Marius Parčiauskas. Katalikai, pameluokime sau dar kartą

„[...]mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys. Jos plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome.“

Šitaip 1917 m. Fatimoje trims piemenukams apsireiškusi Švč. Mergelė Marija jiems parodė pragarą. Mąstant abstrakčiai juk ne taip ir baisu – turbūt beveik visi mes esame kažką tokio ar net baisesnio matę šiuolaikiniuose siaubo filmuose. Baisu pasidaro mąstant labai konkrečiai – kaip toje ugnies jūroje panardinta paties siela, o dar baisiau – kaip toje ugnyje vienas po kito dega artimieji. O kas, jei tokių nelaimingų sielų šiais laikais daugiau nei kada nors anksčiau?

Jau girdžiu juoką ir priminimą apie didžiausias Bažnyčios įveiktas krizes, apie visus Bažnyčios pergyventus valdovus ir imperijas. Žinoma, Šv. Petro laivas tas bangas įveiks, nes mūsų Viešpats taip pažadėjo. Tačiau tai nepaneigia fakto, jog Bažnyčia ir pasaulis yra gilioje krizėje ir degradacijoje. Mus užtikrino, kad Bažnyčia nežlugs, tačiau pasiuntė ir pragaro viziją – kaip perspėjimą, kad dėl mūsų abejingumo Bažnyčia gali prarasti savo didybę, o tai gali turėti labai konkrečių pasekmių – vis daugiau ir daugiau sielų keliaus į pragarą, nes už jas niekas nesimels ir nekovos. Priminsiu – mąstykime apie konkrečias artimiausių žmonių sielas: gal tai tavoji senelė, tokia geraširdė, bet visa savo gera širdimi nemėgstanti ir burnojanti ant Dievo? Gal tai tavoji mama, taip tavimi besirūpinusi, tačiau netikinti amžinybe, todėl nematanti prasmės skirti laiko maldai? Už visas šias sielas buvo per mažai melstasi ir stengtasi – o atsakingi už jas buvome ir esame mes.

Taigi, apie kokią krizę kalbama? Argumentui įrodyti galima pasitelkti JAV pavyzdį. 22% JAV gyventojų save laiko katalikais, iš jų 19% save laiko stipriai atsidavusiais katalikais. Iš tų 19% stipriai atsidavusiųjų 60% nepritaria Bažyčios mokymui apie kontracepciją, 30% nepritaria mokymui apie abortus, 50% pritartų, kad moterys galėtų būti įšventinamos į kunigus, o 2/3 mano, jog gali būti geri katalikai net nepritardami Bažnyčios mokymui. Tačiau dar labiau skaičiai glumina, kai vertinami visi save laikantys katalikais. Net 87% mano, kad kontraceptinių priemonių naudojimas yra pateisinamas, 60% mano, jog abortai yra pateisinami, 57% pritaria tos pačios lyties „santuokoms“, o iš reguliariai lankančiųjų Šv. Mišias tik 57% tiki, kad Šv. Komunijoje yra tikras Kristaus Kūnas. Taip pat JAV per dieną padaroma per 3,7 tūkst. abortų.

Verta pažvelgti ir į tai, kaip skaičiai keitėsi laikui bėgant. 1962 m. pakrikštyta apie 1,3 mln. vaikų, o 2012 m. – tik apie 800 tūkst. 1970 m. įvyko apie 470 tūkst. katalikų santuokų, o 2012 m. – jau tik 180 tūkst. 1967 m. buvo apie 60 tūkst. kunigų, o jau 2012 m. – apie 40 tūkst. Per 20 paskutinių metų parapijų skaičius sumažėjo 2 tūkstančiais, kasmet sumažėja po 14 katalikiškų mokyklų. Galite būti tikri, imant beveik bet kurį rodiklį matysime tą patį – didžiulį nuosmukį, nepaisant to, jog bendras gyventojų skaičius per lyginamą laikotarpį labai išaugo. Kaip pavyzdį pasitelkus Belgiją, Olandiją, Prancūziją, Skandinaviją ir daugelį kitų Europos šalių, nusiviltume dar labiau nei dėl JAV (pvz., Prancūzijoje Šv. Mišias lanko tik 9% katalikų).

Aišku, skaičiai parodo tik kiekybę ir neatspindi „kokybės“. Pastarąją gerai apibūdinti būtų taip pat naivu, tačiau tai jau kito straipsnio tema. Dabar verta pabrėžti, jog šį tą mums pasako ir kiekybė: absoliuti dauguma žmonių, tarp jų ir katalikų, nelanko Šv. Mišių, o iš tų lankančiųjų tik pusė tiki realiu Kristaus kūno buvimu (galima tik liūdnai spėti, kiek žmonių reguliariai eina išpažinties), dauguma palaiko abortus, skyrybas ir įvairias „santuokas“. Gali būti, jog dėl to daugumos šių žmonių sielos nepasieks dangaus. Tad kai mąstome apie krizę, mąstykime apie konkrečių žmonių sielas, už kurias niekas nesimeldžia ir nekovoja. Šioje situacijoje likti abejingais gali trijų rūšių žmonės: žiaurūs, naivūs arba melagiai. Katalikai, tad pameluokime sau dar kartą.

Šaltinis: blogas.ateitis.lt