Gintautas Šapoka. Tarpukario Vilniaus istorijos šiandien vengiama arba neišmanoma

Rugsėjį knygynų lentynas išvydo istorinių straipsnių rinktinė „Kovos dėl Vilniaus liudininkų akimis“. Jos sudarytojas – garsiojo istoriko Adolfo Šapokos sūnėnas Gintautas Šapoka. Alytaus rajone gyvenantis Vilniaus istorijos mylėtojas Vilniaus krašto ir miesto istorijos šaltinius garsina visuomenei savo lėšomis ir iniciatyva. Naujoji knyga yra jau trečioji jo sudaryta publikacija šia tematika. Jos centre – Mykolo Biržiškos išeivijoje rašyti ir Lietuvoje niekada anksčiau neskelbti prisiminimai apie sudėtingą, tačiau turtingą įspūdžiais gyvenimą Vilniuje 1919-1920 metais besikeitusių okupacijų laikotarpiu. 

- Kodėl nusprendėte leisti šią knygą?

- XX a. pradžia buvo ypatinga Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Daugelis juos supranta tik Suvalkų sutarties sulaužymo šviesoje, bet užmirštama, kad buvo kelios Lenkijos įvykdytos okupacijos. Pirmoji tetruko 1919 sausio 1-6 dienomis, antroji tęsėsi nuo 1919-ųjų m. balandžio iki 1920-ųjų m. liepos mėnesio ir tik trečioji prasidėjo po Suvalkų sutarties sulaužymo. 

Seniai domėjausi šiais reikalais ir pernai išleidau pirmą knygą „Vilniaus klausimas 1918-1922 metais. Liudininkų akimis“, kur ano meto amžininkų atsiminimai, spausdinti to meto žurnaluose, pirmąkart išėjo kaip atskira knyga. Joje publikuojami Viktoro ir Mykolo Biržiškų, Juozo Purickio ir kitų tekstai. 

Antroji dabar išleista knyga sudaryta Mykolo Biržiškos išeivijoje parašytų prisiminimų apie 1919 m. liepos – 1920 m. spalio įvykius pagrindu. 

- Ar galėtumėte trumpai pristatyti apie ką yra nauja jūsų sudaryta knyga?

- Knygoje aprašomu laikotarpiu vyko daug įdomių dalykų, kurių dabar Lietuvos istorikai arba vengia, arba neišmano. Juk Lietuvoje vyko vėliau likviduotas POW sąmokslas, Vilniaus krašto lietuviai buvo pratinami prie minties, jog gyvena Lenkijoje, mylėti Lenkiją kaip savo valstybę. Biržiškos atsiminimai ir atspindi lietuvių priešinimąsi šioms Lenkijos valstybės užmačioms. 

- Pats M. Biržiška redagavo daug tekstų tiek lietuvių, tiek lenkų kalba. Pastarąja netgi daugiau, mat puikiai mokėjo lenkiškai. Jo leidžiami laikraščiai buvo skirti lenkiškai kalbantiems piliečiams, kurie nemokėjo lietuvių kalbos. M. Biržiškai teko atremti dideles Lenkijos valdžios provokacijas, buvo pilamas šmeižtas ant Lietuvos valstybės. Labai panašūs šmeižtai apie Lietuvą į Lenkijos spaudą sugrįžta ir šiuo metu. 

- Esama kokių akcentų, kuriuos norėtumėte išskirti iš šio laikotarpio?

- Labai didelį darbą lietuvybei tada darė Lietuvos kunigai ir kiti dvasininkai. Daugelis jų buvo suimti vien todėl, kad buvo lietuviai. Esu suskaičiavęs bent 50 lietuvių kunigų, kurie Vilniaus krašte buvo suimti, kai kurie ir ištremti į Lietuvą tiesiog nes buvo lietuviai. Vyko įvairios akcijos prieš Lietuvos valstybę, buvo steigiami įvairūs komitetai, reikalavę pašalinti iš Vilniaus vyskupijos visus kunigus lietuvius. Net įsteigtas komitetas Kauno lenkų interesams ginti. Labai primena komitetą, kuris Atgimimo metais buvo įsteigtas Lietuvoje ir vadovaujamas draugo Valerijaus Ivanovo. Iš pradžių buvo aiškinama, kad Lietuvos Vyriausybė provokiška, kai vokiečiai iš Lietuvos buvo išstumti, pradėta aiškinti, kad ji probolševikinė.

Ypač įdomu, kad Biržiška dalyvavo Suvalkų sutarties sudaryme. Kol kas literatūroje labai retai randu Suvalkų sutarties proceso aprašymų. Per visas Suvalkų sutarties derybas niekur oficialiai nebuvo paminėtas Vilniaus vardas. Tik M. Biržiška kartą išdrįso paklausti: „Kodėl mes tariamės, kam paklius koks kaimas ar bažnytkaimis, bet niekaip nekreipiame dėmesio, kam paklius Vilnius?“.

- Šios dvi knygos apie Vilnių liudininkų akimis nėra jūsų pirmi leidiniai šia tema?

- Apie Vilniaus istoriją jau prieš tai buvau sudaręs dokumentų rinkinį „Lenkinimo politika Vilnijoje“ (2007). Ten sudėti oficialūs dokumentai ir pasisakymai, skelbti lietuviškoje spaudoje po Atgimimo. Tai ir žymusis LKP CK plenumas lenkų klausimu, ir rašytojo Antano Vienuolio kalba LTSR Aukščiausioje Taryboje 1956 metais, ir Lietuvos inteligentų kreipimasis į Motiejų Šumauską dėl švietimo Pietryčių Lietuvoje. Šiuos ir kitus dokumentus rinkinyje sudėjau chronologine tvarka nuo ikikarinių iki Atgimimo ir dabartinės Seinų lietuvių padėties apžvalgos.  

- Tačiau jūs pats nesate istorikas. Šaltinius leidžiate savo iniciatyva?

- Taip, nesu istorikas ir leidžiu visas šias knygas savo lėšomis. Kai kada randu sponsorių, pavyzdžiui, pernykštei pirmajai knygai apie Vilniaus klausimą gavau 4 000, o šiųmetei knygai – 1 000 litų paramos. Tai visada privačių asmenų parama. Valstybė tokių dalykų neremia. Gyvenu Alytaus rajone, kur valdžia kurčia kultūros reikalams (juokiasi). 

- Jūsų darbai iš dalies ir gyvas priekaištas Lietuvos istorikams už apleistus klausimus?

- Aišku. Nesuprantu, kodėl nesulaukiame studijos apie POW sąmokslą Lietuvoje. Taip pat, koks įdomus dvivaldystės laikotarpis buvo Vilniaus krašte nuo 1920 liepos 14 dienos iki tų metų rugpjūčio pabaigos, kai Vilniaus krašte de facto šeimininkavo Raudonoji Armija, nors pagal Maskvos sutartį jis buvo atiduotas Lietuvai. Visi užmiršta parašyti, kad Raudonoji Armija tuo metu jau ruošė perversmą Lietuvoje ir užsibuvo tam, kad būtų paprasčiau pasiruošti perversmui. Galiausiai turto išvežimas iš Vilniaus krašto 1920 metais vadovaujant Raudonajai Armijai. Kiek žmonių suimta tuo laikotarpiu? Apie tai kol kas nėra parašyta lietuvių istorikų darbų. Ar tai neįdomūs klausimai?

Šaltinis: www.lzinios.lt