Naglis Kardelis. Meteksė, komunija ir komunikacija: apie dalyvavimo sampratą Vakarų filosofijoje ir teologijoje

Filosofijos daktaro Naglio Kardelio pranešimas, skaitytas šių metų liepos 27 - rugpjūčio 3 dienomis Kražiuose vykusioje „Ad Fontes“ akademijoje.

***

Bendrystės ir dalyvavimo idėjos aktualumas šiuolaikinei visuomenei: įvadinės pastabos

Šiuolaikinėje postmodernioje visuomenėje gero tono ir politinio korektiškumo ženklu laikomi svarstymai apie įvairios prigimties skirtybes ir skirtumus, o mėginimai atkreipti dėmesį į žmonių bendrystės apraiškas, į tai, kas asmenis jungia, o ne skiria, neretai susilaukia įvairių kaltinimų ir priekaištų – esą bandoma primesti totalizuojantį visuotinybės diskursą ir pasenusias metafizines schemas, reanimuoti tai, ką postmodernieji ideologai vadina Didžiuoju Pasakojimu, esaties metafizika ir klaidingos sąmonės fantomais. Šiais laikais prestižiška ir politiškai korektiška kalbėti ne apie kokios nors prigimtinės žmonių bendrystės galimybės sąlygas, o tik apie vadinamąjį Kitą, apie neredukuojamą esybių, asmenų, reiškinių ir savybių nebendramatiškumą, teigti, kad pasaulyje nėra jokių visą tikrovę vienijančių principų ir dėsnių, bei tvirtinti, kad egzistuoja tik radikalūs skirtumai.

Ne tik žmones, bet ir apskritai visus egzistuojančius esinius linkstama įsivaizduoti kaip absoliučiai viena nuo kitos atribotas bei radikaliai izoliuotas monadas, kurių nesieja jokie prigimtiniai bendrystės ar dalyvavimo bendroje tikrovėje, bendruose įvykiuose, nuotykiuose, atradimuose ar išgyvenimuose saitai. Žmones, savo siekį radikaliai atsiriboti vieniems nuo kitų ir gyventi visiškoje izoliacijoje grindžiančius iškreipta absoliučios laisvės samprata, postmodernieji mąstytojai laiko liudijančiais didžiausią visuomenės pažangą, socialinę emancipaciją ir asmenybės tobulumą. Jei ir galėtume kalbėti apie kokią nors tokių žmonių bendrystę ar bendriją, ją, pasitelkdami taiklų lietuvių kilmės amerikiečių filosofo Alphonso Lingio įvardijimą, turėtume vadinti nieko bendra neturinčiųjų draugija.

Pagaliau net ir pati postmodernioji tolerancijos samprata numano vien formalų, jokia empatija negrindžiamą toleravimą, kai grupės ar asmenys, savo išvaizda, elgesiu ar vertybėmis apreiškiantys radikaliai skirtingus gyvenimo modelius, yra tik šiaip formaliai toleruojami, kitaip sakant, paprasčiausiai pakenčiami, nemėginant su jais užmegzti jokio realaus, neformaliai turiningo dialogo. Tokią visuomenę (jei minėtą niekaip nesusaistytų asmenų visetą dar apskritai galime vadinti visuomene) sudarantys individai gyvena savo privačiose valdose, savo asmeniniuose garduose ir savanoriškai susikurtuose getuose, o bet koks tikras visuomeniškumas, bendruomeniškumas, jau nekalbant apie kokį nors visuomenę vienijantį istorinį ar vertybinį naratyvą, tampa labai problemiškas ar net visiškai neįmanomas. Tokią visuomenę iškilus mūsų mąstytojas Arūnas Sverdiolas yra pavadinęs korio visuomene, turėdamas mintyje, kad kiekvienas paskiras tokiai visuomenei priklausantis individas, kaip tam tikros profesijos ar siauros interesų grupės atstovas, ar labai siaura panašiais dalykais besidominčių asmenų grupė gyvena izoliuotoje korio akutėje.

