Dalius Stancikas. Europa savo spąstuose

Bernardinai.lt, E.Levin nuotrauka

Dar prieš metus ES lyderiai žadėjo bausti Šveicariją, kurios piliečiai referendume pareikalavo riboti imigraciją. Dar taip neseniai Lietuva, pirmininkaudama Europos Sąjungai, vidaus reikalų ministro D. Barakausko asmeny netgi ragino Europą dar plačiau atverti savo sienas. Tuo tarpu po praėjusios savaitės teroristinių žudynių Paryžiuje Ispanija jau siūlo keisti Šengeno sutartį ir taip stiprinti valstybinių sienų apsaugą. Vengrijos premjeras aiškina, kad imigracija – blogis, kurį pats laikas sustabdyti. Vokietijoje „patriotiniai europiečiai prieš Vakarų islamizaciją" organizuoja savaitines antiislamines akcijas, o Izraelio premjeras kviečia visus Europos žydus „grįžti namo“ (beje, Paryžiuje nužudyti žydai jau „grįžta namo“ - laidojami Izraelyje).

Šiame fone Europos parlamento pirmininko Martino Schulzo raginimas atsakyti terorizmui dar atviresne demokratija kažin ar sulauktų daugumos europiečių pritarimo. Ypač kai JAV žvalgyba praneša apie pavojų kitoms Europos sostinėms - pirmiausia Romai ir Atėnams, nes į senąjį žemyną apsimetę pabėgėliais prasibrovė keturi teroristų vadeivos.

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. ypač įžūlių ir žiaurių terorizmo smūgių JAV milijonai amerikiečių taip pat išėjo į gatves ginti demokratijos ir laisvės, prezidentas Dž. Bushas jaunesnysis skelbė, kad niekas Amerikos neišgąsdins, tačiau viskas pasisuko kiek kitaip. Vardan saugumo JAV spec. tarnybos paaukojo svarbias demokratines vertybes: pažeidė žmogaus teises, panaudodamos neteisėtas kankinimo priemones, pažeidė žmogaus privatumą neįtikėtinu mastu šnipinėdamos tiek savus piliečius, tiek milijonus žmonių kitose valstybėse, net draugiškų šalių vadovus, ir tuos duomenis naudodamos toli gražu ne vien kovai su terorizmu. Prasidėję keršto karai Afganistane ir Irake sumažino įtampas šiuose regionuose, tačiau kažin ar susilpnino bendrąją islamiškojo fundamentalizmo įtaką ir terorizmo pavojų visame pasaulyje: vietoj nušauto Osamos Bin Ladeno ir susilpnintos „al Qaedos“ susikūrė dar nuožmesnė „Islamo valstybė“. Veik kasmet vyksta sukrečiantys teroristiniai smūgiai pačiose Vakarų demokratijos širdyse: sprogimas Bostono maratone, nupjauta kareivio galva Londono gatvėje, dabar skerdynės Paryžiaus redakcijoje...

Galima nuspėti, kad kaip pusė amerikiečių pritaria savo spec. tarnybų vykdytoms priemonėms, o tai reiškia, kad vardan saugumo atsisako svarbios demokratijos dalies, panašiai elgtųsi ir ne mažesnė dalis europiečių. Ir šios jų nuostatos turėtų atsiskleisti per vyksiančius nacionalinius rinkimus Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ar Anglijoje, kur pergalės pranašaujamos pasisakantiems prieš imigraciją. Tačiau kažin ar ir šios naujos politinės jėgos (kai kur vadinamos radikaliomis dešiniosiomis, kai kur – radikaliomis kairiosiomis) turi tą išganingą receptą, kaip apsaugoti europiečius. Juk vienas dalykas yra neįsileisti naujų imigrantų (pvz., Prancūzijoje imigracija iš trečių šalių jau ir dabar labai suvaržyta), kitas dalykas, ką daryti su ten jau gyvenančiais – juk ne vieną žiaurų teroro aktą įvykdė čia gimę arba užaugę gyventojai, kurių tėvai atsiprašinėjo už savo vaikų barbarystes? Varyti juos lauk ir taip atsisakyti ne tik piliečių lygiateisiškumo principo, bet ir svarbaus ekonominio variklio – darbo jėgos, kuria buvo naudojamasi nuo pat imperinių laikų?

Nėra atsakymo, nes nežinoma išeities. Dabartinė Vokietijos kanclerė ir buvęs Prancūzijos prezidentas anksčiau ne kartą minėjo, kad Europoje nepasiteisino multikultūrinis projektas, tačiau nerado būdų, kaip jį pakeisti nesunaikinus esminių dabartinės demokratijos nuostatų.

