Benediktas XVI. Ištraukos iš enciklikos „Meilė Tiesoje“ (I). Broliškumas, ekonominis vystymasis ir pilietinė visuomenė

34. Meilė tiesoje įgalina žmogų stebėtinu būdu patirti dovaną. Neatlyginamumas jo gyvenime reiškiasi daugeriopomis formomis, tačiau dėl produktyvistinio bei utilitaristinio požiūrio į egzistenciją jos dažnai neatpažįstamos. Žmogus sukurtas dovanai, tai išreiškia bei įgyvendina jo transcendentinį matmenį. Šiuolaikinis žmogus kartais klaidingai mano esąs vienintelis savo paties, savo gyvenimo ir visuomenės autorius. Toks išpuikimas yra egoistinio užsisklendimo padarinys ir kyla – kalbant tikėjimo sąvokomis – iš pirmosios nuodėmės. Bažnyčios išmintis visada siūlė aiškinant socialinius reiškinius bei statydinant visuomenę neišleisti iš akių gimtosios nuodėmės. „Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos ir moralės srityse“[85]. Tarp sričių, kuriose reiškiasi žalingas nuodėmės poveikis, jau kurį laiką minima ir ekonomika. Tai taip pat akivaizdžiai liudija mūsų metas. Įsitikinimas, jog galima pasitenkinti vien savimi ir vien savo jėgomis įveikti istorijoje glūdintį blogį, paakino žmogų laimės ir išganymo ieškoti imanentinėse materialinės gerovės bei socialinio veikimo formose. Negana to, įsitikinimas, kad ekonomika reikalauja autonomijos ir apsaugotina nuo moralinio pobūdžio „įtakos“, pastūmėjo žmones destruktyviai piktnaudžiauti ekonomikos įrankiu. Ilgainiui tokie įsitikinimai atvedė prie ekonominių, visuomeninių ir politinių sistemų, engusių asmenų bei visuomenės grupių laisvę ir nepajėgusių laiduoti teisingumo, kurį žadėjo. Jau savo enciklikoje Spe salvi rašiau, jog šitaip iš istorijos pašalinama krikščioniškoji viltis[86], galinti galingai prisidėti prie visapusiško žmogaus vystymosi laisvės ir teisingumo aplinkoje. Viltis drąsina protą ir teikia jam jėgos valdyti valią[87]. Ji glūdi jau tikėjime, kurio yra pažadinama. Meilė tiesoje ja maitinasi ir kartu padaro ją regimą. Kadangi viltis yra visiškai neužtarnaujama Dievo dovana, ji į mūsų gyvenimą įžengia kaip kažkas, kas neprivaloma, kas pranoksta visus teisingumo įstatymus. Dovana savo esme pranoksta nuopelną, jos dėsnis yra perviršis. Mūsų sieloje ji pirma pasirodo kaip Dievo buvimo mumyse ir jo lūkesčio mūsų atžvilgiu ženklas. Tiesa, kuri kaip ir meilė yra dovana, pasak šventojo Augustino, didesnė negu mes[88]. Tiesa apie mus pačius, apie mūsų pačių pažinimą mums visiems irgi tik „dovanojama“. Juk kiekviename pažintiniame procese tiesa nėra mūsų pagaminama, bet visada atrandama arba, tiksliau, gaunama. Tiesa, kaip ir meilė, kyla ne iš mąstymo ir valios, bet žmogų tarsi užklumpa[89].

