Kard. Mauro Piacenza. Popiežių mokymas apie celibatą – nuo Pijaus XI iki Benedikto XVI (I)

Šis Dvasininkijos kongregacijos prefekto kardinolo Mauro Piacenza pranešimas skaitytas 2011 m. sausio 27 d. Arse vykusioje konferencijo...



Šis Dvasininkijos kongregacijos prefekto kardinolo Mauro Piacenza pranešimas skaitytas 2011 m. sausio 27 d. Arse vykusioje konferencijoje „Kunigiškasis celibatas: jo pagrindas, džiaugsmai ir iššūkiai“. Publikuotas „Bažnyčios žiniose“ 2011 m. Nr. 11. Siūlome pirmą dalį, kurioje aptariamas Pijaus XI ir Pijaus XII mokymas – laikotarpis iki Vatikano II Susirinkimo.

(...) Man skirta tema yra specifinė – ji apima popiežių mokymą apie celibatą nuo Pijaus XI iki Benedikto XVI. Šiame pranešime aptariu svarbesnius popiežių dokumentus šiuo klausimu, atskleisdamas aktualią jų mokymo svarbą ir apibendrindamas kai kurias minties gijas, tikėdamasis, kad jos konkrečiai prisidės prie kunigų ugdymo.

1. Pijus XI ir enciklika Ad Catholici Sacerdotii

Istorija liudija aistringą popiežiaus Pijaus XI rūpinimąsi kunigų pašaukimais ir jo nenuilstamą angažavimąsi katalikiškajame pasaulyje kuriant seminarijas, kuriose jaunuoliai galėtų gauti tinkamą ugdymą ir pasirengti kunigiškajai tarnystei. Atsižvelgdami į šį kontekstą, turime deramai suvokti jo encikliką Ad Catholici Sacerdotii, paskelbtą 1935 m. gruodžio 20 d., minint šio popiežiaus kunigystės šventimų 56-ąsias metines. Encikliką sudaro 4 dalys. Pirmosios dvi skirtos daugiausia pamatiniams dalykams, ir tai atsispindi jų pavadinimuose: 1. „Aukščiausiasis vertumas: Alter Christus“; 2. „Spindintis papuošalas“; trečioji ir ketvirtoji dalys yra labiau normatyvinio ir disciplininio pobūdžio, jose sutelkiamas dėmesys į jaunuolių rengimą kunigystei, taip pat atskleidžiami kai kurie dvasingumo bruožai.

Mūsų svarstomam dalykui ypač įdomi antroji enciklikos dalis, kurioje visas skirsnis skirtas skaistumui. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad šis antrosios dalies skirsnis eina tuoj po skirsnio, kuriame kunigas pristatomas kaip „Kristaus sekėjas“, ir kito – skirto „kunigiškajam pamaldumui“. Čia matome, jog Pijus XI laikosi ontologinės ir sakramentinės kunigystės sampratos, kurios visuomet laikėsi Bažnyčia. Iš jos kyla poreikis sekti Kristumi ir siekti kunigiškojo gyvenimo tobulumo, ypač šventumo.

Enciklikoje teigiama: „Eucharistinė auka, kurioje paaukojama nekaltoji Auka, naikinanti pasaulio nuodėmes, ypatingu būdu reikalauja, kad kunigas šventu ir nesuteptu gyvenimu kiek įmanydamas sumažintų savo nevertumą atžvilgiu Dievo, kuriam jis kasdien aukoja šią garbingą Auką, iš meilės mums įsikūnijusį Dievo Žodį.“ Taip pat rašoma: „Kadangi kunigas yra „Kristaus pasiuntinys“ (plg. 2 Kor 5, 20), jis turi gyventi taip, kad kaip savo galėtų tarti apaštalo žodžius: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi“ (1 Kor 4, 16; 11, 1). Jis turi gyventi kaip kitas Kristus, kuris savo dorybių spindesiu nušvietė pasaulį ir tebešviečia jame.“

