Marius Parčiauskas. Kai su Rusijos imperializmu kovojama status quo metodais

Straipsnis rašytas 2014 m. gegužės mėnesį, tad tam tikra informacija jame šiai dienai jau gali būti kiek pasenusi, tačiau aktualumas išlieka.

Šiame straipsnyje bus analizuojama Ukrainos krizė, tiksliau – konfrontacija tarp Vakarų (NATO) ir Rusijos. Analizei pasirinkta politinio realizmo tarptautinių santykių aiškinimo teorija, o konkrečiai jos klasikas ir žymiausias atstovas Hansas J. Morgenthau bei jo imperializmo doktrina. Toliau bus remiamasi prielaida, kad Rusija vykdo imperialistinę užsienio politiką, o Vakarai į ją atsako viso labo bandymu išsaugoti ar sugrąžinti padėtį į prieškrizinį lygį. Čia ir kyla pagrindinis šios situacijos probleminis klausimas – ar įmanoma imperialistinę užsienio politiką nugalėti vien status quo metodais? Bus siekiama įrodyti, kad dabartinė Vakarų (NATO) politika Rusijos atžvilgiu pačia savo prigimtimi yra klaidinga, todėl turi būti peržiūrėta. Tokiam tikslui rastis leidžia išsikelta prielaida, jog dabartinė Rusijos užsienio politika savo esme yra imperialistinė, nes siekia išardyti po Sovietų Sąjungos griūties susidariusį status quo (po Sovietų Sąjungos griūties Rusija nebėra laikoma rimta pasauline žaidėja, dažniau iš jos juokiamasi), o Vakarų nuolaidžiavimo politika (t.y. rimtų sankcijų nesiėmimas) jos atžvilgiu būtent ir yra bandymas išlaikyti minėtą status quo. Morgenthau teigimu, atsakas imperializmo politikai turi būti toks pats griežtas, nes status quo metodai prieš imperializmą neveikia. Tad čia ir užčiuopiama problema, kodėl NATO vykdomos ekonominės sankcijos kol kas nėra veiksmingos, o net dabar atsitraukusi Rusija jau būtų dalinai suardžiusi prieš tai egzistavusį status quo (pavyzdžiui, vien esamos tarptautinės teisės nepaisymas verčia visą prevencinę sistemą neveiksnia ir skatina ieškoti naujų kelių bei santykių modelių taikai išlaikyti, o tai yra buvusio status quo ardymas).

Nors šiam straipsniui svarbiausia yra konkreti Morgenthau imperializmo doktrina, tačiau tęsti būtų sunku bent trumpai neapibrėžus ir pagrindinių autoriaus viso politinio realizmo teorijos teiginių. Morgenthau tarptautinę politiką įvardina kaip kovą dėl intereso, išreikšto per galią. Nors tokios politikos tikslai gali būti įvairūs (pavyzdžiui, socialinė gerovė ar saugumas), tačiau šie tikslai irgi tėra galios siekimo išraiška. Pati politinė galia apibrėžiama kaip psichologinis santykis ją naudojančių ir tų, kurių atžvilgiu ji yra naudojama. Kitais žodžiais, politinė galia – tai veiksmų kontroliavimas veikiant mąstymą. Apskritai pats politinis realizmas remiasi nekintama žmogaus prigimtimi, apie kurią Džordžas Vašingtonas yra pasakęs: „Kuklios žinios apie žmogaus prigimtį mus patikins, kad interesas didžiajai žmonijos daliai yra pagrindinis principas ir kad beveik kiekvienam žmogui jis daro didesnę ar mažesnę įtaką. Viešosios dorybės motyvai kurį laiką arba konkrečiomis aplinkybėmis gali paskatinti žmones elgtis visiškai nesavanaudiškai; bet […] tik nedaugelis žmonių pajėgia nuolat aukoti visus privačius interesus arba asmeninę naudą dėl viešojo intereso.“ [1]

Morgenthau imperializmo doktrina

Morgenthau teigimu, visoje valstybių politikoje atsiskleidžia trys veiklos būdai: ja siekiama arba išlaikyti galią, arba didinti galią, arba rodyti galią. Šiuos būdus įkūnija trys tarptautinės politikos strategijos: status quo, imperialistinė ir prestižo politikos[2].

