Benediktas XVI. Ištraukos iš enciklikos „Meilė Tiesoje“ (III). Tautų vystymasis, teisės ir pareigos, aplinka

43. „Visuotinis solidarumas, kuris yra faktas ir teikia mums daug naudos, yra ir pareiga“[105]. Daugelis žmonių šiandien linksta manyti, jog niekam nieko nėra skolingi, išskyrus save pačius. Jie įsitikinę turį tik teises, ir jiems neretai labai sunku ugdyti atsakomybę už savo ir kitų visapusišką vystymąsi. Todėl svarbu paskatinti iš naujo apmąstyti tai, kad teisės suponuoja pareigas, be kurių jos virsta savivale[106]. Šiandien išgyvename slegiantį prieštaravimą. Viena vertus, reiškiamos pretenzijos į tariamas savavališko bei perteklinio pobūdžio teises dingstimi, kad jos pripažįstamos bei skatinamos valstybinių struktūrų, tuo tarpu didelei žmonijos daliai elementarios ir pagrindinės teisės nepripažįstamos arba jos pažeidinėjamos[107]. Dažnai konstatuotinas ryšys tarp teisės į perteklių ar tiesiog teisės ją laužyti bei linkti į blogį reikalavimo gerovės visuomenėse ir maisto, geriamojo vandens, mokyklinio išsilavinimo ar pagrindinės medicinos priežiūros stokos kai kuriuose nepakankamai išsivysčiusiuose pasaulio regionuose bei didmiesčių pakraščiuose. Tokio ryšio esmė ta, kad individualiosios teisės, atsietos nuo jas įprasminančios pareigų aplinkos, iškrinka ir sukelia praktiškai beribę bei jokių kriterijų neturinčią pretenzijų spiralę. Perdėtas teisių akcentavimas lemia nepakankamą dėmesį pareigoms. Pareigos teises riboja, nes tada pastarosios išlieka antropologinės ir etinės tiesos kontekste ir savivale nevirsta. Tad pareigos teises sustiprina, jų gynimą ir skatinimą pateikdamos kaip užduotį tarnaujant gėriui. Tačiau jei žmogaus teisės grindžiamos vien piliečių susirinkimo sprendimais, jas bet kada galima pakeisti, todėl pareiga jų paisyti bei laikytis visuotinėje sąmonėje susilpnėja. Vyriausybės ir tarptautinės organizacijos teisių objektyvumą ir „nedisponuojamumą“ tada gali išleisti iš akių. Kai tai įvyksta, iškyla pavojus autentiškam tautų vystymuisi[108]. Tokios nuostatos tarptautines organizacijas kompromituoja pirmiausia vystymosi stokojančių šalių akyse. Mat pastarosios reikalauja iš tarptautinės bendruomenės įsipareigoti pagelbėti joms tapti „savo likimo architektėmis“[109], t. y. savo ruoštu prisiimti pareigas. Dalijimasis abipusėmis pareigomis mobilizuoja daug labiau negu vien teisių reikalavimas.

44. Teisių ir pareigų samprata vystymosi srityje turi atsižvelgti ir į problemas, susijusias su gyventojų daugėjimu. Tai labai svarbus autentiško vystymosi aspektas, nes neatskiriamas nuo neatsisakytinų gyvybės ir šeimos vertybių[110]. Gyventojų gausėjimą laikyti pagrindine nepakankamo vystymosi priežastimi neteisinga – net ir ekonominiu požiūriu. Tereikia prisiminti, viena vertus, žymų vaikų mirtingumo sumažėjimą bei vidutinės gyvenimo trukmės pailgėjimą neseniai ekonominės pažangos pasiekusiose šalyse ir, kita vertus, aiškius krizės ženklus visuomenėse, išsiskiriančiose nerimą keliančiu gimstamumo sumažėjimu. Bažnyčia, kuriai rūpi žmogaus tikrasis vystamasis, siūlo be išlygų gerbti žmogiškąsias vertybes, neišskiriant nė lytiškumo: jo nevalia susiaurinti ligi vien hedonistinio bei žaismingo veiksmo, lygiai kaip ir lytinio ugdymo negalima apriboti tiktai technine instrukcija, kurios vienintelis rūpestis būtų apsaugoti nuo galimo užsikrėtimo ligomis ar nėštumo „rizikos“. Tai nuskurdintų ir iškreiptų giliąją lytiškumo reikšmę, kurią turėtų pripažinti bei atsakingai priimti ir pavieniai asmenys, ir bendruomenė. Atsakomybė taip pat neleidžia lytiškumo laikyti vien malonumo šaltiniu bei priskirti prie politinių priverstinio gimstamumo reguliavimo priemonių. Abiem atvejais susiduriama su materialistiniu požiūriu bei jo politiniu įgyvendinimu, kai žmogui galiausiai taikomos įvairios prievartos formos. Visam tam šioje srityje būtina priešpriešinti šeimos kompetenciją[111], kuri valstybės bei jos varžomųjų politinių priemonių atžvilgiu yra pirmapradiškesnė, bei atitinkamą tėvų auklėjimą.

Morališkai atsakingas atvirumas gyvybei yra socialinis ir ekonominis turtas. Gausios nacijos iš skurdo iškopė dėl gyventojų gausos bei gebėjimų. Ir priešingai, anksčiau klestėjusios nacijos gimstamumui sumažėjus dabar perėjo į netikrumo ir kai kur savo nuosmukio pakopą – tokia esminė problema kaip tik iškilo gerovės visuomenėms. Gimstamumui mažėjant ir kartais net peržengiant kritinę demografinę ribą, krizė ištinka socialinės pagalbos sistemas, didėja išlaidos, ribojamas santaupų atidėjimas ir dėl to investicijoms būtini finansiniai ištekliai, silpsta disponuojamumas kvalifikuota darbo jėga ir senka atsargos „protų“, reikalingų nacijos poreikiams tenkinti. Be to, dėl mažų, kartais itin mažų šeimų, gresia pavojus, jog nuskurs socialiniai santykiai ir nebus laiduotos veiksmingos solidarumo formos. Visa tai liudija menką pasitikėjimą ateitimi ir moralinį nuovargį. Todėl kyla socialinė ir ekonominė būtinybė jaunosioms kartoms vėl atskleisti šeimos ir santuokos grožį bei tai, kad šios institucijos atitinka giliausius žmogaus širdies bei kilnumo poreikius. Šiuo atžvilgiu valstybių užduotis yra priimti politines priemones, puoselėjančias pamatinį vaidmenį ir integralumą šeimos, kuri grindžiama vyro ir moters santuoka bei yra pirma ir gyvybinė visuomenės ląstelė[112], taip pat rūpintis ekonominiais bei finansiniais šeimos poreikiais, gerbiant jos santykiu besiremiančią prigimtį.

Išnašos:

(105) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 17: op. cit., 265–266.
(106) Plg. Jonas Paulius II. Žinia 2003 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 5: AAS 95 (2003), 343.
(107) Plg. ten pat.
(108) Plg. Benediktas XVI. Žinia 2007 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 13: op. cit., 781–782.
(109) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 65: op. cit., 289.
(110) Ten pat, 36–37: op. cit., 275–276.
(111) Plg. ten pat, 37: op. cit., 275–276.
(112) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem, 11.

Šaltinis: www.katalikai.lt