Gintautas Vaitoška. Dar apie berniuko kentėjimą

Praeitame skyriuje aprašę svarbiausius ir dažniausiai pasitaikančius homoseksualaus potraukio kryptimi besivystančio berniuko išgyvenimus, pažvelkime į juos dar atidžiau. Būtent – į neretai (nors ne visada) pastebimą temperamento nulemtą tėvo ir sūnaus tarpusavio disharmoniją, į prieštaringą taip besivystančio berniuko santykį su vyriškosios gimties asmenimis, o sykiu ir painų požiūrį į mergaites.

Temperamentų disharmonija

Kaip pamenate, Jurgio tėvas Arūnas yra tvirtas, atletiškas, techniką ir sportą mėgstantis vyriškis, o mama Julija – trapi, romantiška, meninių polinkių turinti moteris. Ir išvaizda, ir būdo jautrumu mažasis Jurgis panašesnis į mamą nei į tėtį: liaunas ir švelnus, labiau linkęs piešti bei svajoti, nei spardyti kamuolį, jautriai reaguojantis į kiekvieną irzlesnę intonaciją mamos ir tėčio pokalbiuose. Tokios Jurgio savybės yra ne išmoktos, bet paveldėtos, ir mokslininkai jas apibūdina kaip temperamentą. Dar Senovės Romoje Galenas aprašė keturias klasikines temperamento rūšis: pagal šią klasifikaciją Jurgiuko ir jo mamos temperamentus būtų galima vadinti melancholiškais, o tėčio Arūno – flegmatiško ir choleriško temperamentų mišiniu. Galeno klasifikacija, žinoma, yra labai apytikslė, ir šių laikų specialistai, kaip antai amerikiečiai mokslininkai Stella Chess ir Alexander Thomas, vardija bent dešimt reagavimo į aplinką ir nuotaikos bruožų, pastebimų jau kūdikiui gimus. Tai, pvz., skirtingas aktyvumo lygis, ritmiški miego ir maitinimosi poreikiai, nuotaika (nuo džiaugsmingos ir malonios iki verksmingos ir liūdnos), dėmesio sutelkimo į vieną dalyką laikas ir t. t.

Trapesnio kūno sudėjimo, meniškos prigimties berniukas gali susidurti su dviem iššūkiais: savo ir tėčio temperamentų nederėjimu bei sunkumais triukšmingoje tradicinio temperamento berniukų kompanijoje. Homoseksualaus vystymosi atveju dažniausiai pasitaiko abu nederėjimai: tėtį „nervinantis“ sūnus nekaip jaučiasi ir karingoje kiemo šutvėje, kur labiausiai vertinamas gebėjimas gerai spardyti kamuolį ir pasistumdyti. Tačiau jei ir Jurgio tėtis bus meniško bei jautraus būdo, tai su sūnumi bendrą kalbą ras nesunkiai, o berniukų kompanijos metami iššūkiai už šeimos ribų Jurgiukui bus lengviau pakeliami. Taip bus ypač tuomet, kai tėtis, nors ir jautraus, meniško būdo, santuokoje nebus pasyvus, per daug dominuojančios žmonos nustumtas į namų pakraštį vyras.

Belieka pridurti, kad potraukį tai pačiai gimčiai kartais jaučia ir „tipiškai“ vyriški, atletiški vyrai. Žymaus amerikiečių psichoterapeuto Josepho Nicolosi duomenimis, tokių vyrų tarp homoseksualų yra maždaug penktadalis; bet apie tai vėliau.