Prieš imdamasis svarstyti apie skaistumą, Pijus XI pabrėžia kunigiškojo pamaldumo reikšmę, tarsi siekdamas pabrėžti neatskiriamą jų ryšį. Jis tvirtina: „Maldingumas, apie kurį kalbame, yra tvirtas, nepavaldus nepaliaujamiems jausmų svyravimams, jis remiasi patikimiausios doktrinos principais ir ugdomas tvirtais įsitikinimais, atsispirdamas puolimams ir gundymo vilionėms.“ Iš šių teiginių galima matyti, kad šventojo celibato samprata glaudžiai ir tvirtai susijusi su deramu doktrininiu ugdymu, ištikimu Šventajam Raštui, Tradicijai ir nepertraukiamam Bažnyčios magisteriumui; ji taip pat susijusi su autentiška maldingumo praktika, tuo, ką šiandien vadintume „intensyviu dvasiniu gyvenimu“ , – priešingai sentimentalistinėms tendencijoms, kurios gali lengvai išsigimti į subjektyvizmą, taip pat paplitusioms racionalistinėms tendencijoms, sukeliančioms kritišką skepticizmą, labai tolimą protingai ir konstruktyviai kritikai.

Enciklikoje Ad Catholici Sacerdotii parodomas glaudus skaistumo ryšys „su maldingumu, iš kurio kyla skaistumo spindesys ir nuoseklumas“. Popiežius iš to veda racionalų pagrindimą pagal prigimtinį įstatymą, teigdamas: „Tam tikra sąsaja tarp šios [skaistumo] dorybės ir kunigiškosios tarnystės gali būti įžvelgiama ir vien tik proto šviesoje: kadangi Dievas yra dvasia (Jn 4, 24), dera, jog žmogus, pasižadantis ir pasišvenčiantis Dievo tarnybai, tam tikru būdu „išsirengtų iš kūno“.

Nors šis teiginys, mūsų šiandienos akimis, neatrodo pakankamai tvirtai argumentuotas ir bet kuriuo atveju sieja skaistumą su ritualiniu švarumu, o nuosekliai imant, turi tendenciją nepaisyti nuolatinio pastovumo, tarsi galiotų tik tuo laiku, kai vyksta kulto apeigos, – po to seka teiginys apie krikščioniškosios kunigystės viršenybę tiek Senojo Testamento kunigystės, tiek kiekvienai religinei tradicijai būdingos prigimtinės kunigystės institucijos atžvilgiu. Šioje vietoje enciklikoje sutelkiamas dėmesys apmąstant paties Jėzaus, kuris laikomas kiekvieno kunigo provaizdžiu, patirtį. Joje tvirtinama: „Dieviškasis Mokytojas taip labai pagerbė skaistumą ir išaukštino jį kaip dalyką, pranokstantį įprastinę galią , jog kone būtina pasekme tapo tai, kad Naujosios Sandoros kunigai jautė šios rinktinės dorybės dangiškąją trauką ir siekė būti tarp tų, „kuriems duota išmanyti“ (plg. Mt 19, 11)“.

Šiuose enciklikos teiginiuose galime pastebėti dvi viena kitą papildančias intencijas: viena kunigiškąjį skaistumą siekiama grįsti kultinio švarumo reikalavimu, o kita, turinčia daug platesnį tikslą ir geriau suprantama šiandien, parodyti jį kaip Imitatio Christi, privilegijuotą kelią sekant Mokytoju, pavyzdingai gyvenusiu neturte, skaistume ir klusnume.

Be to, Pijus XI nepraleidžia progos paminėdamas dogminius teiginius dėl skaistumo įpareigojimo, ypač Elviros Susirinkimo ir Kartaginos II Susirinkimo, kuris IV amžiuje liudija kur kas ankstesnę praktiką, vėliau įtvirtintą įstatymu. Enciklikoje ypač šiuolaikiškai, tiesiogiai, priimtinai mūsų mentalitetui akcentuojama laisvė, kuria turi būti priimama skaistumo dovana. Teigiama: „Mes sakome „laisvai“, nors po šventimų jie [kunigai] nebėra laisvi sudaryti žemiškosios santuokos, tačiau į Šventimus ateina nevaržomi jokio įstatymo ar jokio asmens, bet spontaniškai, savo pasirinkimu.“