Status quo politika yra valstybės siekis išlaikyti savo galią. Laikantis tokios politikos siekiama išsaugoti tuo konkrečiu istoriniu laikotarpiu egzistuojantį galios pasiskirstymą.  Tačiau tai nereiškia, kad tokia politika priešinasi visiems be išimties pokyčiams, ji priešinasi tik tiems, kurie apverstų galios santykius: „kuomet, pavyzdžiui, A iš pirmaeilės galios paverčiama antraeile galia ir jos vieta užleidžiama valstybei B.”  Tipinė status quo palaikymo politika remiasi taikos sutartimis, tarptautinėmis organizacijomis, tarptautine teise bei sąjungų sutartimis. Tačiau net ir savo įtakos plėtimas bei kitų teritorijų užėmimas gali būti laikomas status quo politika, jei taip siekiama ne pakeisti susidariusį santykinį galios pasiskirstymą, bet tik sustiprinti jau šiame pasiskirstyme turimas pozicijas. 

Valstybė, siekianti pakeisti egzistuojančius galios santykius savo naudai, vykdo imperialistinę politiką.  Nors dabar imperializmu dažnai vadinamas bet koks siekis plėsti savo įtaką ar bet kokia invazija į kitą valstybę, tačiau Morgenthau šį terminą siūlo apibrėžti žymiai griežčiau: taip, kad naudojamas bet kokiai nepatinkančiai situacijai nusakyti jis neprarastų savo reikšmės. Išskiriamos trys dažniausiai pasitaikančios klaidingos nuostatos, o tuo pačiu ir tai, ko negalima laikyti imperializmu: 1) Ne kiekviena galios siekianti politika savaime yra imperialistinė. Kaip jau minėta status quo apibrėžime, jei nesistengiama keisti galios santykių, tuomet tokia politika nėra imperialistinė; 2) Ne kiekviena užsienio politika, kuria siekiama išlaikyti jau egzistuojančią imperiją, yra imperializmas. Kadangi imperializmas sietinas su dinamišku imperijos kūrimo procesu, siekis išlaikyti seną imperiją yra greičiau statiška status quo politika. Tokiu atveju paprasčiausiai siekiama stabilizuoti jau esamą situaciją (priimant ją kaip esamą faktą), bet nevykdoma plati ekspancijos programa; 3) Imperializmas sietinas tik su valstybių veiksmais, o ne su marksistų teigiamu kapitalistiniu imperializmu, liberalų teigiamu imperializmu kaip kapitalistinės sistemos trūkumų išraiška ir pan. 

Galiausiai, prestižo politika yra turimos galios demonstravimas siekiant išlaikyti arba padidinti galią.  Pats prestižas labai retai būna savaiminis tikslas, kur kas dažniau tokia politika yra įrankis siekti status quo ar imperialistinės politikos tikslų. Vykdant prestižo politiką, svarbiausia yra įspūdis, kurį kitoms valstybėms palieka tokią politiką vykdančios valstybės galia (esama ar menama). Tačiau galutinis tikslas yra ne galios reputacija, o pati galia, pats jos turinys. Prestižo politikai tarnauja dvi senos priemonės: diplomatinis ceremonialas ir karinės jėgos demonstravimas, tačiau šiam darbui svarbi yra tik pastaroji. Karinis pajėgumas yra akivaizdus valstybės galios matas, tad juo lengviausiai kuriamas valstybės galios įspūdis prieš kitus.  Paradoksalu, bet prestižo politiką galime laikyti sėkminga tada, kai ją vykdanti valstybė įgyja tokią galią, jog sugeba apsieiti ir be tiesioginio galios taikymo.  

Imperializmo paskatos, tikslai ir metodai

Egzistuoja konkrečios imperialistinei politikai palankios situacijos, kuomet imperialistinė politika yra bemaž neišvengiama, Morgenthau vadinamos trijomis imperializmo paskatomis: pergalingas karas, pralaimėtas karas ir silpnumas.  Vykstant karui tarp valstybių, jo laimėtojas pasirašant taikos sutartį dažniausiai sieks galios santykių su pralaimėtoju pakeitimo savo naudai, net jei karas kilo dėl visai kitokio tikslo. Tai Morgenthau vadina pergalingo karo imperializmo paskata. Tačiau nuolatinio nuolankumo perspektyva pralaimėtoją gali paskatinti patį imtis imperialistinės politikos bei suardyti nugalėtojo sukurtą status quo. Tai vadinama pralaimėto karo paskata. Trečioji imperializmui palanki situacija, silpnumas, susiklosto tada, kai atsiranda silpnos valstybės arba politiškai tuščios erdvės, patraukiančios stiprių (dažnai gretimų) valstybių dėmesį. 