Tos pačios gimties idealizavimas

Kaip rašėme anksčiau, Jurgiukas savo „kietus“ draugus stebi pavydžiai, nors neretai tik per virtuvės langą, – jie jam atrodo lyg kokie pusdieviai. Kartais jau net darželinuko amžiuje šie idealizuojami; šio jam nepasiekiamo vyrų pasaulio veikėjai ima kelti keistoką susižavėjimą. Štai penkerių metų Jurgiui kažkodėl labai patinka jo bendraamžio Sauliaus dideli ir tvirti keliai, kai jo paties gerokai smulkesni. Skirtingai nuo Sauliaus, apie darželio grupės gražuolę jis nesvajoja. Nesvajoja jis apie ją ir tapęs trylikos; kartais ir pats nustemba, ir kitus šokiruoja atradimu, kad įsimylėjo ne klasiokę Saulę, bet Saulių. Įsimylėjimo psichologija nedaug tyrinėta, tačiau atrodo, kad romantiški jausmai yra gerokai susiję su įsimylimo žmogaus „statusu“ mūsų galvose: įsimylime tuos, kuriuos laikome pranašesniais už save. Vėliau kalbėsime, jog šis komponentas, kaip pastebi tyrinėtojai, buvo vienas svarbiausių senovės graikų homoseksualiniame potraukyje: visuomeninį statusą turinčios merginos ten buvo giliai slepiamos namuose, o po gatves vaikštančiųjų paprasto luomo moterų socialinė vertė, palyginti su atletiškų ir kilmingų jaunuolių statusu, buvo menka. Kadangi Jurgis kenčia dėl nepasitikėjimo savimi kaip vyru, tobuliausi ir nepasiekiami jam atrodo savimi pasitikintys vyrai; mergaičių jis neįsimyli, – ir pats jaučiasi į jas panašus. Jei ateityje Jurgio pasitikėjimas savimi kaip vyru stiprės, galbūt jam atsitiks kas nors panašaus į tai, ką aprašė vienas praeityje homoseksualų potraukį jautęs vaikinas: „Po treniruotės stovėjome prie gėrimų automato. Jaučiau malonų kūno nuovargį ir stiprius, kraujo priplūdusius savo raumenis. Tuo metu pro šalį ėjo patrauklios merginos. Mano žvilgsnis nukrypo į jas. Jaučiausi vyriškas: kodėl gi nežvilgterėti?“

Žinoma, vyriškam pasitikėjimui išsiugdyti neužtenka „pripumpuoti“ raumenų – tokios galios greičiau reikia sielai. Tai patvirtina patirtis tų vyrų, kurie fiziškai nėra jokie galiūnai, tačiau pasitikėjimo savimi nestokoja. Vyriškosios tapatybės tvirtumas įgyjamas vidinio augimo procese, kuriame sustiprinti kūną gali būti tik iš dalies svarbu. Vienaip ar kitaip, Saulė Jurgį galbūt patrauks tik tada, kai jis giliai širdyje nebesijaus skausmingai „prastesnis“ už Saulių.

Mama

Iki šiol už tai, kad nesusidraugavo su sūneliu, „kritikavome“ Jurgio tėtį – ir tai, žinoma, mūsų dienomis daryti lengva, net būtina. Tikrai, Briuselis gal ir kokią premiją paskirtų už tos nevykusios žmonijos atmainos, vadinamos vyrais, pelnytą paniekinimą?! Juk vyras, pasak socialdemokratų partijos patriarcho Friedricho Engelso, yra pirmasis proletaro (t. y. žmonos) išnaudotojas ir seksualinio žmonijos suvaržymo kaltininkas. Bet palikime šias „linksmybes“ išsamesniam Engelso veikalų tyrinėjimui, nes dabar turi „kliūti“ ir mamai.