Atsiliepdami į kai kuriuos šiuolaikinius prieštaravimus dėl tariamo Bažnyčios užsispyrimo uždedant celibato įsipareigojimą jauniems žmonėms, galėtume atsakyti, kad Pijaus XI magisteriumas rodo, jog tai yra antgamtinės charizmos laisvo priėmimo vaisius, kurio niekas neprimeta ir kuris negali būti primestas. Šią bažnytinę normą reikia suprasti kaip Bažnyčios pasirinkimą leisti į kunigystę tik tuos, kurie yra gavę celibato charizmą ir ją laisvai priėmė. Atsižvelgdami į tos epochos kontekstą, galėtume teisėtai tvirtinti, jog Pijaus XI enciklikoje Ad Catholici Sacerdotii bažnytinis celibatas pirmiausia grindžiamas tebegaliojančiomis kultinio švarumo nuostatomis; vis dėlto tame pačiame tekste galima įžvelgti pavyzdinį matmenį Kristaus celibato ir jo laisvės, tos pačios, į kurią kviečiami kunigai.

2. Pijus XII ir enciklika Sacra Virginitas

Reikšmingas magisteriumo įnašas yra Dievo tarno Pijaus XII enciklika Sacra Virginitas, paskelbta 1954 m. kovo 25 d. Kaip ir visos šio popiežiaus enciklikos, ji šviečia aiškia ir gilia doktrina, joje gausu biblinių, istorinių, teologinių ir dvasinių sąsajų, todėl ir šiandien šis tekstas yra ypač iškilus ir minėtinas. Nors šios enciklikos formalus objektas griežtąja prasme yra ne bažnytinis celibatas, bet mergeliškumas (virginitas) dėl dangaus karalystės, vis dėlto joje daugelyje vietų apmąstoma ir eksplicitiškai nurodoma celibato būklė bei kunigiškasis celibatas.

Šį dokumentą sudaro keturios dalys. Pirmojoje pristatoma „Tikroji mergeliškosios būklės samprata“; antroje dalyje užčiuopiamos kai kurios tos epochos klaidos ir duodamas atsakas į jas, – beje, tos klaidos dar ir šiandien tebekelia problemų; trečiojoje dalyje iškeliamas mergeliškumo ir aukos santykis; o paskutinėje dalyje nusakomos kai kurios viltys ir nuogąstavimai žvelgiant į mergeliškumą.

Pirmoje dalyje mergeliškumas pateikiamas kaip puikus Kristaus sekimo kelias. „Ką iš tikrųjų reiškia sekti, jei ne panašauti?“ – klausia popiežius. Jis ir atsako: „Visi mokiniai apkabino mergeliškąjį būvį panašiai kaip jų sužadėtinis Kristus. Jų karšta meilė Kristui negalėjo tenkintis tik vienijimusi su juo meilės ryšiais; buvo būtina, kad ši meilė reikštųsi jo dorybių sekimu, ypač panašumu į jo gyvenimą, pašvęstą žmonijos gėriui ir išganymui. Jei kunigai laikosi tobulo skaistumo, taip yra dėl to, kad jų dieviškasis Mokytojas visą gyvenimą išliko mergeliškosios būklės.“

Iš tikrųjų neatsitiktinai popiežius palygina mergeliškąją kunigystės būklę su vienuolių vyrų bei moterų būkle, tuo parodydamas, kad celibatas, nors skirtingas normatyviu požiūriu, iš tikrųjų turi tą patį teologinį bei dvasinį pagrindą.

Kitą celibato pagrindimą popiežius pateikia kaip gilios dvasinės laisvės, susijusios su slėpiniu, poreikį. Enciklikoje rašoma: „Būtent todėl, kad šventieji tarnautojai galėtų džiaugtis šia kūno ir dvasios laisve ir nebūtų apsunkinti žemiškaisiais reikalais, lotynų Bažnyčia reikalauja, jog jie savanoriškai įsipareigotų laikytis tobulo skaistumo.“ Popiežius priduria: „Atkreiptinas dėmesys, kad šventieji tarnautojai atsižada santuokos ne vien tik dėl apaštalavimo, bet ir dėl tarnavimo prie altoriaus.“

Taip popiežiaus Pijaus XII mokyme apaštališkasis ir misionieriškasis celibato pagrindimas susiejamas su kultiniu pagrindimu, pateikiant sintezę, kur šie motyvai nesupriešinami, bet pateikiama tikra ir pilnatviška jų darna, bylojanti kunigiškojo celibato labui.