Akivaizdu, kad visuomenėje, kurios atomizuotų narių nesaisto jokie prigimtiniai saitai, jokia tikra bendrystė ar dalyvavimas bendroje lemtyje bei reikaluose, nėra pageidaujama jokia tradicinė institucija, numananti ir sauganti vienokias ar kitokias prigimtinės asmenų bendrystės formas. Net ir pati postmodernios visuomenės skelbiama bei praktikuojama tolerancija yra vienakryptė ir vienpusiška: nors kalbama apie tolerancijos nuostatų universalumą, realiai toleruojamos tik visuomenės skaldymo tendencijos, o štai bandymai išlaikyti tradicinę visuomenės sanklodą, pagrįstą prigimtiniais, laiko patikrintais asmenų saitais ir pamatinės žmonių bendrystės idėja, yra pašiepiami ir nelabai toleruojami. Nenuostabu, kad aršiai puolamos ir pajuokiamos tokios asmenų bendrystės institucijos, kaip tradicinė šeima.

Šiuolaikinė visuomenės būklė, kai idealu laikomas vienišo vilko egzistavimas, verčia prisiminti tas bendruomeniškumo vertybes, kurios įmūrytos į krikščioniškosios Vakarų civilizacijos pamatus.

Kas yra dalyvavimas? Semantiniai dalyvavimo sąvokos atspalviai  ir filosofiniai bei teologiniai dalyvavimo sampratos aspektai

Dalyvavimo sampratos Vakarų filosofinėje ir teologinėje tradicijoje aptarimą pradėsime nuo pačių paprasčiausių dalykų – akreipdami dėmesį į kasdienę dalyvavimo sąvokos vartoseną lietuvių ir kitose naujosiose kalbose.

Lietuviškame veiksmažodyje „dalyvauti“ ir daiktavardyje „dalyvavimas“ nesunkiai atpažįstame šaknį, kurią regime ir kituose žodžiuose – „dalis“, „dalyti“ ir pan. Vidinė, etimologinė veiksmažodžio „dalyvauti“ reikšmė – „turėti dalį; būti dalininku“; panašiai ir vidinė, etimologinė daiktavardžio „dalyvavimas“ reikšmė – „dalies turėjimas; buvimas dalininku“. 

Lietuviško žodžio „dalyvavimas“ semantiką tiksliai atitinka lotyniško daiktavardžio participatio, taip pat reiškiančio dalyvavimą, dalies turėjimą, semantika (nesunku pastebėti žodžio participatio sąsają su daiktavardžiu pars (gen. partis) „dalis“). Remiantis lotyniškuoju participatio buvo padaryti ir atitinkami naujųjų kalbų žodžiai, reiškiantys dalyvavimą (plg. anglų k. participation). Tipologiniu atžvilgiu įdomus ir rusų kalbos daiktavardis участие „dalyvavimas“, kuriame nesunku įžvelgti žodžio часть „dalis“ šaknį.

Vis dėlto kasdienėje lietuviško žodžio „dalyvavimas“ vartosenoje gerokai ryškesnis kitas semantinis atspalvis, kreipiantis dėmesį ne į dalies turėjimą kokiuose nors medžiaginiuose ar dvasiniuose dalykuose (t. y. prisilietimą prie to, kas yra substanciška medžiagine ar dvasine prasme), o į buvimą tam tikroje vietoje, kitaip tariant, į dalies turėjimą tam tikroje erdvėje ar teritorijoje: turėdami omenyje aristoteliškąsias filosofines kategorijas, galėtume pasakyti, kad tokia dalyvavimo, kaip buvimo tam tikroje vietoje, samprata, numano dalyvaujančiojo prisilietimą prie to, kas yra veikiau akcidentiška nei substanciška.