Kad mama, nepagalvodama ir jokiu būdu to nenorėdama, gali apsunkinti tvirtos sūnelio vyriškosios tapatybės susiformavimą, minėjome praeitame skyrelyje, kalbėdami apie emocinio trikampio susidarymą šeimoje. Tačiau netobulas mamos santykis su sūnumi gali kilti ne tik iš jos nesantaikos su vyru. Jau savo tėvų šeimoje ji gali būti patyrusi nerimą ir emocinį šaltį; dėl to, kaip rašo vienas homoseksualumo tyrėjų Richardas Fitzgibbonsas, ji gali būti „pernelyg kontroliuojanti, nuolat besiskundžianti ar reikalaujanti dėmesio, pikta ir kritiška, nejausminga ir šalta, narciziška ir nejautri, labai nepastovi, varginama priklausomybės arba kitaip serganti“. Tokie epitetai skamba labai rūsčiai, ir tokias „baisias“ mamas kyla pagunda greitai pasmerkti. Tačiau kuris iš mūsų neturi tam tikros dalies ką tik paminėtų savybių? Jų turime, ir jos kyla iš dažniausiai vaikystėje patirto vidinio sužeistumo – mikrotraumavimo, kuris vyksta, kai pirmaisiais savo gyvenimo metais berniukas ar mergaitė, būdami dar labai gležni ir jautrūs, tarsi atsimuša į mamos ar tėvo negalėjimą atsiliepti į jų poreikius: emocinį sąstingį, užsidarymą, išgąstį, depresiškumą ar kitokį kentėjimą. Dažniausiai homoseksualumo kryptimi besivystančio vaiko mama ir turi tokių asmenybės savybių, ir patiria konfliktą su vyru (o jį, beje, vedama tam tikros pasąmonės logikos, dažnai pasirenka panašiai sužeistą).

Ambivalentiškas santykis

Šiuo terminu paprastai nusakomas prieštaringas santykis su kitu žmogumi – kai jo ar jos atžvilgiu yra sumišę teigiami ir neigiami jausmai. Tėvo ir berniukų bei vėliau vyrų idealizavimą, paauglystėje virstantį erotiniu potraukiu, jau aprašėme. Minėjome ir tai, kad mažasis Jurgis tėvo ne tik ilgisi ir jį myli, bet ir yra jo atžvilgiu įsižeidęs, – panašiai visi įsiskaudintume, jei mus sąmoningai ar per neapdairumą atstumtų koks nors asmuo. Suprantama, Jurgis pyksta ir ant jį apstumdančių bei iš jo pasišaipančių berniūkščių. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl homoseksualius santykius praktikuojančių vyrų partnerystės dažnai yra konfliktiškos ir prieštaringos: trokštant nepatirtos tėvo meilės simbolinės kompensacijos, iš partnerio reikalaujama labai daug, o dažnai ir su geroka pykčio doze. Štai pasak žurnalo „AIDS“ 2003 m. 17 (7) numeryje skelbto tyrimo, vidutiniška dviejų vyrų partnerystės trukmė Amsterdame buvo 1,5 metų, per tą laiką išgyvenant 8 neištikimybės atvejus. Pačiame gėjų judėjime ne kartą galima išgirsti nuomonę, kad santuoka yra labiau politinis reikalavimas ir toli gražu ne visi gėjai jos trokšta. Štai vienas žymiausių JAV homoseksualių santykių propaguotojų Danas Savage’as teigia, jog santykiavimą su daugeliu partnerių laiko įprasta homoseksualios pakraipos vyrų gyvenimo dalimi, ir netgi ėmėsi modifikuoti monogamijos terminą. Pasak Savage’o, nors manoma, jog santuoka reiškia monogamiją, iš tikrųjų daug sutuoktinių yra tik „tam tikru laipsniu monogamiški“ (angl. monogamish). Lietuviškai, regis, būtų galima pasakyti, kad sutuoktiniai, šio žymaus vyro požiūriu, turėtų būti vienas kitam ne ištikimi, bet tik „ištikimoki“.

Prieštaringumas lydi ne tik homoseksualaus vyro santykį su vyrais, bet ir su moterimis. Tai nenuostabu: patyręs per daug stiprią – deja, netobulumo prasme – mamos meilę, Jurgiukas, o vėliau ir Jurgis, gali būti geras merginų draugas („gėjai – geriausi mergaičių draugai“). Tai suprantama: moterų pasaulis jam labai įprastas. Tačiau vaikystėje mamos jam primestas gero berniuko vaidmuo kartu yra ganėtinai kankinantis, nes nė vienas žmogus nėra laimingas nebūdamas tikruoju savimi.

Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė (V). „Artuma“ 2014 m. Nr. 6

Šaltinis: www.bernardinai.lt