Paul R. Gregory. Ką gali respublikonų dauguma JAV Senate padaryti dėl Ukrainos?

Respublikonų partijos pergalė JAV Kongreso rinkimuose suteikė šiai partijai Senato kontrolę ir didesnę įtaką užsienio politikos klausima...


Respublikonų partijos pergalė JAV Kongreso rinkimuose suteikė šiai partijai Senato kontrolę ir didesnę įtaką užsienio politikos klausimais. Respublikonų partijai Senate turint daugumą, įstatymų projektai, kuriems oponuoja Demokratų partijos antikarinis sparnas, nebegalės būti atmetami, kaip buvo prie baigiančio savo kadenciją Senato daugumos lyderio Hario Reido (Harri Reid). Ir išties būsimasis Senato daugumos lyderis Mitčas Makonelis (Mitch McConnolly) savo pirmojoje porinkiminėje spaudos konferencijoje pažadėjo skubiai pateikti naujus įstatymus prezidentui pasirašyti (arba vetuoti).

Ukraina gali tikėtis, kad užlaikytieji proukrainietiški įstatymai atsidurs tos įstatymų eilės priekyje, ypač jei ukrainiečių, Baltijos šalių ir lenkų kilmės amerikiečiai reikalaus to garsiai, neminint tų, kurie supranta Putino Rusijos keliamą globalią grėsmę.

Naujoji respublikoniškoji Senato dauguma ketina svarstyti du įstatymų projektus, pagal kuriuos Ukrainai bus suteikta gynybinės ir puolamosios ginkluotės:

• H. R. 5190, Pagalbos Ukrainos saugumui 2014 m. aktas, siekia padėti Ukrainai „neutralizuoti karinį pranašumą, kuriuo naudojasi separatistai maištininkai atakuodami civilinę ir karinę aviaciją Rytų Ukrainoje“, ir suteikia prezidentui teisę „teikti adekvačią ir būtiną paramą Ukrainos demokratijai ir suverenumui apginti“.

• S. 2828, Pagalbos Ukrainos laisvei 2014 m aktas, siekia suteikti karinę ir saugumo pagalbą Ukrainai, įvardija ją kaip pagrindinę ne-NATO sąjungininkę ir nustato platesnes sankcijas Rusijos Federacijos atžvilgiu. Šį įstatymo projektą pasiūlė Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Robertas Menendezas (Demokratų partija, atstovauja Niu Džersio valstijai) ir įtakingiausias šio komiteto narys iš Respublikonų partijos Bobas Korkeris (Bob Corker) (atstovauja Tenesio valstijai); projektą Užsienio reikalų komitetas patvirtino vienbalsiai.

Barakas Obama vargiai galėtų vetuoti abiejų partijų palaikytą proukrainietišką įstatymą. Jis negali ilgiau atsisakyti tiekti ginklus Ukrainai dėl jo „ilgalaikio susirūpinimo, jog Ukrainos apginklavimas išprovokuotų Maskvą tolimesnei eskalacijai, kuri galėtų Vašingtoną įtraukti į karą, vykdomą per valstybę-satelitą“. Kremlius nebeturi ko daugiau eskaluoti, nebent pultų Kijevą arba kokią nors NATO valstybę. Neteisėtų rinkimų Donecke ir Luhanske palaikymas aiškiai parodo, kad Putinas nėra suinteresuotas rasti taikų Ukrainos krizės sprendimą.

Jei Obama atmestų karinę pagalbą Ukrainai, toks jo žingsnis supriešintų jį su įtakingais užsienio politikoje balsais iš Kongreso (Benas Nelsonas, Sanderis Levinas, Džimas Gerlachas, Gerlandas Konoly (Gerland Connolly), Robertas Menendezas, Džonas Makeinas (John McCain), Bobas Korkeris (Bob Corker), paminėjome tik kelis), su Amerikos užsienio politikos ekspertais (Maikas Makfaulas (Mike McFaul), Stroubas Talbotas (Strobe Talbott), paminėjome vos du) ir su karinio establišmento figūromis (generolai Martinas Dempsi (Martin Dempsey), Filipas Brydlavas (Philip Breedlove) ir kiti). Jie sutinka su buvusiu CŽV direktoriumi ir gynybos sekretoriumi Leonu Paneta (Leon Panetta), jog mes turime duoti Ukrainai „priemonių apsiginti.“ Tikėtina kandidatė į prezidento postą ir buvusi Valstybės sekretorė Hilari Klinton (Hillary Clinton) taip pat mato Putino keliamą grėsmę. Ji charakterizavo Putiną kaip „mirtiną grėsmę suverenioms Europos šalims ir JAV interesams“, kuriam mes turime „pasipriešinti“ bei „apsupti“ ir taip „užgniaužti jo gebėjimą būti tokiam agresyviam.“

Karinės pagalbos Ukrainai įstatymas naujajame Kongrese netgi gali būti priimtas super-daugumos balsais; tokiu atveju Obama negalėtų įstatymo vetuoti ir nebeturėtų galimybės rinktis, ką daryti Ukrainos atžvilgiu, net jei jo antikarinė frakcija būtų įtūžusi.

