Ketvirtadienį renginys Kengyro lagerio sukilimui paminėti

Šį ketvirtadienį, birželio 26 d., 16 val. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejuje (Aukų g. 2A, Vilnius) vyks Kengyro lagerio kalinių sukilimo 60-mečiui paminėti skirtas renginys. 

Kengyro (nuo 1959 m. Džezkazgano, esančio Kazachijos SSR, miesto dalis) lageris buvo įsteigtas 1939 m. Iš pradžių jame buvo kalinti japonų karo belaisviai, vėliau – įvairių tautybių kaliniai ir karo belaisviai. Lietuviai Kengyro lageryje kalinti nuo 1945 m. Daugiausia lietuvių šiame lageryje buvo 1948–1952 m. Kaliniai dirbo vario rūdos kasyklose, akmens karjere, statė Džezkazgano miestą ir metalurgijos kombinatą. Kengyro lageryje gyvenimo ir darbo sąlygos buvo labai sunkios; lagerio teritorijoje veikė 2 kalėjimai.

1954 m. gegužės 16 d. 3-iajame Steplago skyriuje, Kengyre, prasidėjęs sukilimas truko 40 dienų. Per sukilimą lageryje buvo apie 7 000 kalinių, tarp jų politiniai kaliniai – 2 407 moterys ir apie 3 190 vyrų (iš jų 69 proc. buvo vakarų ukrainiečiai ir pabaltijiečiai) ir 1 400 kriminalinių kalinių. Sukilimo išvakarėse lagerio administracija tikėjosi su kriminalinių kalinių pagalba priversti paklusti maištaujančius politinius kalinius. Tačiau įvyko tai, ko lagerio valdžia tikrai negalėjo numatyti: politiniams kaliniams ir kriminaliniams nusikaltėliams pavyko susitarti. Kriminaliniai kaliniai atsisakė dirbti. Politiniai kaliniai atidavė jiems savo talonėlius, kad šie galėtų apsipirkti lagerio kioskuose. 

Atvežti kriminaliniai kaliniai gegužės 16 d. vakarą bandė patekti į moterų zoną. Lagerio prižiūrėtojai pradėjo šaudyti į kalinius, nušauta ir sužeista kelios dešimtys kalinių. Moterys kalinius, kuriems pavyko patekti į jų zoną, paslėpė ir neišdavė sargybai. Kareiviai ir prižiūrėtojai prieš moteris smurtavo, norėjo, kad atrodytų, jog prieš jas fizinę jėgą naudojo kaliniai. Tai buvo pretekstas pradėti šaudyti į beginklius žmones. Kriminalinius kalinius palaikė politiniai kaliniai. Jie pradėjo lagerio teritorijoje statyti barikadas, sugriovė lagerio viduje esančias užtvaras. Sargyba šaudė į beginklius kalinius, žuvo keletas kalinių. Iš vidinės lagerio teritorijos prižiūrėtojai pasitraukė. Sukilėliai sugriovė lagerio kalėjimą ir išlaisvino sukilimo vadus: buvusį sovietinės kariuomenės pulkininką I. Kuznecovą ir vyr. leitenantą Glebą Slučenkovą. Prasidėjęs Kengyro sukilimas apėmė 3 lagerius: 1-ąjį moterų, 2-ąjį ir 3-iąjį vyrų.

Per sukilimą derėtis su kaliniais buvo atvykęs GULAG’ o viršininkas gen. ltn. I. Dolgich. Svarbiausi kalinių reikalavimai – nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn į kalinius šaudžiusius konvojaus kareivius ir prižiūrėtojus, pagerinti gyvenimo ir darbo sąlygas, galutinai panaikinti griežtojo režimo apribojimus, iš naujo apsvarstyti baudžiamąsias bylas ir sušvelninti neteisėtus nuosprendžius, panaikinti kalinių numeraciją ir t. t. Deryboms su sovietiniais valdininkais buvo sudarytas sukilimo komitetas, jam vadovavo I. Kuznecov. Į komitetą įėjo visų lageryje kalintų tautybių kalinių atstovai. Lietuviai, kurių tuomet buvo 700, į komitetą paskyrė teisininką J. Kundrotą. Sukilę kaliniai gyveno laisvoje „Kengyro respublikoje“, suformavo savarankiškus lagerio savivaldos organus. Sukilimo komisija sugebėjo lagerio viduje palaikyti tvarką ir drausmę. Per 40 sukilimo dienų lagerio teritorijoje nebuvo nė vieno nusikaltimo. 

Dėl kalinių sukilimo nutrūko gamyklų ir elektrinės statybos, todėl Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S. Kruglov 1954 m. birželio 24 d. sukilimui malšinti pasiuntė kariuomenę. Iš Kuibyševo atvyko MVD vidaus kariuomenė: 1 600 kareivių ir karininkų, 98 tarnybiniai šunys ir jų prižiūrėtojai, 3 gaisrinės mašinos ir 5 tankai T-34.

Žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius ir jų kapavietė yra įslaptinta. Oficialiais sovietų represinių struktūrų duomenimis, buvo sužeisti 106, žuvo arba mirė nuo žaizdų 46 kaliniai. Pagal Kengyro planavimo ir gamybos skyriaus dokumentus, žuvusiųjų per 700. Tikslus žuvusių lietuvių kalinių skaičius iki šiol nežinomas. Pagal turimą informaciją, per sukilimą žuvo šeši ar septyni lietuviai. Sukilimo dalyvių atsiminimuose aptinkami kelių žuvusių lietuvių vardai, pavardės: Mykolas (pavardė nenurodoma), Sutkus (ar Zubrus), Kazimieras Šiugždinis, Vytautas Markevičius, Kazys Rindeikis. LGGRTC vardynų skyriuje yra duomenų apie 4 žuvusius asmenis – K. Šiugždinį, V. Markevičių, K. Rindeikį ir Povilą Seikalį.

Numalšinus sukilimą, 36 aktyviausi jo vadovai ir dalyviai (tarp jų ir J. Kundrotas) buvo kalinami Kengyro miesto kalėjime, jiems buvo padidintos bausmės, apie 400 aktyvesnių kalinių buvo pervesti į sustiprinto režimo kalėjimus, 1 000 – perkelti į kitus GULAG’ o lagerius, likusieji grąžinti į Kengyro lagerį. Kengyros lagerio sukilimas, kaip ir kitų lagerių sukilimai, buvo žiauriai nuslopintas.

Tačiau šie sukilimai privertė Sovietų Sąjungos represines struktūras keisti darbo metodiką. 1954 m. liepos 10 d. buvo paskelbta apie Ypatingųjų lagerių sistemos panaikinimą, politiniams kaliniams vietoj griežtojo režimo taikytos bendrojo kalinimo režimo sąlygos, masiškai iš naujo buvo svarstomos politinių kalinių bylos. Daugelis kalinių buvo paleisti iš lagerių, kitiems – sutrumpintas bausmės laikas. 1956 m. Kengyro lageris buvo panaikintas.

Šaltinis: www.genocid.lt