Visgi yra skaudesni spąstai, į kuriuos pakliuvo Europa. Tai ateistiniai spąstai, į kuriuos eita jau seniai, bet kurie galutinai užsidarė praėjusią savaitę Prancūzijai ir nemažai daliai kitų europiečių pakėlus kažkieno parašytą šūkį „Je suis Charlie“ („Esu Šarlis“). 

Viena yra protestuoti prieš fizinį smurtą, ir visai kas kita - susitapatinti su dvasiškai smurtaujančia, karinį ateizmą propaguojančia redakcija. Viena yra ginti žodžio laisvę ir kas kita susitapatinti su žmonėmis, spjaudančiais ant Europos krikščioniškų šaknų ir apskritai žmogiškųjų vertybių (norėjau aprašyti vieną jų „karikatūrų“, homoseksualiniais motyvais niekinančią Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Šventąją Dvasią, bet net pats aprašymas man pasirodė atgrasus).

Sveikinčiau milijoninį Paryžiaus taikos maršą, kuriame būtų šlovinamas Kristus, Mahometas, Buda, Mozė, taip parodant, kad jokia iš šių religijų nepripažįsta smurto – nei dvasinio, nei fizinio, kur būtų teigiama pasauliui, kad Vakarų demokratija, ant krikščionybės pamatų sukurta demokratija, yra pakanti visiems kitatikiams.  Tačiau vienybės marše akcentuojant tik plakatus „Je suis Charlie“, po visą pasaulį tiražuojant jų amoralias, milijonus žmonių sąmoningai žeidžiančias nešvankybes, jas pateikiant kaip sektiną, pažangų europietišką humorą, žodžio laisvę ir pilnutinę demokratiją (Prancūzijos atstovė Europos parlamente pasiūlė šią redakciją apdovanoti A. Sacharovo premija – „už minties laisvę“), reiškia tik tai, kad sekuliarioji Europa galutinai pasuko į dvasinės mirties klystkelį, todėl nenustebkit, jei labai greitai viešoje erdvėje bus uždraustos visos religijos ir jų simboliai, taip pat bet koks tautiškumas  („Charlie Hebdo“ redakcija tyčiojosi ir iš žydų), nes tik taip neva bus galima užtikrinti taiką ir visuomenės saugumą. Prisiminkim, kad 2009 m. Europos Žmogaus teisių teismas jau buvo paskelbęs nuosprendį, jog kryžius mokykloje pažeidžia sekuliarios valstybės principus.

Naujieji Europos didvyriai - „Charlie Hebdo“ žurnalistai su ypatingu dvasiniu pakilimu (ir ypatinga apsauga) šešiomis kalbomis, tarp jų ir arabų, naujame savo numeryje jau penkių milijonų tiražu padaugino patyčias iš Mahometo: jis nupieštas laikąs plakatą „Je suis Charlie“. Šis leidinys per keliolika minučių išgraibstytas Paryžiuje, ilgos eilės po 60-70 žmonių nuo ankstyvo ryto laukė prie kioskų, ką paskelbs tikrosios žodžio laisvės kūrėjai ir būsimi milijonieriai: JAV ir Didžiosios Britanijos aukcionuose šis leidinio numeris trečiadienį buvo parduodamas net už 500 eurų. Nesunku nuspėti, kaip šie naujos vakarietiškos demokratijos pranašai bus sutikti kitame pasaulio krašte - Rytuose ir į kokią pusę šis dar vienas „minties laisvės“ pliūpsnis pastūmės islamo išpažinėjus: link vakarietiškos demokratijos ar tiesiog pagausins „Islamo valstybės“ savižudžių gretas? Įtakingiausias islamo universitetas Kaire jau atsakė: „Charlie Hebdo" provokacinės karikatūros tik „stiprins neapykantą ir trukdys musulmonų integracijai į europietišką ir vakarietišką visuomenę“. Irano užsienio reikalų ministerija taip pat pridūrė: „Žurnalo viršelis provokuoja musulmonus, įžeidžia jų jausmus ir tai gali įžiebti naują neapykantos ugnį ekstremistiniuose sluoksniuose". 

Argi ne to ir siekė „al Qaedos“ įkūrėjas O. Bin Ladenas? Ar galima panieka ir pasityčiojimu ugdyti pasaulinę toleranciją? Ar galima žodžio laisvę „stiprinti“ tik tokiu pasirinkimu: arba esi „Charlie“, arba pritari žudikams? Prieš ketvirtį amžiaus jau buvome tokiame karingo ateizmo pasirinkime...  

Todėl nemanau, kad dar daugiau tokios „demokratijos“ ir yra teisingas atkirtis teroristams. Tai greičiau pačios demokratijos žlugdymas iš kito galo: naujas karinis ginklavimasis, nauja spec. tarnybų savivalė ir jau minėtų žmogaus teisių atsisakymas vardan būtino saugumo.  

Tokio lygio kovose nugalėtojų nebūna.

Šaltinis: www.bernardinai.lt