Ukrainos žmonės ir lyderiai nesupranta, kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos atsisako jiems padėti. Juk jie vieni kovoja prieš Rusijos agresiją Europos ir Jungtinių Valstijų labui. Neseno vizito metu Pentagonas išlydėjo Ukrainos prezidentą Petro Porošenką banaliai pažadėdamas, kad „JAV toliau rems Ukrainos pastangas“. Realiai Obama parodė Ukrainai duris palinkėdamas „sėkmės ir geros dienos“.

Minsko paliaubos sužlugo, ir Putinas netrukus pratęs savo Novorosijos užkariavimą. Ukraina desperatiškai siunčia savo blogai apginkluotas pajėgas ginti Mariupolio uosto ir kitų pažeidžiamų miestų pietryčių Ukrainoje. Rusų kariuomenė yra sutelkta Ukrainos pasienyje ir rusų kariuomenės tiekimo konvojai kasdien įvažiuoja į Ukrainą per nesaugomą sieną idant aprūpintų prorusiškuosius separatistus ir samdinius.

Net jei karinės pagalbos Ukrainai įstatymas būtų ganėtinai skubiai priimtas, išjudinant Vašingtono mašiną būtų prarastas brangus laikas. Be to, Ukrainos kariai dar turi būti apmokyti naudotis nauja įranga. Skeptikai gali klausti, ar JAV ne per ilgai laukė, kad pasipriešintų Rusijos karinės mašinos monstrui.

Ne, dar nėra pernelyg vėlu tol, kol nepriklausoma Ukraina laikosi ir nori kovoti už savo egzistavimą. Putino pažeidžiamumas yra tas, kad jis negali pakelti gausių netekčių mūšiuose. Jo propaganda charakterizuoja Ukrainos konfliktą kaip pilietinį karą, kuriame ukrainiečiai kovoja prieš ukrainiečius. Žinoma, Putino žiniasklaida sako, kad Rusija padeda „gerajai pusei“, bet jauniems rusų šauktiniams nesą reikalo žūti Ukrainoje. Putinas padarė viską, kas įmanoma, kad nuslėptų apie du tūkstančius ar daugiau žuvusių rusų karių, bet sūnų netektys (šalyje, kurioje dominuoja vieną vaiką turinčios šeimos) negali likti nepastebėtos motinų, steigiančių kareivių motinų komitetus – jų Putinas negali pavadinti užsienio agentais.

Kitas Putino pažeidžiamumas – dėl sankcijų ir rublio vertės nuosmukio krentantis rusų gyvenimo standartas. Putinas žadėjo vykdysiąs humanitarinę kampaniją, kuri gins pavergtus rusų žmones Ukrainoje ir kuri Rusijos gyventojams nieko nekainuosianti. Bet Rusijos žmonės nėra kvaili. Jie įžvelgia įvykių sąsajas ir stebisi, kodėl jie turėtų aukoti asmeninę gerovę dėl žmonių iš tolimojo Krymo, Donbaso ar Novorosijos, kurių nėra net daugelyje žemėlapių. Patriotizmas esąs geras dalykas, jei jis nepareikalauja aukštos kainos, tokios kaip gyvenimo santaupų praradimas dėl infliacijos ir žemesnės pensijos.

Pasikeitus Senato daugumai ir atsiradus galimybei priimti tikros karinės pagalbos įstatymą, ukrainiečiai suvoks tragediją, kuri kilo dėl to, kad jie buvo Amerikos rinkiminės politikos įkaitai ir dėl to per karo veiksmus prarado beveik 4000 žmonių. Mes turime suprasti, kodėl jų širdyse ilgam išliks nepasitenkinimas mumis.

Iš www.forbes.com vertė Laisvūnas Šopauskas

Šaltinis: www.tiesos.lt

Susiję

Užsienio politika 5585159477906951580
item