Rugilė Kazlauskaitė. Nenoriu būti silpnas - renkuosi mirtį?

Eutanazijos įteisinimo idėja atrodo labai patraukli dėl vienos paprastos priežasties – pasirinkimas trauktis iš gyvenimo yra individual...



Eutanazijos įteisinimo idėja atrodo labai patraukli dėl vienos paprastos priežasties – pasirinkimas trauktis iš gyvenimo yra individualus. Aš kenčiu, aš apsisprendžiu, aš nusižudau – kodėl kas nors turi teisę į tai kištis? Bet ar iš tiesų eutanazija yra tik vieno žmogaus istorijos dalis?

Įsivaizduokime, kad eutanazija jau įteisinta Lietuvoje, jau paplitusi kaip norma. Aš susergu sunkia nepagydoma liga. Keletą metų guliu lovoje, mane slaugo artimieji. Aš jaučiu, kad esu silpna, mane prižiūrėti nėra lengva. Žinau, kad kiti žmonės pasirenka eutanaziją jau po pirmųjų sunkios ligos metų. O aš vis dar čia. Kokia aš dukra? Kiti ligoniai pasirenka eutanaziją, o aš vis dar gyvenu? Kaip galiu leisti sau būti tokia silpna, būti našta sveikiesiems? Kaip matome, eutanazija (kaip ir visas žmogaus gyvenimas) sukasi ne apie jį vieną. Ji sukasi apie tai, kaip žmogus jaučiasi tarp kitų. Kokį vaidmenį jis sutinka užimti visuomenėje?

Susitaikyti su bejėgyste kartais sunkiau nei su fiziniu skausmu. Šį jausmą priimti labai sunku. O gal ir nereikėtų priimti? Jei leidžiame trauktis iš gyvenimo tam, kuris nenori būti silpnas, tada visai pateisinama ir sausį nuskambėjusių brolių dvynių istoriją, kurie pareikalavo eutanazijos, nes nenorėjo apakti ir vienas kito daugiau nebematyti. Juk gyventi be regos ir klausos – tokia didelė bejėgystė. Tuomet pateisinama ir 23 metų Danielio Džeimso eutanazija 2008 metais Šveicarijoje po to, kai šis regbio žaidėjas buvo paralyžuotas. Regbis buvo jo jėga ir šios jėgos jis neteko. Kur tada riba, kai aš pasijusiu per silpna? Kai neteksiu darbo ir pajamų? Kai gyvenimas pasisuks senatvės link ir pradėsiu jausti, kad man reikia pagalbos iš kitų?

Šiuolaikinis žmogus nebenori toleruoti savo silpnumo. Įvykdyti lūžį savo sieloje kur kas sunkiau nei pasitraukti. Kur kas lengviau galvoti, kad nuimi naštą nuo savo šeimos, nei pamažu susitaikyti su situacija, kad mums visiems kartu dabar reikės išgyventi kelerius nuolankumo paženklintus metus. Bet tai vis tiek bus gyvenimas. O gal net intensyvesnis ir dvasiškai tikresnis gyvenimas nei tada, kai nė vienas iš mūsų nebuvo silpnas – kai kiekvienas kovojo už save. Mokėjimas išbūti situacijoje ir priimti tokią tikrovę, kokia ji yra – tai kelias į tikrą dvasinę brandą.

Kai žmogus susiduria su sunkiu etapu, keičiančiu gyvenimo būdą, beveik visad pirmos reakcijos būna šokas, pyktis ir noras pasitraukti. Kelias į susitaikymą su savimi yra ilgas. Visuomenė turi sudaryti sąlygas žmogui nueiti šį kelią. Bet jei darysime priešingai, jei skatinsime žmogų kelti klausimą: „ar aš vis dar naudingas, stiprus, pajėgus?“ ir pagal tai matuoti savo gyvybės vertę… Vis daugiau ir daugiau mūsų nuspręs, kad šis prastas gyvenimas tokių stiprių žmonių kaip mes nėra vertas.

Popiežius Jonas Paulius II
„2004 m. rugpjūčio mėn. vienas kunigas man sakė: „Skaudu matyti popiežių tokioje būsenoje. Reikėtų, kad jis atsistatydintų ir tada galėtų ramiai numirti.“ Jonas Paulius II pamažu, bet drąsiai nusileido į mažumo kančią, išsaugodamas šviesų protą. Dėl ligos jo veidas buvo perkreiptas, o kūnas sustingo. Buvo metas, kai jis nebegalėjo kalbėti. Jam tekėjo seilės. Jis buvo pažemintas. Buvo sunku į jį žiūrėti. Žmonės nusukdavo nuo jo savo žvilgsnius. Tačiau jis niekada nenukreipė savo žvilgsnio nuo žmonių. Jonas Paulius II buvo ir liko Gyvybės popiežius. Gyvybė prasideda mažumu moters įsčiose. Ji patiria savo trapumą ir ligos bei mirties akivaizdoje. Visą savo gyvenimą mes liekame trapūs: mūsų tyko nelaimingi atsitikimai, ligos. Maža to, mūsų širdys yra tokios pažeidžiamos: draugas, sutuoktinis mus apleidžia, mes liekame užgauti, sužeisti.“

„Visada ir visur Jonas Paulius II skelbė žmogaus ir gyvybės teises. Tačiau gyvenimo pabaigoje jo paties silpnumas – daug iškalbingiau nei  žodžiai – bylojo apie asmens, sukurto širdžių bendrystei, vertę. Už perkreipto veido visada slypi asmuo, kurį Dievas myli ir kurį yra pasirinkęs. Jo sergantis kūnas buvo daugiau nei enciklika. Jis savimi perteikė pasauliui žinią apie kiekvieno asmens vertę. Taip, mylinti Dievo jėga atsiskleidė jo silpnume. Mes žavimės stipriaisiais. O silpnajam reikia kito – jis pritraukia meilę. Meilė ištrykšta iš pasidalyto silpnumo. Mūsų bejėgiškumo ir vargingumo metui atėjus, jis mus kviečia paaukoti savo silpnumą Dievui ir tapti tyliais garbintojais.“

Nuostabus ir įkvepiantis straipsnis, kuriame prabyla tokią istoriją patyrusi moters.

Šaltinis: www.neliberaliai.lt

Susiję

Šeimos politika 2294949071186381433
item