Kadangi meilė tiesoje yra dovana, kurią visi gauna, ji yra jėga, steigianti bendruomenę, suvienijanti žmones taip, kad tarp jų nelieka jokių kliūčių bei sienų. Žmonių bendruomenę galime įsteigti patys, tačiau ji savo išgalėmis niekada netaps tikrai broliška ir neįveiks visų pertvarų, t. y. nevirs realiai visuotine bendruomene. Vieninga žmonių giminė, broliška bendruomenė anapus bet kurio pasidalijimo randasi iš Dievo, kuris yra Meilė, suburiančio žodžio. Aptarinėdami šį esminį klausimą, turime, viena vertus, patikslinti, kad dovanos logika nei teisingumą šalina, nei vėliau prie jo priduriama iš išorės, ir, kita vertus, ekonominis, visuomeninis ir politinis vystymasis, kad būtų tikrai žmogiškas, privalo paisyti neatlyginamumo principo kaip brolystės apraiškos.

35. Rinka, kai joje vyraus vienų kitais pasitikėjimas, yra ekonominė institucija, leidžianti susitikti žmonėms, kurie kaip ūkio subjektai savo santykius reguliuoja sutartimis ir keičiasi gėrybėmis bei paslaugomis, kad patenkintų savo poreikius bei troškimus. Rinka pavaldi vadinamojo mainų teisingumo, reguliuojančio davimo ir priėmimo santykius tarp lygiaverčių subjektų, principams. Tačiau Bažnyčios socialinis mokymas visada pabrėždavo paskirstomojo teisingumo ir socialinio teisingumo svarbą rinkos ekonomikai – ne tik dėl to, kad šie įtraukti į didesnės socialinės ir politinės aplinkos tinklą, bet ir dėl santykių audinio, kuriame rutuliojasi. Juk jeigu rinka būtų reguliuojama vien mainomųjų gėrybių lygiavertiškumo principo, ji neįstengtų laiduoti socialinio sąryšio, kuris būtinas, kad ji gerai funkcionuotų. Be solidarių ir abipusio pasitikėjimo paženklintų elgsenų rinka negali iki galo atlikti savo ekonominės paskirties. Šiandien toks pasitikėjimas išnykęs, o tai yra didelė netektis.

Popiežius Paulius VI enciklikoje Populorum progressio taikliai pabrėžė, kad visuotinai paplitusios teisingos elgsenos naudingos pačiai ekonomikos sistemai, nes turtingosios šalys pirmos gautų naudos iš neturtingųjų šalių pakilimo[90]. Galvoje turima ne tik būtinybė sutrikusį funkcionavimą pataisyti parama. Vargšai laikytini ne „našta“[91], bet ištekliais net ir griežtai ekonominiu požiūriu. Tačiau kaip nepagrįsta atmestina klaidinga nuomonė, kad rinkos ekonomikai, idant ji geriau funkcionuotų, struktūriškai reikia tam tikro skurdo ir nepakankamo išsivystymo. Skatinti emancipaciją rinkai naudinga, tačiau ji neturėtų kliautis vien savimi, nes neįstengs padaryti to, kas pranoksta jos jėgas. Tam pasitelktinos moralinės jėgos subjektų, gebančių tai pasiekti.

36. Ekonominis gyvenimas negali įveikti visų problemų tiesiog skleisdamas verslo logiką. Veikiau jis turėtų orientuotis į visuotinę gerovę, kuria taip pat ir pirmiausia privalu rūpintis ir politinei bendruomenei. Todėl nevalia užmiršti, kad ekonominės veiklos, kurios užduotis kurti turtą, atidalijimas nuo politikos, turinčios rūpintis teisingumu perskirstant gėrybes, sukelia rimtų sutrikimų.

Bažnyčia nuo seno laikosi nuomonės, kad ekonominė veikla nelaikytina antisocialine. Rinka, kaip tokia, nėra vieta, kur vargšus engia turtingieji, ir tokia neturi tapti. Visuomenė neturi gintis nuo rinkos, tarsi jos plėtra ipso facto griautų tikrai žmogiškus santykius. Žinoma, rinka gali pakrypti neigiama linkme, tačiau tai nutinka ne todėl, kad tai atitiktų jos esmę, bet dėl to, jog tokia kryptimi ją pastūmėja tam tikra ideologija. Nevalia užmiršti, kad rinkos grynu pavidalu nebūna. Ją visada formuoja kultūrinės ypatybės, suteikiančios jai konkretų veidą ir kryptį. Atsakingiesiems vadovaujantis egoistiniais interesais, ekonomika ir finansais, kaip įrankiais, gali būti naudojamasi iš tikro netikusiai. Kaip tokios, geros priemonės gali virsti žalingomis. Tačiau tokius padarinius sukelia apakęs žmogaus protas, ne pačios priemonės. Todėl kaltinti reikėtų ne priemones, bet žmogų, jo moralinę sąžinę ir asmeninę bei socialinę atsakomybę.

