Petras Daugintis. Dirbančiųjų teisės ūkinėje - socialinėje demokratijoje (II)

II. Solidaristinė santvarka ir demokratija

Šiame rašinyje apie solidaristinę santvarką ir jos įgalinamą ekonominę bei socialinę demokratiją rašysime tik kaip apie svarbiąją priemonę vargingai pragyvenantiems, darbininkams, valstiečiams, tarnautojams — vienu žodžiu, dirbantiesiems išsilaisvinti iš nedidelės, juos išnaudojančios valdančios grupės ar partijos, ar valdančiųjų klikos; įgyti pilnas savo teises — patiems valdytis, įgyvendinti socialinę ir ekonominę demokratiją, taip pat ir tikrą politinę demokratiją bei siekti integralinės, pilnutinės demokratijos. [4]

Demokratija, ta puiki pačių valdymosi forma, tinka prasilavinusiems, susipratusiems žmonėms. Bet dažnai iš jos belieka tik išorinė forma. Solidaristinėje santvarkoje gi svarbiausias dalykas yra turinys: solidarizmas, solidarumo dvasia, o ne rėmai.

Solidaristinė santvarka nėra kokia sistema, besiremianti vien neaiškiu solidarumo noru ir bendrojo bei socialinio teisingumo pageidavimu. Joje svarbiausias dalykas, arba spiritus movens, yra gaji, stipri solidarumo dvasia. Be tos dvasios solidaristinės ir demokratinės formos nepakeis netvarkingos, blogos valdžios ir dirbančiųjų gyvenimo.

Solidarizmas, kaip svarstėme, remiasi solidaristinė struktūra žmogaus, kaip aukščiausios, verčiausios būtybės žemėje. Krikščionys pasakytų — žmogaus, kaip paties Kūrėjo Dievo paveikslo ir panašumo, kaip žmonijos, tos — didžiulės Dievo vaikų šeimos nario, kiekvieno mūsų brolio, sesers, taip brangiai visų žmonių Išganytojo Jėzaus Kristaus paskirto tikrai žmogiškam ir net antgamtiniam gyvenimui. Kiekvienam teiktina pagarba, įvertinimas, pagalba ir solidarumas.

Taip pat ir demokratijos svarbiausi principai — laisvė, lygybė, brolybė — labai kilnūs (ir krikščionybės perimti). Tačiau paprastai jie lieka tik skambūs žodžiai, ir net demokratiniuose kraštuose valdančiųjų rimtai nevykdomi. Solidaristinė santvarka siekia tuos lygybės, laisvės, broliškumo principus ir tą demokratijos dvasią vykdyti, įgyvendinant ekonominę ir socialinę demokratiją. [5]

Solidarizmą bei solidaristinį nusiteikimą reikia visuose ar bent didžiojoje bendruomenės dalyje išugdyti, išplėsti į solidarius veiksmus, į tvirtą įprotį, į solidarumą dorybę ir solidarumo dvasią. Tokiu būdu ji gali perdvelkti žmonių nusistatymus, galvoseną, bendravimą — įgalinti solidarią laikyseną ir elgseną. Ja pirmiausia turi būti persiėmę vadovai, šviesuoliai, labiau išsilavinusieji. Tada jų ir kitų bendros pastangos ugdytų kurios nors dirbtuvės, įmonės, firmos ar įstaigos dirbančiuosiuose solidarumą, padėtų jį suprasti, juo gėrėtis, gyventi, už jį kovoti ir jo dvasioje darbuotis.

Demokratinė valdymosi struktūra, kaip žinome, turi didžius principus — lygybę, laisvę, brolybę — ir patrauklų šūkį: viskas liaudžiai, per liaudį ir su liaudimi! Dabar tai plačiau žinoma, pripažįstama ir bent dalinai įgyvendinta įvairiose kultūringosiose tautose. Tačiau tai yra tik dalinė solidarizmo išraiška. Pilnai nevykdant solidarizmo, ji tėra tik dalinė, politinė demokratija — tik išorinė, paviršutiniška forma. Ji nepakelia iš skurdo neturtingųjų bendrijos narių, leidžia išnaudoti plačiuosius dirbančiųjų sluoksnius; kartais ji tampa net gryna apgaulė, pvz., Sovietų Sąjungos vadinamoji liaudies demokratija ar socialistinė demokratija.

Tačiau solidarizmo šalininkai gali ir turi pilnai pasinaudoti demokratija. Juk principai didele dalimį sutinka. Juk dirbantieji yra ta "liaudis". Jie sudaro žymiausią daugumą bet kurios ekonominės, socialinės ar kitokios bendrijos ir net pačios valstybės — tos didžiausios, pilnutinės bendruomenės. Dirbančiaisiais čia suprantami visi tie, kurie pluša žemės ūkyje (valstiečiai), amatuose, pramonėje, prekyboje, susisiekimo firmose, kultūrinėse institucijose ir valdžios įstaigose; visi tie, kurie nėra sprendžiamose, vadovaujamose vietose ar funkcijose, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra jų pačių darbas.

Pagaliau, kas anuose versluose, kultūrinio gyvenimo institucijose ir net valdžios įstaigose atlieka darbą, kas daugiausia valdžią išlaiko (karinė tarnyba, mokesčiai), jei ne dirbantieji? Turtingieji, valdantieji, aukštoji klasė, nors kai kuriose valstybėse ir mokėdama aukštus mokesčius, teįneša palyginti tik nežymią pajamų dalį. Tačiau jie daugiausia pasinaudoja įvairiais patogumais bei patarnavimais, kaip transporto, kelių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų ir t.t.

Užtat dirbantieji turi teisę patys tvarkytis ir valdyti tas bendrijas, kuriose jie darbuojasi, o kaip sudarantys žymiausią daugumą — taip pat valdyti ir pačią didžiausią bendriją — valstybę. Jau praėjo tie laikai, kai tik kilmingieji, turtingieji ar šiaip valdantieji buvo mokyti, išsilavinę ir bendruosiuose firmų, visuomenės ir valstybės dalykuose nusimanantieji žmonės. Dabar jau beveik visa darbininkija ir miestiečiai yra apsišvietę. Jie per įvairius institucijų, savivaldybių ir valstybinius rinkimus jau yra gana gerai susipažinę su savo darbo, verslo ir visuomenės bendraisiais reikalais.

Išnašos:

4. Plačiau žiūr. autoriaus straipsnį "Solidaristinės santvarkos bruožai", Aidai, 1979, Nr. 5, p. 185-197.

5. Ziūr. Paul Wess, "Strukturen der Liebe. Von der kirchlichen Sociallehre zur Kirche als Socialpraxis", Stimmen der Zeit, 1989, p. 111 - 114.

Šaltinis: www.aidai.us