Be abejo, ir dalyvavimo, kaip buvimo tam tikroje vietoje, samprata gali būti giliai filosofiška ir teologiška, jei turime mintyje ne dalyvavimą banaliuose kasdieniuose renginiuose ar pobūviuose, kuriuose mūsų dvasia neprisiliečia prie jokių gilesnių dalykų ir neturi juose jokios dalies (nebent tik mūsų kūnas, pereidamas iš vienos vietos į kitą, sakytume, įgyja savąją dalį kitame erdvėlaikio taške), o dalyvavimą išskirtiniame metafiziniame įvykyje, kurio prigimtyje galimybė turėti dalį kitoje erdvės ir laiko vietoje susijungia su galimybe turėti dalį aukštesniuose bei kilnesniuose dalykuose, tame, kas yra substanciška medžiagine ir dvasine prasme.

Netrukus kalbėsime apie platoniškąją dalyvavimo sąvoką, įvardijamą senosios graikų kalbos žodžiu methexis, todėl verta iš anksto tarti keletą žodžių apie jos semantiką, ypač semantinius skirtumus, palyginti su lietuvišku žodžiu dalyvavimas ir lotynišku žodžiu participatio.

Dalyvavimą reiškiantis Platono filosofijos terminas methexis yra padarytas iš veiksmažodžio metekhō „dalyvauti; turėti dalį (pažodžiui – turėti (kokį nors dalyką) kartu su (kuriuo nors kitu asmeniu))“. Veiksmažodyje metekhō įžvelgiame priešdėlį meta- ir šaknį ekh- (iš sekh-), regimą ir pirminiame priešdėlio neturinčiame veiksmažodyje ekhō „turėti“. Priešdėlis meta- šiaip gali turėti įvairių reikšmių, bet šiuo konkrečiu atveju realizuota jo reikšmė, nusakanti buvimą kartu su kuo nors kitu, veikimą kartu su kuo nors kitu arba tam tikro dalyko turėjimą kartu su kuo nors kitu (priešdėlį meta-, beje, atitinka analogiškos semantikos prielinksnis meta, kuris, jei vartojamas su kilmininko linksniu, reiškia buvimą, veikimą arba tam tikro daikto turėjimą kartu su kuriuo nors kitu asmeniu, nusakomu kilmininko linksniu, o jei vartojamas su galininko linksniu, reiškia sekimą ar ėjimą iš paskos, buvimą tam tikroje eilėje po dalyko, įvardijamo galininko linksniu).

Palyginti su lietuviškojo daiktavardžio dalyvavimas ir lotyniškojo daiktavardžio participatio semantika, graikiškojo methexis semantika (jei dėmesį kreipiame ne tiek į leksinę, daugelyje kontekstų formaliai vartojamą, o būtent į vidinę, etimologinę šio žodžio reikšmę) įdomi tuo, kad šiuo žodžiu nusakoma net šis tas daugiau nei paskiros, mechaniškai atskirtos dalies turėjimas: etimologinė šio termino reikšmė netiesiogiai suponuoja, kad tam tikras dalykas kartu su kitu  asmeniu ar kitais asmenimis yra turimas visa to turimo dalyko apimtimi, tokiu būdu, kad visi asmenys, kurie dalyvauja minėto dalyko turėjime, turi ne paskiras, mechaniškai atskirtas dalis, o visą dalyką, kaip visumą.

Kadangi daiktavardis methexis etimologine reikšme įvardija tiesiog „turėjimą kartu su (kuo nors kitu)“, visiškai neminėdamas dalies ir nedarydamas skirties tarp dalies ir visumos, tokia dalyvavimo samprata suponuoja atitinkamą, metafiziniu požiūriu nebanalią turimo dalyko prigimtį: skirtingai nei savinantis įprastus fizinius daiktus, kai formalia prasme yra tik dvi pasidalijimo galimybės – arba vienas asmuo turi visą nepadalytą daiktą, o kiti negauna nieko, arba keli asmenys turi skirtingas padalyto daikto dalis – tam tikro dalyko turėjimas meteksės būdu numano, kad keli skirtingi asmenys tuo pačiu metu gali turėti visą dalyką, kaip visumą. 