Bažnyčios socialinis mokymas laikosi nuomonės, kad tikrai žmogiškus draugystės ir bendrystės, solidarumo ir abipusiškumo santykius galima įgyvendinti ir ekonominėje veikloje, ne tik už ar „po“ jos. Ekonomikos sritis nėra nei morališkai neutrali, nei iš prigimties nežmoniška ir antisocialinė. Ji neatsiejama nuo žmogaus veiklos ir būtent todėl, kad yra žmogiška, turi būti struktūruojama bei institucionalizuojama laikantis etinio požiūrio.

Mūsų laukia didžiulis iššūkis, kurį iškėlė vystymosi problemos šiame globalizacijos amžiuje ir dar labiau padidino ekonomikos ir finansų krizė. Savo mąstymu bei elgesiu turime parodyti, kad ne tik nevalia apleisti ar silpninti tokių tradicinių socialinės etikos principų kaip skaidrumas, sąžiningumas ir atsakomybė, bet kad ir verslo santykių srityje normalų ekonominį gyvenimą gali ir turi ženklinti neatlyginamumo principas ir dovanos logika. To dabartiniais laikais reikalauja tiek žmogus, tiek pats ekonominis mąstymas. To sykiu reikalauja ir meilė bei tiesa.

37. Bažnyčios socialinis mokymas visada teigė, kad teisingumas susijęs su visais ekonominės veiklos etapais, nes jie niekada neatskiriami nuo žmogaus ir jo poreikių. Išteklių gavyba, finansavimas, gamyba, vartojimas ir visi kiti etapai neišvengiamai turi moralinių padarinių. Tad kiekvienas ekonominis sprendimas turi moralinių padarinių. Visa tai patvirtina socialiniai mokslai ir šiandienio mokslo tendencijos. Galbūt anksčiau ir buvo įmanoma įsivaizduoti, jog galima patikėti ekonomikai kurti turtą, o politikai vėliau duoti užduotį jį paskirstyti. Šiandien taip elgtis sunkiau, nes ekonominė veikla nesilaiko teritorinių sienų, o vyriausybių valdžia ir toliau daugiausia išlieka vietinio lygmens. Todėl teisingumo taisyklių būtina paisyti nuo pat pradžių, dar besirutuliojant ekonominiam procesui, o ne taikyti jas po to ar lygiagrečiai. Be to, sukurtina erdvė ekonominei veiklai, kurios subjektai laisvu apsisprendimu vadovaujasi principais, kitokiais negu grynas pelno siekis, tačiau sykiu visgi galinčiais duoti ekonominės vertės. Daugelis ekonomikos raiškos formų, kilusių iš konfesinių ir nekonfesinių iniciatyvų, rodo, jog tai konkrečiai įmanoma.

Globalizacijos amžiuje ekonomiką vargina konkuruojantys modeliai, priklausomi nuo labai skirtingų kultūrų. Iš to kylančios ekonominės-verslinės elgsenos iš esmės siejasi su pagarba mainų teisingumui. Ekonominiam gyvenimui neabejotinai būtinos sutartys, reguliuojančios lygiaverčių vertybių mainus. Tačiau ne mažiau reikalingi ir teisingi įstatymai, politikos valdomi perskirstymo mechanizmai ir, be to, dovanojimo dvasios paženklinti darbai. Globalizuota ekonomika, regis, pirmenybę teikia sutartimis paremtiems gėrybių mainams, tačiau sykiu tiesiogiai ir netiesiogiai rodo ir kitų abiejų formų – politikos logikos ir neatlyginamos dovanos logikos – poreikį.

