Marius Parčiauskas. Gimę kovai su virtuvine kultūra?

Visai neseniai atsidūriau keistoje situacijoje: kalbant su kursioku auditorijoje, staiga kalba pasisuko apie Bažnyčios mokymą ir pradėj...



Visai neseniai atsidūriau keistoje situacijoje: kalbant su kursioku auditorijoje, staiga kalba pasisuko apie Bažnyčios mokymą ir pradėjau jam pasakoti su tuo susijusius dalykus. Iki tol kalbėjęs gan garsiai, dabar pritildžiau balsą, lyg pasąmonėje gėdydamasis, jog ir aplinkiniai tai girdės. Žinoma, tik vėliau pradėjau sąmoningai apmąstyti šį savo, tada atrodžiusį natūralų, veiksmą.

Pamąstykime kartu. Vaikai mokyklose gali keiktis, kiek tinkami, net pačiais bjauriausiais žodžiais, ir tai jau nieko lyg ir nebestebina. Bet įsivaizduokime nuostabą klasės draugų veiduose, jei staiga vienas jų persižegnotų ir pradėtų melstis – kad ir tyliai. Nieko nestebina, jei diskutuodamas su dėstytoju paskaitoje, studentas remiasi skaitytais mokslininkų ar sociologų darbais, bet kada nors pabandykite pasiremti Šv. Tomo Akviniečio žodžiais ir, geriausiu atveju, iš savo dėstytojo sulauksite politkorektiškos šypsenos. O kas dėtųsi auditorijoje, jei diskusijos metu pasakytum, jog tai, ką teigi, yra teisinga todėl, kad taip teigia Bažnyčia? Tai būtų visiška tiesa, tačiau tiesa šiais laikais mažai kam įdomi. Įdomi diskusija. Vardan diskusijos. Bet sugalvojau dar geriau – įsivaizduokite reakciją, jei sugalvotumėte universitete padaryti rimtą pristatymą apie angelus. Taip, apie tuos pačius, kuriuos aprašo Šv. Tomas Akvinietis ir kurie saugo kiekvieną iš mūsų. Scenarijus „menininkų“ grupėje: bendrakursiams bus įdomu klausyti, nes, jų žodžiais, jie mėgsta fantastiką, lavinančią vaizduotę. Scenarijai kitose grupėse: būsite išjuoktas arba politkorektiškai apžmeižtas senamadišku, tamsiu ar „reakcingu“.

Visa tai stebėtinai primena grynojo marksizmo viešpatavimo laikus. Sovietmečiu vyravusią cenzūrą iš esmės galima vadinti virtuvine kultūra. Mąstyk, ką nori, bet jokiu būdu nesakyk to viešai. Virtuvėje prie taurelės gimdavo geriausi anekdotai apie tuometinę valdžią, kuriuos vyresnės kartos žmonės dažnai pasakoja ir dabar, bet reikėjo atminti vieną paprastą „tiesą“: kas įvyksta virtuvėje, lieka virtuvėje.

Dar labiau šį panašumą paaiškina aukščiau minėti du bendrakursių reakcijos scenarijai. Marksas teigė, jog religija yra opiumas liaudžiai, ja tikintys vadovaujasi senais prietarais, o būsimojoje komunistinėje visuomenėje tokiems prietarams, žinoma, vietos nebus. Argi nepanašu į masinį šiuolaikinės visuomenės „pomėgį“ katalikų tikėjimą vadinti pasaka, senamadišku ir atgyvenusiu reikalu, o kunigus, pasisakančius kad ir prieš homoseksualų „santuokas“, vadinti reakcingais radikalais? Du bendrakursių reakcijos scenarijai – tai dvi dažniausios reakcijos rūšys visuomenėje: vieni į religiją žiūri kaip į pasaką, tačiau priima, jog kiti yra tikintys, nes „kiekvienam savo“. O antrieji (aktyviausieji) kovoja su tokiais „prietarais“ klijuodami radikalų, tamsuolių, nevispročių etiketes. Vienintelis skirtumas tarp sovietmečio ir dabartinio ateizmo ideologijų – tuomet už viešai reiškiamą netinkamą nuomonę grėsė Sibiras, o dabar, atrodytų, fiziškai nebegresia niekas. Vadinasi, minėta virtuvinė kultūra kuriama nebe brutalia jėga, bet žymiai subtiliau. Galima sakyti, jog tiesiogiai ji net ir nekuriama – subtiliai esame skatinami ją sukurti patys. Ir sukūrėme. Nereikėjo nė grasinti, mes pabijojome didžiausios šių laikų tragedijos – būti marginalais ir atskirtaisiais.

Popiežius Leonas XIII yra pasakęs, jog „katalikai yra gimę kovai“. Bet kad kovotum, turi žinoti, kas tavo priešas. Tebūna jis ta nelemtoji virtuvinė kultūra. Ir kovoti čia teks ne su kuo kitu, o tik su savo pačių šešėliais. Tik su savo pačių baime atsidurti „užribyje“. Tebūnie paskelbti dezertyrais tie, kurie pritildys balsą kalbėdami apie Katalikų bažnyčios mokymą, kurie nusigręš nuo savo misionieriškos pareigos prieš Dievą tokiu katalikybei nelengvu laiko tarpsniu. Atminkime, kiek šventųjų minime, kurie pelnė Dievo malonę savo misijomis į tolimus pagoniškus kraštus ir juose patirta kankinio dalia. Šiandien nebereikia keliauti taip toli – dažniausiai reikalingiausia misija yra į savo draugo ar artimojo sielą.

Šaltinis: blogas.ateitis.lt

Susiję

Marius Parčiauskas 5410215382171930038

Rašyti komentarą

3 komentarai

Anonimiškas rašė...

taigi Marius ir veda prie to teiginio, kad bebarskindami gitaromis " naujieji katalikai" ir pamirso, kad is tikro Kataliku Baznycia sioje zemeje yra ECCLESIA MILITANS. Puiku.

Anonimiškas rašė...

Tai tiesa, nes taip teigia Bažnyčia... Linksma :)

Anonimiškas rašė...

Kas čia linksmo? Šiandienis alternatyvus principas: tai tiesa, nes taip parašyta žmogaus teisių eksperto išvadose

item