Kaip imperializmas kyla iš trijų tipinių situacijų, taip jis gali turėti ir tris galutinius tikslus: viešpatavimą visame politiškai organizuotame pasaulyje, imperiją/hegemoniją, apytiksliai sutampančią su žemyno ribomis ir griežtai lokalų galios pranašumą . Šį skirtumą geriausia išreikšti istoriniais pavyzdžiais: Otas fon Bismarkas siekė viešpatavimo Vidurio Europoje (lokalizuotas pranašumas), Vilhelmas II – visoje Europoje (kontinentinis imperializmas), o Hitleris – visame pasaulyje (pasaulinis imperializmas). 

Galiausiai, Morgenthau išskiria ir tris imperializmo politikos metodus/priemones: karinį, ekonominį ir kultūrinį imperializmą. Žinoma, akivaizdžiausia imperializmo forma yra karinis užkariavimas. Nors dažnai šis metodas yra pats veiksmingiausias, bet tuo pačiu jis ir lošimas iš pačių didžiausių statymų – viskas arba nieko. Ekonominis imperializmas paprastai yra ne toks veiksmingas kaip karinis, tačiau ir ne toks atgrasus. Valstybė gali būti suvereni, tačiau jei, pavyzdžiui, jos eksportas visiškai priklauso nuo kurios nors kitos vienos valstybės, tai bus efektyvus pastarosios ekonominis imperializmas pirmosios atveju. Kultūrinis imperializmas, tuo tarpu, yra pati subtiliausia ir, jei ją galima būtų taikyti vieną, pati sėkmingiausia imperialistinė politika. Tačiau naujaisiais laikais kultūrinio imperializmo vaidmuo yra pagalbinis, susilpninant priešą paruošiantis dirvą užkariavimui arba ekonominiam įsiskverbimui. Tipiški kultūrinio imperializmo pavyzdžiai – vadinamoji penktoji kolona ar Komunistų Internacionalas .

Rusijos užsienio politikos tikslų ir metodų samprata

Atėjo laikas Rusijos Ukrainos krizės metu vykdomą užsienio politiką identifikuoti jau išdėstytos Morgenthau imperializmo teorijos rėmuose. Būtent tai gali padėti geriau suprasti tokios Rusijos politikos priežastis bei išaiškinti, kodėl ji turėtų būti laikytina imperialistine. Galiausiai, būtent tokia identifikacija būtina, kad galima būtų analizuoti NATO reakciją į Rusijos veiksmus bei įvardinti jos efektyvumą/neefektyvumą.

Pirmiausia, reikia įrodyti, jog Rusijos užsienio politika apskritai yra imperialistinė. Reikia pabrėžti, jog pati imperializmo sąvoka neturėtų savyje turėti nei blogų, nei gerų emocijų, nes tokiu atveju gręsia tikimybė bet kokią nepatinkančią politiką laikyti imperialistine. Toliau ši sąvoka bus naudojama grynai teorine prasme, be iš anksto dirbtinai jai sukurto įvaizdžio.

Akivaizdu, jog po Sovietų Sąjungos griūties XX a. pabaigoje Rusija visų akyse liko pralaimėtoja. Tai aiškintina tuo, jog buvo prarasta visa imperija, pralaimėtas Šaltasis karas, sekė prasta ekonominė padėtis ir karinės galios smukimas. Būtent tada išaiškėjo, kokia atsilikusi nuo Vakarų (ypač JAV) savo vidine padėtimi buvo Sovietų Sąjunga ir Rusijai iki šiol tenka vytis bei bandyti įsilieti į svarbiausių valstybių žaidimą. Tai galima laikyti viena iš Morgenthau įvardintų palankių situacijų imperializmui rastis – pralaimėtas karas. Aišku, Ukrainos krizės atveju prisideda ir kita palanki imperializmui aplinkybė – silpnumas, pasireiškiantis suirute Ukrainoje. Esant šioms palankioms situacijoms ir aiškiems motyvams apie imperializmą byloja ir jau konkretūs Rusijos veiksmai. Pirmiausia, ilgą laiką prieš šią krizę Rusija vykdė ekonominį imperializmą, investuodama į Ukrainą milijardus ir darydama ją priklausoma nuo įplaukų iš Maskvos bei kultūrinį imperializmą, skleisdama pro-rusišką propagandą per rusiškus kanalus, vietos politikus ir pan. (tokia propaganda pastebima ir kitose posovietinėse šalyse, pavyzdžiui, Baltijos regione). Tokios veiklos vaisiai išaiškėjo jau vėliau pačios krizės metu, kuomet Rytų Ukrainoje vyko nemenki protestai, išreiškiantys valią atsiskirti nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos. Galiausiai įvykdyta ir karinė intervencija bei okupuotas Krymo pusiasalis, o po šios intervencijos ginklais ir apmokymu toliau remiami separatistai kituose Rytų Ukrainos miestuose. Žinoma, vien to dar neužtenka imperializmui identifikuoti, tačiau tokia apibrėžtis tampa akivaizdi, kai pridedi dar ir tai, jog buvo pažeistos tarptautinės sutartys bei okupuota suverenios valstybės teritorija, taip suardant buvusį status quo ir Ukrainai bei NATO primetant žaidimo taisykles (aiškiai pasakant, jos Vakarų sukurta tarptautinė teisė Rusijai nerūpi). Akivaizdu, kad savo galutiniu tikslu Rusijos imperializmas yra lokalizuotas, nes ši nesiekia sukurti nei pasaulinės, nei kontinentinės imperijos, o tik plėsdama įtaką tam tikrame pasirinktame regione – šiuo atveju, Ukrainoje (nors kultūrinis imperializmas bandomas primesti visai Rytų Europai).

