Gabrielius Satkauskas. Kodėl krikščionis negali būti optimistas?

Mūsų Dievas yra Kareivijų Viešpats, todėl krikščionis negali būti optimistas, nes tai žemiškuosiuose mūšiuose nepadės. Ypač šiandienos mūšiuose. Mat optimizmas neturi jokio svaraus pagrindo. Tai tėra naivus lūkestis, nepagrįstas nusiteikimas, kad „viskas bus gerai“. Tie, kas kare pasikliauja optimizmu, subjektyviu jausmu, praranda jėgas, ilgainiui palūžta, galiausiai miršta. Deuteromodernistiniam pasauliui, kuris bando paslėpti tiesą, kuris skelbia jos nebuvimą ir taip paneigia bet kokią prasmę, visa ko buvimo pagrindą, belieka remtis optimizmu. Toks optimizmas primena žmogų, kuris statosi namą neturėdamas pamatų – ant smėlio. Šiam namui lemta sugriūti (pgl. Mt 7, 24-27).

Krikščionis negali būti optimistas, nes jis yra vilties žmogus, kuris statosi savo gyvenimo namą ant uolos, ant kertinio akmens. Dievo kariui viltį teikia pats Dievas, o tai jau nėra subjektyvus jausmas – tai antgamtinė dorybė. Kas atmeta antgamtinę tikrovę – neturi vilties, jam tik lieka optimizmo jausmas, o jausmas turi savybę „užplaukti“ ir praeiti. Tai nėra uola, tvirtas pagrindas – šitai yra namo statymas ant smėlio. Tą kertinį akmenį, bet kokios būties uolą, pasaulis nori atmesti, nuolat bandydamas pašalinti iš mūsų gyvenimų Tą, kuris pasakė: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6). Todėl šiam pasauliui šis kertinis akmuo yra suklupimo akmuo (pgl. Mt 21, 42). Toks pasaulis neturi ateities, neturi prasmės, nes jame nėra tiesos, nes jis pastatytas ant smėlio, o ne ant tvirtos uolos. Vilčiai nebėra pagrindo, nėra kuo viltis, o hedonistiniai gėriai – skrandis, pasturgalis, valdžia ar garbė – vilties neteikia. Jie gali būti tik trumpalaikiu pagrindu optimizmui. Tačiau tai nepasotina žmogaus dvasios.

Dievo karys yra pašauktas šviesos ginklais naikinti pasaulio sutemas. Jo sieloje turi nepaliaujamai degti „tvirtybė ir galia vilties“, jo širdis privalo liepsnoti didinga meile Dievui ir žmonijai, nes jo uola yra Kareivijų Viešpats. Ir tai nėra meilė, viltis kaip kad pasaulis įsivaizduoja – šių gėrių pasaulis neturi, nes atmesdamas Dievą, atmeta anas dieviškas dorybes. Atmeta Tiesą, o su ja ir Dievo malonę. „Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5, 8). Turėdamas šias dorybes Dievo karys pasaulio mūšiuose nebėga iš apkasų, ir nežūsta, nes žino dėl ko kovoja. Krikščionis žino žygiuojąs po Kristaus vėliava, todėl yra drąsus ir bebaimis, galintis net gyvybę už draugus atiduoti, nes jis turi amžinojo gyvenimo viltį, pažadėtą To, kuris turės su garbe ir šlove ateiti antrą kartą, „kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 10-11).

Šis pažadas suteikia krikščioniui pagrindą vilčiai, o šioji eschatologinė viltis kreipia mūsų žvilgsnį į ateitį. Dievo karys, vilties palaikomas, jau dabar žino, kokia bus galutinė pabaiga, kokia bus ateitis, todėl jis nepaliauja kovojęs ir nepraranda vilties net pralaimėjęs mūšį, nes supranta, kad karas jau yra laimėtas. Todėl vargas tam, kuris yra atmetęs pažadą, atmetęs tikėjimo šviesą ir gyvena Šviesos Angelo tamsoje. Jis, laisvai atstūmęs vilties šaltinį, turės amžinai likti ten, kur nėra vilties. Ir Dievas jo laisvą pasirinkimą gerbs, nes esantys Šviesos Angelo tamsoje turi pretenzingą troškimą besąlyginei laisvei bei tolerancijai.

Tačiau dar didesnis vargas bus mums, jeigu nebūsime pasiruošę visuomet įtikinamai atsakyti pasauliui apie mumyse gyvenančią viltį (pgl. 1 Pt 3, 15), jeigu savo gyvenimu nebūsime pasaulio šviesa ir žemės druska. Vargas mums, jeigu nespindėsime pasaulio tamsoje viltimi, jeigu nenešime džiaugsmo ten, kur liūdna, jeigu neatskleisime tiesos ten, kur vyrauja beprasmybė, jeigu nepakrikštysime tiesa tų, kurie yra laisvės vergai, jeigu nemylėsime ten, kur veši nuodėmė.  Tuomet, nors ir laimėtume karą, visgi negausime apdovanojimo, nes būsime jo neverti, kadangi nebuvome vilties angelais (iš lot. k. pasiuntiniais), kadangi nesinaudojome mums teikiamais šviesos ginklais. „Jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, – jūs palaiminti!“ (1 Pt 3, 14).

Tad tegyvuoja Kristus Karalius, kuris laikų pabaigoje pasirodys su didžia šlove, kuris šiuo pažadu mums teikia viltį pasaulio mūšiuose dėl sielų išganymo, ir sako: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33)  Maranatha (Viešpatie, ateik)!

Šaltinis: www.neliberaliai.lt