Šia proga galima atkreipti dėmesį į tai, kad jokiais įprastais fiziniais daiktais neįmanoma dalytis kitaip nei padalijant juos mechaniškai atskirtomis dalimis ir kiekvienam besidalijančiajam atiduodant atitinkamą paskirą dalį, tačiau informacija, kurios prigimtis nėra medžiaginė, visiškai įmanoma dalytis meteksės būdu: perduodamas kitam asmeniui tam tikrą žinią galiu ją perduoti visa apimtimi, jos „nepadalydamas“, taip, kad pats neprarandu nė mažiausios jos dalies ir išlaikau ją visa jos apimtimi.

Kalbėdami apie meteksės, kaip labai savito dalyvavimo būdo, prigimtį, galime prisiminti krikščioniškąjį teologinį kontekstą, atskleidžiantį, kad meteksės būdu įmanoma dalytis ne tik idealiais dalykais, antai informacijos vientais, bet ir tuo, kas kūniška: kiekvienas iš asmenų, priimančių Švenčiausiąjį Sakramentą laužomo Eucharistijos paplotėlio pavidalu, nepaisant to, kad gauna tik nedidelę konsekruoto paplotėlio dalelę, priima visą Kristaus kūną, o ne paskiro jo dalį. Maža to: remiantis teologiniu Bažnyčios mokymu, Švenčiausiojo Sakramento priėmimas kuriuo nors vienu – kūno arba kraujo – pavidalu nėra mažiau veiksmingas nei šio sakramento priėmimas iš karto abiem – kūno ir kraujo – pavidalais: ne tik kiekviename konsekruotos eucharistinės duonos trupinėlyje slypi visas Kristaus kūnas, ir ne tik kiekviename konsekruoto vyno lašelyje slypi visas Kristaus kraujas, bet ir kiekviename konsekruotos duonos trupinėlyje slypi visas Kristaus kūnas ir kraujas, o savo ruožtu kiekviename konsekruoto vyno lašelyje vėlgi analogišku būdu slypi visas Kristaus kūnas ir kraujas. Nors Švenčiausiame Sakramente slypintis Kristaus kūnas nėra mažiau kūniškas nei bet kuris kitas kūnas, vis dėlto, žvelgiant iš mums įprastos kūniškos egzistencijos požiūrio taško, tai slaptingu būdu perkeistas, transfigūruotas kūnas, kurio jau nevaržo įprastai fizinei medžiagai ir įprastiems, neperkeistiems kūnams galiojanti dalies ir visumos skirtis. 

Mąstydami apie eucharistinį Kristaus kūną ir kraują iš meteksės pozicijų, galime daryti išvadą, jog tuo atžvilgiu, kad konsekruotos eucharistinės duonos paplotėlyje ar konsekruoto eucharistinio vyno lašelyje slypintis Kristaus kūnas ir kraujas nesumažėja jais dalijantis, jie atrodo panašūs į idealius, nematerialius dalijimosi objektus, antai informacijos vienetus, bet dėl to jokiu būdu nepraranda savo tikrosios kūniškos prigimties. Šį perkeisto kūno savybių paradoksalumą puikiai iliustruoja ta Naujojo Testamento vieta, kurioje aprašoma, kaip prisikėlęs Kristus, viena vertus, pajėgia įžengti į kambarį pro uždarytas duris, o kita vertus – kartu su mokiniais valgyti įprastą fizinį maistą. Kristaus auka ant kryžiaus, perkeisdama visą kūniškumo plotmę, sakytume, ją pakylėja iki to lygmens, kuris dabar, žvelgiant iš įprastos žmogiškosios perspektyvos, yra pasiekiamas tik idealiems, su dvasia ir grynąja informacija susijusiems dalykams.