„Ir vidaus, ir užsienio politika turi vieną bendrą bruožą: pagrindinės jos išraiškos dažnai neatrodo tai, kas jos yra – kova dėl galios. Užuot atskleidus tiesioginį politikos tikslą, kuris yra galia, jis aiškinamas ir teisinamas pasitelkiant etinę, teisinę ar biologinę terminiją.“  Tokį teisinimą Morgenthau vadina politine tarptautinių santykių ideologija, kurią turi tiek status quo, tiek imperialistinė politika. Tai verta pabrėžti todėl, jog puikiai dera su tuo, kaip Putinas racionalizuoja savo šalies veiksmus, teigdamas, jog gina terorizuojamus rusakalbius kitoje valstybėje bei imituodamas referendumus okupuotose vietovėse. Visa tai – ideologinis imperializmo pateisinimas, beje, labai gerai veikiantis pačios Rusijos viduje, nes apklausos rodo, jog Putino populiarumas po Krymo aneksijos vis auga, o net kai kuriose Vakarų Europos valstybėse nemaža dalis piliečių pateisina tokius Rusijos veiksmus. Morgenthau teigimu, imperializmo politikai ideologija visada būtina, nes jis visada priverstas įrodinėti savo tiesą: „Jis privalo įrodyti, kad status quo, kurį jis siekia suardyti, toliau egzistuoti negali, o moralinis legitimumas, kurį daugelis sieja su faktiškai egzistuojančia tvarka, turįs užleisti vietą aukštesniam moraliniam principui, reikalaujančiam naujo galios pasiskirstymo.“ 

Vakarų nuolaidžiavimo politika: kova prieš imperializmą status quo metodais

Vakarų atsaką Rusijai neabejotinai galima įvardinti kaip pastangas išlaikyti prieš krizę buvusį status quo. Akivaizdu, jog Vakarų Europos šalys nori ir toliau prekiauti su Rusija, kaip tai darė prieš krizę. Pavyzdžiui, net pačios krizės metu Prancūzija Rusijai pardavė du Mistral tipo karinius laivus, kurių vienas Prancūzijai atnešė per 600 milijonų eurų pelno. Nenorint toliau eskaluoti konflikto ir su Rusija pyktis, praktiškai užsimerkiama prieš Krymo aneksiją (nors oficialiai NATO lyderiai ir paskelbė, kad ji neteisėta, tačiau nesiėmė jokių praktinių veiksmų), įvedant minimalias ekonomines sankcijas ir tik artimai Putino aplinkai. Taigi, Vakarai būtų linkę leisti Rusijai pasiimti Krymą, jei tik liautųsi ši krizė ir vien tai parodo, kad Rusijai jau pavyko dalinai pakeisti buvusį status quo, primetant savo žaidimo taisykles (net nepaisant to, jog JAV karine galia stipriai pranoksta Rusiją). Vienintele realia dimensija, kur vyksta šiokios tokios varžybos tarp Rusijos ir NATO, galima laikyti prestižo politiką, taikomą tiek vienos, tiek kitos pusės. Pavyzdžiui, Rusija Ukrainai nuolat grąsina ir konvenciniu karu, jei Ukrainos kariuomenė savo šalies viduje pažeis Rusijos interesus  bei nuolat vykdo didelio masto karines pratybas Kaliningrade, o NATO savo ruožtu pasiuntė 600 karių bei kelioliką naikintuvų į Lenkiją ir Baltijos šalis, ten taip pat vykdomos gan didelio masto pratybos ir demonstruojama moderni karinė ginkluotė.