Pijus XII savo apaštališkajame paraginime Menti Nostrae tvirtino: „Celibato įstatymu kunigas ne tik nepraranda savo tėvystės privilegijos, bet ir be galo ją padidina, nes jis gimdo palikuonis ne žemiškajam ir praeinančiam gyvenimui, bet dangiškajam ir amžinajam.“

Misionieriškumas, tarnystės šventumas, tikras Kristaus sekimas, dvasinė tėvystė ir vaisingumas sudaro nepakeičiamą kunigiškojo celibato struktūrinį pagrindą. Į tai reikia atsižvelgti, taisant kai kurias tebetvyrančias klaidas, kaip antai, nesupratimą, kad objektyvus iškilumas nepriklauso nuo subjektyvaus šventumo, mergeliškojo būvio ir pagarbos santuokai nesuvokimą, teiginius, esą žmogiškai neįmanoma gyventi mergeliškojoje būklėje arba kad pašvęstieji asmenys nutolę nuo pasaulio ir visuomenės gyvenimo.

Apie tai popiežius sako: „Nors tie, kurie atsidavė tobulo skaistumo gyvenimui, atsižadėjo žmogiškosios meilės raiškos, leidžiamos santuokiniame luome, vis dėlto negalima tvirtinti, kad dėl šio atsisakymo jų žmogiškasis asmuo nuskurdinamas. Iš tikrųjų jie gauna iš paties Dievo dvasinę dovaną, smarkiai pranokstančią vyro ir žmonos vienas kitam teikiamą „tarpusavio pagalbą“. Pasišvęsdami tam, kuris yra jų Pradmuo ir kuris dalijasi su jais savo dieviškuoju gyvenimu, jie dėl to nepatiria jokios netekties, bet apsčiai praturtėja.“ Tokių teiginių turėtų pakakti pakankamai aiškiai atsakyti į daugelį psichologinio bei antropologinio pobūdžio prieštaravimų, dar šiandien keliamų prieš kunigiškąjį celibatą.

Paskutinė didelė pamatinė tema, svarstoma enciklikoje Sacra Virginitas, ypač siejasi su kunigyste – tai santykis tarp mergeliškumo ir aukos. Popiežius, cituodamas šv. Ambraziejų, pabrėžia: „Todėl esame tik patarimu kviečiami laikytis tobulo skaistumo kaip dalyko, galinčio vesti tuos „kuriems duota išmanyti“ (Mt 19, 11). Tai nėra primetama, bet siūloma.“

Šia prasme Pijaus XII kvietimas turi du aspektus ir seka Bažnyčios tėvais. Viena vertus, jis pabrėžia reikalą „pamatuoti savo jėgas“ ir suprasti, ar žmogus pajėgs priimti celibato malonės dovaną, taip palikdamas Bažnyčiai, ypač mūsų dienomis, tikrą kriterijų nuoširdžiam ištyrimui; kita vertus, popiežius pabrėžia vidinį ryšį, siejantį skaistumą ir martyrium, drauge su šv. Grigaliumi Didžiuoju mokydamas, kad skaistumas pakeičia martyrium ir visais laikais jį išreiškia kaip aukščiausią ir veiksmingiausią liudijimo formą.

Ypač mūsų sekuliarizuotoje visuomenėje visiems akivaizdu, kad tobulas susilaikymas dėl dangaus Karalystės reiškia vieną veiksmingiausių ir galingiausių liudijimų, sveikai „provokuojant“ mūsų laikmečio žmonių protą ir širdį. Vis didesniu mastu beveik prievarta erotizuotoje aplinkoje skaistumas – pirmiausia tų Bažnyčios žmonių, kurie paženklinti tarnaujamąja kunigyste – reiškia vis galingesnį ir iškalbingesnį iššūkį vyraujančiai kultūrai ir galiausiai kelia klausimą apie patį Dievo buvimą, skelbia galimybę jį pažinti ir užmegzti su juo santykį.