Tad akivaizdu, jog kalbėdami apie įvairius semantinius dalijimosi sąvokos aspektus turime kreipti dėmesį į tai, kokiais dalykais yra dalijamasi, ir į tai, kokia apimtimi bei kokiu laipsniu  yra tais dalykais dalijamasi.

Dalytis kuo nors arba turėti dalį kame nors įmanoma tiek dalies, tiek ir visumos įgijimo būdu. Dalytis kuo nors arba turėti dalį kame nors įmanu didesniu ar mažesniu laipsniu – antai įmanoma įsivaizduoti atvejį, kai tam tikru pasidalytu dalyku disponuojama visa jo apimtimi, bet kiek mažesniu būtiškojo intensyvumo ir ontologinio realumo laipsniu nei būdinga pačiam originalui, kaip pirminiam dalijimosi objektui. Būtent tokį dalyvavimo būdą numano platoniškoji meteksė, mums įprastų kintančio pasaulio daiktų dalyvavimas idėjų (platoniškųjų eidų) būtyje: anot filosofinės sampratos, kurią galima rekonstruoti studijuojant Platono dialogus, tai, kas, anot Platono, nusako amžinas, laikui nepavaldžias idėjas – tokie dalykai, kaip gerumas, gražumas, lygumas, tapatumas, skirtingumas ir pan. – kintančio pasaulio daiktuose yra įkūnyta kaip tam tikros tų daiktų savybės, kurios fizinėje plotmėje yra perteiktos neretai visa apimtimi, bet gerokai mažesniu būtiškojo intensyvumo (kitaip tariant, ontologinio realumo) laipsniu. Idant bent iš dalies suvoktume, kaip, anot Platono, atvaizdas dalyvauja provaizdžio būtyje, galime pasitelkti maksimaliai ryškaus tikrovėje egzistuojančio daikto ir ne tokio ryškaus, bet vis tiek savąjį originalą visa apimtimi atvaizduojančio fotografinio jo atvaizdo analogiją.

Dalytis galima pačia būtimi, taip pat paskirais idealios arba medžiaginės prigimties dalykais. Antai jusliškai patiriami (matomi, girdimi, ragaujami, uodžiami, liečiami) kintančio pasaulio daiktai, anot Platono, meteksės būdu dalyvaudami amžinųjų, laikui nepavaldžių idėjų būtyje, būtent šio dalyvavimo dėka įgyja būties būtent tuo laipsniu, kuriuo dalyvauja idėjose, o pačios idėjos, būdamos tikrasis būties įsikūnijimas, būtis par excellence, yra būtiškos maksimaliu laipsniu.

Įdomu ir tai, kad, Platono požiūriu, idėjos dalyvauja ir tarpusavyje, turi dalį viena kitoje, dalį viena kitos būtyje, bet ši dalyvavimo forma nusakoma kitu senosios graikų kalbos žodžiu, būtent koinōnia, kurios tiksliausi lietuviškieji atitikmenys būtų bendrystė, bendravimas (plg. gr. koinos „bendras“). Sakytume, nors idėjos ir pačios savaime – kiekviena iš jų – yra maksimaliai būtiškos, idėjų tarpusavio bendrystės samprata lyg ir numano, kad idėjos tarsi palaiko, paremia ir sustiprina viena kitos būtį. Tam tikra labai tolima ir netiesiogine prasme platoniškoji idėjų bendrystės samprata primena krikščoniškąją trijų Švč. Trejybės asmenų bendravimo sampratą.