38. Mano pirmtakas Jonas Paulius II į šią problematiką atkreipė dėmesį enciklikoje Centesimus annus, atskleisdamas, jog būtina sistema, turinti tris subjektus – rinką, valstybę ir pilietinę visuomenę[92]. Neatlyginamumo ekonomikos ir brolystės tinkamiausia sritimi jis laikė pilietinę visuomenę, tačiau nenorėjo atmesti nė abiejų kitų sričių. Šiandien galime pasakyti, kad ekonominis gyvenimas laikytinas daugiamate tikrove: visur turi būti skirtingos apimties ir savitų formų broliško abipusiškumo aspektas. Globalizacijos laikotarpiu ekonominė veikla negali atsisakyti neatlyginamumo, tarp įvairių jos subjektų bei veikėjų skleidžiančio solidarumą ir atsakomybę už teisingumą ir visuotinę gerovę. Galiausiai tai konkreti ir sena ekonominės demokratijos forma. Solidarumas pirmiausia reiškia tai, kad visi jaučiasi esą atsakingi už visus[93], ir todėl jo negalima palikti vien valstybei. Anksčiau manyta, jog pirma reikia pasirūpinti teisingumu, o vėliau kaip priedą galima pridurti neatlyginamumą, tačiau šiandien tenka konstatuoti, kad be neatlyginamumo neįmanoma pasiekti nė teisingumo. Todėl būtina rinka, kurioje įmonės, siekdamos savo kaip institucijų skirtingų tikslų, galėtų veikti laisvai ir lygiomis sąlygomis. Greta į pelną orientuotų privačių įmonių ir įvairaus pobūdžio valstybinių įmonių vietos bei galimybę veikti turėtų abipusiškų bei socialinių tikslų siekiantys gamybiniai junginiai. Tikėtina, kad iš jų susitikimo rinkoje galima laukti verslo elgsenų tam tikrų hibridinių darinių ir ateityje didesnės pagarbos ekonomikos sucivilizavimui. Meilė tiesoje šiuo atveju reiškia būtinybę suteikti pavidalą bei struktūrą toms ekonominėms iniciatyvoms, kurios pelno neatmeta, tačiau sykiu trokšta pranokti lygiavertiškų mainų bei savitikslio pelno logiką.

Išnašos:

(85) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 407; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 25: op. cit., 822–824.

(86) Plg. 17: AAS 99 (2007), 1000.

(87) Plg. ten pat, 23: op. cit., 1004–1005.

(88) Šv. Augustinas šį mokymą išsamiai aptaria dialoge apie laisvą valią (De libero arbitrio, II, 3, 8 ir t.). Jis kalba apie „vidinį jausmą“, glūdintį žmogaus sieloje. Šį jausmą sudaro aktas, atliekamas anapus normalių proto funkcijų, nereflektuotas ir tartum instinktyvus aktas, kuriuo protas, suvokdamas savo praeinamumą ir klystamumą, priima egzistuojant kažką, kas yra amžina, visiškai teisinga ir tikra. Šv. Augustinas šią vidinę tiesą kartais vadina Dievu (Išpažinimai, X, 24, 35; XII, 25, 35; De libero arbitrio, II, 3, 8), dažniau Kristumi (De magistro, 11, 38; Išpažinimai, VII, 18, 24; XI, 2, 4).

(89) Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est, 3: op.cit., 219.

(90) Plg. 49: op. cit., 281.

(91) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 28: op. cit., 827–828.

(92) Plg. 35: op. cit., 836–838.

(93) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 38: op. cit., 565–566.

Šaltinis: www.katalikai.lt