Jaučiu pareigą atkreipti dėmesį į baigiamąjį Pijaus XII enciklikos apmąstymą, nes jis ryžtingai priešingas daugeliui įpročių, šiandien paplitusių net tarp kai kurių dvasininkų ir įvairiose „ugdymo“ vietose. Cituodamas šventąjį Jeronimą, popiežius pabrėžia: „Saugant skaistumą, pabėgimas veiksmingesnis už atvirą karą. Pabėgimas reiškia ne tik tai, kad rūpestingai vengiame progos nusidėti, bet ir kad ypač šiose kovose keliame savo mintis ir širdis į Dievą, virš visa ko siekiame To, kuriam pašventėme savo mergeliškumą. „Pažvelk į savo Mylimojo grožį“, – siūlo šv. Augustinas“.

Šiandien ugdytojui gali atrodyti, jog beveik neįmanoma perteikti celibato ir skaistumo vertybės jauniems seminaristams žvelgiant į aplinką, kurioje iš tikrųjų nėra galimybės kontroliuoti reginių, skaitomos literatūros, interneto naudojimo ar žinių. Vis labiau akivaizdu ir būtina, kad kandidatai laisvu ir brandžiu įsipareigojimu bendradarbiautų savanoriškame ir sąmoningame ugdymo darbe.

Vis dėlto enciklikoje pasmerkiama klaida – mes visiškai su tuo sutinkame, – jei kandidatui į kunigystę leidžiama dalyvauti bet kokioje patirtyje be būtino ištyrimo ir nepaisant privalomo neprisirišimo prie pasaulio. Tai leisti reikštų nieko nesuprasti apie žmogų, jo psichologiją, apie visuomenę ir mus supančią kultūrą. Tai reikštų užsidaryti tam tikroje išankstinėje ideologijoje, kuri yra priešinga tikrovei. Pakanka apsidairyti aplinkui. Kokia tikroviška yra psalmės eilutė: „Jie turi akis, bet nemato.“

Baigdamas šią trumpą Pijaus XII enciklikos apžvalgą, turiu pripažinti (tą patį galėčiau pasakyti ir Pijaus XI atžvilgiu), kad mane nuolat stebina jų šiuolaikiškumas ir aktualumas. Šių abiejų popiežių magisteriumas pristato kristologinį celibato pagrindą, tiek pabrėždamas ontologinį panašumą į Kristų – Kunigą Mergelę, tiek imitatio Christi, ypač sutelkiant dėmesį į sakralųjį celibato aspektą ir ryšį tarp dieviškojo kulto vykdymo ir mergeliškumo dėl dangaus Karalystės. Iš dalies teisėta iki Vatikano II Susirinkimo buvusiame popiežių mokyme apie celibatą įžvelgti sakralinio bei ritualinio argumentų pabrėžimą, o po Susirinkimo – didesnį atvirumą kristologiniams bei sielovadiniams motyvams. 

Vis dėlto reikia pripažinti – ir tai esmingai būtina išlaikant deramą tęstinumo hermeneutiką, katalikiškąją hermeneutiką, – jog abudu, tiek Pijus XI, tiek Pijus XII, plačiai pasitelkia teologinio pobūdžio pagrindimą. Mūsų nagrinėtame mokyme parodomas ne tik celibato ypatingas tinkamumas kunigiškajai būklei, bet taip pat atskleidžiama, kad jis vidujai susijęs su pačia kunigystės esme, suprantamas kaip dalyvavimas Kristaus gyvenime, jo tapatybėje ir per tai jo misijoje. Neatsitiktinai tos Rytų apeigų Bažnyčios, kurios šventina kunigais taip pat viri probati (išbandytus vyrus – Bernardinai.lt), jokiu būdu neleidžia vedusiems kunigams priimti vyskupo šventimų.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Religija 3922315231685105834
item