Vytautas Raškauskas. Tiesa, kurią skauda

su broliu buvo skraidyta

kraujo sėkloj po Lietuvą

šaudyta vieno į kitą

bet po vienu grumstu sugulta

Justinas Marcinkevičius, „Papasakoti gyvenimą“

Neseniai nepriklausoma Lietuva už nuopelnus laisvei apdovanojo mano dėdės išdaviką. Dėdės, kuris jos laisvei atidavė gražiausius savo metus.

Sunku apsakyti, kaip lengva šioje laikinoje tikrovėje tapti formaliu didvyriu. Laikas nuo laiko rodosi, jog lengviausiai būtent tiems, kurie tikrais didvyriais būti taip ir neišdrįso.

Tačiau šis pasidalijimas skirtas ne tam, kas galėtų būti vadinama pagieža ar keršto troškimu. Tai veikiau noras padrąsinti tuos, kurie dar ir šiandien, kaip kadaise mano dėdė, yra ištikimi laisvei bet kokia kaina ir nieko už tai nesitiki.

Savaime aišku, būti vienu tokių reiškia turėti medaliais ar fiziniu saugumu nenuperkamą įsitikinimą. Dažnai tai reiškia tapimą nesėkmingu, kaip kad dabar mėgstama sakyti. Tai netgi gali reikšti, jog dėl to nesėkmingumo – o tai reiškia ko nors apčiuopiamo, už ką šiais laikais vertinama, neturėjimą – konkretaus žmogaus gyvenimas bus laikomas nevertingu.

Nedaug pažįstu tų, kurie tą sėkmingą, tad ir vertingą gyvenimą drįstų suvisam aukoti tiesos vardan. Tačiau faktas, jog daug tokių buvo kalinami, tremiami ar žuvo dėl Lietuvos man yra kuo puikiausias įrodymas, jog tai įmanoma. Jeigu, savaime aišku, to prireikia.

Kaip ir mano dėdė, tikiu, jog Lietuvos laisvė verta mano laisvės. Tikiu, kad Lietuvos trispalvė turi plevėsuoti ant mokyklų stogų, parkuose ir visur, kur pasišventusio lietuvio akiai jos trūksta, jog atsišaukimai į mūsų tautą turi teisę kabėti, ne tik esant neteisėtos ir grobikiškos okupacijos sąlygoms, bet ir šiandien, kai džiaugiamės laisve. Tebūna šis tekstas vienu tokių atsišaukimų.

Grįžkime prie apdovanotojo ypatinguoju medaliu. Tai dėl jo mano dėdė buvo priverstas staiga sprukti iš savo gimtinės. Tai dėl jo mano močiutę dažnas girdėdavo verkiant. Dvejus metus ji apie savo sūnų nežinojo nei menkiausios smulkmenos. Būtent dėl šio apdovanotojo grįžęs į Lietuvą dėdė nebuvo priimamas studijuoti ar dirbti. Nesunku įsivaizduoti, koks tai gyvenimas.

Šios kilnaus jaunuolio gyvenimo aukos rezultatas regimybe tapo tik praėjus daugeliui metų po jo mirties. Ir visai ne taip, kaip to buvo galima tikėtis – apdovanojamas jo išdavikas. Tuo tarpu tikrasis didvyris paminimas tik kaip vienas išdaviko kompanjonų.

Kai dar būdamas vaikas vaikščiodavau po gimtąjį miestą, žvilgsnis dažnai krypdavo į stogą mokyklos, ant kurio prieš daugelį metų grupelė vaikinų slapčia kėlė Lietuvos trispalvę. Tarp jų buvo ir mano asmeninis didvyris – dėdė. Svajodavau, kada nors pats galėsiąs ten mūsų vėliavą iškelti. Toji svajonė dar ir šiandien mano širdyje gyva. Ją įkvėpusiajam tariu ačiū.

Tikiu, jog mano dėdei, kaip ir daugeliui sėkmingo gyvenimo auką ant laisvės altoriaus paaukojusių lietuvių, už visą vargą atlygins Visagalis. Šio drąsaus vyro atminimas iš kartos į kartą lieka bent jau artimiausių žmonių atmintyje. Tai pavyzdys kovos ne dėl medalių. Pavyzdys kovos, kuri beveik nepastebimai atsispindi laisvoje mūsų dabartyje ir, viliuosi, atsispindės ilgus amžius. Tad tegyvuoja Lietuva, kurios žemė, kaip tame J. Marcinkevičiaus eilėraštyje, po vienu grumstu priglaudžia vienas į kitą šaudžiusius ar vardan vieno tikslo kovojusius, bet pasimetusius ir galiausiai išdavusius.

Kaip mums atleidžiama, taip ir mes bandykime atleisti, atmindami, jog dorai atleisti tegebama kaltųjų kaltes pripažinus ir tiesą atskleidus. Net jei skauda.

Šaltinis: www.bernardinai.lt