems privatininkams. Gal būt tai gali būti ir priežastys šiandienio žiniasklaidos tylėjimo apie krikščioniškas bei bendražmogiškas vertybes skatinančius renginius, ignoruojant net tų renginių masiškumą bei reikšmingumą. Tokiu atveju ši tyla galimai byloja apie nepriklausomųjų neobjektyvumą ir tendencingumą, kas iš esmės pakerta pasitikėjimą populiariausia Lietuvos žiniasklaidos dalimi ir prieštarauja jos pačios deklaruojamam nepriklausomumui. Manau, kad tokia žiniasklaida prisideda prie krikščionybės ir net fundamentalių bendražmogiškų vertybių, kaip pvz. šeimos, marginalizavimo. Didžiųjų dienraščių tyla tuo metu, kai vyko Šeimadienis geriausiu atveju liudija, kad jiems kalbėti apie šeimą yra nenaudinga, nes šeima šiandien nėra populiari, o tai reiškia – nežadanti reitingų ir pelno. Tikėtinas ir blogesnis variantas – šią tylą padiktuoja ideologinis nusistatymas prieš krikščionybę arba šeimą (dėl šios antžmogiškos ideologijos šaknų kalbėti reikėtų atskirai). Jei taip išties yra, tai tokia žiniasklaida neatlieka savo kilnios prigimtinės misijos, kuriai yra pašaukta – skelbti žmonėms tiesą, kad šie galėtų ja gyventi. Tuo tarpu reikšmingiausioje žmonijos knygoje – Biblijoje – rašomi tokie Viešpaties žodžiai: jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32). Tačiau visuomenė, kur nėra galimybės pažinti tiesą – nėra laisva. Kaip vienas žymus Nepriklausomybės Akto signataras pasakytų – tokiu atveju žiniasklaida tėra purvasklaida.

Visgi, nepaisant Vakarų pasaulyje vykstančios krikščionių marginalizacijos, privalu nepamiršti, kad šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožia (plg. Jn 1, 5). Šeimadienio spindesys dar ilgai liks Lietuvos žmonių širdyse. Šio festivalio dalyviai ir šiandien gyvena nuostabiomis renginio akimirkomis. Šeimadienio sėkmė parodė, kad dabar toli gražu ne Bažnyčios tuštėjimo, o priešingai – augimo metas. Ačiū už įspūdingą vilties žybsnį!

Šaltinis: www.neliberaliai.lt

Susiję

Straipsniai 9210188265663254279
item