„Kadangi imperialistinė ir status quo politika yra iš esmės skirtingos prigimties, visiškai skirtingo pobūdžio privalo būti ir politika, skirta jai atremti. Politikos, tinkamos atremiant status quo politiką, grumtynėms su imperializmu nepakaks.“  Taip Morgenthau įvardina pagrindinę šios situacijos problemą. Jau išsiaiškinta, jog Rusija vykdo imperialistinę politiką, o NATO savo ruožtu jai atsako tik status quo ir prestižo politikos metodais. Tačiau autorius net mato loginį ryšį tarp vadinamosios nuolaidžiavimo ir imperialistinės politikų: „[...] svarbu pabrėžti loginį imperializmo ir nuolaidžiavimo ryšį. Kitaip tariant, vienos pusės vykdoma nuolaidžiavimo politika reiškia, jog kita pusė vykdo imperializmą. Pavyzdžiui, jei teigiame, kad valstybė A vykdo nuolaidžiavimo politiką valstybės B atžvilgiu, vadinasi, tuo pat metu pripažįstame, jog valstybės B politika valstybės A atžvilgiu yra imperialistinė.“  Nuolaidžiautojai, pasak Morgenthau, vienas po kito sekančiuose imperialistinės politikos reikalavimuose mato tik ribotus siekius, neva suderinamus su status quo, tačiau šie siekiai ir yra įnorių grandinė, galiausiai suardanti status quo. Panašu, kad Vakarai šios krizės metu būtent to ir nesuprato – imperialistinės politikos tikslas yra pakeisti galios pasiskirstymą (tuo labiau, kad Rusijai nebėra, kur trauktis, nes remiamasi pralaimėto karo paskata), o ne užimti paskiras teritorijas ar šiek tiek pralobti ekonomiškai. Imperialistinė valstybė gali pristabdyti savo veiksmus, tačiau ji nenustos siekusi savo tikslo, o kuo ilgiau jai nuolaidžiausi, tuo blogesnę startinę poziciją realioj konfrontacijoj (nebūtinai karinėj) turėsi ir tik dar labiau drąsinsi savo priešą.

Išvados

„Tuo atveju, kai nepaisoma, kokį poveikį susitarimas gali turėti galios pasiskirstymui, atitinkamų reikalavimų tenkinimas remiantis teisiniais ar moraliniais principais arba derybomis reiškia laipsnišką galios santykių kaitą imperialistinės valstybės naudai. Juk pastaroji, parinkdama tokius kompromiso pagrindus, kurie jos keliamiems reikalavimams bus palankūs, iš kompromiso visada tik išloš.“ 

Panašu, jog ši Morgenthau citata turi tikimybę tapti pranašiška, nors ir būtų sunku patikėti, kad NATO, turėdama karinį ir ekonominį pranašumą prieš Rusiją, ilgai taikytų tokią užsienio politiką, kokią taiko dabar. Vienaip ar kitaip, klasikinio politinio realizmo perspektyva mums teigia, kad dabartinė NATO politika pačia savo prigimtimi negali būti veiksminga. Net jei Rusija dabar atsitrauktų, ji jau bus išlošusi, o kompromiso paieškos būtų kompromisas ne NATO naudai.

Nors Rusija dar nesugriovė status quo ir panašu, kad jai tai padaryti būtų nepaprastai sunku (žinant NATO šalių karinę galią), tačiau nebeturėdama, kur trauktis, ji jau kelia realią grėsmę regiono saugumui. Akivaizdu ir dar tai, jog ši Rusijos intervencija sukels kitų padarinių, pavyzdžiui, tarptautinės teisės efektyvumo klausimo kėlimą, o tai jau savotiška persvara Rusijai. Visame šiame kontekste vertėtų prisiminti Vakarų nuolaidžiavimą Hitleriui tarpukariu ir Miuncheno suokalbį, natūraliai kiek primenantį dabartinį Ukrainos palikimą likimo (Rusijos) valiai. NATO politika turi būti peržiūrėta, taip parodant ryžtingumą. Kuo NATO ilgiau delsia, tuo Rusijos imperializmas tampa alkanesnis.

[1] The writings of George Washington, edited by John C. Fitzpatrick (Washington: United States Printing Office, 1931-1944), Vol. X, p. 363.

Remtasi: Hans Morgenthau „Politika tarp valstybių. Kova dėl galios ir taikos". Vilnius: Margi raštai, 2011.