Šia proga galima prisiminti ir neoplatonikų požiūrį, kad žmogaus galimybė tapti nemirtingam tiesiogiai priklauso nuo jo noro ir pajėgumo mąstyti apie amžinuosius dieviškus dalykus ir tokiu būdu prisiliesti prie jų, visų pirma, prie nemirtingumą suteikiančios amžinos jų būties: savuoju intelektu prisiliesdamas prie dieviškųjų energijų, mąstantysis, neoplatonikų požiūriu, perkeičia savo paties prigimtį, tam tikra prasme ir tam tikru laipsniu iš žmogaus pavirsdamas dievybe (kalbėdami apie haphē, prisilietimą prie to, kas dieviška, neoplatonikai vartodavo ir sąvoką sugkrisis tōi theōi, kurią galima interpretuoti kaip žmogiškosios prigimties elementų permaišymą su dieviškosios prigimties elementais, kaip slaptingą žmogiškosios ir dieviškosios prigimčių sinkretizaciją. Kitaip tariant, tai ne kas kita, kaip žmogiškomis savo paties pastangomis pasiekta apoteozė, sudievėjimas. 

     

Krikščioniškosios teologijos požiūriu, dieviškoji įsūnystė yra nepelnytos Dievo malonės dovana, ji nėra pelnoma intelektinių ar kokių nors kitų žmogaus pastangų dėka, tačiau vis dėlto yra būtinas žmogaus valios dalyvavimas priimant Dievo suteikiamas dovanas: Dievas dovanoja žmogui save patį kaip dovaną, dovanoja jam save visą, bet žmogus, tapęs Dievo vaiku, sakytume, mažuoju dievu, privalo suvokti, kad pats iš savęs, iš kūriniškos savo prigimties, dieviškumo neturi ir negali turėti, nes savo panašumą į Dievą yra pelnęs kaip dovaną. Tad tiek filosofine, tiek ir teologine prasme galime teigti, kad Dievo malonės, kylančios visų pirma iš Kristaus aukos, dėka žmogus turi galimybę dalyvauti dieviškume lygiai tiek, kiek, tarpininkaujant Dievo malonei, yra pasiryžęs sekti Kristumi ir matyti Kristaus, vienatinio Dievo Sūnaus, asmenyje etaloninį bet kurio kito Dievo sūnaus, taip pat ir savo paties, provaizdį ir pavyzdį sau pačiam: regėdamas save kaip Kristaus atvaizdą, kad ir labai netobulą, žmogus atgauna teisę, nesukeldamas papiktinimo, prisiminti, kad ir pats yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą.

     

Atkreipę dėmesį į tai, kad būtent Kristaus aukos dėka išganytas žmogus gali turėti dalį Dievo būtyje, tokiu būdu, sakytume, maksimaliai realizuodamas platoniškąjį meteksės – šiapusinio  pasaulio esinių dalyvavimo dieviškųjų idėjų būtyje – idealą ir net jį pranokdamas, galime aiškiai įžvelgti skirtumą tarp dalyvavimo kame nors sakraliu komunijos būdu ir dalyvavimo tame pačiame dalyke profanišku komunikacijos būdu. Dalyvauti komunikacijos būdu – tai bendrauti grynosios informacijos, grynosios idealybės plotmėje, bendrauti mintimis ir žodžiais, neįkūnijant ir neįbūtinant tų dalykų, apie kuriuos mąstoma ir kalbama. O dalyvauti komunijos, ypač švč. Komunijos būdu, priimant Kristaus kūną ir kraują – tai dalyvauti plotmėje, kurioje dvasia ir kūnas slaptingu būdu tampa viena nedaloma būtimi; tai dalyvauti vis intensyvėjančios būties misterijoje, įgyjant vis didesnę dalį pačioje būtyje ir Būtyje, kuri yra Dievas.

     

Tai, apie ką ilgesingai svajojo ir filosofiškai apmąstė Platonas ir neoplatonikai, tapo tobulai įkūnyta krikščioniškojoje tradicijoje.

     

Būtent krikščioniškoji dalyvavimo ir asmenų bendrystės samprata gali tapti kelrode žvaigžde šiuolaikinei vienišais vilkais virtusių žmonių visuomenei.

Šaltinis: www.arche.lt